- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-12
- Bylos Nr.
- ATP-602-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-01388-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimo, kuriuo G. J. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, paskirta 2500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 23 d., apie 13.51 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, įtarus jį vairuojant automobilį „M. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būnant neblaiviam, vengė pasitikrinti neblaivumą ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 18 punktą bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pagrįstai pašalino iš administracinio teisės pažeidimo protokolo KET 14 punkto reikalavimą, t. y. tai, kad jis vairavo automobilį būdamas neblaivus. Tačiau, pasak apelianto, kartu teismas savo nutarime prieštarauja pats sau, konstatuodamas, kad jis, jį įtarus vairuojant automobilį „M. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būnant neblaiviam, vengė pasitikrinti neblaivumą.
G. J. teigimu, teismas nepagrįstai kritiškai vertino ir nesivadovavo liudytojų T. S., E. P., S. Ž. ir H. T. parodymais dėl jo neblaivumo, taip pat teismas atmetė ir nevertino liudytojų parodymų dėl galimai jo padaryto eismo įvykio, kurio nebuvo. Teismas, pripažindamas jį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, pažeidus KET 18 punkto reikalavimus, iš esmės vadovavosi tik liudytojų T. S. ir E. P. teisme duotais parodymais bei Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tiek liudytojas T. S., tiek liudytojas E. P. (policijos pareigūnai) teismo posėdžio metu nurodė, jog jis jiems teigė, jog tą dieną vairavo automobilį (tai jis neneigė ir pripažino teisme), tačiau, policijos pareigūnams parodžius ir pateikus jo automobilio valstybinį numerį, kuris, kaip nurodė T. S. ir E. P., buvo pamestas, jis, nenorėdamas problemų, pasiūlė policijos pareigūnams kyšį. Pažymi, kad liudytojas į teisėjos teismo posėdžio metu užduodamą klausimą „...o apklausiant ar vairavo neblaivus...“, liudytojas E. P. kategoriškai atsakė: „...Ne. Mes klausėme, kas važiavo su automobiliu - pasakė, kad jisai važiavo...“. Liudytojas E. P. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad, kai jis (G. J.) pasiūlė jiems kyšį, įtariant jį nusikalstamos veikos padarymu, jis buvo pristatytas į policijos komisariatą ir ten jam buvo nustatytas girtumas. G. J. teigimu, tai neatitinka tiesos ir faktinių aplinkybių, nes joks neblaivumo nustatymas jam nebuvo atliekamas ir neblaivumo faktas nebuvo patvirtintas. Priešingai, jis nesutiko būti tikrinamas alkotesteriu savo namuose, pats išėjęs iš namų ir įsileidęs policijos pareigūnus, net nežinodamas apie jų vizito tikslą. Policijos pareigūnams pasiūlius jam pasitikrinti alkotesteriu, jis buvo ką tik savo namuose pavartojęs alkoholio. Nurodo, kad norėdamas objektyvaus tyrimo, jis žodžiu išreiškė teisėtą norą, kad jį pristatytų į medicinos įstaigą dėl alkoholio vartojimo fakto patikrinimo, tačiau toks jo teisėtas ir pagrįstas prašymas nebuvo patenkintas, o jis asmeniškai savarankiškai pasitikrinti neblaivumą norminių aktų nustatyta tvarka neturėjo galimybės, nes iškart po pristatymo į policijos komisariatą, įtariant jį padarius nusikalstamą veiką, jis buvo sulaikytas ir pristatytas į Šiaulių PK areštinę, tuo jam užkertant kelią pasinaudoti savo teise asmeniškai pasitikrinti neblaivumą.
Pasak G. J., teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų visumos matyti, jog minėtas prašymas iš jo (G. J.) nebuvo gautas. Pažymi, kad pristačius jį į policijos komisariatą net nebuvo kalbos apie jo, kaip transporto priemonės vairuotojo, neblaivumą, visas dėmesys buvo skiriamas veiksmams dėl kyšio davimo policijos pareigūnams. Mano, kad teismas, vadovaudamasis šiais įrodymais, nepagrįstai konstatavo, kad jam teisėtai buvo siūloma pasitikrinti neblaivumą. Teigia, kad byloje nenustatyta kas ir kada jam pasiūlė pasitikrinti neblaivumą bei kada ir kur jam buvo nustatytas neblaivumas. Apelianto teigimu, tokie veiksmai užkirto jam galimybę teisėtais būdais ir norminių aktų nustatyta tvarka asmeniškai pasitikrinti neblaivumą, to, pažeisdami nustatytą tvarką, nepadarė ir policijos pareigūnai, nepristatydami jo į medicinos įstaigą, o tiesiog sulaikydami jį areštinėje dėl kyšio davimo, o ne dėl galimo transporto priemonės vairavimo būnant neblaiviam, ar vengiant neblaivumo pasitikrinimo.
Apeliantas pažymi, kad ATPK 126 straipsnio 4 dalis užtraukia administracinę atsakomybę, kai „...Transporto priemonių vairavimas, ....vairuotojams..., neblaivumo patikrinimo vengimas...“, tuo pažeidžiant KET 18 punkto reikalavimus, kuris nustato, kad „Policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimas Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ nustato, kad policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros (4 punktas). Policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu (5 punktas). Siekdami nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas yra apsvaigęs (neapsvaigęs), policijos pareigūnai nedelsdami tikrina transporto priemonės vairuotoją (jo sutikimu) arba policijos pareigūnai pristato jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros (9.3 punktas). Policijos pareigūnai transporto priemonės vairuotoją, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu, įtariamą esant apsvaigusį arba kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo, nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio apžiūros protokolo ar laikino sulaikymo įtariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje protokolo surašymo išrašo transporto priemonės vairuotojo siuntimą ir pristato transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros (10 punktas).
Šalies argumentai
G. J. teigimu, pagal minėtų Neblaivumo nustatymo taisyklių reikalavimus, policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą privalo pristatyti vairuotoją, įtariamą esant neblaivų, tik tuomet, jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį asmeniui kyla ne tik tada, kai jis transporto priemonę vairavo neblaivus, bet ir kai vengė pasitikrinti neblaivumą. Skunde pažymima, kad ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, tai yra tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą.
Be to, pasak apelianto, teismas nepagrįstai jo kaltę grindžia ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, kuria jis buvo atleistas nuo atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalyje. Teigia, kad teismas nutarime neteisingai konstatavo, jog jis iš esmės pripažino savo kaltę dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, prašydamas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymi, kad minėtoje teismo nutartyje nurodoma, jog baudžiamojoje byloje pagal BK 227 straipsnio 2 dalį jis pripažino tik patį kyšio davimo policijos pareigūnams faktą, tačiau dėl vairavimo neblaiviam, alkoholio vartojimo, atsisakymo pasitikrinti, policijos pareigūnams jokių paaiškinimų šioje baudžiamojoje byloje jis neteikė. Atkreipia dėmesį, kad šioje nutartyje yra minimas ir KET 14 punkto reikalavimų pažeidimas, tačiau teismas administracinėje byloje šį pažeidimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat pažymi, kad nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje, nėra inkriminuota jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad kyšį jis davė būdamas neblaivus.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto manymu akivaizdu, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Teigia, kad teismas vadovavosi viena kitai prieštaraujančioms faktinėms aplinkybėms, neįvertino surinktų įrodymų pakankamumo, jų nuoseklumo, galimų jų prieštaravimų, logiškumo. Teismas taip pat nurodė, kad vadovaujasi įrodymais, užfiksuotais CD (garso įrašai), tačiau perklausant minėtą įrašą teismo posėdyje, visiškai nebuvo galima suprasti jo esmės.
Šalies argumentai
G. J. teigimu, jo veiksmuose nebuvo jokios sąmoningos tyčinės veikos siekiant nevykdyti teisėto policijos pareigūnų reikalavimo pasitikrinti neblaivumą kaip transporto priemonės vairuotojui, pažeidžiant norminių aktų nustatytą tvarką. Policijos pareigūnų jam prašant jis nebuvo pristatytas į medicinos įstaigą pasitikrinti apsvaigimo (neapsvaigimo), o asmeniškai ir savarankiškai pats negalėjo nuvykti į medicinos įstaigą ir tai padaryti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Nors teismas konstatavo, kad nėra gauta tokio jo prašymo, tačiau byloje nėra ir jokių įrodymų, kad jis to neprašė (garso, vaizdo ir kitos medžiagos), nėra užfiksuotas ir pareigūnų pasiūlymas galimą neblaivumą jam patikrinti medicinos įstaigoje. Dėl to, pasak G. J., susidaro įspūdis, kad jis buvo pristatytas į policijos įstaigą kaip vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus ir sprendžiant klausimą dėl kyšio davimo, pareigūnų jau visiškai nebedomino jo neblaivumo nustatymas įstatymo nustatyta tvarka. Esant paminėtoms aplinkybėms mano, kad Šiaulių apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir turi būti priimtinas naujas sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į G. J. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo netenkinti G. J. skundo ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas G. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės.
G. J. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Kaip teisingai savo skunde pažymėjo apeliantas, vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad G. J. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.
Kaip jau minėta, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu G. J. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.
ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė vairuotojui, vairavusiam transporto priemonę esant neblaiviam, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, taip pat numatyta atsakomybė vairuotojui, vengusiam neblaivumo patikrinimo, taip pat vartojusiam alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.
Pažymima, kad blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo veikos požymius sudaro neblaivumo patikrinimo vengimas, t. y. tie atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Konstatavimui, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N1-1185/2007, Nr. N63-1992/2010, Nr. N662-1045/2012).
Kaip matyti iš liudytojo H. T. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, pastarasis nurodė, kad įvykio dieną jis dirbo – vairavo sunkvežimį. Į šio sunkvežimio kairės pusės ratą sukdamas savo vairuojamą automobilį atsitrenkė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo (G. J.). Tuomet šis asmuo atsitraukė, vėl nesmarkiai atsitrenkė ir nuvažiavo. Nuvažiuodamas jis pamojavo, iš vairuotojo nekoordinuotų judesių matėsi, kad pastarasis neblaivus. Į sunkvežimį atsitrenkęs vairuotojas vairavo šampano ar smėlio spalvos automobilį „Mitsubishi“. Jis (H. T.) nuvažiuojantį automobilį nufotografavo. Kadangi nuo atsitrenkimo nuo automobilio nukrito valstybinis numeris, jis šį numerį paėmė ir iškvietė policijos pareigūnus. Policiją kvietė dėl to, kad atsitrenkusio automobilio vairuotojas kėlė grėsmę kitų asmenų saugumui, be to, tuomet, t. y. apie 14 val., gatvėse buvo vaikų (49 b. l.). Savo paaiškinime H. T. nurodė, kad 2014 m. balandžio 23 d., apie 13.45 val., jam važiuojant automobiliu „Renault“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatve, ties (duomenys neskelbtini) gatve į sankryžą įvažiavo automobilis „Mitsubishi“ (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į jo (H. T.) automobilio kairės pusės priekinį ratą, po to nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) gatvės. Iš vyriškio vairavimo buvo galima suprasti, kad pastarasis vairuoja neblaivus (5 b. l.). Minėtus liudytojo H. T. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Liudytojas S. Ž. teismo posėdyje parodė, kad jis, išgirdęs vaikų klyksmą, priėjęs prie lango pamatė iš automobilio išlipantį girtą šiuo metu administracinėn atsakomybėn traukiamą vyrą. Jis paskambino ir apie tai pranešė policijai. Sulaikyti šio vyriškio negalėjo, nes išėjęs į lauką jo neberado. Girtas asmuo tąkart vairavo automobilį „Mitsubishi“. Tai buvo G. J.. Policijos pareigūnams jis (S. Ž.) nurodė G. J. tuo metu vairuoto automobilio valstybinį numerį (31-32 b. l.). Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir S. Ž. paaiškinime, kuriame jis pažymėjo, kad pro savo namų langą pamatė, kaip prie parduotuvės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), sustojo automobilis „Mitsubishi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš jo išlipo akivaizdžiai neblaivus vyras. Apie tai jis pranešė policijai. Išėjęs į lauką pamatė minėtą automobilį nuvažiuojant (duomenys neskelbtini) gatve. Maždaug po pusės valandos tas pats vairuotojas vėl atvažiavo prie parduotuvės. Tuomet jis (S. Ž.) dar kartą apie tai pranešė policijai (6 b. l.).
Liudytojas, policijos pareigūnas T. S. teismo posėdyje patvirtino, kad įvykio dieną iš budinčiojo buvo gautas pranešimas, jog prie parduotuvės yra atvykęs galimai neblaivus asmuo. Nurodė, kad jie į pranešimą sureagavo, bet nuvykę prie nurodytos parduotuvės, asmens, apie kurį buvo pranešta, neberado. Po kurio laiko buvo gautas pranešimas, kad tas pats asmuo važiuoja nuo parduotuvės. Policijos automobilį sustabdė sunkvežimio vairuotojas, kuris nurodė, kad ieškomas asmuo atsitrenkė į jo automobilio ratą ir nuvažiavo. Jie pastebėjo ieškomą automobilį, tačiau automobilyje žmonių nebuvo, automobilis buvo be priekinio automobilio numerio. Pro namo vartus išėjęs asmuo pasakė, kad jis vairavo automobilį. Šis asmuo buvo neblaivus. Asmeniui pasiūlius pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, pastarasis tai daryti atsisakė. Policijos komisariate asmeniui buvo nustatytas girtumas ir surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Į teisėjos klausimus liudytojas T. S. atsakė, kad ieškomas automobilis buvo „Mitsubishi“ markės. Nenorėdamas turėti problemų, pažeidėjas jiems (policijos pareigūnas) davė kyšį (30-31 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir policijos pareigūnas E. P.. Jis taip pat patvirtino, kad nuvažiavus prie namo ir ten prie vartų radus stovintį automobilį, atėjęs asmuo nurodė, kad automobilį vairavo jis. Policijos komisariate buvo patikrintas asmens girtumas. G. J. sakė, kad automobilį vairavo jis (31 b. l.).
Policijos pareigūnų E. P., T. S. ir K. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad sulaikymo patalpose asmeniui buvo pasiūlyta pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, nes buvo įtariamas, kad pastarasis vairavo automobilį būdamas neblaivus, tačiau jis atsisakė (vengė) neblaivumo patikrinimo, nenurodydamas atsisakymo motyvų (7-8, 9-10, 11-12 b. l.).
Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad esant pagrįstam pagrindui manyti, jog G. J. galėjo vairuoti automobilį būdamas neblaivus, jam pasiūlius neblaivumą pasitikrinti, jis vengė tai daryti. Taip G. J. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Iš skundžiamo nutarimo akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. J. kaltės klausimą, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, tarp jų ir liudytojo R. Č. parodymus, kompaktiniame diske užfiksuotą informaciją (kuri, priešingai nei teigiama skunde, yra visiškai aiški), todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas rėmėsi tik liudytojų T. S. ir E. P. teisme duotais parodymais bei Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi. Apelianto skundo argumentą, kad jis neblaivus automobilio nevairavo, atvykus policijos pareigūnams ką tik buvo pavartojęs alkoholio savo namuose, paneigia anksčiau minėti liudytojų parodymai. Be to, kaip jau minėta, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad G. J. buvo pasiūlyta pasitikrinti neblaivumą dėl to, kad buvo duomenų, jog pastarasis galėjo vairuoti automobilį būdamas neblaivus, o ne dėl to, kad G. J. policijos pareigūnams pasiūlė kyšį. Duomenų, patvirtinančių G. J. skundo argumentą, kad jis policijos pareigūnams nurodė norintis, jog jį neblaivumo patikrinimui pristatytų į medicinos įstaigą, nepatvirtina jokie bylos duomenys.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad G. J. kaltė padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą įrodyta visiškai. Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį nutarimą apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimą nepakeistą ir G. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.