- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-109/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Kęstutis Jucys (pran.), Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- R. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir nesumokėta 146 MGL (18 980 Lt) dydžio bauda ir R. K. nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams ir 146 MGL (18 980 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš R. K. priteista 100,66 Lt teismo išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas leidimo, laikė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: R. K. iki 2008 m. birželio 27 d. savo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš metalinės dėžės padarytoje rūkykloje laikė fabriko gamybos šautuvą „TO3-12-01“, kurio numeriai panaikinti, fabriko gamybos šautuvą „Sport“, Nr. 2843, devynis 16 kalibro šovinius, penkiasdešimt penkis 5,6 mm kalibro (22 LR) žiedinio įskėlimo šovinius, devyniolika 7,62 mm kalibro (300 „Winchester“) centrinio įskėlimo medžioklinių šovinių.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl jam neteisingai paskirtos, aiškiai per griežtos bausmės. Teigia, kad BK 56 straipsnio 1 dalyje nėra kategoriškai nurodyta, jog recidyvistui turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis iš dalies yra neįgalus, turi šeimą, mažametį vaiką, žmona laukiasi kūdikio, šiuo metu jis yra vaiko priežiūros atostogose, todėl, jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, šeima liks be pragyvenimo šaltinio. Prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 26 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
R. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. K. kaltė dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šoviniais įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Remiantis BPK 20 straipsniu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės neginčijamos, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. K. , vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad R. K. padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikalstama veika baigta (laikė kelis ginklus, 83 vnt. šaudmenų). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė R. K. kaltės formos. Teisėjų kolegijos nuomone, R. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Tokią išvadą teismas daro remdamasis nuteistojo R. K. parodymais apie tai, jog, radęs ginklus ir šaudmenis, juos paslėpė prie sodybos esančioje metalinėje rūkykloje. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad R. K. Tauragės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu jau buvo nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimą, laikymą ir nešiojimą (t. 1, b. l. 64-65). Akivaizdu, kad R. K. neteisėtai disponuodamas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis suprato ir žinojo galinčias dėl to kilti pasekmes.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į R. K. asmenybę, tai, kad jis teisiamas jau ne pirmą kartą (anksčiau teistas 3 kartus), teistumas neišnykęs, 8 kartus baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 54-56), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis iš dalies yra neįgalus, turi šeimą, mažametį vaiką, žmona A. Š. laukiasi kūdikio, šiuo metu nuteistasis yra vaiko priežiūros atostogose. Todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog nuteistasis yra vaiko priežiūros atostogose, patvirtina tik ūkininkės I. M. raštas (t. 1, b. l. 112). Teisėjų kolegija šį raštą laiko formaliu, nes teismui nepateikta oficiali darbo sutartis. R. K. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jo šeima liks be pragyvenimo šaltinio, nėra pagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu nuteistojo sugyventinė A. Š. dirba (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 102), gyvena (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės patvirtina, kad R. K. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę jo šeima galės pasirūpinti vaiko motina A. Š. .
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. K. Tauragės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirtas areštas, o Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą - bauda. Akivaizdu, kad R. K. , būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą, t. y. jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). BK 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, kaip matyti iš aukščiau paminėtos baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė ir praėjus trumpam laiko tarpui vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą. Tai įrodo, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti tikslai nebuvo pasiekti. Be to, R. K. net 8 kartus baustas administracinėmis nuobaudomis. Šie duomenys patvirtina, kad R. K. linkęs daryti ne tik nusikalstamas veikas, bet ir administracinės teisės pažeidimus. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta alternatyvi arešto bausmė. BK 49 straipsnio 2, 3 dalyse numatyta, kad areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas. Kaip jau minėta, Tauragės rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą R. K. jau buvo paskirta arešto bausmė. Tačiau R. K. šioje baudžiamojoje byloje padarė analogišką nusikalstamą veiką, todėl jam skirti tokią pat bausmę (areštą) nėra pagrindo. Be to, kaip jau aukščiau paminėta, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu už nusikalstamo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, padarymą jam buvo paskirta bauda. Akivaizdu, kad šios bausmės, iš kurių areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, o bauda nesusijusi su laisvės atėmimu, nebuvo veiksmingos tikslams, numatytiems BK 41 straipsnio 2 dalyje, pasiekti, nuteistasis pozityvių išvadų iš to nepadarė, priešingai - vėl nusikalto. Todėl, įvertinus BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, R. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir R. K. už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė, nei numato sankcijos vidurkis, jos dydis nustatytas arčiau sankcijos minimumo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.