- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-1383-343/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- O. V., M., O.
- Trečiasis asmuo
- A. K., A.
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Audronė Levinskienė Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.4; 24.4; 34.3; 121.21
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 27 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
atsakovėms O. V. , M. V. , jų atstovei adv. E.Keidošienei, I. V. – K. atstovei adv. E.Keidošienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0090-358/2007 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovams O. V. , A. V. , I. V. , M. V. su trečiaisiais asmenimis A. K. , notare G.Pakeryte, VĮ Registro centro Kauno filialu dėl sandorio ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei teisinės registracijos panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas patikslintu ieškiniu (b.l. 167, t.1) prašė teismo :
pripažinti negaliojančiu 1991 m. spalio 16 d. sandorį, kuriuo J. V. padovanojo L. V. 1/2 dalį namo su dviem priestatais, rūsiu, sandėlį su dalimi kiemo įrengimų, esančių Kauno rajone, (duomenys neskelbtini);
pripažinti negaliojančiais šiuos O. V. , A. V. ir M. V. išduotus paveldėjimo teisės į L. V. palikimą - 1/2 dalį namo, ūkinį pastatą, 1/2 dalį garažo, 1/2 dalį kiemo statinių Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), liudijimus: 2003 m. gegužės 05 d. reg. Nr.2892, 2005 m. sausio 25 d. reg. Nr.626, 2005 m. liepos 05 d. reg. Nr.5102, 2005 m. liepos 05 d. reg. Nr.5104; ir A. V. 2005 m. gegužės 04 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į šį turtą, reg. Nr.3080, kuriais remiantis Valstybinės įmonės Registrų centras Kauno filialas atliko šiuose liudijimuose įvardinto turto teisinę registraciją;
pripažinti negaliojančiu 2005 m. balandžio 18 d. statinio priėmimo naudoti aktą, pagal kurį ūkinis pastatas 6I1ž, esantis Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), Valstybinės įmonės Registrų centras Kauno filiale buvo įteisintas po 1/2 dalį A. K. ir L. V. vardu;
pripažinti negaliojančia 1/2 dalies namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/2 dalies garažo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/2 dalies kiemo statinių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ) Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją O. V. , A. V. , I. V. ir M. V. vardu Valstybinės įmonės Registrų centras Kauno filiale;
įpareigoti Valstybinės įmonės Registrų centras Kauno filialą atlikti 1/2 dalies namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalies garažo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/2 dalies kiemo statinių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją A. K. ir G. K. vardu.
Šalies argumentai
Ieškovas G. K. nurodė, kad 1980 m. kovo 21 d. jis susituokė su A. K. , santuokoje abu gyvena iki šiol. Santuokos metu jie 1987 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartimi A. K. vardu už 5000 rublių iš S. V. pirko namą bei ūkinius pastatus (tvartą, malkinę ir lauko virtuvę), esančius Kauno rajone, (duomenys neskelbtini). Iki pat šios dienos jis ir A. K. šiame name gyvena. Be jų šiuo adresu registruoti tik jų vaikai G. K. , S. S. bei G. K. žmona A. K. . 2005 m. spalio mėnesį, susipažinęs su 2005 m. spalio 19 d. Kauno apskrities archyvo direktoriaus raštu Nr.(10.6)V10-S211 bei kartu su šiuo raštu atsiųstais dokumentais, ieškovas sužinojo, kad, jam nežinant, 1991 m. spalio 16 d. J. V. padovanojo savo sūnui L. V. pusę namo, kurį jis kartu su A. K. nusipirko 1987 03 03. Jokio sutikimo perleisti jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - dalį namo ir ūkinius pastatus, esančius Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), ieškovas niekada ir niekam nedavė. Ieškovas savo turto J. V. neperleido, jokių teisių jai disponuoti ieškovo turtu nesuteikė, bei nedavė sutikimo, jog tai padarytų jo sutuoktinė, todėl J. V. neturėjo jokių teisių disponuoti jo turtu ir perleisti jį kitiems asmenims. Dėl to 1991 m. spalio 16 d. dovanojimo sandoris, sudarytas tarp J. V. ir L. V. turi būti pripažintas negaliojančiu. Neteisėtais laikytini ir vėlesni kitų asmenų veiksmai bei sandoriai disponuojant šiuo turtu. Notarė G.Pakerytė neturėjo teisės patvirtinti 1991 m. spalio 16 d. sutartį tarp J. V. ir L. V. , nes jai nebuvo pateikti dokumentai, įrodantys J. V. nuosavybės teises į dovanojamą turtą, šio turto įgijimo dokumentai. Namas Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) nuo pat jo įgijimo 1987 m. kovo 03 d. iki dabar nėra padalintas, taigi nebuvo ir nėra nustatytos bendrasavininkių nuosavybės teisės idealiosios dalys į šį namą. Ir dėl šios priežasties dalis namo, nenurodant konkrečių patalpų, negalėjo būti perleidžiama kitiems asmenims. 1991 m. spalio 16 d. dovanojimo sandoris yra sudarytas tik dėl akių, nesukuriant jokių teisinių pasekmių, nes sandoris yra neatlygintinis, ir šiuo sandoriu turtas iš tikrųjų nebuvo perleistas - juo iki šiol naudojasi ieškovas ir jo žmona, moka mokesčius. Ūkinio pastato 6I1ž įteisinimas po 1/2 dalį A. K. ir L. V. vardu pagal 2005 m. balandžio 18 d. statinio priėmimo naudoti aktą yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu, nes minėtas aktas buvo surašytas ir įteisinimas jau po L. V. mirties. Kadangi 1/2 dalį namo su dviem priestatais, rūsiu, sandėlį su dalimi kiemo įrengimų, esančių Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) , L. V. įgijo žinomai neteisėtu sandoriu, toks sandoris nesukūrė jam jokių turtinių teisių į neteisėtai įgytą nekilnojamąjį turtą, ir teisės į šį turtą negali būti paveldėjimo dalyku bei pereiti L. V. įpėdiniams.
Atsakovės I. K. (V. ), O. V. , M. V. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog A. K. nuosavybės teisėmis valdė ir tebevaldo tik 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo su dviem priestatais, rūsiu bei atitinkamą dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Būtent tokią dalį ji 1987 03 03 nusipirko iš V. S. , R., t.y. nusipirkto „namo“ plotas yra nurodytas – 38,5 kv.m. bendro naudingo ploto, tuo tarpu viso gyvenamojo namo plotas yra 91,57 kv.m. Ieškovas visiškai nepagrįstai nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), Kauno rajone yra registruota tik jo šeima ir vaikai. L. V. , miręs 2000-07-14, nuo pat savo gimimo gyveno (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Tiek ieškovas, tiek ir jo šeima, žinojo, kad L. V. gyvena pertvarkytame ūkiniame pastate (mūriniame sandėlyje). Ieškovui ir jo šeimai taip pat buvo žinoma, kad 1/2 dalis medinio gyvenamojo namo su dviem priestatais, rūsiu bei visas ūkinis pastatas (mūrinis sandėlis) su dalimi kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, priklauso L. V. , kadangi kartu su L. V. , jo seseriai A. K. prie jiems priklausančių pastatų Kauno rajono Raudondvario apylinkės Tarybos sprendimais buvo įteisinti žemės sklypai. 1991 10 16 L. V. iš savo mamos J. V. gavo dovanų 1/2 dalį medinio gyvenamojo namo su dviem priestatais, rūsiu bei visą mūrinį sandėlį su dalimi kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Tarp sūnaus L. V. ir jo motinos J. V. buvo sudarytas žodinis susitarimas, kad mama J. V. iki pat savo mirties liks gyventi sūnui padovanotoje namo dalyje, o sūnus L. V. naudosis kita dalimi jam padovanotų pastatų bei persitvarkys mūrinį sandėlį, kad jis būtų tinkamas gyventi. Atsakovės laiko visiškai nepagrįstais ieškovo teiginius, jog nepraleistas ieškinio senaties terminas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, panaikino laikinąsias apsaugos priemones, paskirtas Kauno rajono apylinkės teismo 2006 01 12 nutartimi. Teismas konstatavo, kad A. K. pirko 1/2 dalį ginčo namo. Tokias išvadas teismas padarė remdamasis rašytiniais įrodymais byloje. 1987 09 08 trečiasis asmuo A. K. kreipėsi į Kauno TTI atlikti ginčo namo pagrindinę inventorizaciją (b.1. 99, t. 1) ir pateikė 1987 09 04 Raudondvario apylinkės Vykdomojo komiteto pažymą (b.1. 98, t. 1), kurioje nurodyta, kad ginčo namo po 1/2 dalį turi A. K. bei J. V. . 1991 10 15 Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio pažymėjime (b.1.18, t. 1) nurodyta, kad pagal įrašą ūkinėje knygoje V. J. J. vardu užregistruota 1/2 d. gyvenamojo namo, kurio naudingas plotas sudaro 91,57 kv.m. bei mūrinis sandėlis 4J1/p ir dalis kiemo įrenginių; kita 1/2 gyvenamojo namo dalis bei ūkiniai pastatai, priklauso A. K. . Teismas pažymėjo, jog kaimo vietovėse iki 1991 m. liepos 25 d. pastatytas namas bei jo priklausiniai ar įgytas pagal sandorį buvo registruojamas tik vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Tik įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintai Pastatų, statinių ir butų teisinio reguliavimo instrukcijai, pastatai buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. Iki šios instrukcijos įsigaliojimo pastatyti pastatai nekilnojamojo turto registre registruojami pateikus seniūno pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda. Tiek pirkimo-pardavimo sutartis, tiek dovanojimo sutartis buvo sudarytos Kauno rajono Raudondvario apylinkės vykdomojo komiteto išduotų pažymų apie namų valdos įregistravimą ūkinėse knygose pagrindu. Teismo nuomone, aplinkybė, jog J. V. iki dovanojimo sutarties sudarymo nesikreipė į nekilnojamojo turto registrą dėl nuosavybės teisės įregistravimo, dovanojimo sandorį tuo pagrindu, kad ji neturėjo nuosavybės teisės, nedaro negaliojančiu. A. K. nuosavybės teisę nekilnojamo turto registre taip pat įregistravo tik 2003 metais. Teismas ieškovo reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1991 10 16 sandorį, kuriuo J. V. padovanojo L. V. 1/2 d. namo su dviem priestatais, rūsiu, sandėlį su dalimi kiemo įrenginių, taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu šį reikalavimą atmetė. Teismas nustatė, jog 1992 08 19 L. V. ir A. K. pasirašė susitarimą pirkti jų bendrai naudojamos valdos žemę (ekspertizės medžiaga, t.2), todėl konstatavo, kad A. K. jau 1992 metais žinojo ar turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Rašytiniai įrodymai apie L. V. faktines gyvenimo aplinkybes ginčo gyvenamojoje vietoje (b.1.44, t. 1; 107-110, t. 1; 117-125, t. 1) prieštarauja ieškovo G. K. argumentams, kad tik jo šeima buvo registruoti (duomenys neskelbtini), o L. V. bei jo šeima (duomenys neskelbtini) negyveno. Atmetus ieškovo reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas atmetė ir reikalavimą pripažinti negaliojančiais išduotus paveldėjimo teisės liudijimus atsakovėms. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl statinio priėmimo naudotis akto pripažinimo negaliojančiu kaip nepagrįstą ir neįrodytą. 2005 04 18 pripažinimo tinkamais naudoti aktais komisija pripažino, kad statytojų A. K. ir L. V. pastatyti statiniai yra tinkami naudoti. Rašysenos ekspertizės išvada patvirtino, kad šį aktą pasirašė A. K. . Šiuo aktu A. K. pripažino mirusio L. V. teisę į 1/2 d. ūkio pastato 6I1ž. Teismo nuomone, tai akivaizdžiai paneigė ieškovo ir trečiojo asmens argumentus, kad L. V. ne tik kad negyveno ginčo valdoje, bet ir neprisidėjo prie namų valdoje pastatytų statinių. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus: pripažinti negaliojančia 1/2 dalies namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/2 dalies garažo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/2 dalies kiemo statinių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ) Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją O. V. , A. V. , I. V. ir M. V. vardu Valstybinės įmonės Registrų centras Kauno filiale; įpareigoti Valstybinės įmonės Registrų centras Kauno filialą atlikti 1/2 dalies namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 1/2 dalies garažo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/2 dalies kiemo statinių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ) Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją A. K. ir G. K. vardu kaip nepagrįstus, kadangi teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo dokumentų pagrindu. Pripažinus negaliojančiais 1991 10 16 sandorį, paveldėjimo teisės liudijimus ir statinio priėmimo naudoti aktą, daiktinės teisės būtų išregistruojamos ir įregistruojamos ne ginčo tvarka, be jokio įpareigojimo, remiantis LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsniu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 134-140, t.2) ieškovas G. K. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 09 27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre dėl O. V. , A. V. , I. V. ir M. V. nuosavybės teisių į kiekvienai iš jų tenkančią 1/8 dalį namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), 1/4 dalį ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), 1/8 dalį garažo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ) ir 1/8 dalį kiemo statinių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ), esančių Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, bei uždrausti atsakovėms dalyvauti sandoriuose dėl nurodyto nekilnojamojo turto perleidimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių motyvų:
1. 1987 m. kovo 3 d. pirkimo-pardavimo sutartyje vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad A. K. , būdama santuokoje su ieškovu, iš S. V. nupirko namą, o ne dalį namo, su priklausiniais Kauno rajone, (duomenys neskelbtini). Jokių rašytinių įrodymų, galinčių nuginčyti šį faktą, teismui pateikta nebuvo. Vien tai, kad nesutampa 1987 m. kovo 3 d. pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytas namo plotas su to paties namo plotu po jo inventorizavimo, negali būti įrodymu, jog pirktas buvo ne visas namas. Sandorio sudarymo metu šis namas dar buvo aplamai neinventorizuotas. Iš teismui pateiktų pagrindinio pastato, jo dalių, priestatų kadastro duomenų akivaizdžiai matyti, kad iš karto po 1987 m. kovo 3 d. sandorio sudarymo, ginčo namas buvo padidintas pastačius jo priestatą. Kiti du to paties namo priestatai buvo pastatyti 1977 metais, o dar vienas - 1992 metais. Šis faktas akivaizdžiai paneigia atsakovių išsakytas prielaidas, jog ginčo namas dar iki 1959 metų buvo ir tebėra 91,57 kv.m.
2. Teismas visiškai nemotyvavo, kokiu būdu jis nustatė, kad 38,5 kv.m. sudaro lygiai 1/2 dalį nuo 91,57 kv.m. Tiek vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis teisės normomis, tiek ir galiojusiomis sandorio sudarymo metu (1987 03 03), notarai, tvirtindami dalies turto perleidimo sandorius, privalėjo labai tiksliai nurodyti konkrečią perleidžiamo turto dalį. Todėl teismas, paneigdamas notaro patvirtintos sutarties nuostatas apie viso namo pirkimą, privalėjo sprendime nurodyti, kokiu pagrindu jis konstatavo, jog A. K. iš S. V. įsigijo būtent 1/2 dalį namo.
3. 2003 04 01 Kauno apskrities archyvo pažymėjime yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje yra įrašas „K. pirkusi namą iš V.S.R.". Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis ir šiuo dokumentu, kuriame taip pat vienareikšmiai, kaip ir notaro patvirtintoje 1987 03 03 pirkimo - pardavimo sutartyje, nurodoma, kad A. K. iš S. V. įsigijo visą namą. Teismas, nurodydamas, jog privalu vadovautis įrašais ūkinėse knygose, nesivadovavo šiuo įrašu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
4. Ieškovas teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai paaiškino, kad apie atsakovių reiškiamas pretenzijas į ginčo turtą sužinojo tik gavęs 2005 10 19 Kauno apskrities archyvo direktoriaus raštą Nr.(10.6)V10-S211. Šis ieškovo teiginys byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nėra paneigtas. Kadangi ieškininės senaties termino eiga nebuvo prasidėjusi, teismas turėjo taikyti LR CK 1.127 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškininę senatį ir tuo pagrindu nepagrįstai atmetė ieškinį.
5. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepasisakė dėl liudytojų A. J. bei V. V. nurodytų aplinkybių, kad J. V. negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo turto, kurį 1991 10 16 sandoriu perleido savo sūnui L. V. . Nevertindamas liudytojų A. J. bei V. V. parodymų, teismas pažeidė LR CPK 185 straipsnio 1 dalies ir LR CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas.
6. Nurodydamas, kad liudytojų A. J. bei V. V. parodymai prieštarauja rašytiniams įrodymams, teismas ne tik neįvardijo nei vieno įrodymo, kuris paneigtų jų nurodytą aplinkybę, kad J. V. nepaveldėjo ir nevaldė namo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise, bet ir savaip interpretavo šių liudytojų parodymus, akivaizdžiai patvirtinantį rašytinį įrodymą - Respublikinio Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1991 m. spalio 11 d. pažymėjimą Nr.5466, kuriame vienareikšmiai nurodyta, kad namui (duomenys neskelbtini) J. V. „nuosavybės teisės nepripažintos". Teismas net nebandė nustatyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis aplinkybę, ar aplamai J. V. paveldėjo turtą, kurį dovanojo savo sūnui L. V. . Byloje nėra nustatytas faktas, jog J. V. paveldėjo dalį namo (duomenys neskelbtini), o atsakovės teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti tokią išvadą. Teismas negalėjo padaryti išvadą, kad J. V. nuosavybės teisė atsirado paveldėjimo būdu. Teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, LR CPK 178 straipsnio nuostatas, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, bei LR CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas, neišsiaiškinęs reikšmingų bylai aplinkybių, neatskleidė visos bylos esmės ir pažeidė civilinio proceso tikslus bei kooperacijos principą (CPK 8 str.). Vien tai, jog liudytojai A. J. bei V. V. yra A. K. giminaičiai nesuteikė teismui pagrindo visiškai nemotyvuotai atmesti jų parodymus, nes šie liudytojai yra ir atsakovių - A. K. brolio L. V. dukterų giminaičiai. Teismas ignoravo byloje esantį 2003 m. balandžio 01 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimą, kuriame nurodoma, jog 1982 m. vasario 29 d. mirus I. V. , „šeimos galva" įrašytas R. V. , kuris yra I. V. sūnus. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad R. V. sūnus yra S. V. , pardavęs namą (duomenys neskelbtini) A. K. . Gi J. V. buvo kito I. V. sūnaus -A. V. žmona. Šie duomenys taip pat patvirtina liudytojų A. J. bei V. V. parodymus, kad J. V. nepaveldėjo jokios namo (duomenys neskelbtini) dalies, bei negalėjo šio turto perleisti savo sūnui L. V. . Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. J. V. pagal giminystės santykius nebuvo priskiriama prie įpėdinių, kadangi mirusiojo turtą galėjo paveldėti jo vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, mirusiojo išlaikytiniai, palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, o tik šių asmenų nesant arba jiems palikimo nepriėmus - darbingi tėvai, o jų nesant - mirusiojo broliai ir seserys (418 straipsnis). Atsakovė šiam asmenų ratui nepriklausė. Atsakovės nuosavybės teisės tiesiogiai negalėjo atsirasti iš paveldėjimo po I. V. mirties. Teismas net nenustatinėjo aplinkybių, kada mirė J. V. vyras A. V. , bei kam priklausė ginčo turtas A. V. mirties dieną, tai yra ar jis aplamai buvo paveldimas.
7. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiais išduotus paveldėjimo teisės liudijimus atsakovėms, nenagrinėjęs ir visiškai nepasisakydamas dėl šio reikalavimo pagrįstumo priimtame sprendime, vien dėl to, jog dėl kito ieškinio reikalavimo taikė senatį, grubiai ir iš esmės pažeidė proceso taisykles.
8. Teismo išvada, kad 2005 m. balandžio 18 d. statinio priėmimo naudoti aktas akivaizdžiai paneigia ieškovo ir trečiojo asmens A. K. argumentus, kad L. V. ne tik kad negyveno ginčo valdoje, bet ir neprisidėjo prie namų valdoje pastatytų statinių, bei, kad šiuo aktu A. K. pripažino mirusio L. V. teisę į 1/2 dalį ūkio pastato 6I1ž, yra visiškai neargumentuota, nes minėtu aktu tėra nustatytas vienintelis faktas, jog akte minimi pastatai yra tinkami naudotis. Šiuo aktu tikrai nėra nustatoma nei kas gyveno akte nurodytuose pastatuose, nei kas juos statė.
9. Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė įrodymų, o teismas jokių aplinkybių, kurioms esant 2005 m. balandžio 18 d. statinio priėmimo naudoti aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, nenustatė, nepagrįstai ir neteisėtai nevertino ieškovo nurodytų argumentų, jog minėtame akte akivaizdžiai įrašyta, kad jį surašant dalyvauja L. V. , kuris mirė dar 2000 m. liepos 13 d. Vien dėl šios priežasties minėtas aktas yra niekinis, o teismas, net nesvarstęs šių ieškovo argumentų, akivaizdžiai priėmė neteisėtą sprendimą.
10. Teismo sprendimas yra surašytas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodyti tik atskiri teismo teiginiai, tačiau nenurodytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis įvertinimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 145-147, t.2) tretysis asmuo VĮ Registro centro Kauno filialas prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2007 09 27 sprendimą palikti nepakeistą. Dėl apelianto (ieškovo) reikalavimo pripažinti negaliojančia teisinę registraciją ir įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą atlikti teisinę registraciją į ginčo statinius G. K. ir A. K. vardu, tretysis asmuo nurodė, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 27 sprendime teisingai nusprendė atmesdamas šiuos ieškovo reikalavimus. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 09 d. nutartyje Nr. 3K-3-977/2000 suformuluota ratio decidendi, kad teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau pats teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami nuosavybės atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose numatytais pagrindais. Taip pat 2001 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsniu, kuris nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl teisinės registracijos panaikinimo bei įpareigojimo atlikti teisinę registraciją 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007 pasisakė, kad bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo (CK 4.256 str. 3 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos vertinimu apylinkės teismas priėmė teisėtą, pagrįstą, materialinės ir procesinės teisės normas atitinkantį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Kolegija bylą peržiūrėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad 1987 m. kovo 3 d. pirkimo-pardavimo sutartyje vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad A. K. , būdama santuokoje su ieškovu, iš S. V. nupirko namą, o ne dalį namo, su priklausiniais Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) ir, kad jokių rašytinių įrodymų, galinčių nuginčyti šį faktą, teismui pateikta nebuvo. Pirma, 1987 m. kovo 3 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad perkamas namas, kurio bendras plotas 38,5 kv.m. vadovaujantis Raudondvario apylinkės LDT Vykdomojo Komiteto 1987 03 03 pažyma (b.l. 8-9, t.1). Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro ginčo namų valdos bylos matyti, kad ji pradėta 1987 metais. Šios bylos lape 4 yra nurodyta, kad gyvenamas namas pastatytas 1930 metais, jo plotas – 49,98kv.m., bei priestatas, kuris pastatytas 1977 metais, kurio plotas – 25,86kv.m.. Be to, pirkėja A. K. 1987 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į inventorizavimo biurą prašydama atlikti inventorizaciją (b.l. 99, t.1), pateikdama Raudondvario apylinkės LDT Vykdomojo komiteto 1987 09 04 pažymą, kurioje nurodyta, jog jai priklauso ½ dalis ginčo namų valdos, o kita – J. V. , kuri ją paveldėjo po vyro mirties (b.l. 98, t.1). Iš nurodyto kolegija daro išvadą, kad būtent ginčo pirkimo – pardavimo sutartyje dviprasmiškai nurodyta, kas yra perkama, ir būtent dėl to ir kilo ginčas. Tačiau aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad A. K. pirko ½ dalį namų valdos. Motyvas apeliaciniame skunde, kad 1987 ir 1992 metais prie gyvenamojo namo buvo pristatyti priestatai, kurių plotas yra 15,40 kv.m. ir 3,73kv.m. nepaneigia aplinkybės, kad A. K. pirko 38,5 kv.m.. Pažymėtina ta aplinkybė, kad ieškovas nepagrįstai nurodo, jog paminėti priestatai buvo sudarant pirkimo – pardavimo sandorį.
Antra, kolegija nesutinka, su argumentu, kad pirkimo – pardavimo sandoryje turėjo būti suskaičiuota konkreti perkamo turto dalis. Turto dalis skaičiuoja tai daryti įpareigota institucija, o ne notaras. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Raudondvario apylinkės LDT Vykdomojo komiteto, kuris tuo metu vykdė nekilnojamojo turto registraciją tuo metu išduotais dokumentais – būtent pažymomis, kuriose ir buvo užfiksuota, kam ir kokia dalis turto priklauso. Pažymėtina ta aplinkybė, kad pati A. K. pateikė Inventorizavimo biurui pažymą apie tai, kad jai priklauso ½ dalis ginčo namų valdos. Dėl to, kad jai priklauso visa namų valda1987 metais ginčo nebuvo.
Trečia, skunde nurodoma, kad 2003 04 01 Kauno apskrities archyvo pažymėjime (b.l. 11-12, t.1) yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje yra įrašas „K. pirkusi namą iš V. S.R.". Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis ir šiuo dokumentu, kuriame taip pat vienareikšmiai, kaip ir notaro patvirtintoje 1987 03 03 pirkimo - pardavimo sutartyje, nurodoma, kad A. K. iš S. V. įsigijo visą namą. Teismas nesivadovavo šiuo įrašu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Su šiuo argumentu kolegija nesutinka, kadangi toks įrašas yra padarytas 1980 1986 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėje knygoje. Tuo tarpu iš pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad ji buvo sudaryta tik 1987 03 03. Todėl šis įrašas yra netikslus ir teismas pagrįstai juo nesivadovavo, o vadovavosi į bylą pateiktų kitų dokumentų visuma, paneigiančia šį įrašą.
Ketvirta, teismas nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senatį ir dėl to ieškinį atmetė. Ieškovas gi nurodo, kad teismas turėjo taikyti CK 1. 127str., nes nėra nuneigtas ieškovo aiškinimas, kad jis apie tai, jog pusė namų valdos priklauso kitiems sužinojo tik 2005 m. spalio mėnesį. Su ieškiniu ieškovas į teismą kreipėsi 2005 12 22 (b.l. 1-5, t.1). Kolegija su šiais argumentais nesutinka, kadangi dar 1992 05 21 Kauno rajono Raudondvario apylinkės Taryba nusprendė V. L. įteisinti 0,1500ha žemės sklypą prie asmeninės nuosavybės teise turimo ½ gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini) (b.l. 126, t.1). 1992 08 19 L. V. ir A. K. pasirašė susitarimą pirkti jų bendrai naudojamos namų valdos žemę. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aplinkybės, jog buvo susitarta bendrai pirkti žemės sklypą prie namų valdos, kad V. šeima gyveno (duomenys neskelbtini), kad A. K. iš karto po pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo 1987 09 08 pateikė pažymą apie tai, kad jai priklauso ½ dalis namų valdos patvirtina, kad nuo pat 1987 metų A. K. buvo žinoma, ką ji įsigijo. Ieškovas yra jos sutuoktinis, kaip paaiškino abu, jie kartu tebegyvena iki šiol, todėl kolegija sutinka su atsakovių atstovės pozicija, kad buvom pakankamai laiko ieškovui sužinoti, ką gi jis kartu su A. K. įsigijo 1987 metais. Kolegijos vertinimu šiuo atveju svarbi yra ta aplinkybė, kad pirkimo – pardavimo sutartį sudarė būtent A. K. , G..K. kaip jos sutuoktinis įgijo nuosavybę į namų valdą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pagrindu, tačiau ieškinį reiškia jis, o jo sutuoktinė šioje byloje tėra tik tretysis asmuo, kuris neneigia, kad ieškinio senatis yra praleista. Kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškinys pagrįstai atmestas ir dėl to, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Penkta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, nevertindamas liudytojų A. J. bei V. V. parodymų, pažeidė LR CPK 185 straipsnio 1 dalies ir LR CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes apylinkės teismas dėl minėtų liudytojų parodymų pasisakė, o būtent - teismas nurodė, kad nesivadovauja šių liudytojų parodymais, kadangi jie prieštarauja rašytiniams įrodymams ir yra artimi K. giminaičiai. Tai visiškai atitinka LR CPK 185 straipsnio 1 dalies ir LR CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas.
Šešta, kolegija nesutinka, kad teismas neįvardijo rašytinio įrodymo, kuriam prieštarautų liudytojų A. J. ir V. V. parodymai. Tokiu įrodymu yra Raudondvario apylinkės Viršaičio 1991 10 15 pažymėjimas (b.l. 18, t.1). Šis rašytinis įrodymas atitinka tuo metu galiojusius teisės aktus, kadangi kaimo vietovėse iki 1991 m. liepos 25 d. pastatytas nekilnojamasis turtas buvo registruojamas tik vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Atsižvelgus į tai, teismas teisingai įvertino ir rašytinį įrodymą - Respublikinio Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1991 m. spalio 11 d. pažymėjimą Nr.5466, kuriame nurodyta, kad namui (duomenys neskelbtini) J. V. „nuosavybės teisės nepripažintos", nes J. V. nuosavybės teisių neprivalėjo įregistruoti biure. Nenuginčijus paminėto 1991 10 15 Raudondvario apylinkės Viršaičio pažymėjimo apie turto priklausomybę J. V. , nėra pagrindo tvirtinti, kad jai Pažymėjime nurodytas turtas nepriklausė. Todėl atmestini ir visi kiti skundo argumentai, susiję su nuoroda, kad nėra įrodyta aplinkybė, ar J. V. paveldėjo turtą. Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, neišsiaiškinęs reikšmingų bylai aplinkybių, neatskleidė visos bylos esmės ir pažeidė civilinio proceso tikslus bei kooperacijos principą (CPK 8 str.), nes neišsiaiškino, ar J. V. paveldėjo ginčo turtą, kadangi tai nėra nagrinėjimo objektas. Ieškovas neteikė reikalavimo pripažinti, kad J. V. nepagrįstai pripažintos nuosavybės teisės į ginčo turtą, kaip atsiradusios paveldėjimo pagrindu.
Septinta, apeliantas nurodo, kad teismas, atmesdamas jo reikalavimą pripažinti negaliojančiais išduotus paveldėjimo teisės liudijimus atsakovėms vien dėl to, jog dėl kito ieškinio reikalavimo taikė senatį, grubiai ir iš esmės pažeidė proceso taisykles, nes nenagrinėjo ir visiškai nepasisakė dėl šio reikalavimo pagrįstumo sprendime. Kolegija su šiuo motyvu nesutinka, kadangi apylinkės teismas sprendime pasisakė dėl ko netenkina ieškinio reikalavimo dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Šį ieškinio reikalavimą teismas atmetė ir dėl to, kad jis yra nepagrįstas ir neįrodytas, ir dėl to, kad praleista ieškinio senatis. Akivaizdu, kad atmetus ieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, atmestinas ir reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimų iš dalies pripažinimo negaliojančiais, kadangi šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo. Nepripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu, jis galioja ir todėl, mirus dovanos turėtojui, jo paveldėtojai įgyja teisę paveldėti mirusiojo turtą.
Aštunta, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvada, kad 2005 m. balandžio 18 d. statinio priėmimo naudoti aktas akivaizdžiai paneigia ieškovo ir trečiojo asmens A. K. argumentus, kad L. V. ne tik kad negyveno ginčo valdoje, bet ir neprisidėjo prie namų valdoje pastatytų statinių, bei, kad šiuo aktu A. K. pripažino mirusio L. V. teisę į 1/2 dalį ūkio pastato 6I1ž, yra visiškai neargumentuota, nes minėtu aktu tėra nustatytas vienintelis faktas, jog akte minimi pastatai yra tinkami naudotis. Su šiomis nuostatomis kolegija nesutinka, kadangi paminėtame akte (b.l. 52, t. 2) nurodyta, jog aktas surašytas dalyvaujant statytojams (akte pažymėta, kad vienas – L. V. , yra miręs), tuo pačiu nurodyta, kad jie buvo ir rangovai. Akto pabaigoje konstatuota, kad jų pastatyti statiniai yra tinkami naudoti. Be to, teismas išvadas padarė ir įvertindamas kitus byloje esančius įrodymus. Todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog ginčo aktas patvirtina, kad L. V. pastatė akte minimus statinius su A. K. .
Devinta, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino ieškovo nurodytų argumentų, jog minėtame akte akivaizdžiai įrašyta, kad jį surašant dalyvauja L. V., kuris mirė dar 2000 m. liepos 13 d. ir vien dėl šios priežasties minėtas aktas yra niekinis, o teismas, net nesvarstęs šių ieškovo argumentų, akivaizdžiai priėmė neteisėtą sprendimą. Kolegija nesutinka su šiuo motyvu, kadangi minėtame akte yra nurodyta, jog L. V. yra miręs ir akivaizdu, kad visiems komisijos nariams apie tai buvo žinoma. L. V. į aktą įrašytas dėl to, kad jis akte paminėtus statinius statė, tik jie nebuvo nustatyta tvarka įteisinti.
Dešimta, apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra surašytas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodyti tik atskiri teismo teiginiai, tačiau nenurodytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis įvertinimas. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Jis yra abstraktaus pobūdžio, jį paneigia prieš tai nurodyti devyni motyvai, dėl kurių sprendimas apelianto nuomone yra neteisėtas ir nepagrįstas, sprendime yra išsamiai išdėstyti šalių pateikti įrodymai, kiekvienas ieškinio reikalavimas sutinkamai su CPK normomis yra išnagrinėtas, nurodant nustatytas faktines aplinkybes, bei teisinį įvertinimą.
Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto G. K. atsakovei O. V. priteistina 600Lt. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų CPK 93str. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti O. V. iš ieškovo G. K. 600Lt. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.