Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4358-920/2015 pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei V. J. S. individualiai įmonei dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

DK 129 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju nei teigdama atsiliepimą į ieškinį, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei teigdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, atsakovė nenurodė ir neįrodė svarbių priežasčių buvimo, dėl kurių galimas ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, kad su ieškovu buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl atleidimo motyvų, o taip pat jų iš esmės pakartojimas atsiliepime į apeliacinį skundą, kad apsvarsčiusi visas galimybes su ieškovu, jog dirbti jis negalės, tačiau kad būtų lengviau grįžti į Darbo biržą, priėmė sprendimą atleisti ieškovą iš darbo darbdavio iniciatyva, rodo visišką tokių priežasčių nebuvimą. Išklausytas 2015-06-10 teismo posėdžio garso įrašas taip pat patvirtina analogiškas aplinkybes. Įmonės savininkas V. J. S. teismo posėdyje patvirtino, kad atleisdamas ieškovą iš darbo DK 133 straipsnio 2 dalies nuostatų jis nežinojo ir jų netaikė. Visuma byloje esančių įrodymų ir pati nagrinėjama situacija leidžia pritarti apelianto argumentams, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pripažino ieškovo atleidimo pagal DK 129 straipsnį svarbia priežastimi ligą, trukusią ilgiau nei 120 dienų iš eilės (DK 133 str. 2 d.). Tačiau, priešingai nei tai konstatuota skundžiamame sprendime, pats įmonės savininkas aiškino, kad jis nesiruošė atleisti ieškovo, kai šis grįžo po ligos, suteikė jam atostogas, o atleidimo straipsnį įrašė paprašytas, kad ieškovui būtų geriau vėl atsistoti į Biržą. Taigi, faktinės bylos aplinkybės, kai pasibaigus nedarbingumui, o taip pat ir kasmetinėms atostogoms, atsakovas sugrįžo į darbą, patvirtina tik išnykusią priežastį saugoti garantuojamą darbo vietą, bet ne svarbias priežastis nutraukti darbo sutartį. Vien ilgo sirgimo faktas (net ir viršijant DK 133 str. 2 dalyje nurodytus terminus) pats savaime negali būti teisinis pagrindas nutraukti su darbuotoju darbo sutartį. Tik tuo atveju, kai pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos ar medicinos išvadą darbuotojas dėl sveikatos būklės negali eiti ankstesnių pareigų ar atlikti savo darbo, su juo darbo sutartis nutrauktina pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Jei minėtoje išvadoje nurodyta, kad dėl ligos darbuotojas prarado tik dalį darbingumo, tai su juo darbo sutartis gali būti nutraukta, jeigu jis dėl minėtos priežasties nuolat nesugeba tinkamai atlikti savo darbinių pareigų. Tokiu atveju jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį jame nustatyta tvarka (įspėjimas apie būsimą atleidimą; kito darbo siūlymas; išeitinė išmoka atsižvelgiant į turimą nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje ir kt.). Šiomis aplinkybėmis šalys nesirėmė ir byloje jų neįrodinėjo, o byloje esantys 2014-12-22 medicinos dokumentų išrašas/siuntimas, kurio tikslas - profilaktinis patikrinimas, kaip ir vėlesnis (jau po atleidimo iš arbo) 2015-05-22 medicinos dokumentų išrašas/siuntimas išduotas asmeniškai prašant, nėra medicininė išvada dėl darbuotojo prarasto darbingumo (CPK 185 str.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą ir iš esmės sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovė nutraukė darbo sutartį su ieškovu neteisėtai (DK 129 str. 1, 2 d.).

Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą nulemia ne tik įstatyme nustatyti pagrindai, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. DK 130 straipsnio 1 dalis reglamentuoja įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Byloje nustatyta, kad apeliantas atitinka DK 129 straipsnio 4 dalyje numatytą sąlygą – jam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, todėl įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą jam turėjo būti įteiktas ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Įspėjimu siekiama informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, jis yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo interesus dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Būtent su įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą įstatymas sieja tam tikras teisines pasekmes. Teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 str. 1 d., 130 str. 1 d.). Taigi darbdavio rašytinio įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimo darbuotojui fakto nustatymas nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę. Nagrinėjamu atveju šalių nėra ginčijama faktinė aplinkybė, jog jokio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo (CPK 187 str.). Taigi, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad ieškovas nebuvo tinkamai – raštu – įspėtas apie numatomą atleidimą iš darbo, taip pažeidžiant DK 130 straipsnio 1 dalį, o tokio įspėjimo nebuvimas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinamas kaip formalus darbo sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimas.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovės buvo neteisėtai nutraukti DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, spręstina, kuris iš DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 300 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu neprašė grąžinti jo į pirmesnį darbą, o laikyti atleistu iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, tokios pat pozicijos laikėsi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, jo apeliacinio skundo argumentai taip pat leidžia spręsti, jog ieškovas nepageidauja sugrįžti į pirmesnį darbą. Tuo atveju, jei ieškovas būtų grąžintas į pirmesnį darbą, įvertinus aplinkybes, kad šalių santykiai konfliktiški, galima pagrįstai abejoti paties ieškovo gebėjimu efektyviai dirbti, todėl pripažintina, kad nagrinėjamu atveju jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo galimybę neteisėtai atleistam ieškovui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai jam dirbti. Esant nurodytoms aplinkybėms, darbo sutartis su ieškovu yra nutrauktina teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 300 str. 4 d.).

DK 300 straipsnio 4 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad teismui nustačius, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisiama darbuotojui ne tik DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, bet ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už 2014-12-29, neišmokėta DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti darbo užmokestį už 2014-12-29, konstatavęs, jog ieškovas nurodytą dieną jokio darbo nedirbo, o atsakovė nurodė pateikti kitą sveikatos būklę patvirtinantį dokumentą ir apeliantas su tokiais argumentais nesutinka. Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos priteistos išeitinės išmokos dydžiu. Pastebėtina, ginčo dėl reikalavimo nepagrįstumo priteisti procesines palūkanas, nekilo. Byloje nustatyta, kad ieškovas iš darbo atleistas 2014-12-29. Atleidimo iš darbo diena, jeigu darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, laikoma paskutinė darbuotojo darbo diena, kurią jis dirbo ir už kurią jam priklausė darbo užmokestis (DK komentaro III tomas, p. 342, Justitia, Vilnius, 2004 m.). Pažymėtina, jog Darbo kodekso komentaro autoriai yra išaiškinę (DK komentaro III tomas, p. 342, Justitia, Vilnius, 2004 m.), kad jeigu darbuotojas daro pravaikštą ir dėl to neatvyksta į darbą iki įsakymo parašymo dienos, jis atleidžiamas iš darbo nuo pirmos neatvykimo į darbą dienos, nors įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo rašomas ir vėliau. Nagrinėjamos bylos atveju nėra duomenų, kad ieškovas 2014-12-29 nebuvo atvykęs į darbą ir darbdavys tą dieną žymėjo jam pravaikštą; nors ir nurodo skirtingas aplinkybes, abi šalys neginčija fakto, jog tą dieną ieškovas buvo siunčiamas į gydymo įstaigą atnešti įskaitomai perrašytą gydytojo rankraščio dokumentą, nors ir ne sveikatos patikrinimui (DK 265 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas jo atleidimo iš darbo dieną prarado teisę gauti jam priklausantį darbo užmokestį, todėl 14,56 Eur suma priteistina ieškovui iš atsakovės (b. l. 23).

Pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą (LR Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 (red. gal. nuo 2006-11-17) 7.4, 8.4 p.), ieškovui priklauso 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Priteisdamas šią išmoką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne atsakovės pateiktais ieškovui priteistinų sumų paskaičiavimais (b. l. 23), o išmoką priteisė, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 7.9 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog priteisdamas išeitinę išmoką, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Aprašo 7.9 punkto nuostatas ir skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje nustatytų darbo užmokesčio dydžių nedalijo iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką skaičiuojamuoju laikotarpiu, dėl ko netinkamai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį ir išeitinę išmoką, o atsakovės pateiktų skaičiavimų nepaneigė ir teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti su šiais skaičiavimais. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, iš atsakovės ieškovui priteistina 604,80 Eur išeitinės išmokos suma.

Ieškovas iš darbo atleistas 2014 m. gruodžio 29 d. Įvertinant tai, kad apeliacinio teismo nutartis (sprendimas) įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 str. 6 d.), ieškovui priverstinos pravaikštos laikas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sudaro 247 darbo dienas. Ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 14,40 Eur (b. l. 23), todėl vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų 3556,80 Eur (247x14,40) (priskaičiuotina suma). Bylos duomenimis, ieškovas nuo 2015-01-01 iki 2015-03-31 yra gavęs 214,62 Eur darbo užmokesčio (b. l. 26). Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73–ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/201 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, šios konkrečios nagrinėjamos bylos atveju, skiriant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, privalu atsižvelgti į ieškovo dirbto darbo pas atsakovę trukmę bei į tai, kad ieškovas kreipiantis į teismą su ieškiniu jau neturėjo tikslo būti grąžintas į pirmesnį darbą, tačiau ir įrodymų, kad teisminio darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu aktyviai ieškojo kito darbo, į bylą nepateikė, nurodė klaidingą atsakovės adresą, dėl ko užsitęsė procesinių dokumentų įteikimas (CPK 12, 178 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus aukščiau nustatytą teisinį reglamentavimą ir nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, kad šalių nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, įvertinus kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavio interesus, siekiant užtikrinti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo bei šalių interesų pusiausvyros principų tinkamą taikymą, o taip pat įvertinus šalių tarpusavio konfliktiškumo santykius darbo sutarties nutraukimo pabaigoje, spręstina, kad 3556,80 Eur darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos yra per didelis, todėl mažintinas, ir ieškovui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteistinas jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 604,80 Eur (priskaičiuotina suma) ( DK 2, 35 straipsniai).

Kiti apeliacinio skundo argumentai galutiniam ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės, todėl neanalizuotini.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu, Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Iš dalies patenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus, iš atsakovės valstybei priteistinas 77 Eur (kiti ginčai 41 Eur + 36 Eur turtinis reikalavimas) žyminis mokestis (CPK 96 str. 1, 5 d.). Nagrinėjamoje byloje su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos neviršija Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355(TAR, 2014, Nr. 2014-12793) patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur), todėl jos iš atsakovės valstybei nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu ieškovo J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo V. J. S. įmonėje, į. k. 134995151, 2014 m. gruodžio 29 d. Į darbą ieškovo J. T. negrąžinti. Laikyti, kad darbo sutartis tarp ieškovo J. T. ir atsakovės V. J. S. įmonės yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos – 2015 m. gruodžio 14 d.

Priteisti ieškovui J. T., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. J. S. įmonės, į. k. 134995151, 14,56 Eur (priskaičiuotina suma; keturiolika Eur 56 ct) darbo užmokesčio, 604,80 Eur (priskaičiuotina suma; šeši šimtai keturi Eur 80 ct) išeitinę išmoką, 604,80 Eur (priskaičiuotina suma, šeši šimtai keturi Eur 80ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti iš atsakovės V. J. S. įmonės, į. k. 134995151, valstybei 77 Eur (septyniasdešimt septynis Eur) žyminio mokesčio, sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB bankas „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.