Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 26 d. nutarimo D. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Raseinių rajono apylinkės teismo nutarimu apeliantei D. S. skirta administracinė nuobauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitam asmeniui priklausančio automobilio apgadinimą (ATPK 127 str. 2 d.) bei už tai, jog pasišalino iš eismo įvykio, pažeisdama Kelių eismo taisyklių reikalavimus (ATPK 130 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde D. S. neigia 2010 m. sausio 2 d. ties Ligoninės gatvės 4 pastatu apgadinusi kitam asmeniui priklausantį automobilį ir pasišalinusi iš eismo įvykio vietos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne sykį yra nurodęs, kad ATPK 286 straipsnis įpareigoja teismus, nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas, inter alia motyvuojamojoje nutarimo dalyje nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 9, p. 27). Teismas privalo ne tik išvardinti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę. Teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai.

Kaip matyti iš bylos duomenų, administracinėn atsakomybėn traukiama D. S. nuo pat administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo neigė apgadinusi kitam asmeniui priklausantį automobilį ir pasišalinusi iš eismo įvykio vietos (b. l. 5). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. S. kalta dėl inkriminuotų pažeidimų padarymo, tik nurodė, jog jos kaltė įrodyta bylos medžiaga. Teismas nenurodė, kurie būtent byloje esantys įrodymai patvirtina D. S. kaltę dėl pažeidimų padarymo, dėl šių įrodymų nepasisakė ir jų neanalizavo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tai, jog apeliantės vairuotas automobilis kliudė ir apgadino stovėjimo aikštelėje stovėjusį automobilį, patvirtina tik byloje esantis nukentėjusiosios R. P. rašytinis paaiškinimas. Šiame nukentėjusiosios paaiškinime nurodyta, kad ji savo automobilį rado apgadintą ir eismo įvykį sukėlusio automobilio modelį bei valstybinį numerį jai nurodė ligoninės priimamajame (b. l. 8). Tačiau D. S. neigiant savo kaltę, nei nukentėjusioji, nei galimai eismo įvykį matę liudytojai teismo posėdyje nebuvo apklausti, nors vien tik rašytiniai pažeidimo padarymą galinčių patvirtinti asmenų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 straipsnis) ir jų nepakeičia. Pabrėžtina, kad neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę ir administracinių teisės pažeidimų bylų procese užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, neapklausęs teisme liudytojais šių asmenų, nukrypo ir nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (žr. nutartis bylose Nr. N575-881/2009, N575-684/2009 ir kt.), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra esminiai, ypač tuomet, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę neigia.

Taip pat pažymėtina, jog pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N1-1715/2007). Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje yra išaiškinamos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jos visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bei įvertinamos (ATPK 248 str., 257 str., 284 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str.). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. S. kalta dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, t. y. pasitraukimo iš eismo įvykio vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, jos kaltės formos apskritai netyrė, taip nevykdydamas pareigos išsiaiškinti visas svarbias, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), bei pažeisdamas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad skundžiamas nutarimas nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo Raseinių rajono apylinkės teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 26 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.