Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. B. (toliau vadinamas Pareiškėju) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėjo 2018-03-21 nutarties, kuria atmestas Pareiškėjo skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Sandros Povilonienės 2018-02-26 ir Panevėžio apskrities VPK Pasvalio rajono policijos komisariato tyrėjos 2018-02-01 nutarimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo 2018-03-21 nutartimi Pareiškėjo skundas dėl prokurorės 2018-02-26 ir tyrėjos 2018-02-01 nutarimų panaikinimo buvo atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Skundu nesutinkama su ikiteisminio tyrimo nepradėjimu pagal Pareiškėjo pareiškimą, ginčijamas Panevėžio apylinkės teismo 2018-03-21 nutarties teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų.

BPK 166 str. 1 d. 1 p. numatytos dvi ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados – tai skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką gavimas ir prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 168 str. 1 d. numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Pažymėtina, kad nepagrįstas baudžiamojo proceso pradėjimas nesant tam pakankamo pagrindo yra neleistinas, nes taip būtų pažeistos nepagrįstai įtarinėjamo žmogaus teisės. Todėl jei aiškiai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Nagrinėjamu atveju 2018-02-01 tyrėjos nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors Pareiškėjas skunduose teigia apie galimą nusikalstamų veiksmų pagal BK 154 str. atlikimą, tačiau teismas konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas dėl Pareiškėjo skunduose nurodomų aplinkybių nepradėtas pagrįstai. priešingai subjektyviam Pareiškėjo manymui, skundžiamoje teismo nutartyje bei tyrėjos ir prokurorės priimtuose nutarimuose ikiteisminio tyrimo nepradėjimo pagrindas bei motyvai išdėstyti pakankamai išsamiai, argumentuotai, ir su šiuo vertinimu skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka.

BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tam, kad informaciją būtų galima vertinti kaip šmeižimą, turi būti nustatyta ne vien tai, kad ji neatitinka tikrovės, bet ir kad pati informacijos pateikimo forma yra netinkama, nepagarbi, nemaloni, žeidžianti asmenį, jo garbę ir orumą, pakertanti pasitikėjimą asmenybe, nes susieja jį su elgesiu, kuris visuomenėje vertinamas neigiamai. Kartu pažymėtina, kad šmeižimas yra tyčinis veikimas – asmuo, skleidžiantis informaciją apie žmogų, suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Kaip matyti iš Pareiškėjo pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei vėliau sekusių jo skundų, Pareiškėjas jo šmeižimu įvardija tokius K. Š. veiksmus – kad ji nurodė žurnalistams, kurie parašė laikraštyje straipsnį apie tai, jog automobilio padegimu ji įtaria buvusį darbdavį, kuris, net jo neįvardinus, pasak Pareiškėjo, visiems S. miestelio gyventojams yra žinomas – tai jo ? J. B., įmonė, taip tyčia apšmeižė jį. Tačiau tokius Pareiškėjo teiginius įvertinus jo pareiškimo aplinkybių patikslinimo metu surinktų, aukštesniajam teismui pateiktų duomenų bei BK 154 str. kontekste, konstatuotina, kad duomenų, patvirtinančių Pareiškėjo nurodomo asmens – K. Š. – kokius nors nusikalstamus veiksmus Pareiškėjo atžvilgiu, pateiktoje medžiagoje nėra.

Teismui pateiktos medžiagos duomenys patvirtina laikraštyje buvus išspausdintam straipsniui apie degusį automobilį bei pastarojo savininkės išsakytus įtarimus padegimu, kurį galėjo įvykdyti buvęs darbdavys, tačiau nei pastarojo straipsnio turinys, nei jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina tokiais teiginiais K. Š. paskleidus šmeižiamo pobūdžio informaciją (o ne nuomonę), duodančią pagrindą ikiteisminio tyrimo dėl Pareiškėjo nurodomų aplinkybių pradėjimui ir minėtos K. Š. veiksmų kriminalizavimui BK 154 str. kontekste. Skundą nagrinėjantis teismas pastebi, kad net, jei K. Š. nurodė žurnalistui apie savo įtarimą dėl galimo kaltininko, jį abstrakčiai įvardindama kaip buvusį darbdavį, nenurodydama jokių pastarąjį identifikuojančių duomenų, tokie spėjimais grįsti teiginiai nelaikyti faktais ar duomenimis, kuriems taikytinas tiesos kriterijus. Nėra pagrindo pripažinti, jog K. Š. pateikė informaciją, kuri pažemino Pareiškėjo garbę ir orumą, pakirto pasitikėjimą juo, nes atsižvelgdama į konfliktinius santykius su Pareiškėju ji išdėstė subjektyvų požiūrį, pateikė versiją dėl, jos manymu, galimo jo elgesio ir subjektyvų interpretavimą dėl jos automobilio degimo. Taigi, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, straipsnyje užfiksuoti kaip nukentėjusiosios, nenurodant jos jokių anketinių duomenų, išsakytieji teiginiai yra ne tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas (šmeižimas), o asmens, t. y. K. Š., nuomonės pareiškimas versijų, pasvarstymų pavidale.

Pareiškėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas, priimdamas procesinius sprendimus, neįsigilino į skundo aplinkybes, nurodė tik formalius atsakymus į jo argumentus, be to, buvo šališkas ir neobjektyvus. Taipogi skunde teigia ir apie galimą prokurorės bei tyrėjos neobjektyvumą. Su šiais skundo teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus. Būtent Pareiškėjo prašomo ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ir dėl jo sprendimus įvairiose instancijose priėmę subjektai yra Pareiškėjo nepasitenkinimo objektas bei vienas po kito sekančių skundų dalykas. Tačiau ikiteisminio tyrimo nepradėjimas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nepasitenkinimas tokį sprendimą priėmusiu bei jį patvirtinusiais subjektais, jų procesiniais sprendimais, nesudaro pagrindo konstatuoti pastarųjų asmenų veiksmuose kokių tai procesinių pažeidimų buvimą. Jokie objektyvūs aukštesniajam teismui pateikti duomenys nesudaro pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo subjektų nešališkumu ar objektyvumu, tokių duomenų nepateikė ir Pareiškėjas.

Taigi, Pareiškėjo skunduose subjektyviai dėstomi, prielaidomis grindžiami, formalūs teiginiai apie galimai nusikalstamus K. Š. veiksmus. Toks subjektyvus įvairių su tuo susijusių aplinkybių vertinimas bei interpretavimas nesudaro pagrindo BK 154 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties konstatavimui. Esant šioms aplinkybėms nėra priežasčių ikiteisminio tyrimo pradėjimui dėl Pareiškėjo skunde nurodomų teiginių.

Aukštesnysis teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti tampa negalima. Todėl teismas laikosi nuomonės, kad teisės sistemoje, be baudžiamosios teisės yra pakankamai kitų socialinių teisinių priemonių, kuriomis asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, gali apsiginti, tačiau šiuo atveju Pareiškėjas jomis nepasinaudojo.

Tokiu būdu darytina išvada, jog Panevėžio apylinkės teismo 2018-03-21 nutartis yra teisėta bei pagrįsta, ją naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. B. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėjo 2018-03-21 nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.