Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios atstovės G. K. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Virginijaus Sokolovo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pagal LR BK 150 str. 4 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2003 metų gruodžio mėnesio iki 2004 metų birželio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytą skaičių kartų jam priklausančiame bute, esančiame L. g. XX – XX, G., K. rajone, bei jo tėvų sodybos gyvenamajame name, esančiame K. kaime, K. seniūnijoje, L. rajone, seksualiai prievartavo mažametę savo dukrą G. K. , gimusią 2000 m. spalio 30 d., t.y. prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška jos būkle – mažametyste, bei panaudodamas fizinį smurtą, kad vengtų galimo pasipriešinimo – stipriai laikydamas rankomis jos kojas, jai suduodamas ir tuo sukeldamas fizinį skausmą, tenkino savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu – liesdamas savo lytiniais organais, veidu, rankomis mažametės nukentėjusiosios lytinių organų sritį, sėdmenis, šlaunis. Tokiu būdu R. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d., tačiau teisiamojo posėdžio metu šis kaltinimas jam nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes ir joje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog nėra surinkta pakankamai duomenų, kad būtent kaltinamasis R. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

Nukentėjusiosios atstovė G. K. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2006-05-25 išteisinamuoju nuosprendžiu, nes mano, kad jis nėra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Apeliantė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir joje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, kad būtent R. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., tačiau rezoliucinėje dalyje nusprendė, kad kaltinamasis R. K. yra išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Apeliantės nuomone, įvertinus baudžiamosios bylos aplinkybes ir esamus įrodymus, akivaizdu, kad yra pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, priimti apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu. Nukentėjusiosios atstovės nuomone, visiškai nesuprantama yra teismo pozicija įrodymų vertinimo prasme, nes jis tinkamai neįvertino jos duotų nuoseklių ir išsamių parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme. Apeliantė nurodo, jog tai, kad ji serga ir turi II gr. invalidumą, jai visiškai netrukdė teisingai suvokti bylos aplinkybes ir duoti teisingus parodymus (teismo psichiatrinės ekspertizės aktas Nr. 4/2005, 2005-12-13 - 2006-01-12 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 2/2006 ).

G. K. taip pat nurodo, jog teismo išvada, kad visi kiti įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinamas R. K. yra išvestiniai iš mažametės nukentėjusiosios G. K. ir jos pačios parodymų, kurių objektyviai nepatvirtina jokie kiti įrodymai, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurių teismas visiškai nevertino. Be to, teismas visiškai nepagrįstai nevertino ekspertizės akto Nr. 3/2005, kuriame nustatyta, kad G. K. galėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę, jos polinkis fantazuoti nėra padidintas, jos parodymai nėra išgalvoti, nėra įkalbėti motinos. Apeliantė taip pat pažymi, kad ambulatorinės 2005-12-13 - 2006-01-12 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 2/2006 nustatyta, jog duomenų, kad G. K. parodymai apie tėvo prievartą yra jos fantazijos vaisius ar įkalbėti motinos bei kitų artimųjų, nėra. Jos įtaigumas nėra padidėjęs. Pasak nukentėjusiosios atstovės, teismo posėdžio metu apklausta psichologė B.B. patvirtino savo duotas išvadas bei papildomai paaiškino, kad nukentėjusioji Greta apie įvykį kalba niekieno neįkalbėta bei, kad trijų metų vaikas, negali tiksliai nupasakoti, kad tai buvo lytinis organas, vaikas nusako esmę, kas su juo buvo daroma, todėl ir įvardija, kad prie jos buvo lendamą su „pašinu", „senu bananu". Tokių metų vaikas esmę išsako tapačią. Apklaustas ekspertas S.S. taip pat patvirtino ekspertizės akto išvadą bei nurodė, kad tokio amžiaus vaikas galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų prasmę.

Be to, pasak apelianto, nuosprendį privalo pasirašyti visi jį priėmę teisėjai, o iš gauto nuosprendžio matyti, kad nuosprendį pasirašė tik kolegijos pirmininkas J.Kiškis, nors bylą nagrinėjo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo teisėjo J.Kiškio, teisėjų; J.Furmanavičiaus, A.Jaliniausko, todėl, G. K. nuomone, toks nuosprendis negali būti laikomas galiojančiu, teisėtu ir teisingu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasi LR BPK 326 str., 329 str. 2 p., nukentėjusiosios G. K. atstovė G. K. prašo Kauno apygardos teismo 2006-05-25d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant R. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d ir nubausti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Virginijus Sokolovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismo padarytos išvados, išteisinant kaltinamąjį R. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 150 str. 4 d., neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, dėl ko buvo pritaikytas netinkamas baudžiamasis įstatymas ir R. K. buvo nepagrįstai išteisintas. Pasak prokuroro, teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Apeliantas nurodo, kad kaltinamojo parodymus dėl apkalbėjimo konfliktinėje situacijoje visiškai paneigia ekspertų išvados (ekspertizės aktas Nr.3/2005, teismo psichiatrinės ekspertizės aktas Nr.4/2005, teismo psichiatrijos - teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 2/2006 ). Šias savo išvadas ekspertai patvirtino teismo posėdyje, todėl nėra jokio pagrindo šiomis išvadomis abejoti. Be to, ekspertė - psichologė B. B. ne tik patvirtino savo duotas išvadas, bet ir papildomai paaiškino, kad bendraujant su G. K. , ji kartojo visada tą patį ir nuosekliai, pasakojimo esmė ta pati, į klausimus, kas yra „pašinas", „senas bananas", paaiškino tiesiogines žodžių reikšmes - kad tai pagaliukas ir vaisius, kodėl ji taip sugalvojo, paaiškinti negalėjo. Psichologės nuomone, apie įvykį mergaitė kalba niekieno neįkalbėta, ekspertizės metu, apklausiant ją, motina buvo kitoje patalpoje ir neįtakojo, vaikas to išmokti negalėjo, nors motinos įtaka jai yra labai didelė. Ekspertės nuomone, mergaitei asociaciją tarp R. K. veiksmų jos atžvilgiu ir pašino iššaukė skausmas abiem atvejais (pašinas- asocijuojasi su skausmu, kai pašinas įlenda). Ekspertė parodė, kad atliekant ekspertizę G. K. apie tėvo elgesį pasakojo ir motinai nedalyvaujant, paaiškino asociacijos su senu bananu reikšmę vaiko vaizduotėje. Ekspertė taip pat nurodė, kad G. K. pasakojimas nebuvo pažodinis - ji tik įvykių esmę aiškino vienodai.

Apeliantas taip pat nurodo, kad ekspertas - psichiatras S. S. ne tik patvirtino savo duotas išvadas, bet ir paaiškino, kad tirdama G. K. , psichologė nerado mąstymo sutrikimų ar kliedesių, parodė, kad nenustatyta, jog G. K. neadekvačiai vertintų situaciją, nenustatyta ir indukcija dukters atžvilgiu. Bendraudamas su G. K. , jis nenustatė, kad jos parodymai būtų įteigti, o parodymų stereotipiškumą galimai sąlygojo seksualinis išnaudojimas.

Apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kad šios išvados ir ekspertų paaiškinimai yra nepatikimos ar abejotinos, nenurodė motyvų, kuriais jas atmetė, nors jos nėra išvestiniai įrodymai ir objektyviai patvirtina mažametės G. K. parodymus, tuo pačiu paneigdamos kaltinamojo R. K. parodymus. Be to, teismas be pagrindo visiškai ignoravo eilės liudytojų parodymus, kuriuos nepagrįstai įvardijo išvestiniais ir be motyvų juos atmetė. Prokuroro nuomone, liudytojų parodymai nėra išvestiniai iš mažametės nukentėjusiosios G. K. ir jos motinos G. K. parodymų, o jie patvirtina ir įrodo R. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d.

Prokuroro nuomone, civilinis ieškinys taip pat be pagrindo paliktas nenagrinėtu, nes iš byloje esančių įrodymų matoma, kad kaltinamasis R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d., todėl teismas be pagrindo nenagrinėjo G. K. pareikšto civilinio ieškinio padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Apelianto teigimu, neatitinka tikrovės nuosprendžio teiginys, kad jis teisme apklausė liudytoją J. U. , nes šis teiginys neatitinka tikrovės, kadangi liudytoja į teismą neatvyko. Be to, teismas klaidingai nurodė pareikšto civilinio ieškinio dydį - LR BPK 112 str. reglamentuota tvarka nukentėjusioji padidino ieškinio sumą iki 50000 Lt.

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos BPK 312 str. 1 d., 313 str., 326 str. 4 d. p, 328 str. 1 d. 1, 3, 4 p. p., 329 str. 1 d. 2 p., prokuroras prašo:

2006 metų gegužės 25 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir .priimti naują nuosprendį - pripažinti R. K. kaltu pagal LR BK 150 str. 4 d. dėl mažametės G. K. seksualinio prievartavimo ir nuteisti 8 m. laisvės atėmimo bausme, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Pripažinus R. K. kaltu, priteisti iš jo nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. K. pareikštą civilinį ieškinį - 50000 Lt jo nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Išteisintasis R. K. atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, jog G. K. parodymų turinys, jų esmė yra jos pačios įsivaizduojamas dukros seksualinis prievartavimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo nukentėjusiosios atstovės paaiškinimais dėl jos psichinės ligos. Išteisintasis pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu liudytojai patvirtino aplinkybę, kad jo buvusi sutuoktinė buvo linkusi nepagrįstai kaltinti aplinkinius seksualinio pobūdžio veiksmais (liudytojas V. M. , A. V. , V. D. ir kt.). Kita vertus, tarp išteisintojo ir G. K. yra įtempti buvusių sutuoktinių santykiai, todėl pyktis ir įtarimai neištikimybe tapo priežastimi apkaltinti jį netinkamu elgesiu su mažamete dukra. Pasak R. K. , baudžiamojoje byloje yra įrodymai apie buvusį teisminį ginčą tarp jo ir G. K. dėl dukros gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat vėliau kilusį ginčą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Išteisintojo teigimu, G. K. piktnaudžiavo motinos teisėmis, įvairiais būdais trukdydavo jam bendrauti su dukra, todėl mano, kad apkaltindama jį dukros prievartavimu, ji siekė pagal savo savotišką supratimą „atkeršyti" jam už nutrauktą santuoką, visiškai „atimant" dukrą.

R. K. nuomone, skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini. G. K. aiškinimas apie „blogą tėtį" kiekvieną kartą yra visiškai vienodas (pasakoma greitakalbe, nekeičiant net sakinio konstrukcijos). Be to, dukra visose įstaigose buvo apklausinėjama, šalia esant jos motinai. Dukra nuolat gyvena su motina, motinos santykis į dukrą yra liguistas, dukra yra mažametė, gimusi 2000 10 30. Yra pagrindas nuspręsti, kad dukros parodymai dėl jos mažametystės yra įteigti ir įkalbėti jos motinos. Teismo ekspertas S. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ekspertizės atlikimo metu kilo įtarimai dėl pastovaus stereotipiško įvykių pasakojimo. Mergaitei augant, aiškinimas lieka stereotipiškas, todėl tai gali būti motinos įtaka. Ekspertė B. B. taip pat patvirtino aplinkybę, kad motinos įtaka dukrai yra labai didelė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, išteisintasis teigia, jog G. K. skundas atmestinas, o 2006 05 25 Kauno apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis paliktinas galioti.

Atsikirsdamas į Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, išteisintasis nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė mažametės G. K. ir nukentėjusiosios G. K. parodymus, nes nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs (kiekvienos apklausos metu iš esmės yra nurodomos naujos aplinkybės), neatitinka baudžiamojoje byloje esančių faktinių duomenų. Išteisintojo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų buvusios žmonos ir mažametės dukros parodymus, o liudytojų J. C. , A. Š. , Z. T. yra iš esmės jų nuomonė apie G. K. ir G. K. elgesį, G. K. pasakojimų atpasakojimas arba spėjimai bei menamo įvykio įsivaizdavimas. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai ( L. V. , F. B. , R. Ž. , V. S. , V. M. , A. V. , A. C. , A. M. , V. D. , I. K. ) paneigė G. K. neteisingus aiškinimus.

Dėl teismo ekspertizių R. K. nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos ambulatorinės ekspertizės, tačiau ekspertas S. S., teismo posėdžio metu išklausęs G. K. parodymus, nepatvirtino savo surašytos išvados. Ekspertas nurodė, kad šiuo atveju būtina stacionari komisinė ekspertizė, reikalingas nukentėjusiosios ilgesnis stebėjimas stacionaro sąlygomis. Nukentėjusioji atsisakė, nesutiko, kad jai ir dukrai būtų atlikta stacionari ekspertizė, tokiu būdu teismo nutartimi buvo paskirta pakartotinė ambulatorinė komisinė ekspertizė. Vienok, ekspertizę atliko tas pats ekspertas ir psichologė. Ekspertas pateikė tas pačias išvadas, kurių pats anksčiau buvo atsisakęs. Kita vertus, esant pagrįstoms abejonėms dėl ekspertizių išvadų pagrįstumo, teismas vertino ekspertizių išvadas kaip ir kitus įrodymus, kartu su kitais įrodymais, surinktais bylos nagrinėjimo metu, t. y. įrodymų visumą.

Išteisintasis pripažįsta, jog teismas nuosprendyje nurodė pradinio civilinio ieškinio dydį - 25 000Lt, tačiau šis apsirikimas nedaro šio nuosprendžio nepagrįstu ar neteisėtu, nes priėmus išteisinamąjį nuosprendį, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, nepriklausomai nuo jo dydžio, o šis apsirikimas gali būti ištaisytas, nekeičiant paties nuosprendžio.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes išteisintasis R. K. prašo nukentėjusiosios atstovės G. K. ir Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, o 2006 05 25 Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį palikti galioti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusiosios atstovė G. K. ir jos atstovas advokatas R. Mikulskis prašo apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis R. K. ir jo gynėja prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios atstovės G. K. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai išanalizavo bei įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo išteisintojo veikoje.

Nukentėjusiosios atstovė G. K. ginčija išteisinimo pagrindą bei nurodo, jog jie skirtingi nuosprendžio aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, kad būtent kaltinamasis R. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta LR BK 150 str. 4 d., o rezoliucinėje dalyje nurodė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad LR BPK 303 str. 5 d. nurodyti du pagrindai, kuriuos nustačius teismas priima išteisinamąjį nuosprendį ir kurie privalo būti nurodyti rezoliucinėje nuosprendžio dalyje. Todėl teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus ir nenustatęs R. K. veikoje nei LR BK 150 str. 4 d. numatytos, nei kitos nusikalstamos veikos požymių, o taip pat nenustatęs, kad iš viso buvo padaryta LR BK 150 str. 4 d. numatyta veika, visiškai pagrįstai ir teisėtai rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Abu apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau LR BPK 20 str. 5 d. aiškiai nurodyta, jog įrodymus vertina teisėjai. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, todėl tik teismas vertina įrodymus bei jų pagrindu pagal savo vidinį įsitikinimą daro motyvuotas išvadas. Nors tiek nukentėjusiosios atstovė, tiek prokuroras apeliaciniuose skunduose teigia, jog yra pakankamai įrodymų priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano priešingai. LR BK 150 str. 4 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o R. K. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką privalo būti pagrįsta įrodymais, neabejotinai pagrindžiančiais išteisintojo kaltę, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Pats R. K. kaltu niekada neprisipažino, o kaltinimas LR BK 150 str. 4 d. numatyto nusikaltimo padarymu iš esmės yra grindžiamas vien tik pačios nukentėjusiosios mažametės G. K. (gim. 2000-10-30) parodymais bei iš jų sekančiais motinos G. K. , pastarosios sesers J. G. , liudytojų A. Š. , Z. T. , ekspertės B. B. parodymais. Tačiau pažymėtina, jog visų minėtų liudytojų parodymai yra apie tai, ką jiems pasakojo ar rodė pati nukentėjusioji, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog jų parodymai yra išvestiniai. Be to, minėti liudytojai nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų tvirtinti apie nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 150 str. 4 d., buvimą išteisintojo R. K. veikoje. Priešingai, liudytoja A. Š. parodė, jog frazę apie bananą Greta išsakė greitakalbe, o fizinės prievartos Gretos atžvilgiu negali tvirtinti. Tuo tarpu byloje netgi nebuvo tiksliai iki galo nustatyta tikroji ,,seno banano“ ar ,,pašino“ prasmė, o pirmosios instancijos teisme psichologė B. B. parodė, jog į klausimus, kas yra tas ,,pašinas“ ir ,,senas bananas“, mergaitė paaiškino tiesiogines jų prasmes, jog tai pagaliukas ir vaisius. Be to, pati G. K. patvirtino, jog namuose jokių keistų santykių nematė.

Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis G. K. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, G. K. neleido R. K. lankyti dukros jau nuo 2004 m. birželio mėn. Tačiau sprendžiant iš byloje esančių duomenų, G. K. dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo R. K. dukros G. K. atžvilgiu kreipėsi tik 2004-10-19. Pareiškime tiesiog nurodomas netinkamas tėvo elgesys su dukra, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 153 str., t. y. tvirkinamųjų veiksmų. Vieni esminių duomenų pradedant ikiteisminį tyrimą buvo Všį Respublikinės universitetinės ligoninės išduota pažyma, kurioje minimi tvirkinamieji veiksmai mergaitės atžvilgiu. Tačiau toje pačioje pažymoje nurodyta, kad skyriaus darbuotojai stebėjo motinos įkalbinėjimus, kad Greta išsakytų specialistams apie tvirkinamuosius tėvo veiksmus jos atžvilgiu, o mergaitė, įkalbėta mamos, specialistams apie tvirkinimą išsakydavo greitakalbe, nekeisdama sakinio struktūros, į draudimus, kad nereikia mergaitės spausti, mama nereagavo. Apklaustas ekspertas S. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat nurodė, jog ekspertizės metu (ekspertizės aktas Nr.2/2006) kilo įtarimai, kad mergaitė pastoviai stereotipiškai pasakoja tą patį jau keli metai, mergaitė vystosi, o aiškinimas lieka stereotipiškas, abi su mama viską pasakoja trafaretiškai. Iš kitos pusės, liudytojai F. B. , R. Ž. , V. S. , V. M. , A. V. , A. Č. , A. M. , V. D. , I. K. , J. C. parodė apie ypač rūpestingus tėvo santykius su dukra bei kad mergaitė buvo patenkinta tėčiu. Be to, liudytojai V. M. ir A. V. parodė apie niekuo nepagrįstus G. K. kaltinimus prie jos priekabiaujant bei bandant ją išprievartauti. Pats išteisintasis nurodė, jog žmona jį pastoviai įtarinėjo neištikimybe, bendradarbio žmoną kaltino priekabiavimu, sesers vyrą – prievartavimu ir pan. Tiesa, teismo psichiatrinės ekspertizės aktuose Nr.4/2005 ir Nr.2/2006 nurodyta, jog G. K. ekspertizių darymo metu galėjo teisingai suprasti reikšmingas bylai aplinkybes ir dėl jų duoti parodymus. Tačiau, visų pirma, minėta psichinė būklė nustatyta laikui, kuomet buvo daromos ekspertizės, o antra, tai net patvirtina, nei paneigia sąmoningo apkalbėjimo galimybę. Ekspertizės aktuose Nr. 3/2005 bei 2/2006 pažymėta, jog G. K. galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmę bei juos valdyti, jos įtaigumas nėra padidėjęs, o duomenų, kad jos parodymai apie tėvo prievartą yra jos fantazijos vaisius ar įkalbėti motinos bei kitų artimųjų, nėra. Visgi neturėjimas duomenų dar nereiškia, jog mergaitei niekas nebuvo įkalbėta. Teismo psichologė ekspertė B. B. , atlikusi teismo psichologines ekspertizes (ekspertizių aktai Nr.3/2005, Nr.2/2006) mano, jog mergaitei niekas nebuvo įkalbėta, tačiau teismo psichiatras ekspertas S. S. , taip pat atlikęs teismo psichologijos ekspertizę (ekspertizės aktas Nr. 2/2006), teismo posėdyje kelia abejones dėl stereotipiško bei trafaretiško mergaitės aiškinimo. Todėl, atsižvelgiant į visų aukščiau minėtų liudytojų parodymus, pačių ekspertų paaiškinimus, į tą aplinkybę, jog komisijinę ekspertizę atliko tie patys ekspertai, kurie jau anksčiau buvo atlikę tapačias ekspertizes šioje byloje, bei į tai, jog kaltinimai mažametės dukros prievartavimu prasidėjo bei ekspertizės atliktos tuomet, kai dukra jau kurį laiką gyveno tik su motina ir buvo jaučiamas aiškus mergaitės prisirišimas prie motinos, minėti ekspertizės aktai vertintini kritiškai. Taip pat vertintina ir specialisto išvada Nr. G-181/05(06), kurioje ekspertas, neradęs jokių objektyvių duomenų apie seksualinį prievartavimą, ima įtarinėti tvirkinamųjų veiksmų buvimu.

Nukentėjusiosios atstovė nurodo, jog nuosprendis taip pat neteisėtas ir dėl to, kad jį pasirašė tik J. Kiškis, tačiau iš byloje esančio nuosprendžio matyti, jog nuosprendį pasirašė visi kolegijos teisėjai: J. Kiškis, J. Furmanavičius ir A. Jaliniauskas.

Atsižvelgiant į visus aukščiau aptartus byloje esančius įrodymus bei ypatingai aštrius ir konfliktiškus G. K. ir jos buvusio vyro R. K. tarpusavio santykius, teismas laiko nesant pakankamai duomenų, kad R. K. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl Kauno apygardos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis paliktinas galioti.

Prokuroras teisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė civilinio ieškinio dydį, o šią teismo klaidą pripažįsta ir pats išteisintasis, todėl ši klaida taisytina bei laikytina, jog pagal LR BPK 115 str. 3 d. 2 p. G. K. 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios atstovės G. K. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.