Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-07 · Administracinė byla Nr. I-4656-561/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-07
Bylos Nr.
I-4656-561/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03907-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
M. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4656-561/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03907-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.,74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), priteisti neturtinės žalos atlyginimą – 1 543,67 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) – 21 423,19 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-11-11 iki 2013-07-06 periodiškai buvo kalinamas Kauno TI, o laikotarpiu nuo 2012-07-19 iki 2013-07-12 Kalėjime. Pažymėjo, kad nuolatos tiek Kauno TI, tiek Kalėjime pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos, nes kameros nuolat perpildytos, avarinės būklės, o gyvenimo sąlygos – antisanitarinės. Tvirtino, kad kalint perpildytose kamerose buvo pažeistos jo teisės bei teisės aktų nuostatos, kad kalintis sąlygomis, kuriose nesilaikoma nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas paminėjo, kad abiejuose įkalinimo įstaigose taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. nebuvo įrengtų švaryklų, nebuvo išduodamas muilas, nebuvo skalbyklų, sanitariniai mazgai neatitverti bei išduodama baisi patalynė. Atskirai pabrėžė, kad Kalėjime veisiasi tarakonai, kamerų sienos ir lubos paveiktos pelėsio, padidėjusi drėgmė, todėl tvirtino, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo laikomas mažesnio ploto kamerose nei nustatyta teisės aktuose. Pateikė duomenis, iš kurių matyti, kada pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis. Pabrėžė, kad Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, o švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys.

Nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatorių administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiems suteikti galimybę pasinaudoti dušu ar pirtimi. Kauno TI direktoriaus 2010-09-13 įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, o 8 punkte nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min.

Pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog Kauno TI neveikia švarykla, neatitinka tiesos. Kauno TI švaryklos veikia, tą yra konstatavęs ir Seimo kontrolierius įstaigos patikrinimo akte. Taip pat tikrovės neatitinkančiu laikė pareiškėjo teiginį, kad nėra skalbyklos, pabrėždamas, kad Kauno TI yra veikianti skalbykla ir joje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius daiktus.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių nurodė, kad jų plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Pabrėžė, kad teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Kauno TI įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas melagingai teigė, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų ne kartą kreipėsi į Kauno TI psichologą bei psichiatrą. Kauno TI teigimu, pareiškėjo tikslas yra ne teisės pažeidimų pašalinimas, o noras užsidirbti pinigų.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas į Kalėjimą atvyko 2012-07-19 ir 2013-07-12 išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m².

Paaiškino, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pabrėžė, kad remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkosi savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodė, kad sanitarinis mazgas ir vandens tiekimo sistema įrengti taip, kaip nustatyta teisės aktų reikalavimuose. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundžiamasis buvimo laikotarpis Kalėjime yra itin trumpas, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, kad reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo, priteisti 1 543,67 Eur, bei iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI priteisti 21 423,19 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus (b. l. 1–5).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Dėl kalinimo sąlygų Kauno TI.

Ginčui taikytinos laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai‘‘ patvirtinimo“. Pagal normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Pateikti duomenys patvirtina, kad iš nurodyto laikotarpio (2011-11-14–2013-07-06) pareiškėjas 149 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto (b. l. 163–173).

Nagrinėjamu atveju, apibendrinus teisinį reglamentavimą bei byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011-11-14 iki 2013-07-06 (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) kalint Kauno TI, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ne tik ploto trūkumas kameroje sukėlė neigiamus išgyvenimus, tačiau ir tai, kad nebuvo įrengtos švaryklos, nebuvo išduodamas muilas, nebuvo skalbyklų, sanitariniai mazgai neatitverti bei išduodama baisi patalynė.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno TI nurodė, jog direktoriaus 2010-09-13 įsakymu Nr. l–88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, 8 punkte nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Atsakovas taip pat tvirtino, kad sanitarinės švaryklos ir skalbyklos Kauno TI veikia. Į bylą pateiktas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo teikimo tvarkos aprašas ir jo priedai tvirtina, kad įstaigoje yra sudarytos sąlygos naudotis skalbimo ir cheminio valymo paslaugomis (b. l. 155–156, 157, 158), todėl pareiškėjo argumentai dėl skalbyklų atmestini. 2011-04-14 Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr. 4D-2011/1-165 „Dėl skundo prieš Kauno TI“ (http://www.lrski.lt/lt/seimo-kontrolieriu-pazymos/) nustatyta, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamųjų patalpų atskirtas dviejų metrų aukščio sienomis, įrengta tiekiamoji ir ištraukiamoji ventiliacija bei skaidraus stiklo langas su orlaide, dušai ir sanitarinė švarykla yra švarūs ir tvarkingi. Nurodyta, kad naujai atvykę asmenys privalo nusiprausti sanitarinėje švarykloje, prieš tai jiems išduodamos higienos ir kitos priemonės bei gauna išdezinfekuotą minkštąjį inventorių.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl švaryklų, muilo neišdavimo, skalbyklų, sanitarinių mazgų bei patalynės, laikytini niekuo nepagrįstais ir atmestinais.

Dėl kalinimo sąlygų Kalėjime.

Byloje esatys duomenis patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo kalinamas nuo 2012-07-19 iki 2013-07-12. Pareiškėjo teigimu, kamerų plotai neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, sienos pasidengusios pelėsiu, kamerose pilna tarakonų. Taip pat tvirtino, kad Kalėjime nėra nei švaryklos, nei skalbyklos.

Pagal Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į Kalėjimą atvyko 2012-07-19, o išvyko 2013-07-12 (b. l. 17–19). Taigi, pareiškėjas 27 dienas (išskyrus tas dienas, kuriomis nebuvo pažeistos teisės normos) buvo laikomas kameroje su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad kameroje ant sienų pelėsis, kad pilna tarakonų, kad negalėjo atverti lango, pažymėtina, jog kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Kalėjimas pateikė Ūkio skyriaus parengtą pažymą, kurioje nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymoje nurodyta, kad kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo gyvenamo kameros ploto 1,5 metro pertvara, kad kamerose yra visas numatytas inventorius, kad asmeniniai skalbiniai į skalbyklą priimami vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus 2013-06-20 įsakymu Nr. 1-103, kad kalintiesiems asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pabrėžė, kad išduodama patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Muilas, tualetinis popierius išduodamas pagal nustatytą tvarką – du kartus per mėnesį, minkštas inventorius išduodamas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas (b. l. 33). Pažymėtina, kad ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras eilėje patikrinimo aktų konstatavo, jog minkštas inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) pritaikytas dezinfekcijai ir yra tvarkingas (b. l. 34, 35, 36). Taip pat į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 23–32), todėl pareiškėjo argumentai, kad kamerose buvo pilna tarakonų taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik tiek, kiek buvo pažeistos jo teisės į kalinimą kamerose, kuriose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto.

Pagal LR CK 6.250 str. 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pastebėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

Pareiškėjas tvirtino, kad dėl kalinimo kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, jis patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, ne kartą kreipėsi į psichiatrą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas su psichologu bendravo tik įvadinio pokalbio metu, vėliau jo konsultacijų atsisakė (b. l. 160). Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme teismas nenustatė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (Kauno TI – 149 dienos, Kalėjime – 27 dienos), tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo M. Š. skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui M. Š. 745 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, – 135 Eur (CK 6.271 straipsnis, 6.250 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 bei 4 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. Š. 745 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Priteisti pareiškėjui M. Š. 135 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Kitą M. Š. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas