- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-09
- Bylos Nr.
- 2S-1155-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01631-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- AB DNB banko
- Ieškovas
- B. J., R. J.
- Trečiasis asmuo
- A. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų B. J. ir R. J. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl įpareigojimo suteikti leidimą perleisti hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą, tretysis asmuo A. J.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovai B. J. ir R. J. 2012-02-29 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 1-11), prašydami įpareigoti atsakovą AB DNB bankas įvykdyti pareigą natūra ir suteikti ieškovams leidimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą - butą esantį (duomenys neskelbtini) A. J. už 366 000 Lt, atsakovui tiesiogiai iš šio sandorio pervedant sumą, reikalingą ieškovės prievolių atsakovui pagal kreditavimo sutartį vykdymui. Ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai sustabdyti kreditavimo sutarties vykdymą, sustabdant palūkanų ir delspinigių pagal kreditavimo sutartį skaičiavimą bei uždraudžiant atsakovui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį iki bus išspręstas ieškovų reikalavimo atsakovui pagrįstumas. Nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra būtinas, kadangi nesustabdžius kreditavimo sutarties vykdymo, t.y. atsakovui vienašališkai skaičiuojant palūkanas, delspinigius pagal kreditavimo sutartį, o ieškovams negalint realizuoti įkeisto nekilnojamojo turto bei už gautas lėšas įvykdyti kreditavimo sutarties, ieškovai patiria turtinę žalą, nepagrįstai didinamas ieškovų įsiskolinimas ir ieškovų prievolių pagal kreditavimo sutartį apimtis, ieškovams nepagrįstai ir neteisėtai skaičiuojami delspinigiai bei palūkanos. Be to, ieškovams negalint tinkamai įvykdyti kreditavimo sutarties, atsakovas gali bet kada inicijuoti vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą ir šiuo pagrindu papildomai ieškovams taikyti sutartinę atsakomybę (sutartines baudas), taip pat inicijuoti priverstinį nekilnojamojo turto realizavimą, kas padarytų būsimo teismo sprendimo vykdymą neįmanomą ir beprasmį. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas nepatirtų neproporcingų nuostolių, atsakovo pagal kreditavimo sutartį gautina suma dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nesumažėja, tačiau atsakovui užkertamas kelias nepagrįstai praturtėti ieškovų sąskaita, trukdant ieškovams įvykdyti kreditavimo sutartį ir tuo pagrindu skaičiuojant palūkanas ir delspinigius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2012-03-05 nutartimi (b.l. 12-13) ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir uždraudė atsakovui vienašališkai nutraukti 2005-06-10 tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 7801.
Teismas nurodė, jog tinkamai nevykdant kreditavimo sutarčių, bankas įgyja teisę jas nutraukti ir pareikalauti grąžinti visą kreditą iš karto. Tuo atveju, jeigu kreditavimo sutartis būtų nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, būsimo galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Teismas pripažino, jog ieškovų prašyme nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. laikiną ginčo apsaugos mechanizmą – draudimą atsakovui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Teismas nurodė ir tai, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuomet, kai yra reali grėsmė, kad tokių priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, o prašomos taikyti kitos laikinosios apsaugos priemonės (palūkanų bei delspinigių skaičiavimo sustabdymas) nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Todėl šios prašymo dalies teismas netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas AB DNB bankas atskiruoju skundu (b.l. 15-16) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-03-05 nutartį.
Nurodo, jog ieškovai pateiktu ieškiniu prašo teismo suteikti leidimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą pirkėjui A. J.. Tačiau nutraukus kreditavimo sutartį ir pradėjus išieškojimo procedūrą, ieškovai tokią teisę galėtų įgyvendinti pasinaudoję CPK norma, numatančia specialią turto realizavimo formą – jo pardavimą skolininko pasiūlytam pirkėjui. Taigi tokią teisę ieškovai galėtų įgyvendinti ir išieškojimo procese. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas, suteikiantis ieškovams teisę nevykdyti kreditavimo sutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-02-20 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-58/2012 yra nurodęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešas interesas, o griežtas paskolos sutarties sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.
Atsiliepimas
Ieškovai B. J. ir R. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 21-23) prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-03-05 nutartį.
Tvirtina siekiantys tinkamai įvykdyti kreditavimo sutartį, parduodami atsakovui įkeistą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas akivaizdžiai ketina nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimo procesą. Atsakovas, būdamas ekonomiškai pranašesnis, piktnaudžiauja savo teisėmis. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra vienintelė priemonė užkirsti kelią nesąžiningiems atsakovo veiksmams. Tik uždraudus vienašalį sutarties nutraukimą, ieškovai būsimo teismo sprendimo pagrindu realizavę įkeistą nekilnojamąjį turtą, galės tinkamai įvykdyti kreditavimo sutartį. Priverstinio vykdymo procedūrų metu ieškovai patirtų daug papildomų nuostolių, jie turėtų sumokėti sutartines netesybas, baudas dėl sutarties nutraukimo, vykdymo išlaidas antstoliui, skolininkų turtui būtų taikomas areštas, paviešintas jų nemokumas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti apskritai nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių šalies prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.
Iš ieškinio turinio (b.l. 1-11) nustatyta, jog 2005-06-10 tarp ieškovų ir apelianto buvo sudaryta kreditavimo sutartis, ieškovams suteiktas 127 722,42 EUR tikslinis kreditas buto įsigijimui ir remontui. Kredito sutartimi prisiimtų prievolių užtikrinimui ieškovai apeliantui įkeitė įsigyjamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamojoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai siekia gauti atsakovo (apelianto) AB DNB banko sutikimą parduoti hipoteka apsunkintą nekilnojamąjį turtą (butą) tam, kad galėtų apeliantui įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš kreditavimo sutarties - gražinti skolą. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi uždraudė apeliantui vienašališkai nutraukti 2005-06-10 tarp ieškovų ir atsakovo sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 7801.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis ir mastas ir tai, kad šiomis priemonėmis tam tikra apimtimi suvaržoma apelianto veikla, apribojant galimybę nutraukti šalių sudarytą kreditavimo sutartį iki teismas išspręs kilusį šalių ginčą, visiškai atitinka proporcingumo bei ekonomiškumo principus. Tokiomis prevencinio pobūdžio priemonėmis išlaikyta ginčo šalių interesų pusiausvyra. Šioje konkrečioje faktinėje situacijoje nėra nustatyta jokių svarbių aplinkybių, galinčių paneigti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ta apimtimi, kokia taikė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai. Priešingai, iš apelianto išdėstytos pozicijos, jog šiam nutraukus kreditavimo sutartį ir pradėjus išieškojimo procedūrą, ieškovai ieškiniu siekiamus tikslus galėtų įgyvendinti išieškojimo procese ir pasiūlyti buto pirkėją, akivaizdžiai patvirtina apelianto intenciją nutraukti kreditavimo sutartį ir inicijuoti priverstinio išieškojimo procedūras. Taigi teismui patenkinus ieškinio reikalavimus, priimto sprendimo įvykdymas faktiškai būtų neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apylinkės teismo pozicijai dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo nagrinėjamu atveju, taip pat atsižvelgia ir į ieškovų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus motyvus, jog priverstinio vykdymo procedūrų metu jie patirtų papildomų nuostolių, susijusių su jų pareiga kompensuoti vykdymo išlaidas. Taigi priverstinio išieškojimo veiksmai, ką kaip galimą situacijos sprendimą vėlesniame etape, akcentuoja apeliantas, jo paties padėties pablogėjimo iš esmės neįtakotų, tačiau neabejotinai pablogintų ieškovų turtinę padėtį. Būtent šių potencialių neigiamų pasekmių atsiradimo taip pat padeda išvengti taikyta laikinoji pasaugos priemonė.
Pasisakant dėl apelianto teiginių, grindžiamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartimi c.b. Nr. 3K-3-58/2012, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas, pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į teismų precedentų taikymo taisykles, nustatytas įstatymo ir teismų praktikos dėl jų taikymo. Viena vertus, Teismų įstatymo 33 str. 4 d. yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnių instancijų teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir CPK 4 str. Kita vertus, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse ne kartą nurodyta, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas, 2007-07-05 nutarimas, 2007-10-24 nutarimas; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-01-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-52/2003; 2008-04-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-/2008; 2008-05-06 nutartis c.b. Nr. 3K-3-120/2008, 2009-05-25 nutartis c.b. Nr. 3K-7-162/2009). Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis apelianto įvardinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes nesutampa nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Minėtoje nutartyje aptartos teismų praktikoje taikytinos taisyklės buvo suformuluotos ginčuose, kuriuose sprendžiami klausimai dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto daikto galimumo esant nutrauktai vartojimo kreditavimo sutarčiai, pasisakoma dėl nepilnamečių vaikų interesų bei skolininkų procesinių garantijų užtikrinimo aspektų. Nagrinėjamos bylos atveju nekvestionuojamas procesinių veiksmų, susijusius su hipotekos procedūromis, pagrįstumas ir teisėtumas, kreditavimo sutartis tarp šalių dar nėra nutraukta, priešingai, ieškovai siekia to išvengti ir pasinaudoti galimybe hipoteka įkeistą turtą parduoti bei atsiskaityti su kreditoriumi.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 29), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.