Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B. ir A. B. bei jų atstovo S. B. , apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo H. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, nustačius, kad jo veika buvo padaryta būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Nukentėjusiųjų A. B. ir A. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. kovo 26 d. apie 17 val. 15 min., (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės aikštelėje, kuri yra tarp pirmo ir antro aukštų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su M. B. , gindamasis nuo M. B. pavartoto fizinio smurto, pasireiškusio H. J. kairio žastikaulio išnarinimu su kraujo išsiliejimu į sąnarį, ir, aiškiai peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia vieną kartą dūrė lenktiniu peiliu nukentėjusiajam M. B. į dešinę šlaunį, padarydamas durtai-pjautą paviršinę žaizdą, ir vieną kartą dūrė lenktiniu peiliu į kairės kojos pakinklį, padarydamas durtai-pjautą kairio pakinklio žaizdą su pakinklio arterijos ir venos sužalojimu, dėl ko nuo ūmaus išorinio nukraujavimo iš durtai-pjautos kairio pakinklio žaizdos M. B. mirė, tokiu būdu tyčia nužudė nukentėjusįjį M. B. .

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 – 308 str., H. J. dėl veikos, numatytos BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, nustačius, kad jo veika buvo padaryta būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kolegija remdamasi byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad M. B. agresyvūs veiksmai: smūgių sudavimas, pinigų reikalavimas bei I. Č. konkretūs veiksmai H. J. atžvilgiu, davė H. J. pakankamą pagrindą manyti, kad jo turtui ir sveikatai gresia realus pavojus, todėl peilio panaudojimas nelaikytinas būtinosios ginties ribų peržengimu, nes H. J. gynyba atitiko M. B. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Nukentėjusieji A. B. ir A. B. bei jų atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, kuriuo H. J. išteisintas, atnaujinti tyrimą, pripažinti H. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei nustatyti H. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p.

Nukentėjusieji bei jų atstovas nurodo, kad teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad I. Č. ir M. B. , veikdami grupėje ir panaudodami fizinį smurtą, pasikėsino užvaldyti H. J. turtą.

Nukentėjusieji bei jų atstovas nesutinka su teismo išvada, kad išteisintojo parodymus, jog M. B. pareikalavo pinigų, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada dėl H. J. padaryto sužalojimo. Apeliantai teigia, kad liudytoja I. Č. parodė, jog ji tik sudavė delnu H. J. į veidą norėdama išskirti besistumdančius vyrus, tačiau nebandė tikrinti ir netikrino H. J. kišenių. Kitų įrodymų, patvirtinančių šią teismo išvadą, pasak apeliantų, teismas nenustatė. Be to, teismo padaryta išvada, kad I. Č. , bandydama patikrinti H. J. kišenes, turėjo nusikalstamai savanaudiškų tikslų taip pat yra nepagrįsta ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų nepakanka tokioms teismo išvadoms padaryti.

Nukentėjusieji bei jų atstovas teigia, kad teismo padaryta išvada, jog I. Č. ir M. B. , veikdami grupėje ir panaudodami fizinį smurtą, pasikėsino užvaldyti H. J. turtą, negali būti pripažinta pagrįsta, nes nei teismo medicinos specialisto išvada, nei liudytojos I. Č. , nei H. J. parodymai šių aplinkybių nepatvirtina, t.y. šią teismo išvadą, apeliantų teigimu, nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai.

Nukentėjusieji bei jų atstovas nurodo, kad H. J. parodymai nėra nuoseklūs apie tai, kaip jam buvo sužalotas petys ir kokiu momentu bei iš kur jis išsitraukė lenktinį peilį. 2006 m. kovo 26 d. įtariamojo apklausos metu H. J. parodė, kad „tuo metu vyriškis laikydamas už sugriebtos rankos mane patempęs nustūmė prie sienos, ko pasėkoje aš galva atsitrenkiau į laiptinės langą". Apklausos metu H. J. nenurodė, kad jam M. B. panarino petį ir jam buvo sunku gintis, nes skaudėjo ranką, o nurodė, jog galva atsitrenkė į laiptinės langą, t.y. susižalojo galvą. Apklausos pabaigoje, po to, kai jis parodė, kad policijos pareigūnai jį sulaikė ir pristatė į Mažeikių rajono PK, jis parodė: „Kai minėtas vyriškis (M. B. ), kurį aš perdūriau, mane sugriebė už rankos ir stūmė į langą, man panarino petį. Man iš karto pradėjo skaudėti ranką.". Apeliantai teigia, jog tai reiškia, kad įtariamojo apklausos metu, duodamas parodymus apie susistumdymą, jis nesirėmė ta aplinkybe, jog negalėjo apsiginti kitaip, nes jam buvo išnarintas petys, ir todėl jis norėdamas apsiginti, nuo užpuolimo, iš striukės dešiniosios išorinės kišenės išsitraukė peilį, kurį atsilenkęs M. B. su dešiniąja ranka du kartus įdūrė į koją.

Nukentėjusieji bei jų atstovas nurodo, kad 2006 m. kovo 28 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu įtariamasis H. J. parodė, „iš kurios kelnių kišenės jis išsitraukė turėtą atlenkiamą peiliuką". Vėliau duodant parodymus H. J. nurodė, kad viskas įvyko labai greitai, jis negalėjo apsiginti kitaip, nes jam buvo išnarintas petys, todėl jis iš striukės dešiniosios išorinės kišenės išsitraukė peilį, kurį atsilenkęs M. B. su dešiniąja ranka du kartus įdūrė į koją. Tačiau H. J. parodė, kad jis buvo parklupdytas ir ant galvos buvo užversta striukė. Apeliantai abejoja ar H. J. galėjo iš striukės dešiniosios išorinės kišenės išsitraukti peilį, nes ji buvo užversta ant galvos, todėl striukės kišenė nebegalėjo būti įprastoje vietoje. Apeliantai teigia, kad H. J. negalėjo išsitraukti ir atlenkti peilį su išnarinta kairiąja ranka, tuo labiau, kad viskas įvyko labai greitai. Todėl apeliantai daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad H. J. veika buvo padaryta būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Nukentėjusieji bei jų atstovas pažymi, kad H. J. prisipažino vartojęs alkoholį.

Be to, H. J. paaiškinimas, jog M. B. apkaltino jį miegant su jo, t. y. M. B. , žmona, teismo negali būti vertinami kaip pretekstas reikalauti pinigų iš H. J. , bei juos užvaldyti panaudojus smurtinius veiksmus, nes M. B. nebuvo vedęs.

Nukentėjusieji bei jų atstovas teigia, kad konfliktą išprovokavo ne M. B. , o pats H. J. . H. J. buvo pasiruošęs šiam konfliktui, nes greitai išsitraukti atlenkiamo peilio iš striukės kišenės jis neturėjo galimybės, kadangi striukė buvo užtraukta ant galvos. Apeliantai daro išvadą, kad H. J. peiliuką laikė rankoje iki jam parklumpant ant laiptelio.

Nukentėjusieji bei jų atstovas nurodo, kad H. J. gindamasis aiškiai peržengė būtinosios ginties ribas, gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, objekto vertingumas, į kurį neva buvo kėsinamasi (nuosavybė), neleido H. J. ginantis tokiu būdu atimti kitam žmogui gyvybę.

Išteisintasis H. J. ir jo gynėjas atsikirtime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti be pakeitimų, o apeliantų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Išteisintasis H. J. ir jo gynėjas teigia, kad su apeliantų skundu nesutinka. Nurodo, kad apygardos teismas visapusiškai ištyrė įrodymus ir juos objektyviai įvertino, o apeliantų prašymai pagrįsti menamais vertinimais, analizuojant atskirus įvykio momentus, o ne jų visumą.

Išteisintasis H. J. ir jo gynėjas nurodo, kad įrodymų tyrimo metu buvo nustatyta, jog H. J. buvo užpultas M. B. ir I. Č. kai ėjo laiptinėje pro juos ir A. M. . H. J. ir M. B. anksčiau nebuvo pažįstami, todėl pasakymas apie išteisintojo santykius su M. B. žmona yra užpuolimo maskavimas.

Išteisintasis H. J. ir jo gynėjas teigia, kad I. Č. ir A. M. parodymai, jog tarp M. B. ir H. J. , jiems prasilenkiant, kilo konfliktas, turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi liudytojos faktiškai yra M. B. bendrininkės ir jų parodymai yra duodami save ginant. Be to, I. Č. ir A. M. buvo nustatytas virš dviejų promilių girtumas.

Išteisintasis H. J. ir jo gynėjas teigia, kad užpuolimas buvo akivaizdus, realus, vykdomas intensyviai ir agresyviai bei iš anksto susitarus. Užpuolikai H. J. išnarino kairę ranką, prispaudė jį prie grindų, atimdami bet kokią galimybę priešintis, todėl H. J. neturėjo jokios galimybės išvengti nesibaigiančio puolimo. Išteisintojo sveikatai ir gyvybei buvo iškilusi reali grėsmė. H. J. dėl didelio susijaudinimo ir didelio skausmo, veikdamas fiziologinio afekto būsenoje, išsitraukė dekoratyvinį peiliuką ir dūrė du kartus M. B. į koją.

Išteisintasis ir jo gynėjas nurodo, kad H. J. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios nužudyti. Jeigu H. J. to būtų norėjęs, tai jis būtų dūręs užpuolikui į gyvybiškai svarbias kūno vietas – širdį, galvą, akis. Šiuo atveju jis tik gynėsi nuo intensyvaus ir pavojingo kėsinimosi, kuris dar nebuvo atremtas, pasibaigęs ir būtinosios ginties situacija dar nebuvo pasibaigusi.

Išteisintasis H. J. ir jo gynėjas teigia, kad M. B. veiksmai atitiko BK 22 str. ir 180 str. numatytą veiką, kėsinimasis padaryti plėšimą buvo akivaizdus, pradėtas ir intensyviai vykdomas. Buvo padarytas kūno sužalojimas, o I. Č. jau kišo ranką į H. J. striukę bei ranka sudavė jam į veidą.

H. J. ir jo gynėjas nurodo, kad išteisintasis veikė afekto būsenoje, instinktyviai, tačiau teisingai, neperžengdamas BK 28 str. 1 ir 2 d. numatytų būtinosios ginties ribų, nes įrodymų tyrimo metu neįrodyta, kad H. J. veikoje, būtų tiesioginė tyčia nužudyti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. B. ir A. B. bei jų atstovas prašė jų skundą tenkinti, prokuroras prašė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis H. J. ir jo gynėjas prašė nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B. ir A. B. bei jų atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė H. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pagrįstai jį išteisino pagal BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, nustačius, kad jo veika padaryta būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų, kas nepagrįstai ginčijama nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniame skunde.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, H. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad įvykio dieną jis buvo užėjęs pas savo draugą R. N. , kur taip pat buvo R. N. kaimynas. Trise išgėrė butelį degtinės ir apie 17 val. išėjo namo. Leidžiantis laiptais žemyn, laiptinėje, tarp pirmo ir antro aukštų esančioje aikštelėje pamatė stovintį vyrą ir dvi moteris, kurių anksčiau nepažinojo. H. J. praeinant pro šalį, vyras pastojo kelią, stvėrė už rankos ir nustūmė prie sienos. Tuo metu H. J. petyje pajuto skausmą. Užpuolikas H. J. pasakė, kad pastarasis miega su jo žmona. H. J. bandė priešintis, tačiau užpuolikas buvo stipresnis. Viena iš moterų jam delnu sudavė per veidą ir bandė įkišti ranką į striukės kišenę. Tada jis, norėdamas išsivaduoti, pradėjo muistytis, bet vyras jį perklupdė ant grindų laikydamas už pakarpos. Norėdamas apsiginti nuo užpuolimo, iš striukės kišenės išsitraukė atlenkiamą peilį ir du kartus dūrė užpuolikui į koją. Po suduotų smūgių, vyras jį paleido ir nubėgo laiptais žemyn į kiemą. Išėjęs į kiemą H. J. pamatė priešais namą bėgiojantį jo sužalotą vyrą, kuris netrukus nukraujavęs mirė. Atvykus policijos pareigūnams jis pats priėjęs prisipažino sužalojęs šį vyrą ir parodė peilį, kuriuo sužalojo tą vyrą. Nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo, o tik gynėsi nuo pastarojo užpuolimo. Šiuos parodymus H. J. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 122-129).

H. J. parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 103/06 (13) matyti, kad H. J. nustatytas kairiojo žastikaulio išnarinimas su kraujo išsiliejimu į sąnarį. Sužalojimas galėjo būti padarytas sukant ranką (b. l. 136). Nukentėjusiojo ranka buvo imobilizuota trims savaitėms.

Iš liudytojos A. M. parodymų seka, kad įvykio dieną ji kartu su M. B. ir I. Č. girtavo R. A. bute. Apie 17 val. ji kartu su nukentėjusiuoju ir I. Č. išėjo iš minėto buto. Ji ėjo iš paskos. Lipdama laiptais pamatė, kad laiptinės aikštelėje M. B. ant laiptų parsiklupdęs nepažįstamą vyrą. Jis gindamasis peiliu dūrė M. B. į koją. Tada M. B. vyrą paleido ir laiptais nubėgo žemyn, ji išėjusi į kiemą kartu su I. Č. pamatė M. B. , gulintį priešais namą. Iš liudytojos I. Č. parodymų seka, kad kartu su M. B. ir A. M. girtavo R. A. bute. Po to, apie 17 val. išėjo iš R. A. buto kartu su M. B. , iš paskos išėjo ir A. M. . Laiptinėje M. B. išteisintojo paprašė cigarečių, tačiau, H. J. įžeidžiančiai atsakius, vyrai susistumdė, pradėjo grumtis. M. B. užtraukė H. J. striukę ant galvos, tačiau kas toliau vyko nematė. Ji bandė išskirti besigrumiančius vyrus, todėl sudavė H. J. ranka į veidą. M. B. buvo žymiai aukštesnis ir stipresnis už išteisintąjį H. J. . Išteisintojo H. J. kišenių netikrino.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 70/06 (13) seka, kad nukentėjusysis M. B. mirė dėl ūmaus išorinio nukraujavimo iš durtai – pjautos kairio pakinklio žaizdos su pakinklio arterijos ir venos sužalojimu. M. B. kūne taip pat nustatyta durtai – pjauta paviršinė dešinės šlaunies žaizda. M. B. kraujyje rasta 1.70 promilės etilo alkoholio, kas atitinka vidutinį girtumo laipsnį (b. l. 29-31).

Iš daiktinių įrodymų apžiūros protokolo matyti, kad peilio, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, geležtės ilgis 78 mm (b. l. 32-33).

Todėl apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi nuosekliais H. J. parodymais apie įvykį, kas atitinka aukščiau aptartiems ir kitiems išsamiai teismo nuosprendyje išdėstytiems įrodymams bei padarė teisingą išvadą, kad po M. B. netikėtai pavartoto fizinio smurto, ko pasėkoje H. J. buvo išnarintas kairys žastikaulis ir jis jautė didelį skausmą, atsiradus būtinosios ginties būklei, gynėsi nuo M. B. pavojingos veikos neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes išsitraukęs peilį, dūrė juo nukentėjusiajam nematydamas kur duria, kadangi tuo metu H. J. ant galvos buvo užtraukta striukė, kas ribojo jo galimybes matyti kur suduoda smūgius peiliu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įvykio metu H. J. buvo parklupdytas ir dūrė peiliu nukentėjusiajam, kuris tuo metu stovėjo, į kojas, o ne į kitas svarbias žmogaus gyvybei kūno vietas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad H. J. ūgis 1 m 62 cm, o nukentėjusiojo 1 m 80 cm. Taigi, toks ūgio skirtumas, taip pat patvirtina H. J. parodymus, kad jam buvo sunku apsiginti vien fizine jėga nuo žymiai fiziškai pranašesnio nukentėjusiojo M. B. pavartoto fizinio smurto. Šioje situacijoje M. B. agresyvūs veiksmai (smurto panaudojimas), I. Č. smūgio sudavimas H. J. į veidą ir kišenių tikrinimas davė H. J. pakankamą pagrindą manyti, kad jo turtui ir sveikatai gresia realus pavojus, todėl peilio panaudojimas (geležtės ilgis 78 mm) nelaikytinas būtinosios ginties ribų peržengimu, nes H. J. gynyba pagal susiklosčiusią situaciją atitiko M. B. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. H. J. peilį panaudojo dar nepasibaigus būtinosios ginties būklei. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“.

BK 28 str. 3 d. numato, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tuo tarpu apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad H. J. veikė netiesiogine tyčia, t. y. savo veiksmais ne tik nesiekė M. B. mirties, bet neturėjo tikslo nukentėjusiajam padaryti tokio pobūdžio sužalojimų, nuo kurių jis mirtų. Minėtame straipsnyje tai pat nurodoma, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma veika padaryta dėl didesnio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis. Šios įstatymo nuostatos taip pat atitinka šioje byloje nustatytą įvykių eigą bei susiklosčiusią situaciją.

Taigi, apygardos teismas tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai H. J. veiksmus įvertino kaip M. B. nužudymą būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Nukentėjusieji A. B. , A. B. ir jų atstovas apeliaciniame skunde ginčija išteisintojo H. J. parodymų patikimumą nurodydami, kad jis nenuosekliai nurodė įvykio eigą, kada jam buvo padarytas kūno sužalojimas, kokiomis aplinkybėmis jis ištraukė peilį bei besigindamas peiliu sudavė nukentėjusiajam. Tačiau, kaip matyti iš pačio apeliacinio skundo turinio, apeliantai, vertindami H. J. parodymus, cituoja atskirus jo parodymų fragmentus ir iš to daro savo prielaidas, tačiau nevertina H. J. parodymų visumos. Tuo tarpu, kaip matyti iš H. J. parodymų, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė įvykio aplinkybes bei paaiškino, kad buvo netikėtai užpultas M. B. ir I. Č. , kuri buvo įkišusi ranką į jo kišenę, todėl besigindamas nuo pavartoto fizinio smurto bei kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą, taip pat nuosavybę, buvo priverstas panaudoti peilį. H. J. parodymai logiški ir nuoseklūs. H. J. parodymuose esantys kai kurie neatitikimai, nėra esminiai vertinant įvykio metu susiklosčiusią situaciją. Šie neesminiai neatitikimai logiškai paaiškinami, nes užpuolimas buvo staigus, netikėtas bei intensyvus, todėl H. J. negalėjo tiksliai laiko ir nuoseklumo požiūriu užfiksuoti užpuolimo eigą ir vėliau tiksliai ją atkurti. Todėl apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai vadovavosi H. J. parodymais, kaip patikimu įrodymų šaltiniu, juolab tai atitinka kitai bylos medžiagai, kas jau buvo anksčiau aptarta. Tai, kad H. J. prieš įvykį vartojo alkoholinius gėrimus, kolegijos manymu, nėra esminė aplinkybė, kuri nulemtų tokius H. J. veiksmus ir tai keltų abejones dėl jo parodymų patikimumo, kas nurodoma nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniame skunde. Juolab pats nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus.

Tuo pačiu paneigtas apeliantų teiginys, kad konfliktą išprovokavo pats H. J. , buvo pasiruošęs šiam konfliktui, nes taip greitai išsitraukti peilio iš striukės neturėjo galimybės. Tai prieštarauja anksčiau išdėstytiems įrodymams. Byloje nėra jokių duomenų, jog H. J. galėjo būti konflikto iniciatorius.

Nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad H. J. paaiškinimo, jog M. B. apkaltino jį miegant su jo, t. y. M. B. žmona, teismas negalėjo vertinti kaip preteksto reikalauti pinigų iš H. J. bei juos užvaldyti panaudotus smurtinius veiksmus, nes M. B. nebuvo vedęs. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, nes apygardos teismas, vertindamas tiek H. J. , tiek M. B. veiksmus bei liudytojų parodymus, teisingai konstatavo, jog būtent šie M. B. išsakyti priekaištai dėl neva H. J. turėtų santykių su M. B. žmona, nors pastarasis nėra vedęs, buvo pretekstas pradėti konfliktą su H. J. .

Nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįsta teismo išvada, jog konflikto metu I. Č. tikrino H. J. kišenes turėdama savanaudiškų tikslų. Tai nepatvirtina bylos medžiaga. Tačiau, kolegijos manymu, apygardos teismas teisingai įvertinęs nuoseklius H. J. parodymus, kuriais nėra pagrindo netikėti, pagrįstai konstatavo, kad įvykio metu I. Č. taip pat sudavė vieną smūgį delnu H. J. į veidą, o vėliau tikrino jo kišenes. Vertinant I. Č. parodymus apie jos vaidmenį šio konflikto metu, būtina atsižvelgti į tai, kad ji buvo betarpiška konflikto dalyvė, todėl duodama parodymus apie savo vaidmenį buvo suinteresuota duoti sau palankius parodymus, nes priešingu atveju galėjo būti pati apkaltinta atlikusi nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, jog I. Č. kitoje baudžiamojoje byloje buvo nuteista už tai, kad po konflikto tarp H. J. ir M. B. , iš pastarojo pavogė mobilaus ryšio telefoną. Be to, šiuo atveju, kaip nustatyta teismo, buvo kėsinamasi ne tik į jo turtą bet ir į sveikatą.

Todėl, kolegijos manymu, H. J. pagrįstai išteisintas pagal BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, H. J. veika buvo padaryta būtinosios ginties būklėje, neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B. ir A. B. bei jų atstovo S. B. apeliacinį skundą atmesti.