Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei M. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Iramita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes turėjo žinoti, kad galimai dalyvauja sandoryje dėl sukčiavimo. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija nerinko įrodymų, tyrimą atliko abstrakčiai ir paviršutiniškai. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities VMI kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl mokestinių sandorių, tačiau pradėtas mokestinis tyrimas iki šiol nėra baigtas ir pareiškėjui bei įmonėms įtarimai nėra pareikšti.

Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai daro išvadą, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Deilė“ bei UAB „Rekra“ buvo sudarytos ne tarpininkavimo, o pirkimo-pardavimo sutartys. Pareiškėjo teigimu, šią išvadą paneigia J. V. paaiškinimas, kad būtent UAB „Smart Mix LT“ įgijo disponavimo prekėmis teisę, o pareiškėjas atliko tik tarpininko vaidmenį ir tai patvirtina tik formalųjį pareiškėjo dalyvavimą sandoriuose tiek su UAB „Deilė“, tiek su UAB „Rekra“.

Mokesčių administratoriaus atliktą mokestinį tyrimą įvertino šališku, formaliu, atliktu objektyviai nevertinant susidariusios situacijos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 114–124) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad buvo atliktas pareiškėjo PVM apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimas už 2013 metus.

Dėl pareiškėjos sąžiningumo pažymėjo, kad, nors pareiškėjas yra nuo 2010 metų akmens produkcija prekiaujanti įmonė ir dirbdamas šioje srityje turėjo žinoti, kad UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ akmens gaminiais neprekiauja, tačiau net nežinant, ar minėtos įmonės turi galimybę sandėliuoti prekes, turi personalą, taip pat net nesidomėjus dalyvaujančių sandoriuose asmenų tapatybėmis, įformino akmens produkcijos įsigijimo sandorių už 1528768 Lt.

Dėl pareiškėjo, kaip tarpininko vaidmens nurodė, kad tyrimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas sandoriuose galėjo būti kaip tarpininkais. Priešingai, šią aplinkybę paneigia pateiktos pirkimo-pardavimo sutartys.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (ABTĮ IX skirsnis, tame tarpe 56 str.).

Negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti rašytiniais įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti ABTĮ 57 str. – neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai).

Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo.

Administracinės bylos ir Komisijos bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apskrities VMI patikrinusi pareiškėjo PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2015 m. gruodžio 17 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-871 konstatavo, kad pareiškėjas, žinodamas ir turėdamas galimybę žinoti, kad įformindamas prekių įsigijimą dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise. Tuo pagrindu paneigiant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, pareiškėjui buvo apskaičiuota sumokėti 76967,97 Eur PVM, 18547,47 Eur PVM delspinigių bei skirta 23090 Eur PVM bauda (Komisijos byla, b. l. 99).

Vilniaus apskrities VMI 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-85 patvirtino Vilniaus apskrities VMI aktą Nr. (4.65)-FR0680-871 (Komisijos byla, b. l. 48).

Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apskrities VMI 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. Nr. (4.65)-FR0682-85 pateikė skundą VMI, kuri 2016 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 69-70 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-85 (Komisijos byla, b. l. 13).

Pareiškėjas nesutikdamas su VMI 2016 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 69-70, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. S-186(7-144/2016) patvirtino VMI 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 69-70 (b. l. 11).

Pareiškėjas prašydamas panaikinti priimtus sprendimus su skundu kreipėsi į teismą.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalyvavo projekte dėl natūralaus akmens pirkimo-pardavimo, t. y. vykdė tęstinius sandorius su UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“, iš minėtų įmonių įsigydamas prekes ir vėliau jas parduodamas UAB „Smart MixLT“. Nors mokesčių administratorius nepripažino, kad ūkinės operacijos, įformintos PVM sąskaitomis-faktūromis įvyko tarp pareiškėjo ir minėtų įmonių ir laikė jas (sąskaitas-faktūras) neturinčiomis juridinės galios, tačiau byloje ginčas keliamas dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nusprendė, kad pareiškėjas, pasinaudodamas juridinės galios neturinčiomis PVM sąskaitomis-faktūromis, elgėsi nesąžiningai. Byloje ginčas kilęs dėl galimybės pasinaudoti PVM atskaita bei pareiškėjo žinojimo ir /ar galėjimo žinoti, jog UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl pareiškėjo pripažinimo žinančiu/žinojusiu, kad minėtos įmonės nesumokės į biudžetą nuo ginčo apmokestinamųjų sandorių mokėtinų PVM sumų bei vengs jų mokėjimo iki savo veiklos pabaigos. Sprendžiant skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, esminę reikšmę turi aplinkybių nustatymas, ar mokesčių administratorius pagrįstai, ginčo situacijos faktinių aplinkybių apimtyje, vertindamas pareiškėjo veiksmus bendradarbiavime (pareiškėjo teigimu tik tarpininkaujant) su UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ nepripažino pareiškėjo teisės į PVM atskaitą pagal minėtų įmonių išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

Pridėtinės vertės mokesčio atskaitos tvarką reglamentuoja 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – ir PVMĮ) VII ir VIII skyrių nuostatos. PVM mokėtojo teisė į pirkimo ir (arba) importo PVM atskaitą yra įtvirtinta PVMĮ 57 straipsnyje. PVMĮ 64 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą-faktūrą, atitinkančią visus šio Įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos atskaitomos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytais pagrindais.

MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą ir mokestį apskaičiuoja pagal paminėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plenarinėje sesijoje priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004 suformulavo taisykles, taikytinas nagrinėjant bylas dėl mokesčio mokėtojo teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą apimties ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą. Minėtoje nutartyje sąžiningumas apibūdintas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija, turi mokesčių administratorius. Dažniausiai ši aplinkybė įrodoma nustačius, jog už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nėra sumokėtas pridėtinės vertės mokestis. Tačiau vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą, t.y. aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija (už konkrečia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokėjo PVM), bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti.

Vėlesnėje administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą buvo akcentuota, kad, sprendžiant dėl PVM atskaitos realizavimo sąlygų egzistavimo, būtina atsakyti į du esminius klausimus: pirma, ar egzistuoja PVM objektas, t. y. ar ūkinė operacija, už kurią sumokėtą PVM mokesčių mokėtojas siekia susigrąžinti, realiai įvyko; antra, ar yra pagrindas teigti, kad mokesčių mokėtojas yra nesąžiningas, t. y. jis į atskaitą įtraukė PVM sumą, žinodamas (turėdamas žinoti), kad jo ūkinės operacijos partneris PVM į biudžetą nesumokės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A-556-963/2009, Nr. A-438-1097/2009, Nr. A-438-439/2010 ir kt.). Taigi tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą turi būti juridinių faktų visuma: ūkinės operacijos tikras įvykdymas, jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumentuose ir asmens, įgyjančio teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas.

Nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami ūkio plėtros prioritetai (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jog mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai (Mokesčių administravimo įstatymo 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla. Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, todėl toks mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą Nors iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (leidimo užsiimti konkrečia veikla turėjimu, PVM mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, apskaitos dokumento priklausomybe būtent šiam ūkio subjektui), gali atlikti. MAĮ 36 straipsnio nuostatos garantuoja mokesčio mokėtojo teisę gauti iš mokesčio administratoriaus informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A-1-355/2004; Nr. A-8-283/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007). Nesąžiningumas įrodinėtinas tik tada, kai konstatuojamas realus ūkinės operacijos buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. P-556-34/2010).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ PVM sąskaitas faktūras (Komisijos byla, b. l. 128, 129, 131, 132, 153, 154), nes, kaip nustatyta mokestinio tyrimo metu, pareiškėjas ūkinėse operacijose su minėtomis įmonėmis buvo nesąžiningas, kadangi žinojo/galėjo žinoti, jog pardavėjai (UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“) nesumokės į valstybės biudžetą pardavimo PVM. Tokią išvadą atsakovas priėmė atsižvelgiant į aplinkybes, jog įmonės, su kuriomis pareiškėjas įformino prekių įsigijimas (iš UAB „Deilė“ už 635304,45 Lt, iš UAB „Rekra“ už 893464 Lt) realios ūkinės veiklos nevykdė. Išvadą dėl veiklos nevykdymo mokesčių administratorius priėmė atsižvelgiant į aplinkybes, kaip tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad minėtos įmonės kitiems ūkio subjektams būtų atlikusios mokėjimus už prekių (parduotų pareiškėjui) įsigijimą (išskyrus tai, kad UAB „Rekra“ buvo atlikusi vieną įmoką Čekijos Respublikos bendrovei), taip pat buvo nustatyta, kad įmonės neatliko transporto, sandėliavimo paslaugų, neturėjo transporto priemonių, nevykdė eksporto-importo operacijų, UAB „Deilė“ direktorius T. G., pasirašęs sąskaitas-faktūras ir kasos pajamų orderius, šių dokumentų pasirašymo metu šioje įmonėje net nedirbo, ir kt. Mokesčių administratorius nustatė, kad šios įmonės tik imitavo veiklą, todėl jų vardu vykdyti sandoriai laikytini apsimestiniais. Atitinkamai pareiškėjo sąžiningumas, sandoriuose su UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ buvo paneigtas įvertinus visų nustatytų aplinkybių visumą, išskiriant tai, jog pareiškėjo direktorius M. B. nesidomėjo minėtų įmonių galimybėmis realiai vykdyti akmens gaminių tiekimo veiklą, nesidomėjo įmonėms atstovaujančių asmenų tapatybėmis, nesidomėjo nei prekių atvežimo, nei sandėliavimo aplinkybėmis, nei pačiomis prekėmis. Pareiškėjui visi reikalingi pasirašyti dokumentai būdavo perduodami jau su įmonių parašais ir antspaudais ir kurie būdavo perduodami per asmenį, vardu D., kurio nei pavardės, nei tai, ar šis asmuo iš esmės yra įgaliotas pateikti tokius dokumentus, Bendrovė taip pat nesidomėjo.

Įvertinus mokesčių administratoriaus nustatytas ginčo faktines aplinkybes sutiktina, jog mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymų vertinimo prasme, sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas žinojo ar galėjo žinoti, kad sandoriuose su UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ dalyvauja sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM srityje.

Pareiškėjas skundo teismui argumentais mokesčių administratoriaus priimtą išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo, sandoriuose su UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“, neigia keliais pagrindiniais argumentais. Pareiškėjo teigimu, jis pagal galimybes siekė surinkti informaciją apie UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ vykdomą veiklą iš viešai prieinamų registrų. Pareiškėjas patikrino UAB „Deilė“ interneto puslapį, taip pat kitus registrus, iš kurių nustatė, kad įmonės veiklą vykdo atitinkamai nuo 2012 m. gegužės 15 d. ir nuo 2013 m. sausio 29 d. ir abi įmonės yra registruotos PVM mokėtojais. Pareiškėjas, remdamasis gausia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nesutiko su atsakovo argumentais, kad toks verslo partnerio patikrinimas yra tik formalus ir neįrodo tikrųjų įmonės veiklos tikslų ir siekių. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjas neatliko jokių reikšmingų veiksmų, siekiant įsitikinti sandorių dalyvių patikimumu.

Kaip nustatyta bylos medžiaga (skundo argumentai, M. B. paaiškinimai mokestinio tyrimo metu) pareiškėjo ir UAB „Deilė“ bei UAB „Rekra“ bendradarbiavimo sąlygos ir santykiai buvo paremti išskirtinai pasitikėjimu. Bylos medžiaga nustatyta, kad bendradarbiauti su minėtomis įmonėmis pareiškėjui pasiūlė J. V., kuris, jo teigimu, šias įmones gerai žinojo. Kaip matyti, pareiškėjui J. V. laidavimo pakako, todėl, kaip M. B. paaiškino mokestinio tyrimo metu, jam nebuvo pagrindo lankytis įmonių buveinėse, žinoti, kokiu adresu yra įsikūrusios įmonės, domėtis, ar įmonės turi sandėlius prekėms laikyti, ar turi transportą, personalą, pažinoti įmonių direktorius, nes sandoriai vyko be jokių nesklandumų. Kaip matyti, šių aplinkybių neneigė ir M. B., jam iš esmės nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su kontrahentų vykdoma ūkine veikla (buveinė, personalas, prekių pristatymas, laikymas, pardavimas ir pan.). M. B. taip pat neprisiminė, kokiomis aplinkybėmis buvo pateikta pasirašyti sutartis su UAB „Deilė“. Pastarasis, kaip, įmonės, turinčios patirties akmens prekyboje (bendradarbiavimo su UAB „Smart MixLT“ pagrindas), atstovas nedalyvavo nei prekių gavime, pakrovime, iškrovime, prekių nematė. Analogiškai pareiškėjo atstovas pasisakė ir apie UAB „Rekra“ (įmonės buveine, vykdoma veikla, sandėliais, transportu, personalu ir pan. nesidomėjo, pirktų prekių nematė). Visus UAB „Rekra“ išrašytus finansinius dokumentus gaudavo jau pasirašytus direktoriaus K. G. per J. V.. Apie iš minėtų įmonių pirktų prekių kilmę nieko nežinojo, prekių kilmės dokumentų, sertifikatų neturėjo (Komisijos byla, b. l. 119).

Šių nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nevienkartiniai pareiškėjo ir jo kontrahentų (UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“) ryšiai, kuriems esant buvo sudarytas ne vienas sandoris, rodo pareiškėjo realią galimybę per pakankamai ilgą laiką (nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn.) išsiaiškinti apie minėtų įmonių PVM nemokėjimą į valstybės biudžetą. Pareiškėjas turėjo realias galimybes pasidomėti pardavimo PVM mokėjimu pagal išduotas sąskaitas faktūras, pareikalavus pačių įmonių arba prašant informacijos iš mokesčio administratoriaus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šios informacijos reikalavo, ji jam buvo suteikta ar ne. Galimybę sužinoti apie PVM nepriemoką užtikrina ir MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 3-4 punktai, kuriuose įtvirtinta, kad paslaptyje nelaikoma mokesčių mokėtojo – juridinio asmens sumokėtų (įskaitytų) mokesčių suma bei mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma. Aukščiau aptartas pareiškėjo visiškas neveikimas (nesidomėjimas nei įmonėmis, nei nupirktomis prekėmis iš esmės) negali būti vertinamas niekaip kitaip, kaip tik nesąžiningas elgesys, siekiant susigrąžinti PVM. Pareiškėjo argumentai dėl to, kad pagrindo abejoti įmonių veiklą jam nebuvo, nes įmonių vykdomos veiklos realumą jam garantavo J. V., vertintini tik kaip subjektyvaus pobūdžio ir tokie argumentai negali būti pateisinimu vėliau kilusioms neigiamoms pasekmėms. Tokia išvada darytina šias nustatytas faktines aplinkybes sistemiškai įvertinus aptarptų teisės aktų ir teismų praktikos apimtyje dėl teisės į PVM atskaitos paneigimą dėl nesąžiningumo. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus tinkamu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir šių aplinkybių pagrindu priimta išvada, kad pareiškėjas nesiėmė visų būtinų priemonių siekiant įsitikinti kontrahentų patikimumu, o toks elgesys, kaip teisingai konstatuota skundžiamuosiuose sprendimuose, pripažįstamas kaip žinojimas apie pareiškėjo dalyvavimą sandoriuose, įtrauktose į sukčiavimą PVM srityje. Toks pareiškėjo neveikimas vėliau sąlygojo teisės į PVM atskaitą praradimą.

Pareiškėjas skundo argumentais taip pat akcentuoja, kad jo vaidmuo sandoriuose su UAB „Deilė“, UAB „Rekra“ bei UAB „Smart Mix LT“ buvo tik kaip tarpininko, nes pareiškėjas sandorių metu neįgijo disponavimo teisės į UAB „Deilė“ ir UAB „Rekra“ parduotas prekes. Iš Komisijos byloje pateiktų Pirkimo-pardavimo sutarčių (b. l. 133, 155), kurių turinys analogiškas, 1 punkto nuostatos matyti, kad pardavėjas (UAB „Deilė“) įsipareigoja pateikti pirkėjo (UAB „Iramita“) užsakytas prekes ir perduoti į prekes nuosavybės teisę, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekes ir sumokėti už jas pagal iš anksto sutartą ir sąskaitoje faktūroje numatytą kainą. Sutarčių 3 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į prekes pirkėjui pereina nuo prekių perdavimo momento.

Komisijos byloje pačio pareiškėjo pateikti prekių priėmimo-perdavimo aktai (b. l. 135, 136, 137, 157) patvirtina pareiškėjo nuosavybę į jam perduotas prekes ir ši sutarčių nuostata atitinkamai paneigia pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas sandorių metu nebuvo įgijęs disponavimo teisės į parduotas prekes dėl to, kad nupirktos prekės pas pareiškėją nebuvo užlaikomos.

Pažymėtina, jog pareiškėjo nesąžiningumą, jį vertinant visų faktinių aplinkybių kontekste, taip pat atspindi ir tai, kad, kaip pareiškėjas nurodė skunde bei mokestinio tyrimo metu, pastarojo vaidmuo sandoriuose turėjo būti svarbus savo turima patirtimi bei žiniomis tokio pobūdžio versle. Kaip nurodė UAB „Iramita“ direktorius, jam J. V. pasiūlė dalyvauti projekte dėl turimos patirties natūralaus akmens pirkimo-pardavimo sandoriuose. Tačiau iš nustatytų aplinkybių matyti priešingai, nes UAB „Iramita“ nedalyvavo nei prekių pirkime, nei pardavime, nematė pačių prekių, taip pat nesidomėjo jų pardavimu galutiniam pirkėjui. Taigi ginčo sandoriuose Bendrovės vaidmuo iš esmės buvo tik dokumentinis (formalus). Šis pareiškėjo, kaip pirkėjo neveikimas, leidžia daryti išvadą apie pareiškėjo žinojimą/galėjimą žinoti, kad pareiškėjas įsigydamas prekes, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje.

Nesutiktina su pareiškėju, jog tai, kad jokių neteisėtų veiksmų (ikiteisminis tyrimas) pareiškėjo veikloje nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo riboti teisės į PVM atskaitą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šio nagrinėjamo ginčo dalykas yra pareiškėjo teisė į atskaitą kaip PVM mokėtojui, t. y. nagrinėjamu ginču nustatinėjamas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo sąžiningumas mokesčių įstatymų kontekste, o ne baudžiamųjų įstatymų srityje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios paneigtų mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, t. y. pareiškėjas neįrodė savo sąžiningumo. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjui, nagrinėjamu atveju, pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad būtų nustatyti tikrieji kontrahentų veiklos tikslai ir jų neteisėtumas, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Atsižvelgiant į mokestinių institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, patenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-85, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 69-70 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 24 13 d. sprendimą Nr. S-186(7-144/2016) nėra teisinio pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. de H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendė:

Atmesti UAB „Iramita“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.