- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-05
- Bylos Nr.
- eA-3048-602/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01362-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- H. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. I. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 21S53387 (toliau – ir Sprendimas) (pastebėtina, kad skunde dėl rašymo apsirikimo nurodoma kita prašomo panaikinti administracinio akto data ir numeris, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad prašoma panaikinti būtent Sprendimą) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog prašydamas prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jis nurodė, kad iš kilmės valstybės jis išvyko dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini). Šalyje išplitęs nusikalstamumas, veikia ginkluotos grupuotės, klesti prekyba žmonėmis, dažni nužudymai.
3. Nesutikdamas su Departamento Sprendimu, pareiškėjas tvirtino, kad jis nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, kad jam realiai gresia persekiojimo ir susidorojimo pavojus. Buvo būtina nustatyti ne tik visas reikšmingas aplinkybes, su pareiškėjo aplinka kilmės šalyje susijusias aplinkybes, tačiau jas įvertinti individualiai ir sistemiškai. Atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią ir tos situacijos nulemtą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Pareiškėjas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais ir tvirtino, kad jis priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, kaip asmuo, (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjo teigimu, jam galbūt kilsiančios grėsmės lygis turėtų būti nustatytas ne pagal bendro pobūdžio informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, bet individualiai, pagal „slankiojančią skalę“. Atsakovas turėtų atsižvelgti į susidariusios situacijos ypatumus ir įvertinti potencialią grėsmę, ypač atsižvelgiant į tai, kad Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenimis, (duomenys neskelbtini) itin bloga kriminogeninė situacija, ten vyksta prekyba žmonėmis. Be to, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio nuostatų taikymo sritis neturėtų būti siaurinama ir taip prarandama galimybė jas pritaikyti, kad būtų įvertinta konkretaus prieglobsčio prašytojo situacija. Šiuo atveju, aplinkybė, jog pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės. Pareiškėjas pažymėjo, kad kriminalinio pasaulio grupuočių (ir ne tik) taikinys yra visa visuomenė arba atskiri jos segmentai, pvz., ūkininkai-žemės savininkai.
5. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas netinkamai paskirstė reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo naštą tarp institucijos ir prieglobsčio prašytojo, pareiškėjui nepagrįstai netaikyta abejonės privilegijos taisyklė. Atsakovas pernelyg sureikšmino pareiškėjo galimybes pateikti ir įrodyti visas reikšmingas bylos nagrinėjimui faktus ir aplinkybes. Atsakovo pareiga prieglobsčio prašytojo bylose apima ne tik lygiavertį dalyvavimą įrodinėjimo procese, bet ir užtikrinti, kad būtų atliktas visapusiškas aplinkybių ištyrimas. Taipgi, neatlikus išsamaus, individualizuoto tyrimo, pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, o atsakovo išvada, kad pareiškėjui nekyla grėsmė, yra hipotetinė, pagrįsta tik prielaidomis
6. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjas nurodė, kad Departamentas rėmėsi EPPB 2021 metų ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.
7. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs pažeidimų, todėl nėra prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Panaikinus sprendimus, kuriais pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir sprendimai, kuriasi pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos ir taikomas draudimas atvykti. Be to, draudimo atvykti terminas yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį, nes sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet, pablogėjus situacijai, jam būtų uždrausta atvykti ir prašyti prieglobsčio.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Departamentas nurodė, kad ginčijamu sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Departamentas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – (duomenys neskelbtini). Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.
10. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė, jokių konkrečių datų ir nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį. Vien pareiškėjo pasakojimas dėl detalumo stokos nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, asmuo nepateikė. Pareiškėjas taip pat nenurodė, jog kilmės šalyje turėtų kažkokių kitų problemų su valstybinėmis institucijomis ar patirtų iš jų nederamą elgesį dėl konvencinių ar kitokių priežasčių. Kadangi pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
11. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo atsakovas nurodė, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nėra realios rizikos, dėl kurios vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
12. Atsakovas įvertino Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) išskirtus padidintos rizikos asmenų profilius ir nustatė, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienam iš nurodytų profilių.
13. Departamentas akcentavo, kad pagal teisės aktui nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad dalijimasis įrodinėjimo našta prieglobsčio bylose neturi būti aiškinamas tokiu būdu, kuris reikalautų iš valstybės institucijos įrodyti priešingai, ypač jei pareiškėjo prašymas atmestas dėl pasakojimo patikimumo. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė teiginiais dėl kriminalinių grupuočių persekiojimo. Be to, bendra saugumo padėtis per se nelemia prieglobsčio suteikimo, kadangi yra vertinama individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kurią įvertino pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste, ir nenustatė, kad pareiškėjui yra tikimybė kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilyginamus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
14. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais nesutinkama su Sprendimo dalimis jį išsiųsti ir uždrausti atvykti, atsakovas pažymėjo, kad Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas.
15. Departamento vertinimu, pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 uždraudžiant (duomenys neskelbtini) piliečiui H. I., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 2) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
17. Teismas nustatė šias ginčui reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
17.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 23 d. žodžiu pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).
17.2. Pareiškėjas 2021 m. spalio 29 d. apklausos metu paaiškino, kad priežastis dėl ko paliko savo kilmės šalį yra (duomenys neskelbtini)
17.3. Departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
18. Vertindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, Teismas vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 7 d.) (toliau – ir Aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.
19. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovu išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo 99 punktą, vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina.
21. Teismo vertinimu, Departamento byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.
22. Bylos medžiaga patvirtino, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad prieglobsčio prašytojo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimų, šiuo atveju pareiškėjas baiminosi (esminiai argumentai), kad kilmės valstybėje galimai patirs smurtą dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismo vertinimu, pareiškėjas bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę buvo grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ir pan. ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas pažymėjo, kad persekiotojas (duomenys neskelbtini), be to, apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), teismas vertino, kad pareiškėjas turi visas galimybes sulaukti pagalbos kilmės valstybėje dėl tariamo persekiojimo. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas dėl detalumo stokos nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo istoriją, asmuo nepateikė.
24. Apibendrindamas teismas sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, o Departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų.
25. Dėl skundo teiginių, kad pareiškėjui suteiktina papildoma apsauga, teismas nurodė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, vertino ESPA išskirtus padidintos rizikos asmenų profilius ir nustatė, kad pareiškėjas šioms asmenų grupėms nepriklauso. Taip pat atsakovas rėmėsi 2021 metų spalį išleistose ESPA gairėse nurodyta informacija, jog (duomenys neskelbtini), kuriose beatodairiško smurto lygis būtų toks aukštas, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog civilis gyventojas, grįžęs į atitinkamą šalį arba į atitinkamą regioną, vien dėl savo buvimą tos šalies ar regiono teritorijoje, susidurtų su realiu pavojumi patirti rimtą smurtą. Teismo vertinimu, Departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir patikima informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui pagal jame nurodytas aplinkybes suteikti prieglobstį, tinkamai išnagrinėti. Buvo kosntatuota, kad Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tačiau pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ir / ar įrodymais nepaneigė.
26. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 ir 7 straipsnių nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
27. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (redakcija, galiojusia nuo 2018 m. liepos 5 d.) patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punktais ir pažymėjo, kad pagal Tvarkos 44.4.1 punktą, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 punkte, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.
28. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
29. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi, išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismas nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, buvo atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
III.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis norėtų ir turėtų būti išklausytas.
31. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.
32. Pareiškėjas akcentuoja, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Nėra jokio pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Nagrinėjamu atveju yra visiškai nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei jo kilmės šalyje gresia pavojus dėl to, kad (duomenys neskelbtini).
33. Vadovaudamasis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, kurioje akcentuojama, kad prieglobsčio prašymo tyrimas ir įrodymų vertinimas turėtų būti kruopštus, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, EŽTT praktiką, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo pasakojimas buvo nenuoseklus. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl neturi galimybių teisiškai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui. Be to, apklausos metu dalyvavo vertėjai, pareiškėjas atsakovo darbuotojo buvo skatinamas kalbėti trumpais sakiniais. Tai, pareiškėjo vertinimu, lėmė jo pasakojimo nenuoseklumą, o atsakovo aptartas elgesys laikytinas nesąžiningu.
35. Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, jog pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, nebus pažeidinėjamos jo teisės ir pagrindinės laisvės.
36. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento sutrinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
37. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
38. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, akcentuoja, kad pareiškėjui galbūt gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Atsakovo teigimu, tiek jis, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
39. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.
40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.
41. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui H. I. prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.
42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
43. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad jo prašymas suteikti prieglobstį yra pagrįstas ir laikytinas patikimu, kadangi kilmės valstybėje jam kyla reali grėsmė dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko išsamaus tyrimo ir nesurinko pakankamai informacijos, nekvestionuojamai paneigiančios, kad pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, nebus pažeidinėjamos jo teisės ir laisvės, jam gresia susidorojimas. Pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai individualiai nebuvo įvertinti kilmės valstybės informacijos kontekste.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).
45. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).
46. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).
48. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jam gimtojoje valstybėje – (duomenys neskelbtini)– gresia (duomenys neskelbtini).
49. Atsižvelgiant į užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjas persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausos metu iš esmės pripažino, kad išvykimo iš kilmės valstybės priežastis buvo (duomenys neskelbtini) ir nenurodė jokių individualių aplinkybių, neteigė, kad yra persekiojamas, diskriminuojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Taigi nepaneigta pirmosios instancijos teismo ir Departamento išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais (Įstatymo 86 str. 1 d.).
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausoje, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti persekiojimo vienu iš nurodytų pagrindų, su kuriais siejamas pabėgėlio statuso suteikimas, auka. Bylos duomenų, t. y. apklausos garso įrašo, jo transkripcijos, neatitinka apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjui buvo nurodoma apklausos metu kalbėti trumpais sakiniais. Pareiškėjas apklausos metu individualias aplinkybes apie (duomenys neskelbtini) nurodė itin abstrakčiai, nekonkretizavo datų ir įvykių. Nors pareiškėjas nurodė, kad jam (duomenys neskelbtini), tačiau kartu pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Pastebėtina, kad pareiškėjas iš gyvenamosios vietovės ((duomenys neskelbtini)) pabėgo į (duomenys neskelbtini)miestą, kuris, kaip nurodė Departamentas, yra (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo teiginiai, kad ir kitame mieste (duomenys neskelbtini) vertintini kritiškai.
51. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas pagrįstai vertino pareiškėjo pasakojimą kaip turintį žemą įrodomąją vertę, kadangi pareiškėjas jokių įrodymų, pvz., apie (duomenys neskelbtini), nepateikė.
52. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas aktualios skelbiamos informacijos apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo pasakojimą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pasakojimas nepasižymi konkretumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais. Tyrimo metu nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
53. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje, jo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) nėra realios rizikos, kad civilis dėl beatodairiško smurto patirs rimtą žalą, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė, kokių jo individualių savybių atsakovas nenustatė ir neanalizavo ar nevertino esminės informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas priskirtinas asmenų, susiduriančių su padidinta rizika, grupei ar dėl individualios situacijos gali patirti su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamą elgesį iš asmenų ar valstybės institucijų, kaip ir nėra pagrindo spręsti, kad apsauga pareiškėjui kilmės šalyje nėra prieinama.
54. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl pakeitė atitinkamą Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.
55. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.
56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio H. I. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.