Kauno apygardos teismo sprendimas

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu priteisė solidariai iš atsakovų G. G., E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B. ir S. J. 71 680,17 Lt (20 760,01 Eur) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 71 680,17 Lt (20 760,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 613,00 Lt (467,16 Eur) žyminį mokestį ieškovės Panevėžio kredito unijos naudai.

Priteisė solidariai iš atsakovų G. G., E. Z., N. S., R. M. ,V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B. ir S. J. 179,15 Lt (51,89 Eur) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Grąžino ieškovei Panevėžio kredito unijai jos permokėtą žyminio mokesčio dalį – 537,00 Lt (155,53 Eur), sumokėtą 2013-10-11 AB SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 294.

Teismas nustatė, kad atsakovas G. G. pateikė kredito unijai „Ūkininkų viltis“, šiuo metu Panevėžio kredito unija (toliau – kredito unija), paraišką 80000,00 Lt paskolai laikotarpiui nuo 2002 m. spalio 22 d. iki 2004 m. balandžio 22 d. gauti Nr. 1099. Atsakovai N. A., A. L., E. S., V. G., R. M., V. G., A. G., N. R. (S.), Z. A., L. V. (B.), E. Z. ir S. B. (J.) pateikė paraiškas 80000,00 Lt paskolos laidavimui gauti Nr. 1099/L, pridėjo socialinio draudimo pažymėjimų ir pasų kopijas.

Kredito unija „Ūkininkų viltis“ ir G. G. 2002 m. lapkričio 15 d. sudarė paskolos ir palūkanų sutartį Nr. 1078, kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 80000,00 Lt paskolą už pradinę 18 procentų metinę palūkanų normą ir nustatė grąžinimo terminą 2004 m. balandžio 13 d. Prievolės įvykdymo užtikrinimui šalys susitarė dėl 0,2 procentų delspinigių už prievolės vykdymo terminų pažeidimą mokėjimo. Šalys sutarties 2.3. punkte numatė, kad paskolą bei priskaičiuotas palūkanas atsakovas grąžins kas mėnesį mokėdamas dalimis pagal mokėjimo tvarkaraštį. Paskolos ir palūkanų mokėjimo užtikrinimui kredito unija „Ūkininkų viltis“ sudarė laidavimo sutartį Nr. 1078/L2 su E. Z., Nr. 1078/L3 su L. V. (B.), Nr. 1078/L4 su Z. A., Nr. 1078/L5 su N. R. (S.), Nr. 1078/L6 su A. G., Nr. 1078/L7 su V. G., Nr. 1078/L8 su R. M., Nr. 1078/L9 su V. G., Nr. 1078/L10 su E. S., Nr. 1078/L11 su A. L., Nr. 1078/L13 su N. A., Nr. 1078/L1 su S. B. (J.), pagal kurias atsakovai įsipareigojo atsakyti ieškovei paskolos dalies ar visos paskolos negrąžinimo atveju ir nurodė, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško paskolos sutarties Nr. 1078 sąlygų įvykdymo. Ieškovė ir atsakovas G. G. 2004 m. balandžio 6 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties Nr. 1078, kuriuo pakeitė sutarties 1.1 p. ir 2.2 p., t. y. pakeitė palūkanų normą iš 18 procentų į 10 procentų ir nustatė galutinį paskolos ir palūkanų grąžinimo terminą – 2007 m. balandžio 15 d. Savo sutartinius įsipareigojimus ieškovė įvykdė tinkamai, atsakovui G. G. išmokėjo 80 000,00 Lt. Atsakovas G. G. nevykdė sutartinės prievolės mokėti paskolą ir palūkanas mokėjimo tvarkaraštyje nustatytais terminais, padengė tik dalį įsiskolinimo. Ieškovė atsakovams 2007 m. gegužės 14 d. registruotąja siunta siuntė raginimą sumokėti skolą, tačiau atsakovai į raginimą nereagavo. Atsakovas G. G. ir kiti solidarūs atsakovai 2013 m. spalio 22 d. ieškovei skolingi 71 680,17 Lt paskolos. Kaišiadorių policijos komisariate 2007 m. gegužės 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovų pareiškimą dėl galimo sukčiavimo, įtarimas pareikštas P. V.. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. liepos 3 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadarytas nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, o dėl BK 207 straipsnio 1 d., t. y. kreditinio sukčiavimo, – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teismas konstatavo, kad atsakovų ir trečiojo asmens P. V. paaiškinimai dėl tarpusavio susitarimo, kad trečiajam asmeniui P. V. skirtą kreditą trečiasis asmuo gaus iš kredito unijos atsakovo G. G. vardu, nelaikytini patikimais įrodymais, kadangi, teismo vertinimu, kitų įrodymų, kad kredito unija būtų susitarusi su kokiais nors asmenimis dėl paskolų statytiniams išdavimo ar žinojo, kad kreditus išduoda statytiniams ir tyčia išdavė kreditus fiktyviems kreditų gavėjams, byloje nėra. Teismas sprendė, kad analizuojant byloje esančius įrodymus ir pačią paskolos sutartį, akivaizdu, kad šalys siekė būtent išduoti kreditą G. G. ir jokio apsimestinumo ar kito sandorio, kurį ketino sudaryti šalys, buvimo byloje nėra. Byloje nepaneigta, jog ieškovė kreditą G. G. suteikė kaip fiziniam asmeniui, jis pasirašė ne tik prašymą paskolai gauti, bet ir paskolos sutartį, Panevėžio kredito unija priėmė sprendimą suteikti kreditą būtent G. G., kredito lėšos išmokėtos G. G. (o paties G. G. sprendimas perduoti pinigus P. V. neduoda pagrindo konstatuoti šio sandorio ydingumo dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (CPK 185 str.), kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovas G. G. (įmokos mokėtos grynais, pavedimai buvo atliekami iš atsakovo banko sąskaitos). Teismas nustatė, kad byloje nėra nei vieno įrodymo ir tai neįrodyta, jog P. V. (UAB „Ilonda“) nebegalėjo būti suteikti kreditai, o reikėjo suteikti kreditą per atsakovą G. G.. Aplinkybė, kad ieškovas suteikė paskolą G. G., o šis pinigus panaudojo, kaip teigiama, juos perduodamas UAB „Ilonda“ direktoriui P. V., teismo vertinimu, nėra pagrindas taikyti ginčijamam sandoriui CK 1.87 str. nuostatas. Teismas pripažino kad kredito unija yra sąžininga kreditoriaus teises įgijusi šalis, o atsakovų (kredito gavėjo ir laiduotojų) bei kitų asmenų tarpusavio susitarimai sudaryti apsimestinius sandorius negali būti panaudoti prieš trečiąjį sąžiningą asmenį Panevėžio kredito uniją (CK 1.87 straipsnio 3 dalis), byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų Panevėžio kredito unijos sąžiningumą.

Teismo vertinimu, byloje esantys atsakovo G. G. kredito unijos sąskaitų išrašai patvirtina, kad pats G. G. suteikė kredito unijai leidimą nuo sąskaitos daryti užskaitymus, jog paskolos ir palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovas, nes įmokos buvo daromos iš atsakovo G. G., o ne kitų asmenų banko sąskaitų (CPK 1.179 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo nuomone, atsakovas G. G. patvirtino savo, kaip paskolos gavėjo, valią. Tai, kad įmokų už paskolą išduotuose operaciniuose kvituose kliento vietoje yra P. V. parašai, teismo manymu, nereiškia, kad paskolą ir palūkanas bankui mokėjo P. V. (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 63-1-00340-07, t. 2, b. l. 100). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo veiksmais sandorį patvirtino, teismas sprendė, kad atsakovas G. G. neteko teisės sandorį ginčyti (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog egzistuoja įstatymų nustatyti pagrindai laidavimo sutartis pripažinti niekinėmis (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovai laidavimo sutartis pasirašė laisva valia, be apgaulės ar prievartos. Laidavimo sutartys sudarytos nepažeidžiant laidavimo sutartį reglamentuojančių imperatyvių teisės normų (CK 6.76–6.89 str.), sutartyje numatytos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl jo šalims atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos (CK 1.136 straipsnis). Pažymėtina, jog atsakovai pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis neprašė, t. y. nereiškė savarankiško reikalavimo, o pripažinti laidavimo sutartis niekinėmis ex officio nėra teisinio pagrindo (CK 1.78 straipsnio 3, 5 dalys).

Teismo vertinimu, byloje esantis P. V. pasižadėjimas, kuriame nurodyta, kad G. G. paimtą 80 000,00 Lt paskolos likusią sumą – 72 520,00 Lt – perims jis, jog šią sumą jis skolingas G. G., patvirtina, kad galimai atsakovas G. G. perdavė trečiajam asmeniui P. V. pinigus, taigi pinigais disponavo. Teismo nuomone, atsakovų argumentai, jog jie tariamai trečiojo asmens P. V. įtikinti sudarė su kredito unija paskolos ir palūkanų bei laidavimo sutartis, nepaneigia atsakovų atsakomybės už kreditavimo sutarties įvykdymą, nes sutartis su kredito unija jie sudarė laisva valia, o motyvai, dėl kokių priežasčių jie sutartis sudarė, kaip spręstina iš įrodymų visumos, kredito unijai nebuvo žinomi ir negali būti panaudoti prieš kredito uniją. Teismas sprendė, kad surinkti byloje įrodymai patvirtina, jog atsakovai aiškiai savo veiksmais patvirtino šioje byloje ginčijamą kreditavimo sandorį.

Teismas, nustatęs, kad kredito unija ir atsakovas G. G. 2004 m. balandžio 6 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties Nr. 1078, kuriuo sumažino pradinę palūkanų normą nuo 18 procentų iki 10 procentų ir pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2007 m. balandžio 15 d., sprendė, jog papildomu susitarimu buvo pratęstas sutarties grąžinimo terminas iki 2007 m. balandžio 15 d. ir sumažintas metinių palūkanų dydis nuo 18 procentų iki 10 procentų, todėl teismo vertinimu, toks susitarimas negali būti laikomas padidinančiu laiduotojų atsakomybę. Dėl šių priežasčių teismas nesutiko su atsakovais, jog paskolos sutarties pakeitimais buvo padidinta jų atsakomybė.

Teismo vertinimu, atsakovai taip pat visiškai nepagrindė savo argumentų, jog jiems nebuvo žinoma apie papildomo susitarimo buvimą, nes visi atsakovai buvo susiję darbiniais santykiais, visi dirbo UAB „Ilonda“, ir nors byloje nėra rašytinių įrodymų apie laiduotojų supažindinimą su papildomu susitarimu prie paskolos Nr. 1078, teismo manymu, tikėtina, kad atsakovas G. G. pasirašęs papildomą susitarimą laiduotojus apie pakeitimus informavo.

Teismas nesivadovavo byloje Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu civ. byloje Nr. 2-488-277/2012, nes teismo nagrinėjamos ir išnagrinėtos civilinių bylų faktinės bylos aplinkybės skiriasi. Išnagrinėtoje 2012 m. balandžio 16 d. civilinėje byloje laidavimas baigėsi, nes paskolos sutarties pakeitimu buvo padidinta metinė palūkanų norma ir koreguotas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis dėl pasikeitusio skolos dydžio. Nagrinėjamojoje civilinėje byloje laiduotojų atsakomybė nepadidėjo, netgi sumažėjo, nei buvo laiduota pagal laidavimo sutartį: ieškovo reikalavimas sudaro 71 680,17 Lt, paskolos sutarties pakeitimo sudarymo dieną, t. y. 2004-04-06, negrąžintos paskolos dalis sudarė 79 998,96 Lt, o laiduotojai laidavo už 80 000 Lt skolos ir priaugusių palūkanų bei delspinigių grąžinimą. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijama laidavimo sutartis pasibaigė CK 6.87 str. 4 d. numatytu pagrindu. Todėl atsakovų teiginys, kad jų atsakomybė tapo didesnė, teismo manymu, neatitinka tikrovės, nes ieškovas ieškinį pareiškė tik 71 980,17 Lt, o atsakovų (laiduotojų) atsakomybė numatyta laidavimo sutartyse yra po 80 000 Lt.

Teismas sprendė, kad atsakovų prievolė prieš ieškovę yra solidari, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus teismas sprendė, kad atsakovai pažeidė sutarčių pagrindu atsiradusias pinigines prievoles grąžinti ieškovei paskolą tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygomis ir terminais, todėl ieškinį tenkintino visiškai CK 3.109 straipsnio, 6.37 straipsnio, 6.38 straipsnio, 6.81 straipsnio, 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio, 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.873 straipsnio, 6.881 straipsnio pagrindais.