Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-07 · Administracinė byla Nr. I-7834-279/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-07
Bylos Nr.
I-7834-279/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02053-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
L. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-7834-279/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02053-2018-5
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 7 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas L. Š. (toliau – ir L. Š., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), priteisti 9 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kybartų pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 metų iki 2017 metų.

Pareiškėjas L. Š. patikslintame skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose būnant kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama. Taip pat kamerų tipo patalpose, nebuvo pakankamai užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti patalpose, lankytis renginiuose, dirbti. Patalpose buvo netinkama oro temperatūra, ant sienų, lubų buvo pelėsis, grybelis. Taip pat nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nebuvo sudaryta galimybė vieną kartą į savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Patalpose buvo pelių, vorų, blakių, o Kybartų PN nesiėmė veiksmų, siekiant juos išnaikinti. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, miego sutrikimus, sveikatos pablogėjimą, prarado galimybę bendrauti. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Kybartų PN) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, nuteistajam bausmę atliekant bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta didesnė nei numatyta teisės aktuose vienam nuteistajam ploto norma. Nurodė, jog kameros remontuojamos nuolat, todėl drėgmės, pelėsio ar grybelių kamerose nėra. Įstaigos teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Kybartų PN sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį lankosi įstaigoje ir atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Teigė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti ne rečiau, kaip vieną kartą į savaitę po šiltu dušu. Tvirtino, kad Kybartų PN nuolat yra tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Nurodė, kad visose kamerų tipo patalpose, gyvenamosiose patalpose arba gyvenamosiose aukštuose nuteistiesiems yra įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl ploto trūkumo, pelėsio, drėgmės, kenkėjų ar pagalbos iškvietimo mygtuko į Kybartų PN administracijai nesikreipė. Teigė, kad pareiškėjas į Kybartų PN sveikatos priežiūros tarnybą ginčo laikotarpiu kreipėsi, esminė lankymosi pas medikus priežastis – sveikatos sutrikimai bei bloga savijauta dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų vartojimo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei ar psichinei būklei. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovės atstovas darė išvadą, kad Kybartų PN pareigūnai elgėsi tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 metų iki 2017 metų patirtą neturtinę žalą. Iš į bylą pateiktų L. Š. asmens duomenų matyti, kad pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2016 vasario 2 d. ir buvo laikomas iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžia kalinimo sąlygas nuo 2016 metų, ginčui nagrinėti aktualus yra laikotarpis nuo 2016 vasario 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– ir Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.; nuo 2017 m. vasario 19 d. iki 2017 m. kovo 6 d. ir nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. balandžio 21 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpose, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,16 iki 18,59 kv. m. Bendrabučių tipo patalpose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. balandžio 12 d., nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. vasario 19 d., nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 3,27 iki 8,94 kv. m.

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Kybartų pateiktais duomenimis (b. l. 26-40), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui laikotarpiais: nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 9 d. (viso 3 paros) kamerų tipo patalpoje Nr. 7; nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. (viso 1 para) kamerų tipo patalpoje Nr. 7; nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gegužės 17 d. (viso 1 para) kamerų tipo patalpoje Nr. 7; nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. (viso 1 para) kamerų tipo patalpoje Nr. 7; nuo 2016 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. (viso 2 paros) kamerų tipo patalpoje Nr. 7; nuo 2017 m. vasario 19 d. iki 2017 m. vasario 20 d. (viso 1 para) kameroje Nr. 125; nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. (viso 4 paros) kamerų tipo patalpoje Nr. 125 pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. ploto norma, kadangi vienam asmeniui patalpoje teko nuo 3,16 iki 3,52 kv. m. ploto. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Kybartų PN 13 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimai pažeisti nebuvo.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, o dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktus, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas (toliau – ir LVAT) vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad kamerų tipo patalpos ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų tipo patalpose, nebuvo pakankamai užtikrintas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti patalpose, lankytis renginiuose, dirbti.

BVK 136 straipsnis nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Pagal BVK 137 straipsnio 1 dalį nuteistųjų socialinė reabilitacija grindžiama nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Minėto straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai ir veiksmai. Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis (BVK 137 str. 4 d.). Socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis (BVK 137 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje numatyta, kad Nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte (nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų) nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Šioje dalyje nurodytiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.

Taisyklių 223 punkte nurodyta, kad Nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė, sudėtyje. Nuteistajam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas tęsiamas.

Į bylą pateiktas Nuteistųjų dalyvaujančių pozityvaus užimtumo programoje „Sugrįžimas“ sąrašas, bei 2016 m. kovo lankomumo grafikas (b. l. 83-84), iš kurių matyti, kad pareiškėjui Socialinės reabilitacijos programos buvo taikomos, tačiau pareiškėjui paskyrus nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas, jis, vadovaujantis Taisyklių 223 punktu, lankyti grupinių socialinių reabilitacijos programų negalėjo. Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 21, 43) kad pareiškėjas dar prieš perkeliant jį į kameros tipo patalpas socialinių reabilitacijos programų nelankė. Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų dienotvarkių(b. l. 42-43) matyti, kad Kybartų pataisos namų nuteistųjų, laikomų kamerų tipo patalpose pasivaikščiojimui, socialinės reabilitacijos priemonėms, psichologinei terapijai ir mokymui skirtas laikas nuo 8.30 val. iki 11.00 val. ir nuo 13.00 val. iki 17.00 val. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareiškėjui neleidžiama naudotis nurodytais užsiėmimais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų klausimų skundu ar prašymu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl užimtumo stokos ir Socialinių programų nebuvimo nekonkretūs, deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde teigia, jog kamerose buvo netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, žiemą šalta, vasarą karšta, ant sienų kaupėsi pelėsis.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas). Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog kamerų tipo patalpose ir bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, be to, visas patalpas galima vėdinti per atvirą langą, kas atitinka Higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Tą patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai (b. l. 46-56). Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti pateiktais duomenimis teismas neturi pagrindo. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Kybartų pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų PN teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą. Tą patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2016 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai, kuriais nenustatyta HN 134:2015 16 punkto pažeidimų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neveikė signalinis mygtukas prižiūrėtojams iškviesti.

Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovo atstovas atsiliepime pareiškėjo argumentus paneigė nurodydamas, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengta ir ginčo laikotarpiu ji veikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl neveikiančio signalizacijos mygtuko. Akcentuotina, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad Kybartų PN dažnai nebuvo šilto vandens ir jam nebuvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą į savaitę.

Higienos normos HN 134:2015 44 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Atsakovės atstovas nurodė, kad dušo patalpa yra įrengta Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 reikalavimais. Tą patvirtina ir Visuomenės sveikatos centro 2016 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai, kuriais nebuvo nustatyta higienos normų HN 134:2015 pažeidimų. Karštas vanduo į įstaigos dušines teikiamas centralizuotai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kybartų pataisos namuose, atliekantys bausmę nuteistieji naudojasi dušu pagal Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1/10-369 „Dėl naudojimosi dušo paslaugomis grafiko patvirtinimo“ patvirtintą grafiką (b. l. 44-45).

Taigi, teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl vertintina, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Pareiškėjo teiginį dėl to, jog duše buvo šaltas vanduo paneigia į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 metų bei 2017 metų patikrinimo aktai, kuriuose konstatuota, kad į dušo patalpas yra tiekiamas karštas vanduo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kameroje būdavo pelių, vorų, blakių.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Į bylą atsakovės atstovas pateikė su buitinių parazitų kontrolės ir naikinimo paslaugas naikinančiomis bendrovėmis sudarytas sutartis, taip pat įrodymus, kad sutartinių įsipareigojimų yra laikomasi, t. y. buitinių parazitų kontrolė bei naikinimo buvo atliekami kartą per mėnesį (b. l. 57-82).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra pareiškėjo prašymų įkalinimo įstaigos administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų, problemų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, minėtų institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiame kontekste konstatuoti neteisėtų Kybartų PN veiksmų.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų pataisos namai iš viso 13 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo patalpoje, todėl konstatuotina, kad pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė sunkumais, nepatogumais, emocine depresija, garbės ir orumo pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 13 parų kamerų tipo patalpose Nr. 7 ir 125 pareiškėjui teko mažiau nei 3,60 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad minimalaus gyvenamojo ploto trūkumą kamerų tipo patalpoje dar labiau mažino baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą ir tai, kad dėl neteisėtų veiksmų nebuvo pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, taip pat atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertina 90 Eur ir ši suma priteisiama iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 90,00 Eur (devyniasdešimt eurų ) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Nijolė Čekanauskienė