Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdamas su atsakovo sprendimu, pareiškėjas pripažįsta, kad bendrovė deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), veiklos nevykdo. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. gegužės 24 d. nuomojasi patalpas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriose ir vykdo veiklą.

Pareiškėjas skunde pabrėžia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimą atsakovas iniciavo 2017 m. rugpjūčio 8 d., skundžiamą sprendimą – priėmė 2017 m. rugpjūčio 24 d., t. y. atsakovas procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pradėjo po 2017 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjas mano, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi atitikti reikalavimus, kurie juridiniams asmenims taikomi nuo 2017 m. sausio 1 d. Netinkamas Įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas, pareiškėjo nuomone, lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Pareiškėjas skunde sutinka su atsakovo nustatyta aplinkybe, jog jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo mokamas nuo 46,40 eurų iki 50 eurų darbo užmokestis. Tačiau, pareiškėjas teigia, kad darbo užmokestis gautas bendrovėje nebuvo vienintelės jo lėšos, kurių pakako jam pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas prieš priimdamas sprendimą jokių duomenų apie pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje iš jo neprašė. Atsakovas su pajamomis susijusias aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, todėl nepagrįstai konstatavo, jog jis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, nenustatęs pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2017 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos valdyba 2017 m. vasario 3 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. vasario 3 d.

Migracijos departamento tvirtinimu, pareiškėjas ir jo valdoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2017 m. gegužės 20 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, t. y. tris mėnesius neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio įstatymo redakcija) reikalavimų. Pareiškėjas į atsakingas migracijos institucijas nesikreipė, apie pasikeitusias aplinkybes nepranešė, dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nesikreipė (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

Atsakovo vertinimu, prieš priimant sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų pakako ginčijamam sprendimui priimti. Migracijos departamentas pažymi, kad pats pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo nurodęs, kad jis ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi (el. byla II tomas, 1- 7puslapiai, IV tomas, 5-11 puslapiai).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą prašė tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. (15/5-8)11U-1308(01400), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas P. I. R. piliečiui A. A., teisėtumo ir pagrįstumo (el. byla I tomas, 8-10 puslapiai).

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (el. byla II tomas, 8-18 puslapiai IV tomas, 12-19 puslapiai).

Migracijos departamento Imigracijos skyrius, nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (el. byla II tomas, 16 puslapis, IV tomas, 20 puslapis). Migracijos valdyba 2017 m. vasario 3 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. vasario 3 d.

Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1308(01400) panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (el. byla I tomas, 8-10 puslapiai, II tomas, 231-233 puslapiai).

Kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsakovas leidimą laikinai gyventi pareiškėjui panaikino tuo pagrindu, jog paaiškėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra A. A., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ir tuo pagrindu, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių jam pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. A. yra UAB „(duomenys neskelbtini)““ vienintelis akcininkas ir direktorius (el. byla II tomas, 50, 51, 148-150 puslapiai). Bendrovės veiklos pobūdis – prekių tiekimas, paslaugų teikimas bei kita veikla. Bendrovės įstatinis kapitalas 43500 Eur (el. byla II tomas, 48-49 puslapiai).

Bendrovės veiklai patvirtinti pareiškėjas kartu su 2016 m. lapkričio 21 d. prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2015 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją (el. byla II tomas, 52-53 puslapiai), Ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis (el. byla II tomas, 54 puslapis ), AB „Šiaulių bankas“ atskaitas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas (el. byla II tomas, 55-60, 61, 62-64, 65-66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74-75, 76-77, 78 puslapiai), mokėjimo nurodymus (el. byla II tomas, 79, 81 puslapiai), sąskaitas faktūras (el. byla II tomas, 84, 85, 86, 87, 100, 101, 102, 103, 104, 105, 106, 107, 108, 109, 113, 114, 160, 161, 162, 163 puslapiai), tarpininkavimo paslaugų sutartį (el. byla II tomas, 90-93 puslapiai), Agentavimo sutartis (el. byla II tomas, 94-99, 154-159 puslapiai), kasos pajamų orderius (el. byla II tomas, 115, 116, 117, 118 puslapiai), balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas (el. byla II tomas, 127-128, 129, 130, 134, 135 puslapiai), UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą (el. byla II tomas, 139 puslapis), sutartį (el. byla I tomas, 142-148 puslapiai), atstovavimo susitarimą (el. byla II tomas, 168 puslapis), važtaraščius (el. byla II tomas, 169-170, 171-172, 173- 175 puslapiai), valiutos pirkimo-pardavimo sutartis (el. byla II tomas, 176, 177 puslapiai) bei kitus UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą patvirtinančius dokumentus.

Byloje ginčo, jog pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vadovas nėra. Byloje pripažįstama ir aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikoje vykdo jos įstatuose numatytą veiklą.

Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, jeigu jis užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Užsienietis, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje suprantamas, kaip dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 1 d. (TAR, 2014, Nr.2014-19923) iki 2017 m. sausio 1 d.).

Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, pateikė ne tik bendrovės veiklą pagrindžiančius dokumentus, bet ir darbo sutartis, patvirtinančias, kad bendrovė, kurios dalyviu jis yra, atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. tai, kad bendrovėje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šias aplinkybes patvirtino pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ su darbuotojais sudarytos darbo sutartys, pagal kurias Migracijos departamentas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 21 d. bendrovėje buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai (el. byla II tomas, 120-121, 122, 123, 124, 125-126 puslapiai).

Šios darbo sutartys buvo įvertintos Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. lapkričio 21 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie apdraustuosius (el. byla II tomas, 119, 210, 219 puslapis).

Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad įmonė, kurios dalyvis yra užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Remiantis VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad trys iš keturių UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų iš bendrovės buvo atleisti 2017 m. gegužės 19 d. (el. byla II tomas, 119 puslapis). Bendrovėje nuo 2017 m. gegužės 20 d. dirba tik du asmenys – pareiškėjas ir P. I. R. pilietis M. I., kuris bendrovėje įdarbintas 2017 m. gegužės 20 d. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nuo 2017 m. gegužės 20 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, kad joje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šios, kaip ir kitų Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu užsieniečiui išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik privalo atitikti prašymo dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo metu, bet ir visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas pripažįsta šią aplinkybę, tačiau mano, kad nagrinėjamu atveju atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d.

Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2016 m. lapkričio 21 d. Taigi, ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., todėl Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai jomis vadovavosi.

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Įstatymas jokių šios normos taikymo išimčių nenumato, ji yra imperatyvi. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo socialinius, ekonominius, šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, bendrovės vykdomą veiklą bei kitas pareiškėjo manymu svarbias aplinkybes.

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas ne tuo pagrindu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyviu ir vadovu yra pareiškėjas, yra fiktyvi, o tuo pagrindu, kad bendrovė, kurios dalyviu ir vadovu yra užsienietis, neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti Aprašo 188, 189 punktuose nustatyti procedūriniai reikalavimai, nagrinėjamu atveju taip pat nėra reikšmingi. Įstatymo pažeidimas nustatytas remiantis objektyviais VSDFV informacinės sistemos duomenimis, kuriais netikėti nėra pagrindo.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis, turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktu nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga ( ginčijamo sprendimo priėmimo metu – 380 eurų).

Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 21 d. pateikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje yra darbo užmokestis, gaunamas UAB „(duomenys neskelbtini)” (el. byla II tomas, 11 puslapis). VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad iki 2017 m. gegužės mėnesio pareiškėjo darbo užmokestis UAB „(duomenys neskelbtini)” sudarė 380 eurų. Tačiau 2017 m. gegužės mėnesį pareiškėjas gavo 46,40 eurų, 2017 m. birželio mėnesį - 46,40 eurų, o 2017 m. liepos mėnesį - 50 eurų darbo užmokestį (el. byla II tomas, 227 puslapis). Pareiškėjas gauto darbo užmokesčio dydžio neginčija.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma ir tuo atveju, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai (el. byla V tomas, 22, 44 puslapiai), banko sąskaitos išrašai (el. byla I tomas, 18, 19, 20-21, 22-23, 24-25, 27-28, 29-30, 31-32, 33-35, 36-37, 38-39, 40-41, 42, 43-44, 45-46, 47-48, 49-50, 51-52, 53-54, 55-56, 57-58, 59-60, 61 puslapiai, V tomas, 54-57 puslapiai) patvirtina tik atliktas bankines operacijas, lėšų išmokėjimą pareiškėjui, tačiau įrodymų, jog šios lėšos buvo skirtos ir naudojamos pareiškėjo pragyvenimui byloje nėra. Migracijos departamentui buvo žinoma tik tai, jog pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje buvo jo darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)”, todėl pareiškėjui nepateikus atsakovui papildomų duomenų, nėra pagrindo kaip nepagrįstas pripažinti ginčijamame sprendime padarytas išvadas dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ir 2 punktais, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. (15/5-8)11U-1308(01400) yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo , 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.