- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-280-309-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00077-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Klavdija Kruminienė, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- B. S.
- Advokatai
- Joana Dumbliauskaitė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-04-14 nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Priteista iš A. A. 500 Lt (penki šimtai litų) nukentėjusiajam B. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. A. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 11 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, viešoje vietoje, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, būtent tyčia išdaužė nukentėjusiajam B. S. šešių langų stiklus, padarydamas B. S. 500 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-04-14 nuosprendį. Skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, kadangi, pasak apelianto, teisėjas rėmėsi ne faktais, o savo asmenine nuojauta, nes, nuteistojo teigimu, byloje, išskyrus jo prisipažinimą ir teisėjo nuomonę, daugiau įrodymų patvirtinančių jo kaltę, nėra. Teigia, kad jo prisipažinimas, nesant įrodymų, bevertis. Taip pat nurodo, kad nė vienas liudytojas nematė jo daužančio langus, ir teigia, kad teismas jį nuteisė laisvės atėmimo bausme be įrodymų. Dėl to apeliantas mano, kad teismas skyrė jam bausmę neturėdamas pagrindo bei teigia, kad teisiamojo posėdžio metu jam nebuvo suteiktas paskutinis žodis, kas, nuteistojo nuomone, rodo teisėjo šališkumą ir įstatymų nepaisymą.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo A. A. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę, tačiau neteisingai nurodė į apelianto bausmės atlikimo laiką įskaitytiną laikotarpį, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Dėl įrodymų vertinimo, teismo šališkumo ir veikos kvalifikavimo
Nuteistojo A. A. teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas vadovavosi tik jo – nuteistojo prisipažinimu ir savo abstrakčiais samprotavimais, o ne konkrečiais įrodymais, kurie patvirtintų jo kaltę, todėl, apelianto nuomone, jo parodymai, neesant kitų įrodymų, beverčiai.
Visų pirma, pastebėtina tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).
Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Šiuo nagrinėjamu atveju, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek A. A. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama A. A. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Taipogi nuteistasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tai apeliantas motyvuoja tuo, kad teismo nuosprendis nepagrįstas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė ir jam nebuvo suteiktas paskutinis žodis.
Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sprendžia, kad ir šie apelianto pateikti argumentai - deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos medžiaga, todėl atmestini.
Teismo nešališkumo principas įtvirtintas ne tik BPK 44 straipsnio 5 dalyje, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principų yra ne kartą pasisakę E. Ž. Teisių Teismas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pagal suformuluotą teisės doktriną teismo nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai. A. A. baudžiamojoje byloje nėra duomenų, be to, jų nenurodo ir pats apeliantas, kad būtų buvęs rodomas palankumas vienai iš proceso šalių arba pažeistos jo teisės, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje. O apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip kaip norėjo apeliantas, yra abstraktus, todėl nėra galimybės patikrinti šią aplinkybę. Pažymėtina ir tai, kad vertinti nukentėjusiojo, kaltininko, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymus yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui. Paminėtina ir tai, jog ta aplinkybė, kad jeigu teismas priima nuosprendį ne tokį, kokio norėjo apeliantas, nelaikytina teismo priešiškumu jo atžvilgiu.
O nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad jam nebuvo suteiktas paskutinis žodis, ne tik kad nepagrįstas, bet ir prieštaraujantis bylos medžiagai, kadangi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo (71 b. l.), A. A. buvo suteiktas paskutinis žodis, kuriuo jis, be kita ko, ir pasinaudojo ir parodė, kad – „kaltu prisipažįstu, gailiuosi, žalą išėjęs atlyginsiu“.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo būdas ir vieta. Veika reiškiasi kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas. Padariniai – realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais.
Nuosprendyje apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas dėl įvykio faktinių aplinkybių, kad 2010 m. vasario 11 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaime, A. A. tyčia išdaužė nukentėjusiajam B. S. priklausančio gyvenamojo namo šešių langų stiklus.
Šios teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių konstatavimo pagrįstos bylos medžiaga ir teisme išnagrinėtais įrodymais. Tokius apelianto A. A. veiksmus teismas pripažino vandališkais, o jo elgesį – įžūliu, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką.
Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apelianto A. A. elgesys įvykio metu buvo įžūlus, jo veiksmai gadinant svetimą turtą pasireiškė vandalizmu, savo veiksmais apeliantas A. A. akivaizdžiai siekė pažeisti nustatytas elgesio normas, demonstruoti nepagarbą aplinkai. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo nukentėjusiajam B. S. padaryta materialine žala ir tuo, kad dėl įvykio (nakties metu) buvo išgąsdinti mažamečiai vaikai, moterys, sutrikdyta žmonių poilsis, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas.
Viešosios tvarkos sutrikdymas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suprasti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti. Apeliantas A. A. savo kaltės neneigė, pripažino, kad langų stiklus daužė be priežasties, supykus.
Vertinant aukščiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. A. kaltės ir jo veikos kvalifikacijos, ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo A. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Dėl paskirtos bausmės nuteistajam
Paskirdamas nuteistajam A. A. terminuotą laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bausmės skyrimo taisyklėmis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BK 61 str. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis nesunkus nusikaltimas, apelianto asmenybę, į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikaltimą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Vertinant A. A. asmenybę – teistas, teistumai neišnykę, Lietuvos Respublikos BK 27 str. prasme – recidyvistas, šiuo metu atlieka ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Atsižvelgiant į nuteistojo ankstesnius teistumus, pastebėtina, kad jo asmenybės bruožuose jau susiformavęs polinkis nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, teisės ir moralės normų, todėl laisvės atėmimo bausmė jam skirta pagrįstai. Įvertinusi visas minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei numatytas sankcijos vidurkis, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį, bei pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl švelninti ją ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra.
Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė į apeliantui paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaitytiną laikotarpį. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas teisingai taikė BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių reikalavimus, ir skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirtą bausmę pagrįstai bendrino su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, tačiau neteisingai nurodė, jog į bausmės laiką įskaitytinas laikotarpis, atliktas vykdant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį, kadangi į Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmės laiką jau buvo įskaičiuota iš dalies pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendį atlikta bausmė, iš ko seka, kad teismas į nuteistajam paskirtos bausmės laiką turėjo įskaičiuoti pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nuosprendį atliktą bausmę. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas neteisingai nurodęs į apeliantui paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaitytiną laikotarpį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 66 straipsnį, dėl to šioje dalyje Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 14 d. nuosprendis keistinas, nurodant, kad į A. A. bausmės laiką įskaitytinas laikotarpis, atliktas vykdant Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-04-14 nuosprendį pakeisti:
į A. A. bausmės laiką įskaityti laikotarpį, atliktą vykdant Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 17 d. nuosprendį.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.