Panevėžio apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

institucijos, priėmusios nutarimą – (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija) atstovei S. Ž.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo L. M. skundą dėl (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiosios specialistės S. Ž. 2025 m. balandžio 1 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu 2025 m. balandžio 1 d. nutarimu L. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 187 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas 200,00 Eur dydžio bauda už tai, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, atsakingu už juridinio asmens veiklos organizavimą, neužtikrino, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) būtų pateikta mėnesinė pajamų mokesčio deklaracija (forma (duomenys neskelbtini) už 2025 m. sausio mėnesį, kuri turėjo būti pateikta mokestiniam laikotarpiui pasibaigus iki kito mėnesio 15 dienos, atitinkamai iki 2025 m. vasario 17 d. Taip pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 24 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2025 m. balandžio 8 d. Panevėžio apylinkės teisme gautas L. M. skundas, kuriuo jis prašo panaikinti Institucijos priimtą nutarimą ir nuobaudos jam neskirti. Skunde nurodo, kad per pastaruosius ketverius metus jo vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra mokėjusi gyventojų pajamų mokesčio. Darbuotojai yra įdarbinti įmonėje, tačiau jie faktiškai nedirbo, visą laiką buvo nemokamose atostogose. VMI buvo patektas oficialus prašymas atleisti įmonę nuo deklaracijų teikimo, kadangi jokios išmokos darbuotojams nebuvo mokamos. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnį pareiga teikti deklaracijas yra tik tuomet, kai įmonėje yra deklaruoti asmenys. Dėl nurodytų priežasčių, jog įmonėje nebuvo mokamos išmokos darbuotojams, deklaracijų teikimas yra tik formalumas. Mano, kad jam paskirta nuobauda yra neproporcinga padarytam nusižengimui. Prašo pripažinti, jog padarytas nusižengimas yra mažareikšmis ir šiuo pagrindu atleisti jį nuo administracinės atsakomybės.

Atsiliepime į skundą Institucija su L. M. surašytu skunde išdėstytu reikalavimu nesutinka. Pažymi, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Nuobauda L. M. paskirta atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. jog deklaracija buvo pateikta 2025 m. kovo 13 d., taip pat į sunkinančią - jog per metus laiko padarytas pakartotinis nusižengimas. Institucija paskyrė L. M. minimalią straipsnio sankcijoje numatytą baudą. Pažymi, kad 2024 m. spalio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokesčių administratoriui pateikė pranešimą apie laikiną veiklos nevykdymą, tačiau įmonė nuo deklaracijų teikimo nebuvo atleista. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintose mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklėse yra numatyta, jog laikinai veiklos nevykdantis mokesčių mokėtojas gali būti atleistas tik nuo tų mokesčių, kurie yra susiję su pajamų uždirbimu, deklaracijų pateikimo. Šiuo atveju įmonė turėjo darbuotojų, todėl pareiga teikti deklaracijas išliko. Kiekvienam mokestiniui laikotarpiui pasibaigus pareiškėjas gaudavo priminimus iš mokesčių administratoriaus apie pareigą pateikti deklaraciją. Pareiškėjas prašo atleisti jį nuo administracinės atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. ANK 12 straipsnio 1 dalyje numatyti nusižengimai, kurie gali būti pripažinti mažai pavojingais. Šiuo atveju Institucija nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmė teisėtai, kadangi nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pakartotinis nusižengimas, dėl ko nėra galimybės nusižengimą pripažinti mažai pavojingu. Institucija objektyviai išanalizavo visas bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė baudą administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Institucija prašo skundo netenkinti ir Institucijos priimtą nutarimą palikti nepakeistą.

L. M. teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus motyvus ir skundą prašė tenkinti.

Institucijos atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nutarimą nepakeistą.

Skundas netenkinamas.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju teismas, patikrinęs skundžiamą nutarimą, skundo argumentus ir administracinio nusižengimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė padarė teisingą išvadą dėl L. M. kaltės padarius ANK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Teismui pateiktame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą nutarimą ar administracinio nusižengimo bylą nutraukti.

ANK 187 straipsnio 2 dalis užtraukia administracinę atsakomybę už ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pateikimo tvarkos pažeidimus, ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pavėluotą pateikimą ar nepateikimą, neteisingų duomenų įrašymą į mokesčių administratoriui pateiktas ataskaitas, deklaracijas ar kitus mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingus dokumentus, neteisingų duomenų pateikimą. Vienos iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų padarymas užtraukia administracinę atsakomybę. Be to, ši teisės norma yra blanketinė, kadangi ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pateikimo tvarkos yra nustatytos kitais teisės aktais. Šiuo atveju pareiškėjas padarė nusižengimą, nes nepateikė mėnesinės pajamų mokesčio deklaracijos nustatytu terminu.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaracijos yra mėnesinės ir metinės. Mėnesinė deklaracija, kurioje deklaruojama bendra ir centrinio mokesčio administratoriaus nustatytais atvejais kiekvienam gyventojui per tą mėnesį išmokėtų išmokų, priskirtų apmokestinamosioms pajamoms, išskaičiuoto pajamų mokesčio suma, pateikiama už kiekvieną mokestinio laikotarpio mėnesį iki mokestinio laikotarpio kito mėnesio 15 dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad nebuvo pateikta pajamų mokesčio deklaracija. Tačiau pareiškėjas nesutinka su jo atžvilgiu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtu nutarimu, motyvuodamas tuo, kad įmonė ketverius metus nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio, darbuotojai yra įdarbinti, tačiau yra nemokamose atostogose. Teikė prašymą VMI atleisti įmonę nuo deklaracijų teikimo. Be to, teigia, jog jo padarytas nusižengimas laikytinas mažai pavojingu.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 40 straipsnio 2 ir 5 punktus mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių ir laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. To paties įstatymo 76 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais. MAĮ 66 ir 73 straipsniuose įtvirtina, jog mokesčio deklaravimas – apskaičiavimas ir deklaracijos pateikimas – yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, o mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai bei kiti atsakingi darbuotojai už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako pagal ANK arba Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (MAĮ 143 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje pateiktais dokumentais nustatyta, kad L. M. 2024 m. spalio 29 d. pranešė mokesčių administratoriui apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2025 m. spalio 29 d. yra pripažintas veiklos nevykdančiu mokesčių mokėtoju. VMI pateikė pranešimą L. M., kad įregistravo minėtą laikotarpį kaip laikiną veiklos nevykdymą. Pareiškėjo teigimu, jis pranešė mokesčių administratoriui apie tai, kad įmonė laikinai nevykdo veiklos, todėl neturėjo pareigos teikti pajamų mokesčio deklaracijos.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintose mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių 32 punkte yra nustatyta, jog veiklos nevykdantis mokesčių mokėtojas gali būti laikinai atleistas tik nuo tų mokesčių, kurie yra susiję su pajamų uždirbimu, deklaracijų pateikimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas L. M. informavo mokesčių administratorių apie tai, jog juridinis asmuo nurodytu laikotarpiu laikinai nevykdo veiklos. Tačiau pareiškėjo vadovaujama įmonė aktualiu laikotarpiu turėjo samdomų darbuotojų, kurie buvo nemokamose atostogose. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą prievolė teikti mėnesines pajamų mokesčio deklaracijas išliko. Tam, kad juridinis asmuo būtų atleistas nuo tokių deklaracijų teikimo, turi būti išpildytos trys sąlygos, t. y. įmonė turi nevykdyti veiklos, turi būti išregistruota iš PVM mokėtojų registro ir turi neturėti samdomų darbuotojų. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo samdomų darbuotojų, taip pat nebuvo pilnų veiklos nevykdymo metų. Be to, kaip nurodė Institucija, pareiškėjas gaudavo pranešimus apie tai, jog turi pateikti deklaraciją.

Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad L. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, atsakingu už juridinio asmens veiklos organizavimą, pažeidė pareigą pateikti mokesčių administratoriui mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) už 2025 m. sausio mėnesį kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje. L. M. mėnesinės pajamų mokesčio deklaracijos (forma (duomenys neskelbtini) nepateikė, todėl nutarimas administracinio nusižengimo byloje buvo priimtas pagrįstai, juridinio asmens vadovui neatlikus įstatyme numatytos pareigos.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jo padaryta veika laikytina mažareikšmė, atsižvelgiant į visas jo nurodytas aplinkybes, todėl mano, kad administracinė nuobauda yra neproporcinga jo padarytam nusižengimui. Prašo atleisti jį nuo administracinės atsakomybės.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad jeigu padaryta mažai pavojinga administracinio nusižengimo požymių turinti veika ir kodekso 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą administracinės nuobaudos paskirtį galima įgyvendinti netraukiant asmens administracinėn atsakomybėn, teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną turintis pareigūnas gali jos nepradėti ir pareikšti asmeniui žodinę pastabą. Šio straipsnio nuostatos gali būti taikomos asmeniui padarius atitinkamus administracinius nusižengimus, tarp jų – ir numatytus ANK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Svarbu tai, kad kriterijus, kuriais vadovaujantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustato institucijų, kurių pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, vadovai (ANK 12 straipsnio 2 dalis). Kaip nurodė Institucija atsiliepime į skundą, taip pat ir Institucijos atstovė teismo posėdžio metu, VMI viršininko 2019 m. gegužės 27 d. įsakyme Nr. VA-46 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustatymo“ buvo nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis ANK 12 straipsnio 1 dalyje nurodyti administraciniai nusižengimai, dėl kurių VMI pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, laikomi mažai pavojingais. Pirmieji du kriterijai yra bendri: 1) administracinį nusižengimą padaręs asmuo turi prisipažinti padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailėtis arba padėti jį išaiškinti; 2) nenustatyta ANK 36 straipsnio atsakomybę sunkinančių aplinkybių (Įsakymo 1.1.1. ir 1.1.2. punktai).

Pažymėtina, kad šiuo atveju yra nustatyta pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes administracinį nusižengimą pareiškėjas padarė pakartotinai per metus laiko (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ir šiuo atveju jo padarytas nusižengimas negali būti laikomas mažai pavojingu, kadangi neatitinka nurodytų kriterijų. Be to, pareiškėjui įvertinus visas byloje reikšmingas aplinkybes buvo skirta minimali straipsnio sankcijoje numatyta bauda. Institucija įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. jog deklaracija buvo pateikta 2025 m. kovo 13 d., taip pat ir sunkinančią – jog per metus padarytas pakartotinis nusižengimas. Be to, iš administracinių nusižengimų registro nustatyta, kad L. M. per pastaruosius trejus metus už ANK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymą baustas net 7 kartus. Šiuo atveju laikytina, kad Institucija priėmė nutarimą, tinkamai vadovaudamasi ANK 34 straipsnio nuostatomis. Svarbu pažymėti ir tai, kad pats pareiškėjas, būdamas uždarosios akcinės bendrovės vadovu, nebuvo maksimaliai atidus bei rūpestingas ir nepadarė visko, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrintas savalaikis deklaracijų pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad byloje yra nustatyta, jog nusižengimas yra teisingai kvalifikuotas pagal ANK 187 straipsnio 2 dalį, nutarimas priimtas teisėtai ir pagrįstai, nuobauda paskirta tinkamai. Nagrinėjamu atveju pažeidimų, atliekant administracinio nusižengimo teiseną ir paskiriant nuobaudą, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad panaikinti ar pakeisti (duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiosios specialistės S. Ž. 2025 m. balandžio 1 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ar administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiosios specialistės S. Ž. 2025 m. balandžio 1 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą ir pareiškėjo L. M. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teisme.