- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 2A-215-123/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Nijolė Griškevičienė (pirm.), Almantas Padvelskis, Bronius Valius
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės, A. S.
- Ieškovas
- E. Š.
- Trečiasis asmuo
- J. Š., notarė V
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja V.N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-215-123/2011
2011 m. balandžio 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Virginijos Nijolės Griškevičienės, kolegijos teisėjų Broniaus Valiaus, Almanto Padvelskio, sekretoriaujant Karolinai Pažemickienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-821-122/2010 pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, A. S. tretieji asmenys J. Š., notarė V. M. dėl įvykdytos neteisėtos privatizacijos panaikinimo ir atsakovo A. S. iškeldinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės Tarybos 2008-06-05 sprendimą Nr. T2-179, pripažinti 2009-06-23 privatizavimo sutartį Nr. VM9-2674 ir priėmimo – perdavimo aktą Nr. VM9-2675 neteisėtais, iškeldinti atsakovą A. S. iš gyvenamosios patalpos dalies, esančios (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-07-15 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtinoji buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Nesant tokio susitarimo, buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaroma. A. S. ir jo sutuoktinės susitarimas, kurio vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, sudarytas 2007 m. rugsėjo 26 d. Tuo metu Butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo. Reikiamo susitarimo nepateikimas įstatymo galiojimo terminu objektyviai reiškia buto nuomininko ir jo šeimos narių nesusitarimą, kartu ir sąlygų, kurioms esant buvo galimas buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, nebuvimą, o nesant nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo, kaip vienos iš būtinųjų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygų, neatsiranda ir subjektinės teisės privatizuoti butą. Nuo 1994 metų vasario 21 d., kai A. S. Valstybinės komisijos buvo leista privatizuoti jo nuomojamas (35,12 kv.m) gyvenamąsias patalpas bei 2000 metais papildžius Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, atsakovas A. S. jokių prašymų Savivaldybei nepateikė. Socialinio būsto nuomininko prašymas Ryšių su visuomene skyriui buvo pateiktas tik 2006-12-20, o notarinis susitarimas su sutuoktine pasirašytas tik 2007-09-26 bei Turto ir privatizavimo skyriui paduotas 2007-10-02. Aptartų įrodymų pagrindu, teismas konstatavo, kad atsakovas A. S. nenuosekliai ir ne įstatymo suteikta teise reiškė norą įsigyti nuosavybėn valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas, todėl praleido Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytus terminus, t.y. pareikšti norą įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima realizuoti (įgyvendinti) tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Byloje esantys duomenys nepagrindžia teiginių dėl teisės pažeidimų. Atsakovų pateikti priešpriešiniai įrodymai ir faktinės aplinkybės labiau leidžia manyti, jog minėto buto privatizavimo procedūra iš vis nebuvo pradėta, todėl ir neužbaigta ne dėl Savivaldybės ar kitų institucijų priklausančių aplinkybių. Tokias faktines aplinkybes patvirtina ir pats atsakovas A. S., teigdamas, kad pradžioje nesutarė su seserimi, o vėliau – nedirbo, neturėjo pinigų ir nebuvo kam padėti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. S. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu tokia galimybe nepasinaudojo, t.y. neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, o neįgyta teisė negali būti ginama nei pagal 1964 m., nei pagal 2000 m. Civilinius kodeksus. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad turto privatizavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja
Šalies argumentai
Apeliantė Klaipėdos miesto savivaldybė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą dalyje, kurioje ieškovės ieškinys buvo tenkintas. Apeliantė nurodo, kad atsakovas A. S. BPĮ galiojimo metu įgijo teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kadangi Valstybinė komisija 1994-02-21 potvarkiu Nr. 35 leido privatizuoti atsakovo nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai taryba 2008-06-05 priėmė sprendimą Nr. T2-179, kuriuo atsakovui A. S. buvo leista privatizuoti 16/100 dalį gyvenamųjų patalpų esančių (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovė nurodo, jog teismas tik konstatavo, kad tarp jos ir atsakovo sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau nenurodo, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja šalių sudarytas sandoris. Taip pat Klaipėdos miesto savivaldybė nurodo, kad teisiškai nereikšmingi pirmosios instancijos argumentai, kuriuose teigiama, kad su atsakovo negalėjo būti sudarytas sandoris, nes jis buvo skolingas ir jog jis siekė sudaryti sandorį lengvatinėmis sąlygomis dėl ko, kad butą vėliau galėtų parduoti už didesnę kainą. Pasak apeliantės, BPĮ nenumatyta, kad butas gali būti privatizuotas lengvatinėmis sąlygomis tik šeimos poreikiams tenkinti ir, jog jį privatizuojant nebūtų įsiskolinimų už komunalines paslaugas.
Ieškovė E. Š. ir trečiasis asmuo J. Š. nesutiko su atsakovės argumentais ir nurodė, kad atsakovo A. S. nuomojamo buto dalis niekada nebuvo padalinta teismine tvarka. Taip pat byloje nėra sprendimo, kurio pagrindu būtų padalintas butas. Pagal BPĮ 5 str. dėl buto dalies (35,12 kv. m.) privatizavimo turėjo būti susitarimas, kurio vardu bus sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis ir šis susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamosios buto dalies pirkimo – pardavimo sutartis nesudaroma, todėl atsakovas A. S. neįgijo įstatymo galiojimo laikotarpiu subjektinės teisės privatizuoti nuomojamas patalpas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarka, taip pat jų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas. 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai bus pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad pilietis, pageidavęs pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybos sudarytą tarnybą arba komisiją. Pagal Taisyklių 18 punktą prie pareiškimo turėjo būti pridėtas susitarimas pirkti butą, t. y. turėjo būti pridėtas nuomininko ir jo šeimos narių susitarimas pirkti nuomojamą butą. Gyvenamosios patalpos nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo susitarti dėl buto pirkimo: kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, nuomininkui ir jo šeimos nariams nesutarus pirkti gyvenamojo namo ar buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Kaip matyti iš privatizavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų vien tik komisijos leidimo privatizuoti butą neužteko, asmuo norintis pirkti butą nuomojamas patalpas turėjo ne tik raštu kreiptis į komisiją, bet ir pateikti susitarimą su šeimos nariais, kurio vardu bus įformintas pirkimo pardavimo sandoris. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog dėl buto privatizavimo nesutarė su seserimi, o vėliau – nedirbo, neturėjo pinigų ir nebuvo kam padėti privatizuoti butą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra teismo sprendimo, kurio pagrindu būtų padalintas butas tarp atsakovo A. S. ir jo sesers. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant teismo sprendimo, kurio pagrindu būtų išspręstas ginčas tarp atsakovo ir jo sesers dėl buto privatizavimo, todėl norint privatizuoti butą toks sutikimas buvo būtinas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad tokia sąlyga buvo būtinoji buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas A. S. neįgijo teisės privatizuoti nuomojamą butą ši jo teisė nustojus galioti įstatymui, negali būti realizuota, nes galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad turto privatizavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja. Teisėjų kolegijos nuomone nepagrįstas apelaintės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja šalių sudarytas sandoris. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju privatizavimo procedūrą reglamentuojančios normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl teismui konstatavus bent vieną iš šios procedūros nuostatų pažeidimą yra pagrindas pripažinti, jog atsakovų sudaryta buto pirkimo- pardavimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kolegija konstatuoja, jog reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti kiekvienas suinteresuotas asmuo. Be to, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 5d.).
Nepaisant to, kad BPĮ nenumatyta, kad butas gali būti privatizuotas lengvatinėmis sąlygomis tik šeimos poreikiams tenkinti ir kad jį privatizuojant nebūtų įsiskolinimų už komunalines paslaugas, tačiau Klaipėdos apylinkės teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų viseta, teisingai konstatavo, jog nuomos sutarties nenutraukimas su A. S., sistemingai ir piktybiškai pažeidinėjančiu nuomos sutarties sąlygas, patvirtina, jog atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė netinkamai administravo socialinį būstą, sudarė prielaidas neefektyviam socialinio būsto naudojimui bei jo privatizavimui. Taip pat pažymėtina, kad pats atsakovas A. S. neskųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo sutiko, kad privatizacija, kurios pagrindu pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iki galo ir visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–180 str., 185 str., nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnis 1 dalis 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.