- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-25
- Bylos Nr.
- I-3228-342/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01955-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2016 m. lapkričio 24 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2015-09-01 buvo sulaikytas ir laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinės kamerose, adresu Jūros g. 1, Klaipėda. Tvirtina, jog iš karto kreipėsi į areštinės daktarą, nes nuo 2000 metų serga ŽIV (3 – ia stadija) ir jam kasdieniam vartojimui reikalingi vaistai. Teigia, jog į jo prašymą buvo atsakyta, kad tokia pagalba Klaipėdos AVPK nėra teikiama. Akcentuoja, jog dėl nurodytų aplinkybių rašė skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorui (skundai užregistruoti registrų knygoje Nr. 905, 906, 907). Pabrėžia, jog gavo atsakymą, kad turi kreiptis į Šiaulių tardymo izoliatorių – kalėjimą. Pažymi, jog pareiškėjo sugyventinė 2015-09-02 atvežė pažymą apie jo ligą, vaistus ir vitaminus, tačiau jam buvo perduoti tik vitaminai. Nurodo, jog buvo pranešęs, kad yra nerūkantis asmuo, tačiau buvo laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis ir jam buvo pasakyta, kad nėra kamerų nerūkantiems asmenims. Akcentuoja, jog per visą jo laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį negavo vaistų, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl jo sveikatai buvo padaryta fizinė ir moralinė žala.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 13 - 14) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas ir saugomas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016-10-07 tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Tvirtina, jog pareiškėjas pirmą kartą nuo patalpinimo į areštinę iki jo etapavimo į Šiaulių tardymo izoliatorių Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikytas 9 paras. Teigia, jog pareiškėjas buvo apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos, tačiau nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo. Pažymi, jog nuo pareiškėjo patekimo į areštinę datos 4 kartus buvo priimti ir jam perduoti įvairūs vaistai bei 1 kartą leista perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda. Akcentuoja, jog pirmą kartą vaistai buvo perduoti praėjus 3 paroms nuo pareiškėjo uždarymo į areštinę dienos. Argumentuoja, jog bendruomenės slaugytoja pagrįstai negalėjo priimti pareiškėjui atneštų vaistų, skirtų gydyti ŽIV, kadangi juos atnešusi pareiškėjo žmona nepateikė gydytojo leidimo, recepto, pažymos (dokumento, kad vaistai skirti vartoti pareiškėjui). Pažymi, jog pagal galiojančius teisės aktus bendruomenės slaugytoja privalo priimti tik gydytojo paskirtus medikamentus. Teigia, jog areštinėje laikomiems asmenims draudžiama su savimi turėti stipriai veikiančius medikamentus. Nurodo, jog pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais yra abstraktaus pobūdžio, nes nenurodoma, ar areštinės kameroje buvo rūkoma. Argumentuoja, jog teisės aktai nedraudžia laikyti rūkančių asmenų kartu su nerūkančiais, jei nėra nustatytas rūkymo faktas. Akcentuoja, jog Klaipėdos AVPK areštinėje visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys laikomi atskirai. Pažymi, jog teisės aktai nenurodo kaupti duomenų apie tai, ar pareiškėjas buvimo areštinėje metu laike save rūkančiu/nerūkančiu, todėl tokie duomenys nėra kaupiami ir saugomi. Tvirtina, jog pareiškėjas jokių skundų Klaipėdos AVPK dėl laikymo su rūkančiais asmenimis neteikė. Mano, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovas vykdė neteisėtus veiksmus, dėl ko pareiškėjas patyrė fizinę bei moralinę žalą sveikatai. Prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 5 dalimi, byla nagrinėjama proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai būdamas nerūkantis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais EŽTT pripažįstamas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu. Pavyzdžiui, 2011-01-25 sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) EŽTT konstatavo, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Teismas pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Be to, byloje konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Kaip ir buvo minėta, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valstybę šiame ginče atstovaujančios institucijos – Klaipėdos AVPK – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Klaipėdos AVPK administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšmingu tampa pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu, užtikrinant sveikatai nekenksmingas sąlygas, imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013; 2013-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; 2013-04-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013; 2013-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013; 2012-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1386/2012 ir kt.).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad asmenis, paskirstant į gyvenamąsias kameras, atsižvelgiama į jų prašymus gyventi atskirai nuo rūkančių asmenų. Tokie prašymai atitinkamai leidžia konstatuoti, kad konkrečiu atveju įkalinimo įstaigos administracija nesiima priemonių užtikrinti kalinčiam asmeniui teisę į tinkamą ir saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Klaipėdos AVPK areštinės administraciją su prašymu patalpinti jį su nerūkančiais asmenimis, tai pat nėra pateikta ir skundų, kuriuose būtų išsakytas nepasitenkinimas dėl rūkančių asmenų, bei kitokių pareiškėjo nurodymų, jog jis yra nerūkantis, prašymų užtikrinti jo teisę būti areštinės gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Pareiškėjas tik apibendrintai nurodo, kad gyvenamosiose patalpose jis buvo patalpintas su rūkančiais asmenimis, bet aiškiai nenurodo, kokių veiksmų ėmėsi, kad išvengtų rūkančių asmenų, nenurodo, ar tose kamerose buvo rūkoma. Be to, ir atstovės atstovas atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas administracijai nėra pateikęs jokių skundų, prašymų, pareiškimų dėl laikymo su rūkančiais/nerūkančiais asmenimis. Teismui nėra pagrindo šiais atsakovės atstovo teiginiais abejoti. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog būdamas Klaipėdos AVPK areštinėje jis negavo tinkamo gydymo - jo artimiesiems nebuvo leista perduoti reikiamus vaistus žmogaus imunodeficito virusui (ŽIV) gydyti.
2009-03-10 įsakymu Nr. 5-V-177 Vidaus reikalų ministro patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 70 punkte nustatyta, jog policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais, asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims; 10 punkto 5 papunktyje įtvirtinta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama vartoti vaistus, kurių nebuvo paskyręs medicinos specialistas; 72 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinės bendruomenės slaugytojas privalo: per 24 val. apžiūrėti ir įvertinti sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu bei privalo priimti gydytojo paskirtus medikamentus (gamintojo pakuotėje) iš policijos areštinėje laikomo asmens šeimos narių, artimųjų giminaičių ir kitų asmenų, taip pat iš asmenų konvojavimą vykdančių pareigūnų, jei asmuo yra atvežamas iš tardymo izoliatoriaus ar kitos įkalinimo įstaigos ir jam yra skirtas tęstinis gydymas; 73 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas privalo išduoti policijos areštinėse laikomiems asmenims gydytojo paskirtus medikamentus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo” 96 punkte nustatyta, jog policijos pareigūnams ir kitiems asmenims į policijos areštinės patalpas draudžiama įnešti: visų rūšių narkotines, psichotropines, toksines medžiagas ir stipriai veikiančius medikamentus be gydytojo leidimo; 97 punkte įtvirtinta, kad policijos pareigūnams bei kitiems asmenims į policijos areštinės apsaugos posto teritoriją draudžiama įnešti visų rūšių narkotines, psichotropines, toksines medžiagas ir stipriai veikiančius medikamentus be gydytojo leidimo.
Taigi, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog asmenims, laikomiems areštinėje, medikamentus leidžiama perduoti tik esant gydytojo leidimui.
Į bylą pateiktas Atneštų vaistų registracijos žurnalas (b. l. 17 – 19) bei prašymas perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda (b. l. 20) patvirtina, jog vaistus pristatančiam asmeniui buvo leista pareiškėjui perduoti tik vitaminus ir kitą siuntinį, bet ne medicinos priemones. Susipažinus su Klaipėdos AVPK areštinės „Asmens J. P. kortelės išrašu” Nr. 30-01540-15 (b. l. 16) matyti, jog pirminės gydytojų apžiūros metu 2015-09-02 pareiškėjas buvo apžiūrėtas, nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturėjo, sukurtų, įkeltų, gautų iš IBPS dokumentų nebuvo. Iš pateikto asmens kortelės išrašo galima daryti išvadą, kad jokių įrašų apie tai, jog pareiškėjas serga ŽIV, nebuvo užfiksuota, pareiškėjas atsakovės atstovui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjui yra gydytojo paskirti medikamentai gydyti ŽIV. Nėra duomenų, jog tokius įrodymų atsakovės atstovui, bandydamas perduodama medikamentus, teikė ir vaistus pristatantis asmuo. Taigi, įvertinus turimus rašytinius įrodymus, negalima daryti išvados, jog atsakovės atstovas neteisėtai neperdavė medikamentų areštinėje laikomam pareiškėjui, kadangi atsakovės atstovui pagal bylos duomenis pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog yra gydomas nuo ŽIV, ir kad jam gydytojo yra paskirti medikamentai minėtai ligai gydyti. Taigi, negalima konstatuoti, kad dėl Klaipėdos AVPK areštinės neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiu atveju, asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo areštinės kamerose drauge su rūkančiais asmenimis bei dėl neleistų perduoti medikamentų nenustatyta, todėl žala dėl minėtų pareiškėjo nurodomų pažeidimų nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovė neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.