Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-04 · Administracinė byla Nr. I-780-362/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-04
Bylos Nr.
I-780-362/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02685-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
T. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-780-362/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02685-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 37.2; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 4 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui T. D.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. D. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2014 m. lapkričio 4 d. (spaudas ant voko, 4 b. l.) pateikė skundą, kuriuo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), priteisti 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Kelmės miesto policijos komisariato areštinėje patyrė žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad yra draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis, analogišką elgesį draudžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis. Nurodo, kad Kelmės areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2009-01-22 iki 2014-04-29. Kameros plotas yra 10 kv. m, todėl joje galėtų būti daugiausia 1–2 asmenys, o ne 3–4 asmenys. Tualetas kameroje be durų, be sienelių. Kadangi nėra pasivaikščiojimo kiemelio, tenka 24 val. per parą būti perpildytoje kameroje, nėra galimybės pasivaikščioti gryname ore, nėra net atidaromo lango. Trūko oro, buvo didelė drėgmė, svaigdavo galva, negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus ir nervingas, neteko daug svorio. Areštinės administracija į žodinius skundus nereagavo. Prašo skundą tenkinti ir priteisti atlyginti neturtinę žalą – 200 000 Lt / 57924 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad šioje byloje turėtų būti atsižvelgiama į atsakovo pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį už laikotarpį nuo 2009-01-22 iki 2011-11-05.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2014 m. lapkričio 4 d., nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. lapkričio 4 d., todėl teigtina, kad pareiškėjas į teismą dėl jo laikymo areštinėje laikotarpiu nuo 2009-01-22 iki 2011-11-04 kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad remiantis Kelmės r. PK asmenų, laikomų policijos areštinėje paskirstymo žurnalais, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, išskyrus 2014 m. balandžio 15 d., kai pareiškėjas buvo laikomas 10,61 kv. m ploto kameroje kartu su dar dviem asmenimis. Tačiau atsižvelgiant į asmenų laikymo areštinėse specifiką, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Taigi negalima sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą buvimo Kelmės r. PK areštinėje laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose.

Dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių pažymėjo, kad Kelmės r. PK areštinėje yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, skaidraus stiklo langai, kurie yra neatidaromi, nes prie jų laisvai gali prieiti pašaliniai asmenys, kadangi jie įrengti išorinėje policijos komisariato pusėje. Teiginys, kad areštinės kameros tualetas yra be durų ir be sienelių, neatitinka tikrovės, nes kameros tualetas įrengtas kaip numatyta policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimo patvirtinimo“ 29 punkte: „Kameroje turi būti įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir „Genujos“ tipo klozetas. Sienos bei grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis“. Tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus atlikti Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK areštinės patikrinimo aktai nuo 2011 m. iki 2014 m. Minėtų patikrinimų metu buvo nustatyta trūkumų, tačiau Kelmės r. PK areštinės eksploatacija nebuvo uždrausta. Be to, atsakovas, žinodamas nustatytus trūkumus, ėmėsi aktyvių veiksmų jų pašalinimui.

Pažymėjo, kad iki 2014 m. Kelmės r. PK areštinėje pasivaikščiojimo kiemelio nebuvo, todėl pareiškėjas negalėjo būti išvedamas pasivaikščioti. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-55 nurodoma, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 ir 17.3 punktai nebuvo pažeidžiami, nes Kelmės rajono policijos komisariatas pastatytas 1950 metais, rekonstrukcija atlikta 1985 metais, o vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taip pat nurodė, kad Kelmės r. PK nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų.

Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Taip pat nėra įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje pablogėjo pareiškėjo sveikata. Vien pareiškėjo teiginiai, kad areštinė neatitinka higienos normos reikalavimų ir tai turėjo įtakos jo sveikatos pablogėjimui, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie areštinės trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo T. D. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad būnant Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2009-01-22 iki 2014-04-29 periodiškai kalintas Kelmės r. PK areštinėje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos normų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2014 m. lapkričio 4 d. (spaudas ant voko, 4 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 4 d.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas Kelmės rajono PK areštinėje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2009-01-22 iki 2014-04-29. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties teminą, aptars pareiškėjo buvimo Kelmės r. PK areštinėje laikotarpį nuo 2011-11-04 iki 2014-04-29. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009-01-22 iki 2011-11-03 yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.

Kaip matyti iš Telšių AVPK 2015-01-19 rašto Nr. 86-S-3076 (141 b. l.), Telšių AVPK Kelmės rajono PK yra 4 kameros: 1 kamera – 16,32 kv. m; 2 kamera – 14,94 kv. m; 3 kamera – 10,61 kv. m; 4 kamera – 13,91 kv. m.

Pareiškėjas 1-oje kameroje buvo 2012-01-31, 2012-02-01–2012-02-14, 2012-03-20–2012-03-26; 2012-04-25–2012-04-26; 2013-03-26–2013-03-30; 2014-03-25–2014-03-26. Šioje kameroje visas dienas, išskyrus 2012-01-31, buvo laikoma 1–4 asmenys, ir vienam iš jų teko nuo 4,08 kv. m iki 16,32 kv. m kameros ploto. Tik 2012-01-31 kameroje buvo 6 asmenys ir vienam iš jų teko 2,72 kv. m kameros ploto.

2-oje kameroje pareiškėjas buvo 2011-11-07–2011-11-09; 2011-11-15–2011-11-21; 2012-02-28–2012-03-13; 2012-05-29–2012-05-30; 2012-06-12–2012-06-13; 2013-03-05–2013-03-06; 2013-04-16–2013-04-18; 2013-05-23–2013-05-24; 2013-07-16–2013-07-18. Pareiškėjo buvimo metu šioje kameroje buvo laikoma 1–3 asmenys, ir vienam iš jų teko nuo 4,98 kv. m iki 14,94 kv. m kameros ploto.

3-ioje kameroje pareiškėjas buvo 2012-05-15–2012-05-18; 2014-04-15–2014-04-17, kameroje buvo 1–3 asmenys, vienam iš jų teko nuo 3,54 kv. m (2014-04-15) iki 10,61 kv. m kameros ploto.

4-oje kameroje pareiškėjas buvo 2012-04-24, kameroje buvo 3 asmenys, vienam iš jų teko 4,34 kv. m kameros ploto.

Iš viso pareiškėjas per aptariamą laikotarpį Kelmės r. PK areštinėje buvo 78 dienas, iš jų tik dvi – 2012-01-31 (2,72 kv. m) ir 2014-04-15 (3,54 kv. m) – pareiškėjui teko mažesnis, nei teisės aktais nustatyta norma, kameros plotas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tualetas kameroje be durų, be sienelių. Kadangi nėra pasivaikščiojimo kiemelio, tenka 24 val. per parą būti perpildytoje kameroje, nėra galimybės pasivaikščioti gryname ore, nėra net atidaromo lango. Trūko oro, buvo didelė drėgmė, svaigdavo galva, negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus ir nervingas, neteko daug svorio.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V -356, 6 punkte.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2011-09-15 patikrinimo aktas Nr. EP-K-102 (106–108 b. l.), 2012-09-25 patikrinimo aktas Nr. EP-K-83 (118–120 b. l.), 2013-12-06 patikrinimo aktas Nr. EP-K-120 (121–123 b. l.), kuriuose nurodyta, kad Kelmės policijos areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, tualeto reikmenų spintelė), sanitarinis mazgas atskirtas 1,2 m aukščio pertvara. Atsižvelgiant į higienos normos HN 37:2009 reikalavimus bei rašytinius įrodymus konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo Kelmės r. PK areštinėje nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko oro, nebuvo galimybės atidaryti langą, buvo didelė drėgmė. Higienos normos 23 punkte nurodyta, kad Policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje esantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2012-05-17 patikrinimo aktas Nr. EP-K-55 (111–114 b. l.) patvirtina, kad policijos areštinės kameros per langus nėra vėdinamos (langai neatsidaro), kamerose yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, kuri patikrinimo metu neveikė (HN 37:2009 23 p. pažeidimas). Taip pat šiame akte nurodyta, kad patikrinimo metu kamerose buvo atliekami santykinės oro drėgmės matavimai. Nustatyta, kad kamerose yra pastatyti veikiantys drėgmės surinkėjo prietaisai „AERIAL DH-18“, sienos sausos, langai neaprasoję, kamerose santykinė oro drėgmė neviršija HN 37:2009 24 punkte reglamentuojamos pakankamos oro santykinės drėgmės. Patikrinimo metu visose policijos areštinės kamerose ant sienų ir lubų paviršių pelėsių nėra (nematyti jokių sienų ir lubų spalvos pasikeitimų).

2012-08-10 patikrinimo akte Nr. EP-K-71 (116–117 b. l.) konstatuota, kad policijos areštinės kamerose mechaninė patalpų vėdinimo/kondicionavimo sistema veikia, higienos normos HN 37:2009 23 punkto pažeidimas pašalintas.

Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 17.3. punktu, teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Taisyklių 54–58 punktuose reglamentuota policijos areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimų organizavimo tvarka, tačiau pažymėtina, kad teise į pasivaikščiojimą gali pasinaudoti tik asmenys, laikomi areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai (Taisyklių 7.10 p.). Kadangi, pagal byloje esančius duomenis (Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus patikrinimo aktus), Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje nuo jos eksploatacijos pradžios nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kiemas, pastatas pastatytas 1950 metais, rekonstrukcija atlikta 1985 metais, todėl atsakovo atstovas, objektyviai negalėdamas suteikti pareiškėjui galimybės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, Taisyklių nuostatų nepažeidė.

Atsižvelgdamas į bylai aktualias aukščiau minėtas teisės aktų nuostatas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, į Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus patikrinimų aktus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dvi dienas Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK areštinėje buvo kameroje, neužtikrinant minimalaus kameros ploto asmeniui, taip pat tam tikru laikotarpiu buvo laikomas higienos normų neatitinkančiose kamerose (neveikiant mechaninei patalpų vėdinimo sistemai).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto, taip pat neužtikrino pareiškėjo buvimo kamerose, atitinkančiose higienos normų reikalavimus, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas sprendžia, jog atsižvelgiant administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (dvi dienas Telšių apskrities VPK Kelmės rajono PK areštinėje buvo kameroje, neužtikrinant minimalaus kameros ploto asmeniui kameroje), į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo areštinės kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo areštinės kamerose sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo areštinės kamerose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius