Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Telcopro“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Telcopro“ pareiškimą suinteresuotiesiems asmenims M. B., R. B., antstoliui Regimantui Budreikai, antstoliui Marekui Petrovskiui dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (e. b. l. 82–86) suinteresuotasis asmuo M. B. nurodė santuokoje auginantis dvi mažametes dukras, gyvenančias bute, į kurį siekiama nukreipti išieškojimą. Kadangi butą išlaiko ir juo rūpinasi skolininko sutuoktinė, jai turi būti priskiriama didesnė turto dalis (CK 3.123 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

3. Kiti proceso dalyviai pozicijos dėl prašymo pagrįstumo nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi (e. b. l. 111–114) prašymą tenkino iš dalies, nustatė, kad M. B. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine R. B. priklauso ¼ dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini).

5. Teismas konstatavo, kad vykdymo procese buvo tinkamai įgyvendinta CPK 667 straipsnyje įtvirtinta pareiga pasiūlyti skolininkui ir jo sutuoktinei sudaryti susitarimą dėl vykdant išieškojimą areštuoto turto padalijimo, tačiau šia teise jie nepasinaudojo, todėl pareiškėja įgijo teisę kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

6. Vertindamas pareiškėjos prašymo pagrįstumą teismas sprendė, kad suinteresuotojo asmens M. B. pateikti argumentai paneigia CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą lygių sutuoktinių turto dalių bendrojoje nuosavybėje prezumpciją. Sutuoktiniai augina dvi mažametes dukras, neturi kitos gyvenamosios patalpos, visus su turtu susijusius mokesčius moka R. B., todėl, siekiant užtikrinti jos ir nepilnamečių vaikų interesus, jai turi būti priskirta didesnė nuosavybės dalis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

7. Atskiruoju skundu (e. b. l. 122–126) pareiškėja prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, pareiškėjos prašymą patenkinti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Nukrypimas nuo lygių turto dalių principo yra neproporcingas, sąlygojantis nepagrįstą kreditoriaus teisių suvaržymą.

1.2. Teismas nenurodė, kodėl turto padalijimas lygiomis dalimis pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, dėl ko vaikų interesai nebūtų užtikrinti R. B. paliekant nuosavybės teises į ½ dalį buto. Butas yra dviejų kambarių, todėl, net ir nuosavybės teises į jį padalijus pareiškėjos prašomu būdu, skolininko sutuoktinė kartu su skolininku ir nepilnamečiais vaikais galėtų gyventi jai priskirtoje gyvenamojoje patalpoje.

1.3. Skolininkas ir jo sutuoktinė yra panašaus amžiaus darbingi asmenys. Skolininkas turi dėti pastangas išlaikyti nepilnamečius vaikus ir atsiskaityti su kreditoriais. Vien aplinkybės, kad iš skolininko yra vykdomi išieškojimai, o mokėjimai už turtą atliekami iš sutuoktinės banko sąskaitos, neleidžia spręsti, jog skolininkas neturi lėšų vaikų ir turto išlaikymui. Byloje nėra jokių duomenų apie R. B. pajamų šaltinius.

8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą (e. b. l. 128–131) suinteresuotasis asmuo M. B. prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismas tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę nukrypti nuo lygių turto dalių prezumpcijos, atsižvelgė į proporcingumo, prioritetinio vaikų interesų apsaugos principus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

10. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatant skolininko ir jo sutuoktinės dalis bendrojoje nuosavybėje nukrypta nuo lygių nuosavybės dalių principo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad vykdant išieškojimą iš skolininko pareiškėjos naudai buvo areštuotas ginčo butas (e. b. l. 10–16), kuris skolininkui ir jo sutuoktinei priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dėl ko išieškojimas yra galimas tik iš skolininkui priklausančios šio turto dalies (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Nėra ginčo ir dėl to, kad teisė kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo buvo įgyvendinta tinkamai, laikantis CPK 667 straipsnyje nustatytos tvarkos, t. y. prieš pareiškėjai kreipiantis į teismą antstolis pasiūlė skolininkui ir jo sutuoktinei pateikti sutikimą dėl turto padalijimo (e. b. l. 5–9), tačiau tokia teise nebuvo pasinaudota.

12. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą pripažino iš esmės pagrįstu, tačiau jį tenkino iš dalies, konstatuodamas, kad byloje buvo nuginčyta CK 3.117 straipsnyje įtvirtinta lygių sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje prezumpcija, jog skolininkui pripažintinos teisės į ¼ dalį buto, o jo sutuoktinei – į ¾ dalis.

13. Vadovaujantis CK 3.123 straipsnio 1 dalimi, nuo lygių sutuoktinių bendro turto dalių principo galima nukrypti atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį, kitas svarbias aplinkybes. Įstatyme įtvirtinta lygių sutuoktinių turto dalių prezumpcija (CK 3.117 straipsnio 1 dalis) lemia specialią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių tvarką: pareiškėjai įrodžius, kad turtas yra valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pareiga įrodyti sąlygų nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis) egzistavimą tenka skolininkui ir jo sutuoktinei (CPK 178 straipsnis).

14. Nagrinėjamu atveju suinteresuotasis asmuo R. B. jai suteiktomis procesinėmis teisėmis nesinaudojo, procese elgėsi pasyviai, neįrodinėjo didesnės savo nuosavybės teisių apimties, neteikė į bylą jokių ginčui spręsti reikšmingų įrodymų. Įstatyme įtvirtintą prezumpciją nuginčyti siekė skolininkas, įvardindamas du ginčui spręsti reikšmingus argumentus: pirma, aplinkybę, kad su turto išlaikymu susijusius mokesčius moka skolininko sutuoktinė; antra, būtinybę apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus.

15. Įvertinęs CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės taikymo taisyklę skolininko argumento, kad su turto išlaikymu susijusius mokesčius moka skolininko sutuoktinė, kontekste, teismas pažymi keletą reikšmingų faktinių aplinkybių:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais, kad vien aplinkybė, jog tam tikri su turto išlaikymu susiję mokėjimai buvo atlikti iš R. B. banko sąskaitos (e. b. l. 92–103, 105–107, 109–110), neleidžia spręsti, kad skolininko sutuoktinė viena vykdo šeimos finansinius įsipareigojimus. Kaip teisingai nurodo pareiškėja, skolininkas ir jo sutuoktinė yra panašaus amžiaus, byloje nėra jokių duomenų apie kurio nors iš jų nedarbingumą ar ribotą darbingumą. Į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie R. B. pajamų šaltinius, įrodymų, kurie leistų spręsti, kad R. B. pajamos yra didesnės už M. B. pajamas. Į bylą pateikti mokėjimų duomenys teleidžia spręsti, kad skolininko sutuoktinės sąskaita, kuri, skirtingai nei paties skolininko banko sąskaita, nėra areštuota, buvo pasirinkta kaip sąskaitų apmokėjimo būdas, tačiau patys savaime nepatvirtina mokėjimams panaudotų lėšų šaltinių.

7.2. Kartu pažymėtina, kad skolininkas ir jo sutuoktinė neįrodinėjo nevedantys bendro ūkio, negyvenantys kartu, neteikė įrodymų, kurie paneigtų jų gaunamų pajamų, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, statusą (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 2–5 punktai). Kitaip tariant, pagal įstatyme įtvirtintą prezumpciją, kuri byloje nebuvo ginčijama, M. B. priklauso pusė jo sutuoktinės gaunamų pajamų, o R. B. – pusė skolininko gaunamų pajamų, todėl spręsti, kad R. B. sąskaitoje buvę lėšos, kurios buvo naudojamos atsiskaitymams už butą ir su juo susijusias komunalines paslaugas, yra jos asmeninė nuosavybė, iš byloje esančios medžiagos nėra galimybės. Papildomai akcentuotina, kad vien faktas, jog mokėjimai internetu yra vykdomi iš R. B. sąskaitos, patys savaime nepatvirtina, jog M. B. turimos lėšos ar gaunamos pajamos nėra naudojamos kitiems su pragyvenimu susijusiems poreikiams, pvz., maistui, drabužiams ir kitiems sutuoktinių ir jų mažamečių vaikų poreikiams tenkinti skirtiems daiktams ar produktams įsigyti.

7.3. Išanalizavus skolininko pateiktus išlaidas patvirtinančius duomenis (e. b. l. 92–103, 105–107, 109–110) pažymėtina, kad išlaidos internetui ir/ar televizijai neviršija 20 Eur per mėn. (e. b. l. 92, 106, 110), atliekų tvarkymui išleidžiama iki 6 Eur per mėn. (e. b. l. 93–95), vandeniui – apie 30–35 Eur per mėn. (e. b. l. 96–99), šilumos energijai – 30–40 Eur per mėn. (e. b. l. 100–101), namo renovacijos išlaidoms – 50–55 Eur per mėn. (e. b. l. 102–103), namo bendrijai – iki 20 Eur per mėn. (e. b. l. 105, 107, 109). Maksimali suma nurodytiems poreikiams tenkinti sudaro 176 Eur (20 Eur + 6 Eur + 35 Eur + 40 Eur + 55 Eur + 20 Eur), o vidutinė suma yra dar mažesnė. Teismas pažymi, kad net ir dirbančiam asmeniui uždirbant minimalią mėnesinę algą (555 Eur prieš mokesčius arba apie 400 Eur po mokesčių) ir iš šio darbo užmokesčio vykdant priverstinį išieškojimą keliems kreditoriams, vadovaujantis CPK 736 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tokiam darbuotojui paliekama 50 proc. arba apie 200 Eur pajamų suma. Iš bylos medžiagos spręsti, kad skolininko pajamos yra mažesnės, nėra pagrindo. Kita vertus, kaip minėta nutarties 15.1 punkte, mažesnių pajamų gavimo faktas patvirtintų nepakankamą skolininko siekį tiek prisidėti prie šeimos gerovės, tiek ir vykdyti skolinius įsipareigojimus, kadangi objektyvių priežasčių, kliudančių skolininkui dirbti ir gauti bent vidutines pajamas iš darbinės veiklos, egzistavimo jis neįrodinėjo. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad skolininkas prie šeimos išlaikymo turėjo galimybę prisidėti didesne suma, nei šioje byloje įrodinėjamos išlaidos.

7.4. Kad skolininkas turi lėšų, kurios galėtų būti skiriamos turto ar nepilnamečių vaikų išlaikymui, patvirtina ir jo su atsiliepimu į bylą pateikti duomenys apie atstovavimo išlaidas (e. b. l. 132, 134, 139). 600 Eur sumos, kurią skolininkas sumokėjo advokatei, būtų užtekę padengti visas 15.3 punkte aptartas išlaidas 3–4 mėn. Ši aplinkybė aiškiai parodo, kad skolininkas disponuoja piniginėmis lėšomis ir turi galimybę jas naudoti savo nuožiūra. Pagal byloje kilusio ginčo pobūdį būtent R. B. turėjo būti suinteresuota, kad jai būtų priskirta didesnė turto dalis, tačiau įstatyme įtvirtintą lygių turto dalių prezumpciją ginčijo ir su tuo susijusių išlaidų turėjo M. B., taip veikdamas prieš savo ir savo kreditorių interesus, siekdamas išvengti turtinių įsipareigojimų vykdymo. Ši aplinkybė tik dar kartą atskleidžia skolininko argumentų subjektyvumą. Sutuoktinių mokėjimų turto išlaikymui būdą nulėmė ne objektyvi būtinybė, bet subjektyvus pasirinkimas dėl bendrų lėšų panaudojimo.

16. Apibendrindamas nutarties 15 punkte nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo patvirtintą nukrypimą nuo lygių turto dalių prezumpcijos lėmė formalus, išsamia į bylą surinktų įrodymų analize neparemtas, netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp proceso dalyvių sąlygotas skolininko argumento, jog su turto išlaikymu susiję mokėjimai atliekami iš jo sutuoktinės banko sąskaitos, o iš paties skolininko pajamų yra vykdomas priverstinis išieškojimas, aiškinimas ir vertinimas.

17. Įvertinęs skolininko argumentą dėl būtinybės užtikrinti mažamečių vaikų (e. b. l. 104, 108) interesus, apeliacinės instancijos teismas pažymi tokias reikšmingas aplinkybes:

9.1. Tiek skolininko, tiek ir pirmosios instancijos teismo cituotoje kasacinio teismo praktikoje pateiktas CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad nukrypti nuo lygių sutuoktinių turto dalių principo galima atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, aiškinimas yra siejamas su situacija, kai sprendžiamas ginčas dėl bendrosios nuosavybės teise valdomo turto padalijimo sutuoktiniams nebevedant bendro ūkio, nepilnamečiams vaikams gyvenant su vienu iš sutuoktinių ir tokiam sutuoktiniui įrodinėjant, jog apsaugant vaikų interesus jam turi atitekti didesnė turto dalis. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi iš esmės kitokio pobūdžio situacija. Kaip minėta nutarties 15.1 punkte, skolininkas su sutuoktine veda bendrą ūkį, gyvena kartu, turi vienodas pareigas užtikrinti nepilnamečiams vaikams išlaikymą ir gyvenamąją vietą.

9.2. Esant tokiai situacijai, kai šeima gyvena kartu, turi bendrą gyvenamąją patalpą ir vesdami bendrą ūkį išlaiko nepilnamečius vaikus, nukrypimas nuo lygių turto dalių principo iš esmės lemia su CK 3.123 straipsnio 1 dalies tikslais nesuderinamas pasekmes, kad didesnė turto dalis vienam sutuoktiniui priskiriama ne dėl objektyvios aplinkybės, jog būtent su juo kartu gyvena nepilnamečiai vaikai, kuriuos šis sutuoktinis išlaiko, bet vadovaujantis subjektyviu kriterijumi, kad tuo metu kitas sutuoktinis turi įsipareigojimų kreditoriams. Kitaip tariant, skolininko pozicija iš esmės vertintina kaip siekis išvengti prievolių kreditoriams vykdymo manipuliuojant argumentais pagal tai, kaip būtų galima kreditorių sąskaita išsaugoti didesnę turto dalį, ir nurodant, kad turtas turi atitekti tam sutuoktiniui, kuris tuo metu neturi skolų.

9.3. Byloje nesant jokių duomenų, kad skolininko ir jo sutuoktinės pareigų išlaikant nepilnamečius vaikus apimtis skiriasi, jog jie nevienodai prisideda prie vaikų išlaikymo, nėra pagrindo spręsti, kad nukrypimas nuo lygių turto dalių principo objektyviai atitinka skolininko ar jo vaikų interesus. Nepagrįstai sumažinus skolininkui priklausančią turto dalį, sumažėja jo galimybės greičiau įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Ne vengimas vykdyti savo įsipareigojimus, bet jų kiek įmanoma greitesnis įvykdydamas iš jam priklausančio turto ir pajamų, atitiktų pirmiausia paties skolininko, o kartu ir jo nepilnamečių vaikų interesus, kadangi skolininkas galėtų didesne apimtimi prisidėti prie šeimos gerovės.

9.4. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su atskirojo skundo argumentu, kad nebuvo įrodyta ir kasacinio teismo praktikoje akcentuojama nukrypimo nuo lygių turto dalių nepilnamečių vaikų interesais būtinybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009, 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Nors 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos CPK 667 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatydamas skolininkui priklausančią nekilnojamojo turto dalį teismas naudojimosi turtu tvarką nustato ne visais atvejais, kaip kad buvo pagal iki tol galiojusį teisinį reglamentavimą, bet tik esant išieškotojo, skolininko ar kito bendraturčio prašymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tiek vertinant nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąją patalpą aspektu, tiek ir siekiant skolininko bei jo kreditorių interesų pusiausvyros, negali būti ignoruojama aplinkybė, kad ginčo butas yra dviejų kambarių. Ši aplinkybė atskleidžia, kad net ir turtą padalinus lygiomis dalimis priverstinis išieškojimas negalėtų būti nukreipiamas į ½ buto dalį, todėl tiek skolininkui ir jo sutuoktinei, tiek ir jų nepilnamečiams vaikams būtų užtikrinta galimybė naudotis vienu kambariu, kaip atskira gyvenamąja patalpa. Kita vertus, skolininkui pripažinus teisę į ¼ dalį buto išieškotojų interesai būtų neproporcingai suvaržyti, kadangi ir taip ribota galimybė realizuoti dalį gyvenamosios patalpos būtų praktiškai paneigta, jeigu ta dalis neapimtų jokios savarankiškos patalpos.

18. Apibendrindamas nutarties 17 punkte nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepilnamečių vaikų interesus, kaip CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nukrypimo nuo lygių turto dalių sąlygą, pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, suabsoliutindamas faktą, jog sutuoktiniai augina dvi nepilnametes dukras, tačiau ignoruodamas skolininko ir jo sutuoktinės pareigą įrodyti, kad kitoks, nei nurodyta įstatyme, turto paskirstymas ne tik yra būtinas siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, bet ir užtikrins sutuoktinių ir jų kreditorių interesų pusiausvyrą. Skolininkui ir jo sutuoktinei tokių įrodymų nepateikus, nenuginčijus įstatyme įtvirtintos prezumpcijos, pareiškėjos prašymas turėjo būti tenkinamas visa apimtimi (CPK 178, 185 straipsniai). Ši išvada pripažįstama pagrindu skundžiamai nutarčiai pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

19. Skundą patenkinus, atmetamas skolininko su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos neskirstomos, kadangi neviršija teisės aktuose įtvirtintos minimalios sumos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartį pakeisti.

Pareiškėjos prašymą patenkinti.

Nustatyti, kad M. B., gim. (duomenys neskelbtini), bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine R. B., gim. (duomenys neskelbtini), priklauso ½ dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.