Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijos Tamošiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alsisa“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alsisa“ ieškinį atsakovams restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei Butautų dvaro bravoras, bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro notarui Tomui Petrui Vėlyviui, antstoliui Rimantui Vižainiškiui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Trečiasis asmuo nepareiškęs savarankiškų reikalavimų notarė Vita Jankovskaja.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti (nuo 2015 m. gegužės 5 d. – bankrutavusi) UAB „Alsisa“ (iki 2013 m. liepos 1 d. UAB „Aukštaitijos bravorai“, toliau tekste – BUAB „Alsisa“, ieškovė, apeliantė) 2015 m.. balandžio 20 d. pareiškė ieškinį restruktūrizuojamai UAB Butautų dvaro bravoras (toliau tekste – RUAB Butautų dvaro bravoras), bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau tekste – BKU „Vilniaus taupomoji kasa“), Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro notarui Tomui Petrui Vėlyviui, antstoliui Rimantui Vižainiškiui. Ieškovė prašė 2011 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė už 394 000 Lt atsakovei UAB Butautų dvaro bravoras pardavė 211,16 kv.m. bendro ploto negyvenamąją patalpą – administracines patalpas 1B3p, unikalus Nr. 4400-0320-7200:1710, pastate 2793-7005-5018, esančias Savanorių a. 12, Panevėžio mieste (toliau tekste – administracinės patalpos), pripažinti apsimestiniu (dovanojimo) sandoriu; pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 19 d. notaro Tomo Petro Vėlyvio atliktą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 7672, kuriuo pasiūlyta priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis iš UAB „Aukštaitijos bravorai“ hipotekos kreditorės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai, pagal 2010 m. gruodžio 20 d. sutartinės hipotekos lakšto, hipotekos identifikavimo kodas 04120100003903, reg. Nr. 9447, sandorį; pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugpjūčio 23 d. antstolio Rimanto Vižainiškio surašytą turto perdavimo ieškotojui aktą vykdomojoje byloje Nr. 0128112103085, pagal kurį administracinės patalpos, esančios Savanorių a. 12, Panevėžyje, perduotos išieškotojai BKU „Vilniaus taupomoji kasa“; pripažinti nuosavybės teisę ieškovei BUAB „Alsisa“ į administracines patalpas ir įpareigoti atsakovę BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ perduoti jas bendrovei „Alsisa“.

Ieškinyje nurodė, kad visi ginčijami veiksmai atlikti iki bankroto bylų, kurios iškeltos: atsakovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ 2014 m. vasario 7 d., ieškovei – 2014 m. lapkričio 26 d., pradėjimo.

D. V. nuo 2006 metų iki bankroto bylos iškėlimo buvo UAB „Aukštaitijos bravorai“ akcininkas ir administracijos vadovas, turėjo UAB Butautų dvaro bravoras, kurios direktorė buvo jo sutuoktinė, akcijų, o ieškinio padavimo metu yra šios RUAB direktorius. Ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį ieškovės UAB „Aukštaitijos bravorai“ vardu pasirašė D. V., o atsakovės UAB Butautų dvaro bravoras vardu S. V..

UAB „Kupiškio salyklas" ir AB DNB Lizingas 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudarė penkias lizingo sutartis dėl įvairių įrenginių įsigijimo finansavimo už kurių tinkamą įvykdymą tos pačios dienos sutartimi laidavo UAB „Aukštaitijos bravorai“. Bendrovei „Kupiškio salyklas" nevykdant įsipareigojimų ir susidarius 2 062 052,05 Lt dydžio skolai, AB DNB lizingas 2011 m. spalio 24 d. sutartis nutraukė.

AB DNB NORD bankas pagal dvi 2009 m. birželio 11 d. kreditavimo sutartis Nr. K-1200-2009-9 ir Nr. K-1200-2009-10 bendrovei „Kupiškio salyklas" suteikė 580 000 Eur ir 145 000 Eur dydžio kreditus, kurių grąžinimą laidavo UAB „Aukštaitijos bravorai“. AB DNB NORD bankas 2011 m. spalio 21 d. nutraukė kreditavimo sutartį Nr. K -1200-2009-9, bendrovės „Kupiškio salyklas" skola bankui pagal kreditavimo sutartis buvo 764 599,19 Eur.

2010 m. gruodžio 20 d. UAB „Aukštaitijos bravorai“ su atsakove KU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00382 LTL 408 000 Lt sumai. Paskolos grąžinimo užtikrinimui 2010 m. gruodžio 20 d. buvo pasirašytas sutartinės hipotekos lakštas, kuriuo ieškovė atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ įkeitė administracines patalpas esančias Savanorių a. 12, Panevėžyje. 2011 m. spalio 28 d. ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi, esant kreditorės KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2011 m. spalio 27 d. sutikimui, ieškovė už 394 000 Lt sumą administracines patalpas pardavė atsakovei UAB Butautų dvaro bravoras.

2012 lapkričio 27 d. ieškovė gavo notaro T.P. Vėlyvio pranešimą apie 371 369,33 Lt ieškovės skolą atsakovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“. Pranešime įkaito davėjas nebuvo nurodytas. 2012 m. gruodžio 19 d. notaras atliko ginčijamą vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlyta pagal šį vykdomąjį įrašą priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis iš ieškovės UAB „Aukštaitijos bravorai" hipotekos kreditorės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai pagal 2010 m. gruodžio 20 d. sutartinės hipotekos lakšto sandorį.

2013 m. rugpjūčio 23 d. antstolis R. Vižainiškis surašė turto perdavimo išieškotojui aktą vykdomojoje byloje Nr. 0128112103085, pagal kurį administracinės patalpos už 298 400 Lt perduotos išieškotojai atsakovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“.

Ieškovės teigimu 2011 m. spalio 28 d. BUAB „Alsisa“ ir RUAB Butautų dvaro bravoras pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia kaip apsimestinis sandoris, kaip prieštaraujanti viešajai tvarka ir gerai moralei bei kaip pažeidžianti ieškovės kreditorių teises.

Ginčijama sutartis įvardinta pirkimo-pardavimo sutartimi, joje numatyta parduodamo turto kaina ir atsiskaitymo tvarka, o būtent įrašyta, kad prieš pasirašant sutartį atsakovė UAB Butautų dvaro bravoras sumokėjo sutarties kainą ir šalys už parduotą daiktą pilnai ir tinkamai atsiskaitė. Tai, ieškovės teigimu, neatitinka nei ginčijamo sandorio šalių tikrųjų ketinimų, nei šalių valios, nei tikrovės. Prieš sudarant ginčijamą sandorį atsakovė RUAB Butautų dvaro bravoras ieškovei jokių lėšų nemokėjo ir neketino mokėti. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas tikslu perleisti (perrašyti) ginčijamą nekilnojamąjį turtą, kad ieškovės kreditoriai negalėtų į jį nukreipti išieškojimo. Tą sandorio šalys žinojo ir to siekė. Šiuo sandoriu ieškovės turtas buvo tik perrašytas atsakovės RUAB Butautų dvaro bravoras vardu neatlygintinai, todėl ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris pridengiantis dovanojimą.

Sutartis negalioja ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Sandoris apsimestinis, sudarytas siekiant apsaugoti ginčijamą turtą nuo ieškovės kreditorių, todėl jis prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei, yra niekinis ir negalioja.

Sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes yra visos actio Pauliana instituto taikymui būtinos sąlygos: ieškovė turi neabejotiną ir vykdytiną kreditoriaus reikalavimo teisę, nes Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi patvirtino 2 018 925,60 Eur dydžio ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus. Ieškovė neprivalėjo su atsakove UAB Butautų dvaro bravoras sudaryti ginčijamos sutarties. Sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, nes 2011 m. spalio 21 d. ir 2011 m. spalio 24 d. AB DNB bankas ir AB DNB lizingas nutraukė su UAB „Kupiškio salyklas" kreditavimo bei lizingo sutartis ir pareikalavo iš ieškovės kaip iš laiduotojos padengti UAB „Kupiškio salyklas" įsiskolinimus. Ieškovė ir UAB Butautų dvaro bravoras, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi – sutartis sudaryta tarp vyro ir žmonos atstovaujamų juridinių asmenų, kuriems buvo žinoma abiejų bendrovių turtinė situacija. Sandoris neatlygintinis, todėl gali būti pripažintas negaliojančiu ir nepaisant atsakovės UAB Butautų dvaro bravoras sąžiningumo ar nesąžiningumo. Vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.

2012 m. gruodžio 19 d. notaro T.P. Vėlyvio atliktas vykdomasis įrašas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.). Po ginčijamos 2011 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties kuria buvo perleistas įkeistas turtas, sutartinės hipotekos lakšte pakeitimai nebuvo daromi. Notaras turi patikrinti, ar hipotekos kreditoriaus prašyme nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registro duomenis (CK 4.192 str. 4 d.). Patikrinęs notaras negalėjo nepastebėti, kad pasikeitė įkeisto daikto savininkas ir privalėjo atsisakyti priimti prašymą išduoti vykdomąjį įrašą, tačiau jis atliko ir išdavė ginčijamą vykdomąjį įrašą.

2013 m. rugpjūčio 23 d. Turto perdavimo išieškotojui aktas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.). CPK 642 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas yra asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmu atlikimo. Viena iš priverstinių vykdymo priemonių yra išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių (CPK 624 str. 2 d. 1 p.). Šio ginčo atveju kreditorės „Vilniaus taupomoji kasa“ skolininkė yra ieškovė, todėl antstolis galėjo išieškoti tik iš ieškovės lėšų ar turto, tačiau, pažeisdamas aukščiau nurodytas imperatyvias teisės normas, antstolis išieškojimą vykdė ne iš ieškovės, o iš atsakovo RUAB Butautų dvaro bravoras turto, nors ginčijamame notaro padarytame vykdomajame įraše nurodyta išieškojimą vykdyti iš hipoteka užtikrinto ieškovės turto.

Ieškovė ieškinyje įrašė, kad ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į administracines patalpas ir atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ turi būti įpareigota perduoti ieškovei ginčijamą turtą.

Atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu nurodė, kad sudarytas sandoris yra atlygintinis, buhalteriniai dokumentai įrodo, jog už pirkinį su pardavėju palaipsniui atsiskaityta. Po ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo turtas liko apsunkintas hipoteka BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai.

Dėl Pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu nurodė, kad ieškovė iš esmės remiasi tais pačiais motyvais, kuriais ginčija sutartį remdamasi CK 1.87 straipsniu, tačiau tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikia.

Dėl Pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu nurodė, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovės kreditorių teisės ir interesai nebuvo pažeisti. Po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo UAB „Aukštaitijos bravorai“ galimybės įvykdyti kreditoriams savo įsipareigojimus nepablogėjo, už administracines patalpas pagal pirkimo-pardavimo sutartį UAB Butautų dvaro bravoras sumokėjo ieškovei net daugiau nei jų rinkos vertė - 394 000 Lt. Paskolos grąžinimo užtikrinimui administracinės patalpos buvo įkeistos BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, todėl į ginčijamu sandoriu parduotą turtą kitų ieškovės kreditorių išieškojimą buvo galima nukreipti tik po atsakovės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ kreditinių reikalavimų visiško patenkinimo, tačiau kredito unijos reikalavimas buvo ženkliai didesnis už įkeistų patalpų vertę, todėl kiti kreditoriai negalėjo tikėtis gauti bent kažkokį savo reikalavimų patenkinimą iš šio turto. Ginčijamo sandorio 2011 m. spalio 28 d. sudarymo metu ieškovė nebuvo nemoki, nes tokia pripažinta tik 2014 m. lapkričio 26 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi iškėlus įmonei bankroto bylą. UAB „Aukštaitijos bravorai“ ir UAB Butautų dvaro bravoras buvo sąžiningos, nes jų elgesys atitiko sąžiningo elgesio kriterijus tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme.

Dėl vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu nurodė, kad CK 1.80 straipsnio nuostatos yra taikomos sandoriams, o notaro vykdomasis įrašas nėra sandoris. Ieškovė įrašą ginčija procedūriniais pagrindais, tačiau Hipotekos registre įkeičiamo daikto savininku buvo nurodyta UAB „Aukštaitijos bravorai“, ši informacija sutapo su kreditoriaus prašyme nurodytais duomenimis, todėl notaras neturėjo pagrindo atsisakyti atlikti vykdomojo įrašo. Pažymėjo, kad pagal CK 4.171 straipsnio 9 dalį, perleidžiant įkeistą daiktą, hipoteka seka paskui daiktą, todėl kam priklauso įkeistas daiktas nėra reikšminga.

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugpjūčio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktą nurodė, kad išieškojimas atliktas iš hipoteka įkeisto turto, todėl pagrindų pripažinti šį aktą negaliojančiu nėra.

Dėl prašymo pripažinti nuosavybės teises į administracines patalpas nurodė, kad ieškovė nepateikia tokio prašymo argumentų bei pagrindo, neprašo taikyti restitucijos, o nekilnojamojo daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo negalimas (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d.).

Atsakovė RUAB Butautų dvaro bravoras prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus rajono 3-iojo notaro biuro notaras Tomas Petras Vėlyvis prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendime patvirtino nustatęs paskolos sutarties, įkeitimo - sutartinės hipotekos, įkeistų patalpų pardavimo ginčijama sutartimi, faktus. Teismas taip pat nustatė, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra įrašyta, jog pirkėjo prievolė sumokėti už daiktą pilnai įvykdyta, už daiktą sumokėta iki sutarties pasirašymo, tačiau byloje esančiais dokumentais patvirtinta, kad įvairiomis formomis (mokėjimais, užskaitomis) už ginčo patalpas ir jų įrangą atsiskaityta laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. vasario 3 d. sumokant nuo 387859,94 Lt iki 401735,53 Lt.

Spręsdamas dėl apsimestinio sandorio teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo teiginio, jog patalpų perleidimo sandoris buvo neatlygintinis. Teismas pripažino, kad pirkimo-pardavimo sutarties nuoroda, jog šalys dar iki sutarties sudarymo už perkamas patalpas jau atsiskaitė, neatitinka tikrovės, tačiau sprendė, kad šios sutarties sąlygos negaliojimas dėl neatitikimo tikrovei savaime nereiškia, jog negalioja ir visos kitos sutarties sąlygos (CK 1.96 str.). Iš byloje esančių įrodymų nustatęs, kad už patalpas ieškovei pilnai sumokėta po sutarties pasirašymo, teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė sandorio neatlygintinumo požymio, todėl tokiam sandoriui negali būti taikomos dovanojimo sutarties taisyklės, o ieškinys šiuo pagrindu yra atmestinas.

Teismas atmetė kaip neįrodytą reikalavimą pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.), nes ieškovė jį grindė aplinkybe, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, kuris neįrodytas. Kitokių aplinkybių kuo konkrečiai pasireiškė sudaryto sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei, ieškovė nenurodė.

Actio Pauliana taikymo pagrindą teismas taip pat pripažino neįrodytu, nes patalpos, kurių pardavimo sutartis ginčijama, buvo apsunkintos hipoteka – įkeistos atsakovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“. Pagal CK 4.170 straipsnio 3 dalį ir 6 dalį hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius, o perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą, todėl į ginčijamu sandoriu parduotą turtą kitų ieškovės kreditorių išieškojimą buvo galima nukreipti tik po atsakovės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ finansinių reikalavimų patenkinimo. Iš byloje esančių įrodymų nustatęs, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laiku hipoteka užtikrinto BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimo dydis buvo didesnis už tuo metu buvusią administracinių patalpų vidutinę rinkos vertę, teismas padarė išvadą, jog kiti UAB „Aukštaitijos bravorai“ (dabar BUAB „Alsisa“) kreditoriai ne tik neturėjo pagrindo reikalauti nukreipti išieškojimą į šį turtą, bet ir negalėjo tikėtis gauti bent dalį savo reikalavimų patenkinimo iš šio turto pardavimo. Neįrodžius kreditorių teisių pažeidimo, teismas kitų sąlygų, kurios yra būtinos actio Pauliana institutui taikyti, nesvarstė.

Teismas konstatavo, kad reikalavimai dėl vykdomojo įrašo ir turto perdavimo išieškotojui akto yra tiesiogiai susiję su ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties galiojimu, todėl sprendė, kad šio sandorio nenuginčijus, nėra teisinio pagrindo bei tikslingumo įrašą ir aktą naikinti. Papildomai pažymėjo, kad ieškovės nurodytas vykdomojo įrašo negaliojimo pagrindas – imperatyvių įstatymo reikalavimų pažeidimas, neįrodytas. Vykdomasis įrašas ginčijamas dėl notaro galimai padarytų procedūrinių pažeidimų, tačiau iš bylos duomenų teismas nustatė, kad prieš atliekant vykdomąjį įrašą, notaras iš centrinės hipotekos įstaigos pareikalavo duomenų ir juos gavo, t.y. atliko Notariato įstatymo 49¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintus veiksmus. Pagal šią įstatymo normą notaras neprivalo tikrinti ar Hipotekos registre esantys duomenys yra teisingi, nes galioja į viešą registrą įrašytų duomenų teisingumo prezumpcija (CK 4.262 str.). Kadangi Hipotekos registre įkeičiamo daikto savininku buvo nurodytas UAB „Aukštaitijos bravorai“ ir ši informacija sutapo su kreditoriaus prašyme įrašytais duomenimis, notaras neturėjo pagrindo atsisakyti atlikti vykdomojo įrašo. Prievolės šalis pagal paskolos sutartį liko UAB „Aukštaitijos bravorai“, nors įkaito davėjas ir pasikeitė, todėl vykdomajame įraše pagrįstai nurodyta skolą išieškoti iš UAB „Aukštaitijos bravorai“.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės nurodytą 2013 m. rugpjūčio 23 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu pagrindą, kad antstolis išieškojimą vykdė ne iš ieškovės, kaip skolininkės, turto, o iš UAB Butautų dvaro bravoras turto. Teismas nurodė, kad išieškojimas teisėtai buvo vykdomas iš hipoteka įkeisto turto šios turtinės teisės turėtojos naudai, o ieškovė „skolininko“ sąvoką vykdymo procese be pagrindo sutapatina tik su skolininku pagal paskolos sutartį kaip asmeniu, turinčiu pareigą sugrąžinti paskolą.

Dėl prašymo ginčo turtą priteisti ieškovės nuosavybėn teismas sprendė, kad jis negali būti tenkinamas nenuginčijus sandorio.

Skundžiamu sprendimu teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir netenkino atsakovės prašymo skirti ieškovei CPK 95 straipsnyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė BUAB „Alsisa'' padavė apeliacinį skundą. Prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 16 d. apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Teigia, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, nes teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas netinkamai jas pritaikydamas ir išaiškindamas. Nurodo, kad ne visos bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės buvo akcentuotos skundžiamame sprendime. Apeliacinio skundo argumentus sugrupuoja tokia tvarka:

Pirma, apygardos teismas neatskleidė bylos esmės.

Pirkimo-pardavimo sutartis byloje ginčijama kaip apsimestinis dovanojimo sandoris, nes joje nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės apie atsiskaitymą. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas tikslu perleisti (perrašyti) nekilnojamąjį turtą, kad ieškovės kreditoriai negalėtų į jį nukreipti išieškojimo. Administracinių patalpų atsakovei UAB Butautų dvaro bravoras nereikėjo, turto įsigijimui pinigų ji neturėjo ir mokėti už įkeistą nekilnojamąjį turtą atsakovei nebuvo nei komercinės, nei ūkinės logikos.

Ieškovė ir atsakovė UAB Butautų dvaro bravoras buvo valdomi tų pačių asmenų, todėl ginčijamas sandoris buvo sudarytas tik dėl atsakovės KU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašymo patenkinimo. Ieškovės ir atsakovės UAB Butautų dvaro bravoras buhalterinę apskaitą tvarkė tie patys asmenys tačiau įmonių tarpusavio santykių įforminimas buhalterinėje apskaitoje nesutampa, joje yra išlikę klaidingi įrašai, padaryti pagal neįsiteisėjusį ir jau panaikintą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą, kuriuo UAB Butautų dvaro bravoras buvo įpareigotas ginčijamą turtą grąžinti ieškovei. Teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.), apsiribojo tik atsiskaitymo pagal ginčijamą sandorį nustatymu ir neįvertino ginčijamo sandorio apsimestinumo, kuris gali pasireikšti ne tik forma, bet ir turiniu. Teismas neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo metu nustatytus ginčijamo sandorio šalių tikruosius ketinimus, sutartyje nurodytus tikrovės neatitinkančius duomenis, buhalterinių duomenų iškraipymą.

CK 4.186 straipsnio 1 dalis numato, kad hipotekos sandoryje be kitų duomenų turi būti nurodytas ir įkaito davėjas, kai skolininkas ir įkaito davėjas yra ne tas pats asmuo. Ginčydama vykdomąjį įrašą ir turto perdavimo išieškotojui aktą ieškovė įrodinėjo, jog negali būti priverstine tvarka realizuotas įkeistas daiktas, jeigu įkeisto daikto savininko pasikeitimas neįregistruotas hipotekos lakšte ir Hipotekos registre. Todėl teismas, priimdamas sprendimą, turėjo aiškinti ir taikyti būtent CK 4.186 straipsnį, o ne svetimo daikto hipoteką ar svetimo daikto realizavimą reglamentuojančias teisės normas.

Todėl, apeliantės teigimu, bylos esmė liko neatskleista.

Antra, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normą, reglamentuojančią apsimestinio sandorio negaliojimą (LR CK 1.87 str.).

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Ginčijama sutartis įvardinta pirkimo-pardavimo sutartimi, joje numatyta parduodamo turto kaina ir atsiskaitymo tvarka, įrašyta, jog prieš pasirašant šią sutartį už parduotą daiktą pilnai ir tinkamai atsiskaityta. Tai neatitinka nei ginčijamo sandorio šalių tikrųjų ketinimų, nei šalių valios, nei tikrovės. Prieš sudarant ginčijamą sandorį atsakovė UAB Butautų dvaro bravoras ieškovei jokių pinigų nemokėjo ir neketino mokėti. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas tikslu perleisti (perrašyti) ginčijamą nekilnojamąjį turtą, kad ieškovės kreditoriai negalėtų į jį nukreipti išieškojimo. Apie tai ginčijamo sandorio šalys žinojo ir to siekė. Ginčijamu sandoriu ieškovės turtas buvo tik perrašytas atsakovo UAB Butautų dvaro bravoras vardu. Kadangi buvo sudarytas apsimestinis pirkimo-pardavimo sandoris, tai ieškovė atsakovui UAB Butautų dvaro bravoras išrašė PVM sąskaitą faktūrą, kuri buvo įtraukta į šalių tarpusavio atsiskaitymus ir darant įvairias užskaitas atitinkamai dengiama. Vėliau ginčijamas turtas buvo parodytas, kaip grąžintas ieškovei, o užskaitų pagrindu sumokėti pinigai, kaip grąžinti atsakovui UAB Butautų dvaro bravoras. Šios faktinės bylos aplinkybės, apeliantės teigimu, įrodo, kad ginčijamas sandoris yra apsimestinis sandoris.

Trečia, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normą, reglamentuojančią viešai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimą (LR CK 1.81 str.). CK 2.81 straipsnis (taip skunde) numato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Ginčijamas sandoris buvo nesąžiningas ir apsimestinis, sudarytas melo ir nesąžiningų tikslų pagrindu, kas nesuderinama su geros moralės principais, todėl prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Ketvirta, teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normą, reglamentuojančią kreditorių teisių pažeidimą (LR CK 6.66 str.) ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visumos.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės – įstatymas numato net tris atskirus atvejus, kai sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises. Ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris atitinka du įstatymo numatytus atvejus, nors sandorio nuginčijimui šiuo pagrindu užtenka ir vieno.

Ieškovė ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio metu buvo nemoki, o perleidusi nekilnojamąjį turtą, tik pagilino savo nemokumą. Ieškovės nemokumą įrodo ieškovės 2011 metų balanso duomenys bei į balansą neįtraukti ieškovės įsipareigojimai pagal laidavimo sutartis. Nors ginčo atveju ieškovės mokumo (nemokumo) klausimas yra labai svarbus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl jo nepasisakė, o tik analizavo, kokią įtaką ginčijamo sandorio sudarymas galėjo padaryti vieno kreditoriaus – atsakovės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ atžvilgiu. Teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad ginčijamas turtas buvo įkeistas atsakovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, o skola buvo didesnė nei įkeisto turto vertė, prielaidų pagrindu padarė nepagrįstą išvadą, kad kitiems kreditoriams iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų būtų neužtekę, todėl sutartis nepažeidė ieškovės kreditorių teisių.

Ginčijamo sandorio teisėtumui labai svarbi aplinkybė, jog ieškovė ir atsakovė UAB Butautų dvaro bravoras, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, nes jų nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kadangi ginčijama sutartis sudaryta tarp susijusių juridinių asmenų atstovaujamų vyro ir žmonos. Nesąžiningi ginčijamo sandorių šalių veiksmai visais atvejais pažeidžia ieškovės kreditorių teises.

Penkta, nepagrįsta teismo išvada, kad neįrodytas vykdomojo įrašo negaliojimo pagrindas – imperatyvių įstatymo reikalavimų pažeidimas.

Atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ žinojo, kad ginčijamu pirkimo-pardavimo sandoriu pasikeitė įkaito davėjas, turėjo pareigą pasirūpinti, kad Hipotekos registre būtų atitinkamai pakeisti duomenys, tačiau to nepadarė ir neteisėtai kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo. CK 4.192 straipsnio 4 dalis numato, kad notaras, atsižvelgdamas į kreditoriaus ir skolininko pateiktus duomenis, atlieka vykdomąjį įrašą arba motyvuotai atsisako jį atlikti. LR teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintų „Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo" 7 dalis nustato, kad notaras, priimdamas prašymą, patikrina ar kreditoriaus prašyme atlikti vykdomąjį įrašą nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registre nurodytus duomenis. Jeigu pasikeitė kreditorius, skolininkas ar įkeisto daikto savininkas (pvz., buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis ar pan.), notaras privalo atsisakyti priimti prašymą išduoti vykdomąjį įrašą, kol neįregistruoti atitinkami duomenų pakeitimai Hipotekos registre. Notaras, patikrinęs duomenis, pastebėjo turto savininko pasikeitimą, nes 2012 m. lapkričio 27 pranešime skolininkui įkaito davėjo išvis nenurodė, tačiau pažeisdamas aukščiau minėtą imperatyvą, ginčijamą vykdomąjį įrašą atliko.

Imperatyviai teisės normai prieštaraujantis sandoris ar dokumentas, yra niekinis ir negalioja. Jokios į viešą registrą įrašytų duomenų teisingumo prezumpcijos, tuo labiau neatitinkančios tikrovės, niekinio sandorio ar dokumento teisėtu nepadaro. Ginčo esmė yra tame, kad išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą turtą, o ne į skolininką, todėl įkeisto turto savininkas vykdomajame įraše turėjo būti nurodytas hipotekinis skolininkas (UAB Butautų dvaro bravoras), o ginčijamame vykdomajame įraše priverstinai realizuojamo įkeisto turto savininkas išvis nenurodytas, kas ir prieštarauja įstatymui.

Šešta, 2013-08-23 Turto perdavimo išieškotojui aktas neteisėtas, nes išieškota iš netinkamo skolininko.

CPK 642 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas yra asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo. Viena iš priverstinių vykdymo priemonių yra išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių (CPK 624 str. 2 d. 1 p.). Šio ginčo atveju atsakovo kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ skolininkas yra ieškovė, todėl antstolis galėjo išieškoti tik iš ieškovės lėšų ar turto, tačiau pažeisdamas aukščiau nurodytas imperatyvias teisės normas antstolis išieškojimą vykdė ne iš ieškovės, o iš atsakovės UAB Butautų dvaro bravoras turto, nors vykdomajame dokumente (ginčijamame notaro atliktame vykdomajame įraše) nurodyta išieškojimą vykdyti iš hipoteka užtikrinto ieškovės turto.

Atlikdamas tokius vykdymo veiksmus antstolis pažeidė CPK 651 straipsnio nuostatas, įpareigojančias antstolį patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir pradėti vykdymo veiksmus, priėmė netinkamą priverstiniam vykdymui vykdomąjį įrašą ir jį įvykdė neteisėtu turto perdavimo išieškotojui aktu. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą turto perdavimo išieškotojui aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Ginčijamu turto perdavimo išieškotojui aktu atsakovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo perduotas ne skolininkei (ieškovei) priklausantis turtas, o įkeisto turto pasikeitusio savininko – atsakovo UAB Butautų dvaro bravoras turtas.

Į apeliacinį skundą atsiliepė atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“. Prašo skundą atmesti. Išdėsto argumentus:

Ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismas neatskleidė bylos esmės, nes būtent pati ieškovė neįrodė, kad jos ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandorius. Net ir įrodžius pinigų nesumokėjimo faktą atsirastų pagrindas reikalauti skolos, bet ne pripažinti ginčijamą sutartį apsimestiniu sandoriu, po kuriuo paslėpta dovanojimo sutartis. Apeliantė neįrodė nei sutarties šalių valios sudaryti dovanojimo sutartį, nei aplinkybės, kad sutarties sudarymo metu ieškovė buvo nemoki.

Ieškovė neįrodė, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalių ketinimai buvo priešingi viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Ieškovė neįrodė sutarties šalių nesąžiningumo, nes nustačius, kad ginčijama sutartimi nebuvo pažeisti kreditorių interesai, darytina išvada, jog sudarydamos sandorį šalys buvo sąžiningos.

Pagal CK 4.192 straipsnio 1 dalį, notaras, priimdamas prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, patikrina, ar prašyme nurodyti duomenys atitinka hipotekos registre esančius duomenis, bet neprivalo tikrinti, ar hipotekos registro duomenys yra teisingi. Pasikeitus įkeisto daikto savininkui hipoteka seka paskui daiktą, todėl nėra reikšminga, kam išieškojimo metu priklauso daiktas, o vykdomajame įraše savininko net nereikia nurodyti.

Turto perdavimo išieškotojui aktas negali būti pripažintas negaliojančiu apeliantės nurodomu pagrindu – kad išieškota ne iš skolininkės pagal paskolos sutartį UAB „Aukštaitijos bravorai“ turto, nes išieškojimas buvo vykdomas iš įkeisto turto.

Pagal CPK 512 straipsnį skundas dėl notaro ar antstolio veiksmų yra paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą, bet ne vėliau kaip per 90 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo. Šį terminą apeliantė praleido.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).

Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ pagal 2010 m. gruodžio 20 d. sutartį bendrovei „Aukštaitijos bravorai“ suteikė 408 000 Lt paskolą. Paskolos grąžinimo užtikrinimui UAB „Aukštaitijos bravorai“ kredito unijai įkeitė administracines patalpas esančias Savanorių a. 12, Panevėžio mieste ir tuo klausimu 2010 m. gruodžio 20 d. surašė sutartinės hipotekos lakštą. Kreditorė KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2011 m. spalio 27 d. davė sutikimą dėl įkeisto turto perleidimo ir skolininkė UAB „Aukštaitijos bravorai“ 2011 m. spalio 28 d. ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi patalpas pardavė atsakovei UAB Butautų dvaro bravoras. Notaras T.P. Vėlyvis 2012 m. gruodžio 19 d. atliko vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlė priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis iš UAB „Aukštaitijos bravorai“ hipotekos kreditorės KU „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai. 2013 m. rugpjūčio 23 d. antstolis R. Vižainiškis turto perdavimo išieškotojui aktu įkeistas patalpas perdavė išieškotojai KU „Vilniaus taupomoji kasa“.

Ieškovė bankrutavusi UAB „Aukštaitijos bravorai“, kurios pavadinimas nuo 2013 m. liepos 1 d. yra „Alsisa“ UAB, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankrotas LT“ ieškiniu prašė teismo pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniu dovanojimo sandoriu, negaliojančiu nuo sudarymo momento, pripažinti negaliojančiu notaro atliktą vykdomąjį įrašą, pripažinti negaliojančiu antstolio surašytą turto perdavimo ieškotojui aktą, pripažinti bendrovei „Alsisa“ nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir įpareigoti jas perduoti ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, todėl nutartyje pasisakoma dėl visų ieškovės reikalavimų. Pirmoji apeliantės argumentų grupė dėl neatskleistos bylos esmės atskirai neaptariama, nes yra įžanginė, apimanti visus ieškinio reikalavimus.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties

Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodo tris juridinius šio reikalavimo pagrindus. Teigia, kad sutartis yra apsimestinis sandoris, nes susitariančių šalių tikrasis ketinimas buvo sudaryti ne pirkimo-pardavimo, o dovanojimo sutartį. Nurodo, kad ginčijama sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl negalioja pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas. Kaip sutarties negaliojimo pagrindas nurodomas ir actio Pauliana institutas, kadangi, ieškovės teigimu, jos sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, o perleidusi nekilnojamąjį turtą dar pagilino savo nemokumą, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių ir taip pažeidė kitų kreditorių teises, sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes ją pasirašiusių juridinių asmenų vadovai yra vienos šeimos nariai – sutuoktiniai.

Dėl apsimestinio sandorio

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įrašyta: „jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės“. Pagal tokią įstatymo formuluotę apsimestinis sandoris suprantamas kaip sandoris, sudarytas neketinant sukelti iš jo išplaukiančių padarinių, o siekiant pridengti kitą sandorį ir prisiimti iš pridengiamojo sandorio atsirandančias teises ir pareigas.

Ieškovė teigia, kad sutarties šalys sudarė ne pirkimo-pardavimo, o dovanojimo sandorį. Pateikia tokius argumentus: 1) sutarties 4.1 ir 4.3 punktai, kuriuose įrašyta, kad pirkėjas su pardavėju pilnai ir tinkamai atsiskaitė iki sutarties pasirašymo, neatitinka tikrovės; 2) sutartis sudaryta tarp bendrovių, kurios valdomos tų pačių asmenų, neketinant sumokėti už perleidžiamą daiktą, bet turint tikslą „perrašyti“ nekilnojamąjį turtą, kad į jį negalėtų nukreipti išieškojimo kiti kreditoriai.

Dėl sumokėjimo. CK 6.645 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį turtas perleidžiamas neatlygintinai, ir tai yra esminis dovanojimo sutarties bruožas. Perleidžiant daiktą pirkimo-pardavimo sutartimi pirkėjas įsipareigoja sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 str. 1 d.). Ieškovė įrodinėja, kad sutarties šalys siekė sudaryti būtent neatlygintiną sandorį. Ginčijamos sutarties 4.1 punkte įrašyta, kad pirkėjas su pardavėju pilnai ir tinkamai atsiskaitė prieš pasirašant šią sutartį, o 4.3 punkte įrašyta, kad pirkėjo prievolė sumokėti už daiktą laikoma pilnai įvykdyta, šalys pretenzijų dėl kainos ir atsiskaitymo tvarkos viena kitai neturi ir ateityje neturės. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki sutarties sudarymo ar jos pasirašymo metu už perleidžiamą turtą sumokėta nebuvo. Tačiau tą pačią dieną – 2011 m. spalio 28 d. pardavėja UAB „Alsisa“ pirkėjai UAB Butautų dvaro bravoras pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. ABR00097 sumokėti 394 000 Lt (be PVM) už administracines patalpas ir 6 393 Lt (be PVM) už kondicionavimo sistemą, iš viso 401 735,53 Lt (su PVM). Iš į bylą pateiktų BUAB „Alsisa“ apyvartų pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. ABR00097 sąrašo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. teismas padarė išvadą, kad pagal paminėtą PVM sąskaitą faktūrą ieškovei yra sumokėti 387 859,94 Lt. Iš analogiškos RUAB Butautų dvaro bravoras suvestinės teismas nustatė, kad ši bendrovė pagal sąskaitą sumokėjo 401 735,53 Lt. Dėl nevienkartinio mokėjimo ir įvairiųmokėjimo būdų – įskaitymas, pavedimai ir kt. susidariusį skirtumą teismas pripažino nereikšmingu. Tokiu būdu apygardos teismas nustatė, kad ginčijama sutartis yra atlygintinis sandoris ir negali būti pripažinta dovanojimo t.y. neatlygintine sutartimi. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad sutartyje neteisingai įrašyta, jog prievolė sumokėti buvo pilnai įvykdyta iki sutarties sudarymo. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vienos sutarties sąlygos negaliojimas dėl jos neatitikimo tikrovei savaime nereiškia, jog negalioja ir visos kitos sutarties sąlygos (CK 1.96 str.). Dėl to, kad kaina sumokama ne iki sutarties sudarymo, nors taip ir parašyta pačioje sutartyje, bet vėliau, sandoris netampa neatlygintiniu ir nėra teisinio pagrindo tokią pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti dovanojimo sutartimi.

Dėl kitų sutarties sudarymo aplinkybių. Ieškovė mano, kad sumokėjimas už perleistas patalpas nereiškia, jog sutarties šalys ketino sudaryti ir sudarė ne dovanojimo, bet pirkimo-pardavimo sutartį. Teigia, kad teismas neturėjo apsiriboti tik forma – sumokėjimo faktu, bet privalėjo nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus – perleisti turtą apsaugant jį nuo išieškojimo, ir taip atskleisti bylos esmę. Nurodo, jog teismas neatkreipė dėmesio, kad sutartį sudarė susijusios įmonės, o ją pasirašę vadovai yra sutuoktiniai, kad įmonių buhalteriniuose dokumentuose perleidimas buvo atvaizduotas netinkamai, kad turtas perleistas kreditoriaus prašymu, turint tikslą išvengti kitų kreditorių reikalavimų patenkinimo iš šio turto. Visos šios apeliantės nurodomos aplinkybės nėra pagrindas ginčijamą sutartį pripažinti dovanojimo t.y. neatlygintine, sutartimi. Be to, CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įrašyta: „jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės“. Tačiau ieškovė nepasisako dėl, jos teigimu, pridengtojo, tikrojo sandorio – dovanojimo sutarties (ne)galiojimo. Ieškovė tiesiog prašo patalpų perleidimą pripažinti negaliojančiu ir patalpas jai grąžinti. Tai reiškia, kad reikalavimo esmė yra būtent patalpų perleidimas, o ne sandorio atlygintinumas. Ir šioje pastraipoje paminėti apeliantės argumentai taip pat labiau susiję su patalpų perleidimo faktu, nei su sandorio atlygintinumu, o pateikdama tokius argumentus ieškovė akcentuoja perleidimo tikslą – išvengti kitų kreditorių reikalavimų nukreipimo į perleistą turtą. Šie argumentai nėra susiję su sandorio apsimestinumo įrodinėjimu, o kadangi ieškinyje įvardintas ne vienas juridinis pagrindas, dėl aptariamų argumentų teisėjų kolegija pasisakys svarstydama ketvirtąjį apeliacinio skundo punktą dėl ginčijamos sutarties negaliojimo actio Pauliana pagrindu.

Dėl CK 1.81 straipsnio taikymo

Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalies nuostatą viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų, tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014). Kai byloje remiamasi CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014). CK 1.81 straipsnis nėra blanketinė norma, nukreipianti į kitas įstatymo nuostatas, o nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčijamos sutarties negaliojimą įrodinėja teigdama, kad ji yra apsimestinė ir pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių interesus. Ieškovei nepateikiant kitokių argumentų, sutartis, konstatavus ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, galėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.87 straipsnio arba CK 6.66 straipsnio pagrindu, tačiau argumentas, kad sandoris neatitinka geros moralės nuostatų ar pažeidžia viešąją tvarką negalėtų būti pripažintas lemiamu ir vien tik tokiu pagrindu ieškinys negalėtų būti tenkinamas.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo

Nagrinėjamoje byloje procesiniuose dokumentuose ne kartą yra nurodyta į kasacinio teismo išskirtas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Kasacinis teismas taip pat yra suformulavęs taisyklę, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/12).

Spręsdamas dėl pareikštame ieškinyje nurodyto ginčijamos sutarties negaliojimo actio Pauliana pagrindu, apygardos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė sutarties įtaką kitų ieškovės kreditorių teisėms. Nenustatęs bendrovės kreditorių teisių pažeidimo, teismas ieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir, kadangi actio Pauliana institutą taikyti galima tik konstatavus visas kasacinio teismo išskirtas sąlygas, kitų ieškovės įrodinėtų sąlygų – sutarties šalių nesąžiningumo, sandorio neprivalomumo, teismas teisėtai nesvarstė.

Apeliantė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, skunde teigia, kad sprendime pasisakyta dėl ginčijamos sutarties tik vieno kreditoriaus BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ atžvilgiu ir prielaidų pagrindu padaryta nepagrįsta išvada, kad „kitiems kreditoriams iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų būtų neužtekę, todėl ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovės kreditorių teisių“. Toks apeliantės teiginys skunde nėra išsamiau argumentuojamas, tačiau, kadangi ieškinys atmestas nenustačius kreditorių teisių pažeidimo, šis esminis ieškinio reikalavimo aspektas nutartyje aptariamas.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį skolininko sudarytu sandoriu kreditoriaus interesai gali būti pažeisti, jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Išvardintų galimų kreditoriaus teisių pažeidimo būdų esmė yra ta, kad po ginčijamo sandorio sudarymo kreditorius visiškai ar iš dalies netenka galimybės patenkinti savo reikalavimą skolininkui. Todėl šios bylos esminis klausimas yra nustatyti, ar bendrovei „Aukštaitijos bravorai“ už 394 000 Lt bendrovei UAB Butautų dvaro bravoras pardavus 211,16 kv.m. ploto administracines patalpas, kiti bendrovės „Aukštaitijos bravorai“ (dabartinis pavadinimas BUAB „Alsisa“) kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo finansinių reikalavimų, ar tokia galimybė buvo, bet sumažėjo. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas šią bylai esminę aplinkybę, tiksliai nustatė ir susiklosčiusią teisinę situaciją, ir faktines aplinkybes.

Jau ne kartą minėta, kad parduotos patalpos buvo įkeistos užtikrinant paskolos, kurią bendrovei „Aukštaitijos bravorai“ suteikė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, grąžinimą. Nesumokėtas paskolos ir palūkanų bendras likutis 2012 m. kovo 30 d. buvo 460 107,2 Lt. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 2011 m. spalio 27 d. parduotų patalpų vertė buvo apie 222 000 Lt. Bandant 2013 metais parduoti administracines patalpas varžytynėse už 298 400 Lt pradinę kainą, varžytinės neįvyko. Šie skaičiai rodo, kad ginčijama sutartimi administracinės patalpos buvo parduotos už ne mažesnę kaip rinkos kainą, o jų vertė pardavimo metu buvo ženkliai mažesnė, nei skola hipotekiniam kreditoriui. CK 4.170 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius, todėl aišku, kad ir esant kitų kreditorių reikalavimams, taip pat ir bankroto byloje, perleistomis patalpomis arba jų verte pirmiausia būtų tenkinamas kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimas. Atlikus paprastą aritmetinį skaičiavimą akivaizdu, kad apygardos teismas ne prielaidomis, o skaičiais pagrindė išvadą, jog ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis įtakos kitų bendrovės „Aukštaitijos bravorai“ („Alsisa“) kreditorių interesams negalėjo turėti, kadangi visa patalpų vertė panaudota tik dalies kredito unijos reikalavimo patenkinimui. Kita svarbi byloje nustatyta aplinkybė yra ta, kad administracinės patalpos perleistos už atlygį t.y. parduotos, ir pirkėja UAB Butautų dvaro bravoras pardavėjai sumokėjo patalpų kainą. Tai reiškia, kad bendrovės turto nesumažėjo, o tik pasikeitė jo forma ir iš už parduotas patalpas gautų lėšų galimas kitų bendrovės kreditorių reikalavimų tenkinimas.

Apeliantė akcentuoja ir kitas ginčijamos sutarties aplinkybes, jos nuomone pažeidžiančias bankrutavusios bendrovės kreditorių interesus. Ieškovės procesiniuose dokumentuose akcentuojama, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki. Tačiau ieškovei bankroto byla iškelta 2014 m. lapkričio 26 d., o ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2011 m. spalio 28 d. Patalpų perleidimo metu areštas ieškovės turtui uždėtas nebuvo (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d. 2 p.). Patalpos perleistos atlygintinai ir dėl ginčijamos sutarties ieškovės turtinė padėtis nepablogėjo. Formalus, Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 punkte apibrėžtas bendrovės nemokumas konstatuotas nebuvo. Be to, kadangi ginčijama sutartimi kreditorių interesai nepažeisti, ieškovės turtinė padėtis sutarties sudarymo metu negali turėti įtakos sutarties teisėtumui. Kaip ir aplinkybė, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tarp įmonių, kurių vadovai ir sutartį pasirašę asmenys yra sutuoktiniai. Esant tokiam sutarties šalių atstovų ryšiui, pagal CK 6.67 straipsnio 7 punktą preziumuojamas sandorio šalių nesąžiningumas. Tačiau šioje normoje yra įrašyta, kad preziumuojamas šalių nesąžiningumas tik tokio sandorio, kuris pažeidžia kreditoriaus interesus. Kita vertus, nesąžiningais laikytini tie veiksmai, kurie pažeidžia kreditoriaus interesus, be to, priešingai nei teigia apeliantė, ne visi nesąžiningi veiksmai gali turėti įtakos kreditoriui. Kadangi ginčijamas sandoris kreditorių interesų nepažeidė, CK 6.67 straipsnis netaikytinas.

Apeliantė pažymi, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas kreditoriaus „Vilniaus taupomoji kasa“ prašymu, turint tikslą perleisti (perrašyti) nekilnojamąjį turtą, kad kiti ieškovės kreditoriai negalėtų į jį nukreipti išieškojimo. Apie tai ginčijamo sandorio šalys žinojo ir to siekė. Tokią aplinkybę patvirtina byloje esantis D. V. 2015 m. kovo 10 d. rašytinis paaiškinimas, kuriame parašyta, kad buvo siekiama išvengti kitų kreditorių iniciatyva galinčių atsirasi papildomų apribojimų (areštų) turtui. Ir ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti, kad ginčijama sutartimi buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Iš tikro, šiuo aspektu sutartis gali būti vertinama kaip papildoma priemonė užtikrinti kreditoriaus „Vilniaus taupomoji kasa“ interesą, nes pakartotiniai hipoteka įkeisto turto areštai apsunkintų šio turto realizavimą hipotekos turėtojo naudai. Tačiau net ir tokiu tikslu atliktas pirkimas-pardavimas nepažeidžia kitų kreditorių interesų, nes pirmiausia tenkinamas būtent hipotekos turėtojo reikalavimas. Kadangi jau nustatyta, jog įkeisto turto vertė mažesnė už kredito unijos reikalavimą, papildomi šio daikto apsunkinimai nesudarytų galimybės kitiems kreditoriams gauti savo reikalavimų ar jų dalies patenkinimą pirmiau už hipotekos kreditorių arba bent dalį kartu su juo (CK 4.170 str. 3 d.).

Nustačius, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis nepažeidžia ieškovės kreditorių interesų, nei pirmiau aptartos, nei kitos apeliantės minimos aplinkybės, tokios kaip nepakankamai tiksli sutarties šalių buhalterinė apskaita, pagal neįsiteisėjusį teismo sprendimą, apskaitoje patalpų ir lėšų atvaizdavimas kaip grąžintinų, ieškovės laidavimas už bendrovę „Kupiškio salyklas" ir kt., nėra pagrindas taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas ir sutartį pripažinti negaliojančia.

Dėl notaro vykdomojo įrašo

Ieškovė notaro 2012 m. gruodžio 19 d. atliktą vykdomąjį įrašą, kuriuo pasiūlyta priverstinai išieškoti iš UAB „Aukštaitijos bravorai“ hipotekos kreditorės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ naudai, pagal 2010 m. gruodžio 20 d. sutartinės hipotekos lakštą, prašo pripažinti negaliojančiu dėl to, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi perleidus nekilnojamąjį daiktą nebuvo padaryti atitinkami pakeitimai sutartinės hipotekos lakšte, įkeičiamo daikto savininku liko įrašyta ieškovė, o notaras nors, apeliantės teigimu ir negalėjo to nepastebėti, atliko vykdomąjį įrašą, kuriuo pagal hipotekos lakšto sandorį pasiūlė išieškoti iš UAB „Aukštaitijos bravorai“.

Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 str. 6 d.). Perleidus tokį daiktą įkeisto daikto savininkas arba kreditorius turi įregistruoti hipotekos pakeitimą (LR Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 1246 patvirtintų [akto redakcija galiojusi nuo 2010 rugsėjo 26 d. iki 2012 m. liepos 1 d.] LR Hipotekos registro nuostatų 23, 55.2 p.). Sutartinės hipotekos lakšte duomenys apie pasikeitusį daikto savininką įrašyti nebuvo. Iš į bylą pateikto notaro 2012 m. lapkričio 27 d. pranešimo skolininkui matyti, kad prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo notarui padavė kreditorė KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir pateikė sutartinės hipotekos lakštą, kuriame įkeisto turto savininke įrašyta UAB „Aukštaitijos bravorai“. Būtent dėl to notaro pranešime skolininkui atskirai neįrašytas įkaito davėjas, nes pagal hipotekos lakšto duomenis jis sutapo su skolininku. Apeliantė teisingai nurodo, kad ir pagal CK 4.192 straipsnio 4 dalį, ir pagal LR teisingumo ministro 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1R-144 patvirtintų „Vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimo tvarkos aprašo" 7.2 punktą, notaras privalo patikrinti ar hipotekos kreditoriaus prašyme atlikti vykdomąjį įrašą nurodyti duomenys atitinka Hipotekos registre nurodytus duomenis. Nėra ginčo, kad tokį veiksmą notaras atliko, o jį atlikęs jis įvykdė norminių aktų reikalavimą, nes, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, notaras privalo tikrinti kreditoriaus prašymo ir Hipotekos registro duomenų atitikimą, tačiau nėra įpareigotas tikrinti Hipotekos registro duomenų tikrumą. Notaras vykdomąjį įrašą atliko tinkamai ir dėl jo veiksmų šis ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas. Kitas klausimas yra tai, kad Hipotekos registro duomenys neatitiko tikrovės – pardavus įkeistą nekilnojamąjį daiktą jo savininke liko įrašyta skolininkė pagal paskolos sutartį UAB „Aukštaitijos bravorai“. Šitoks netikslumas taip pat negali būti pripažintas pagrindu panaikinti notaro vykdomąjį įrašą, nes išieškojimo esmė lieka nepakitusi – išieškoma iš hipoteka įkeisto daikto (arba jo vertės) ir išieškojimo tikslas yra sumokėti skolą, kurios sumokėjimą užtikrinti šis daiktas ir buvo įkeistas. Toks išieškojimas atitinka CK 4.170 straipsnio 3 dalies paskirtį ir užtikrina hipotekos turėtojo pirmumo teisę.

Dėl turto perdavimo išieškotojui akto

Vykdymo procese antstolis 2013 m. rugpjūčio 23 d. turto perdavimo išieškotojui aktu atsakovei UAB Butautų dvaro bravoras parduotas patalpas perdavė kreditorei „Vilniaus taupomoji kasa“. Apeliantė, prašydama šį aktą pripažinti negaliojančiu, nurodo, kad pagal CPK 624 straipsnio 2 dalies 1 punktą viena iš priverstinių vykdymo priemonių yra išieškojimas iš būtent skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių. Pagal notaro atliktą vykdomąjį įrašą skolininkas buvo UAB „Aukštaitijos bravorai“, notaras nurodė išieškojimą vykdyti iš hipoteka užtikrinto ieškovės turto, o antstolis, pažeisdamas šias nuostatas, išieškojimą vykdė ne iš ieškovės, o iš atsakovės UAB Butautų dvaro bravoras turto. Apeliantės argumentas nėra pagrįstas, nes notaro vykdomajame įraše siūloma priverstinai išieškoti ne iš hipoteka užtikrinto ieškovei priklausančio turto, o išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą. Be to, apeliantė neatkreipė dėmesio, kad buvo vykdomas būtent hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo išieškojimas, todėl, kaip jau pasisakyta aptariant notaro vykdomojo įrašo teisėtumą, aplinkybė, jog hipoteka įkeisto turto perdavimo išieškotojui momentu jis priklausė ne skolininkui, o kitam asmeniui, yra nereikšminga. Ieškovė skunde nepagrindžia savo teiginio, kad CPK 700 straipsnis, nustatantis, jog turto perdavimas išieškotojui yra speciali procesinė turto realizavimo forma, įtvirtina, kad tokiu būdu gali būti perduotas tik skolininkui priklausantis turtas. Toks normos aiškinimas yra klaidingas ir nesudaro pagrindo ginčijamą turto perdavimo išieškotojui aktą pripažinti negaliojančiu. Antstolio procesinis veiksmas yra teisėtas ir šis ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas.

Pripažinus, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamų notaro vykdomojo įrašo ir antstolio turto perdavimo išieškotojui akto, yra neaktualus atsakovės tik atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas teiginys, jog ieškovė praleido CPK 512 straipsnyje įtvirtintą terminą paduoti skundą dėl antstolio ar notarinių veiksmų, juolab, kad CPK 510 straipsnio 9 dalyje ir 511 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tokių skundų nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą, o nagrinėjamu ieškiniu ieškovė ne skundžia atskirus veiksmus, bet ginčija nuosavybės perleidimą.

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo

Ieškinyje yra pareikštas reikalavimas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į administracines patalpas, esančias Savanorių a. 12, Panevėžyje ir įpareigoti atsakovę BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ perduoti šias patalpas bendrovei „Alsisa“. Apeliantė šito reikalavimo niekaip neargumentuoja, o atmetant visus pirmesnius ieškinio reikalavimus, pastarasis taip pat negali būti tenkinamas.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.