Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-1069/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-26
Bylos Nr.
2A-1069/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01036-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
Lietuvos valstybei ir valstybės įmonei Valstybės turto fondui
Kategorijos
  • 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1069/2014Proceso Nr. 2-55-3-01036-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.10 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4327-565/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Struktus“ ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei ir valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir VĮ Valstybės turto fondo 6 226 203,19 Lt nuostolių, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis laimėjo 2007 m. gruodžio 13 d. vykusį valstybės turto: administracinio pastato, siurblinės, 4 poilsio namų, sandėlio, kiemo statinių, praėjimo pastato, ilgalaikio ir trumpalaikio turto (toliau – Privatizavimo objektas) bei šiems objektams priskirtų 2,73 ha ir 0,007 ha žemės sklypų (toliau – Žemės sklypai) (duomenys neskelbtini), viešą aukcioną. Ieškovas su VĮ Valstybės turto fondu (toliau – VTF) 2008 m. kovo 17 d. sudarė Sutartį dėl Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo (toliau – Privatizavimo sutartis), pagal kurią VTF įsipareigojo perduoti, o ieškovas – priimti nuosavybėn Privatizavimo objektą. Be to, atsakovas įsipareigojo atskira pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti ieškovui Privatizavimo objektui priskirtus Žemės sklypus. Ieškovas su VTF 2008 m. kovo 21 d. pasirašė Privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą. Siekdamas paruošti Žemės sklypus numatomai juose vykdyti veiklai, ieškovas VTF sutikimu pradėjo ruošti Žemės sklypų detalųjį planą, kurio rengimo metu paaiškėjo, kad privatizavimo programoje ir VĮ Registrų centro duomenų banke nurodyta tikslinė Žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuos beveik pusė vieno žemės sklypo ir visas kitas žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą. Tokios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Ieškovas pasiūlė VTF su kompetentingomis institucijomis pakoreguoti Žemės sklypų planus taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikšmės miškų ribomis, arba sumažinti jų kainą. Ieškovo nuomone, praėjus itin ilgam laiko tarpui, t. y. daugiau nei metams, šios ribos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1219 buvo patikslintos. Ieškovo teigimu, jis buvo pasirengęs pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį ir buvo gavęs AB banko SNORAS finansavimą, tačiau Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis dėl aukščiau nurodytų priežasčių negalėjo būti sudaryta. Nesudarius šios sutarties numatytu laiku, AB bankas SNORAS nutraukė kredito sutartį ir pasiliko ieškovo sumokėtą 8 252 Lt kredito išdavimo mokesčio dalį. Ieškovas, pagrįstai tikėdamasis, kad VTF tinkamai ir laiku įvykdys Privatizavimo sutartį, 2008 m. kovo 28 d. sudarė preliminariąją sutartį su Italijos įmone Kresos SRL, kuria įsipareigojo iki 2008 m. balandžio 17 d. parduoti šiai įmonei Privatizavimo objektą ir Žemės sklypus, vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Paaiškėjus aplinkybėms dėl Žemės sklypų pardavimo negalimumo, Italijos įmonė pareikalavo, kad ieškovas sumokėtų preliminariojoje sutartyje numatytą 1 984 565,86 Lt baudą. Šis Italijos įmonės reikalavimas yra patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ieškovo bankroto byloje. Ieškovo teigimu, iš Privatizavimo objekto su Žemės sklypais pardavimo Italijos įmonei jis pagrįstai tikėjosi gauti 3 268 639,93 Lt grynojo pelno. Privatizavimo objekto pagal Privatizavimo sutartį įsigijimą finansavo J. M., suteikdamas ieškovui 7 000 000 Lt paskolą už 10 proc. metinių palūkanų. Negalėdamas parduoti Privatizavimo objekto ir Žemės sklypų Italijos įmonei ieškovas negavo pajamų ir negalėjo laiku grąžinti paskolos. Palūkanų suma nuo 2008 m. balandžio 21 d. (kai privalėjo būti sudaryta Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis) iki 2009 m. spalio 9 d. (Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo) sudaro 964 746,40 Lt, kuri laikytina ieškovo nuostoliais. Iš viso dėl VTF veiksmų ieškovas patyrė 6 226 203,19 Lt nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad pagal Privatizavimo sutarties 8 punktą ieškovas įsipareigojo per 30 dienų nuo Privatizavimo objekto kainos sumokėjimo, t. y. iki 2008 m. balandžio 20 d., sumokėti visą Žemės sklypų kainą ir pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas nei Privatizavimo sutartyje nurodytu terminu, nei vėliau Žemės sklypų kainos nesumokėjo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas Žemės sklypų kainą buvo įsipareigojęs sumokėti iki 2008 m. balandžio 20 d., tačiau kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis) dėl kredito Žemės sklypų kainai sumokėti suteikimo su AB banku SNORAS sudarė tik 2008 m. rugsėjo 26 d. Kredito sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad kredito suma ieškovui suteikiama įvykdžius tam tikras sąlygas, viena iš kurių – įkeisti AB bankui SNORAS Žemės sklypus, tačiau Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis draudžia įkeisti valstybės turtą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis buvo įvykdęs ir kitas Kredito sutarties 4.1 punkte nustatytas kredito suteikimo sąlygas. Dėl šių sąlygų neįvykdymo ieškovui nebuvo suteiktas kreditas ir Kredito sutartis buvo nutraukta. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nepanaudojo kredito dėl to, jog dėl atsakovų kaltės nebuvo galimybės sudaryti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties. Teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 25 d. paaiškėjo, jog privatizavimo programoje ir VĮ Registrų centro duomenų banke nurodyta tikslinė Žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuos Žemės sklypai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą. Ieškovui pareikalavus, kad VTF su suinteresuotomis ir kompetentingomis institucijomis pakoreguotų Žemės sklypų planus taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikšmės miškų ribomis, arba sumažintų Žemės sklypų kainą, VTF ėmėsi aktyvių veiksmų – nedelsdamas kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo, išbraukiant iš jų Žemės sklypus. VTF informavo ieškovą apie proceso eigą, ieškovas valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo metu rengė Žemės sklypų detalųjį planą, t. y. šalys tarpusavio susitarimu ir konkliudentiniais veiksmais atidėjo Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio įforminimą iki bus patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai taip, kad į juos nepatektų Žemės sklypai. Tai buvo padaryta Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1219, kuris įsigaliojo 2009 m. spalio 9 d. Teismo vertinimu, ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad valstybinės reikšmės miškų plotai nebus patikslinti ar kad jų tikslinimas užsitęs nepagrįstai ilgą laiką. Aplinkybę, kad minėtas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas praėjus daugiau kaip metams po VTF informavimo apie Žemės sklypų pateikimą į valstybinės reikšmės miškų plotą, teismas vertino kaip įprastą terminą, atsižvelgiant į tikslinimui atlikti būtinas procedūras. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nesumokėjo Žemės sklypų kainos ir po minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo, be to, nesikreipė į banką dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kad Žemės sklypai būtų įkeisti po to , kai jie bus perduoti ieškovo nuosavybėn. Teismo vertinimu, jeigu ieškovas būtų įvykdęs pareigą sumokėti Žemės sklypų kainą Privatizavimo sutartyje nustatytu terminu arba iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo, po jo įsigaliojimo būtų nelikę kliūčių baigti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio įforminimą. Iš ieškovo pateiktos preliminariosios sutarties ir jos pakeitimų teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 20 d. susitarimu terminas pagrindinei Privatizavimo objekto ir Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismo vertinimu, įsigaliojus minėtam Vyriausybės nutarimui ir šalims baigus įforminti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį, ieškovas būtų turėjęs galimybę sudaryti su Italijos įmone pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis. Teismas padarė išadą, kad Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo baigtas forminti dėl to, jog ieškovas neįvykdė pareigos sumokėti Žemės sklypų kainą, todėl, nenustatęs sąlygų atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti, ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas ieškinyje nurodė ir detaliai pagrindė visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau šie ieškovo argumentai liko neišnagrinėti. Apeliantui nesuprantama, kodėl nebuvo analizuotos šios sąlygos, nepasisakyta dėl atsakovo „klaidos“ teisinio vertinimo, apelianto sutartinių lūkesčių intereso, o susikoncentruota tik ties apelianto galimybe finansuoti Žemės sklypus. Toks teismo sprendimas akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo proceso bei teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo taisykles.

2. Dėl Privatizavimo sutarties vykdymo. Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad ieškovas neva neturėjo finansuotojo Žemės sklypams įsigyti, todėl nebuvo realios galimybės sudaryti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį. AB bankas SNORAS 2008 m. rugsėjo 2 d. informavo VTF apie sprendimą suteikti ieškovui kreditą. Po šio banko rašto (garantijos) pateikimo VTF, suderinus visas Kredito sutarties sąlygas, 2008 m. rugsėjo 26 d. buvo pasirašyta Kredito sutartis. Tai, kad Kredito sutarties sąlygos buvo vykdomos (o kai kurios – ir įvykdytos), patvirtina tokios aplinkybės: pirma, ieškovas sumokėjo kredito išdavimo mokestį (3.8 p.); antra, ieškovas ir VTF 2008 m. kovo 21 d. pasirašė aktą, juo ieškovui nuosavybės teise perėjo Privatizavimo objektas, kuris buvo Kredito sutarties įkeitimo objektas, o ne tik Žemės sklypai; trečia, vien ta aplinkybė, kad ieškovas delsė sumokėti Žemės sklypų kainą, per se nereiškia, jog ieškovas neturėjo finansinių galimybių įvykdyti tokią pareigą. Atsakovas savo neteisėtais veiksmais, t. y. neinformuodamas ieškovo apie Žemės sklypų kokybinių kriterijų neatitikimą tikrovei, pažeidė ieškovo sutartinių lūkesčių principą. Vertinant susiklosčiusią situaciją, ieškovo delsimas sumokėti itin didelę Žemės sklypų kainą reiškė ne negalėjimą rasti finansavimo šaltinį, kuris jau buvo rastas ir suderintas, o bonus pater familias etaloną atitinkančius ieškovo veiksmus – kainos nesumokėjimą už objektą, kurio nebuvo jokių galimybių įgyti nuosavybės teise, pačiam VTF neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų.

3. Dėl banko vienašališko Kredito sutarties nutraukimo teisinio pagrindo. Dėl susiklosčiusios situacijos ypatumų ir dėl VTF kaltės ilgą laiką ieškovui negalint panaudoti banko suteikto kredito, bankas 2009 m. birželio 11 d. raštu dėl 14.6 punkto pažeidimo nutraukė Kredito sutartį. Šiame punkte nurodyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas nepradeda naudotis kreditu ilgiau nei 95 kalendorines dienas nuo sutarties įsigaliojimo. Apeliantui nesuvokiama, kodėl teismas nustatė, jog ieškovas nebuvo įvykdęs Kredito sutarties 4.1 punkte nustatytų sąlygų, kai šis teisinis argumentas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, inter alia šiuo sutarties nutraukimo pagrindu nesirėmė net pats bankas. Iš esmės teismas ex officio nustatė Kredito sutarties 14.4.1 punkto pažeidimą, kurį laikė banko vienašališko Kredito sutarties nutraukimo pagrindu. Akcentuotina, kad būtent dėl VTF kaltų veiksmų, tinkamai neįsitikinus, jog Žemės sklypai yra paruošti pardavimui, ieškovas negalėjo tinkamai įvykdyti Kredito sutarties sąlygos – kreditą panaudoti per 95 kalendorines dienas.

4. Dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo reikalavimo ir prievolės užtikrinimo būdo – Žemės sklypų hipotekos – Kredito sutartyje. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad ieškovui kreditas negalėjo būti suteiktas dar ir dėl to, jog dalis Kredito sutarties sąlygų prieštaravimo imperatyvioms Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies normoms, o ieškovas nesikreipė į banką dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo. Pirma, nors VTF ir ėmėsi aktyvių veiksmų kliūtims pašalinti, tačiau jis negalėjo įvardyti konkrečios datos, kada trūkumai bus ištaisyti. Apeliantui kyla klausimas, kaip buvo galima kreiptis į banką dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, kai net pats VTF negalėjo patvirtinti termino, per kurį bus pašalinti trūkumai. Bankas nebūtų įsipareigojęs neapibrėžtam terminui, kuris, be kita ko, nepriklausė nuo Privatizavimo sutarties šalių valios. Antra, nesuvokiama, kodėl ieškovas privalėjo kreiptis į banką dėl Kredito sutarties pakeitimo, kai bankas jau buvo nusprendęs suteikti ieškovui kreditą. Trečia, komercinėje praktikoje dėl privatizavimo teisinių santykių yra įprasta, kad aukcione įsigyjamiems objektams suteikiama paskola, o įsigyti objektai įkeičiami bankui. Įstatymų leidėjas 2013 m. gruodžio 12 d. pateikė minėto įstatymo pakeitimo projektą, juo ketina de jure įtvirtinti paplitusią analogiškai situacijai komercinę praktiką. Minėto įstatymo projekto 21 straipsnis numato valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu procesą, o šio straipsnio 9 dalis reguliuoja situaciją, kuri yra iškilusi nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovo ieškinys grindžiamas tuo, kad VTF esą neįvykdė Privatizavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo – per 30 dienų nuo Privatizavimo objekto kainos sumokėjimo nesudarė su ieškovu Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties. Teismas pagrįstai vadovavosi civilinėje byloje Nr. 2-1533-258/2010 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teismų padarytomis išvadomis, kurios yra priešingos ieškovo pateikiamiems argumentams. Ieškovui aukcione pasiūlius didžiausią kainą už Privatizavimo objektą ir jam priskirtus Žemės sklypus bei viešo aukciono komisijos 2008 m. sausio 15 d. sprendimu paskelbus ieškovą viešo aukciono laimėtoju, Privatizavimo objekto ir jam priskirtų Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoris laikomas sudarytu, todėl ieškovas privalėjo iki 2008 m. balandžio 20 d. įvykdyti likusius įsipareigojimus: sumokėti Žemės sklypų kainą ir pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Civilinę bylą Nr. 2-1533-258/2010 pagal VTF ieškinį UAB „Struktus“ (ieškovui šioje byloje) nagrinėję teismai konstatavo, kad būtent apeliantas pažeidė Privatizavimo sutarties sąlygas. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame sprendime, Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta būtent dėl to, kad ieškovas nesumokėjo Žemės sklypų kainos, todėl ieškovo paskaičiuoti nuostoliai yra tik paties ieškovo neteisėtų veiksmų (prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo) rezultatas ir neturėtų būti priteisiami iš atsakovų.

2. Ieškinys taip pat grindžiamas argumentais, kad ieškovui parduoti Žemės sklypai negalėjo būti pirkimo-pardavimo sutarties objektu, nes buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Minėti argumentai civilinę bylą Nr. 2-1533-258/2010 nagrinėjusių teismų buvo pripažinti nepagrįstais.

3. Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš naujo kelia klausimą dėl valstybės institucijų padarytos klaidos, t. y. netikslaus valstybinės reikšmės miškų žemėlapio. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1533-258/2010 nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškų ploto tikslinimas buvo suderintas su ieškovu ir esminės reikšmės privatizavimo sandorio vykdymui ir galimybėms naudotis žemės sklypais neturėjo; ieškovas privatizavimo sutarties nustatyta tvarka nesumokėjo Žemės sklypų kainos, todėl jie nebuvo perduoti ieškovo nuosavybėn ir ieškovas vis tiek negalėjo jais disponuoti. Teismai ieškovo vienašalį Privatizavimo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu ir konstatavo, kad būtent ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai vengia vykdyti savo įsipareigojimus. Esant šiems prejudiciniams faktams (CPK 182 str. 2 p.), šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl VTF veiksmų ieškovas negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų tretiesiems asmenims (Italijos įmonei, bankui). VTF nuomone, rinkoje pasikeitus finansinei situacijai, ieškovas pasinaudojo valstybinės reikšmės miškų plotų žemėlapio netikslumu ir neteisėtai vienašališkai nutraukė Privatizavimo sutartį, nesąžiningai siekė išvengti savo įsipareigojimų, susijusių su Žemės sklypų įsigijimu, vykdymo. Būtent dėl tokių ieškovo veiksmų ir galėjo atsirasti jo ieškinyje nurodomi nuostoliai.

4. Skundžiamame sprendime teisingai nustatyta, kad ieškovas nebuvo pajėgus įvykdyti savo įsipareigojimus, susijusius su Žemės sklypų kainos sumokėjimu. Iš ieškovo pateiktos Kredito sutarties sąlygų matyti, kad ieškovui bet kuriuo atveju negalėtų būti suteiktas banko finansavimas (kreditas).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 13 d. įvyko VĮ Valstybės turto fondo (toliau – VTF) organizuotas viešas aukcionas, jame buvo parduodamas privatizavimo objektas (duomenys neskelbtini), t. y. siurblinė, katilinė, pirtis, poilsio namai, sandėlis, kiemo statiniai, praėjimo pastatas, administracinis pastatas su ilgalaikiu ir trumpalaikiu materialiuoju turtu (toliau – Privatizavimo objektas) bei Privatizavimo objektui priskirti 2,73 ha ir 0,007 ha žemės sklypai (toliau – Žemės sklypai) (t. 1, b. l. 17–18). Aukciono komisijos 2008 m. sausio 15 d. sprendimu aukcioną laimėtoju buvo pripažintas didžiausią kainą (16 000 201 Lt) pasiūlęs ieškovas (t. 1, b. l. 19–21). TVF su ieškovu 2008 m. kovo 17 d. sudarė Sutartį Nr. 174-07 (toliau – Privatizavimo sutartis), kuria VTF įsipareigojo perduoti, o ieškovas – priimti nuosavybėn Privatizavimo objektą (2.1-2.12 p., b. l. 22–27). Visa Privatizavimo objekto ir Žemės sklypų kaina yra 16 000 201 Lt, iš jų Privatizavimo objekto kaina – 6 569 619 Lt, Žemės sklypų kaina – 9 430 582 Lt (4.1 p.). Privatizavimo sutartyje numatyta, kad Privatizavimo objektui priskirtus Žemės sklypus šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka VTF parduos ieškovui pagal atskirą pirkimo-pardavimo sutartį (2 p.). Privatizavimo sutarties 8 punktu ieškovas įsipareigojo, sumokėjęs už Privatizavimo objektą, per 30 dienų sumokėti visą Žemės sklypų pardavimo kainą ir pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. VTF su ieškovu 2008 m. kovo 21 d. pasirašė Privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą, kuris patvirtina, kad ieškovas sumokėjo 6 569 619 Lt Privatizavimo objekto pirkimo kainą ir įsipareigojo įvykdyti privatizavimo sąlygas, nurodytas Privatizavimo sutartyje (t. 1, b. l. 28-29). Taigi ieškovo įsipareigojimas sumokėti visą Žemės sklypų kainą – 9 430 582 Lt ir pasirašyti jų pirkimo-pardavimo sutartį turėjo būti įvykdytas iki 2008 m. balandžio 20 d., tačiau ieškovas jo neįvykdė. Ieškovo teigimu, Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta dėl VTF kaltės, nes rengiant Žemės sklypų detalųjį planą, siekiant paruošti juos numatomai vykdyti veiklai, paaiškėjo, kad privatizavimo programoje ir VĮ Registrų centro duomenų banke nurodyta tikslinė Žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuos beveik pusė 2,3 ha žemės sklypo ir visas 0,007 ha žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą, kuris pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį priklauso Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise ir tokios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Dėl šios priežasties nesant galimybės pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovo teigimu, jis patyrė ieškinyje nurodytus nuostolius, t. y. jam nebuvo grąžinta 8 252 Lt kredito, kuris AB banko SNORAS buvo suteiktas ieškovui Žemės sklypams įsigyti, išdavimo mokesčio dalis, ieškovas turi sumokėti Italijos įmonei Kresos SRL 1 984 565,86 Lt baudą, nes neįvykdė 2008 m. kovo 28 d. preliminariosios sutarties, kurią buvo sudaręs dėl Privatizavimo objekto ir Žemės sklypų pardavimo Italijos įmonei, negavo 3 268 639,93 Lt grynojo pelno, kurį tikėjosi gauti pardavęs Privatizavimo objektą ir Žemės sklypus Italijos įmonei, taip pat ieškovas paskaičiavo 964 746,40 Lt palūkanų, kurias turi mokėti už paskolą, kuri buvo paimta Privatizavimo objekto kainai sumokėti.

Sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą dėl ieškovo nuostolių atlyginimo būtina atsižvelgti į kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1533-258/2010 pagal VTF ieškinį UAB „Struktus“ (ieškovui šioje byloje) dėl Privatizavimo sutarties dalies nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutartinių įsipareigojimų įvykdymo nustatytas aplinkybes (CPK 182 str. 2 p.). Minėtoje byloje VTF prašė pripažinti neteisėtu UAB „Struktus“ vienašalį Privatizavimo sutarties dalies (8 punkto) nutraukimą, priteisti 9 430 582 Lt Žemės sklypų pardavimo kainą ir įpareigoti UAB „Struktus“, sumokėjus Žemės sklypų kainą, pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Civilinėje byloje Nr. 2-1533-258/2010 teismas nustatė šias, turinčias reikšmės ir nagrinėjamai bylai, svarbias aplinkybes: ieškovas iki 2008 m. balandžio 20 d. turėjo pareigą sumokėti Žemės sklypų kainą ir pasirašyti jų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau šių įsipareigojimų laiku neįvykdė, teigdamas, jog ieško tinkamiausio finansavimo būdo, o 2008 m. gegužės 26 d. nurodė, kad neatsisako ir neketina atsisakyti prisiimtų įsipareigojimą; VTF 2008 m. balandžio 18 d. davė sutikimą ieškovui inicijuoti teritorijos užstatymo projektavimo sąvado rengimą ir detaliojo plano sprendinių projektus, tą ieškovas ir darė; 2008 m. rugpjūčio 25 d. ieškovas nurodė VTF, kad privatizavimo programoje ir VĮ Registrų centro duomenų banke nurodyta tikslinė Žemės sklypų naudojimo paskirtis neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų planavimo suvestiniame žemėlapyje esančių duomenų, pagal kuriuo pusė 2,73 ha sklypo ir visas 0,007 ha sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotą ir pasiūlė VTF arba su suinteresuotomis ir kompetentingomis institucijomis pakoreguoti Žemės sklypų planus taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikmės miškų ribomis, arba sumažini jų kainą; VTF kreipėsi į kompetentingas institucijas ir Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1219 šios ribos buvo patikslintos; Žemės sklypai valstybinės reikšmės miškui buvo priskirti per klaidą, nes neatitiko miškui keliamų reikalavimų, ši klaida buvo ištaisyta, be to, ieškovas 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu įspėjo VTF, kad nutrauks Privatizavimo sutarties dalį dėl Žemės sklypų, jeigu per 30 dienų nebus sudaryta jų pirkimo-pardavimo sutartis ir jeigu VTF neįsipareigos atlyginti apie 2 mln. Lt nuostolių, o 2009 m. rugsėjo 25 d. raštu vienašališkai nutraukė pirmiau nurodytą Privatizavimo sutarties dalį (t. 1, b. l. 45–57, 173–12). Teismai konstatavo, kad, nesant VTF esminio Privatizavimo sutarties pažeidimo, ieškovas neturėjo pagrindo sutartį vienašališkai nutraukti.

Ieškovo reikalavimai iš esmės grindžiami tuo, kad VTF neįvykdė Privatizavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo, t. y. iki 2008 m. balandžio 20 d. nesudarė Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, todėl ieškovas patyrė pirmiau aptartus nuostolius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje ir kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1533-258/2010 nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su tuo, kad Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta dėl VTF kaltės. Minėta, kad nurodyta sutartis galėjo būti pasirašyta tik po to, kai ieškovas iki 2008 m. balandžio 20 d. sumokės visą Žemės sklypų kainą, tačiau šio įsipareigojimo ieškovas neįvykdė motyvuodamas tinkamiausio finansavimo būdo paieška. Taigi, visų pirma, Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis iki 2008 m. balandžio 20 d. nebuvo pasirašyta dėl ieškovo įsipareigojimo sumokėti Žemės sklypų kainą nevykdymo. Aplinkybė, kad Žemės sklypai per klaidą buvo priskirti valstybinės reikšmės miškui, nes jie neatitiko miškui keliamų reikalavimų, paaiškėjo vėliau (ieškovas apie tai informavo VTF 2008 m. rugpjūčio 25 d. raštu), kai ieškovo įsipareigojimo sumokėti Žemės sklypų kainą įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs. Antra, kaip minėta, VTF nedelsiant ėmėsi veiksmų ir ši klaida buvo ištaisyta priėmus Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1219, kuris įsigaliojo 2009 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nesumokėjo Žemės sklypų pardavimo kainos ir po Vyriausybės nutarimo priėmimo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta ne dėl jų klaidingo priskyrimo valstybinės reikšmės miškui, o dėl ieškovo prarasto suinteresuotumo Žemės sklypų įsigijimu. Šiuo atveju akcentuotina viena svarbi aplinkybė, kad minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo dieną pagal ieškovo ir Italijos įmonės 2008 m. kovo 28 d. sudarytą preliminariąją sutartį (jos pakeitimus) pagrindinės Privatizavimo objekto ir Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas nebuvo suėjęs. Ieškovas ir Italijos įmonė 2008 m. rugsėjo 29 d. susitarimu terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsė iki 2009 m. gruodžio 31 d. 2009 m. gruodžio 30 d. susitarimu – iki 2010 m. gruodžio 31 d., o 2010 m. gruodžio 20 d. susitarimu – iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 58–76). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, nepagrįstais laikytini ieškovo reikalavimai dėl nuostolių, susijusių su Italijos įmonės reikalavimu sumokėti baudą ir negautu pelnu, atlyginimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis iki 2008 m. balandžio 20 d. nebuvo pasirašyta būtent dėl paties ieškovo kaltės, t. y. prisiimto įsipareigojimo sumokėti Žemės sklypų pardavimo kainą neįvykdymo. Šalių susitarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, pratęsus Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą iki bus pakoreguoti Žemės sklypų planai taip, kad jų ribos sutaptų su valstybinės reikšmės miškų ribomis, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas ir toliau nevykdė prisiimto įsipareigojimo dėl Žemės sklypų pardavimo kainos sumokėjimo. Byloje nėra duomenų, kad, AB bankui SNORAS nutraukus su ieškovu 2008 m. rugsėjo 26 d. sudarytą kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis), ieškovas ieškojo kito finansavimo šaltinio Žemės sklypų pardavimo kainai sumokėti.

Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje aplinkybė dėl apelianto galimybės finansuoti Žemės sklypų įsigijimą, yra svarbi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė į ją pagrindinį dėmesį. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant, ar būtent dėl ieškovo kaltės nebuvo sudaryta Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, nes tokį atsikirtimų pagrindą buvo nurodęs VTF. Byloje ginčo nėra, kad ieškovas buvo pateikęs VTF AB banko SNORAS raštą, juo bankas patvirtino sutikimą finansuoti ieškovą, šiam perkant Žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pati Kredito sutartis buvo sudaryta tik 2008 m. rugsėjo 26 d., o ne iki 2008 m. balandžio 20 d., t. y. dienos, iki kurios ieškovas įsipareigojo sumokėti visą Žemės sklypų kainą. Be to, sudarant Kredito sutartį ieškovui jau buvo žinomos aplinkybės dėl Žemės sklypų priskyrimo valstybinės reikšmės miškui ir inicijuotą procesą dėl Žemės sklypų ribų koregavimo, todėl Kredito sutartyje numatytos sąlygos dėl kredito panaudojimo per 95 kalendorines dienas nuo Kredito sutarties įsigaliojimo, kuria remiantis bankas vėliau nutraukė Kredito sutartį, neįvykdymo pasekmės tenka pačiam ieškovui. Nors ieškovas, įsigaliojus Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimui, t. y. nelikus kliūčių pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, nebeturėjo AB banko SNORAS finansavimo, tačiau, kaip minėta, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų ieškojęs kito finansavimo, t. y. būtų buvęs suinteresuotas pasirašyti Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Kokios priežastys lėmė tai, kad ieškovas prarado suinteresuotumą Žemės sklypų įsigijimu, esant galiojančiai preliminariajai sutarčiai su Italijos įmone, ieškovas nenurodė.

Nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad būtent dėl ieškovo kaltės, o ne dėl ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojamos VTF „klaidos“, nebuvo pasirašyta Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Ši VTF „klaida“, kuri pasireiškė VTF darbuotojams nepastebėjus, kad valstybinės reikšmės miško žemėlapis yra netikslus, iš dalies lėmė tik Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo termino atidėjimą (ir tai tik po to, kai ieškovas neįvykdė savo įsipareigojimų iki 2008 m. balandžio 20 d.), o ne kainos už juos nesumokėjimą ir pačios sutarties nepasirašymą.

Kiti apelianto argumentai nėra teisiškai reikšmingai nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė BukavinienėDanutė GasiūnienėDanguolė Martinavičienė