Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-10-11 nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (1 epizodas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį (2 epizodas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (3 epizodas) laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal Lietuvos Respublikos BK 165 straipsnio 1 dalį (3 epizodas) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 165 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme paskirta pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 9 d. apie 12 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, būdamas B. S. gyvenamajame name, iš B. S. rankų pagrobė svetimą, B. S. priklausantį turtą –20 litų.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 9 d. apie 13 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, B. S. gyvenamojo namo kieme, grasindamas B. S. tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, reikalavo iš nukentėjusios 5 Lt, po to pasivijęs B. S., namo prieangyje rankomis sugriebė ją už kaklo, smaugė, stūmė į namo vidų, ten ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius B. S. į viršugalvį, ne mažiau kaip du kartus spyrė B. S. į dešinį šoną ir taip ją parvertė ant grindų, taip įsibrovė į patalpą – B. S. gyvenamąjį namą, atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis, padarė jai kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą krūtinės dešinėje, dešinės pusės IX-XII šonkaulių lūžius, sukėlusius nesunkų B. S. sveikatos sutrikdymą, ir pagrobė svetimą B. S. priklausantį turtą: 5 Lt vertės 1,5 kg bananų ir pinigus – 4 litus.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 25 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad sugriebė nukentėjusiajai B. S. už galvos ir už kaklo, stūmė ją į namo vidų, kol, neišlaikęs pusiausvyros, pargriuvo, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir prieš savininkės B. S. valią, atvirai, pro duris įsibrovė į kito žmogaus – B. S. – gyvenamąjį namą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Sprendžiant P. D. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. P. D. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės, dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis P. D. skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios B. S. parodymų kaitą, siekiant pasunkinti jo padėtį, kad liudytojas V. A. visai nebuvo apklaustas teisme, kad nebuvo padaryta jokia ekspertizė, tačiau kolegija su šiais apelianto teiginiais sutikti negali, juos atmeta ir pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus), paties nuteistojo parodymus, taip pat vertino nukentėjusiosios, liudytojų, paties nuteistojo parodymus duotus ne tik teisiamojo posėdžio metu, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 24-25; 76-80, 68-69 b. l.), kitus rašytinius įrodymus, ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės. Todėl apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios B. S. parodymų kaitą, siekiant pasunkinti jo padėtį, o liudytojas V. A. visai nebuvo apklaustas teisme, nebuvo padaryta jokia ekspertizė, laikytini deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais, kadangi pats nuteistasis nenurodo, nei kaip keitėsi nukentėjusiosios B. S. parodymai, nei kokiu tikslu turėjo būti skirta ekspertizė. Ir nors liudytojas V. A. iš tiesų nebuvo apklaustas teisme, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 58 b. l.), iš ko seka, kad apylinkės teismas visiškai įvykdė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Dėl paskirtos bausmės nuteistajam

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam P. D. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmes apeliantui teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį – įvykdė du baigtus nesunkius tyčinius nusikaltimus, vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimus, jog šias nusikalstamas veikas įvykdė būdamas teistas, teistumui neišnykus, pripažintas pavojingu recidyvistu, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai.

Nuteistojo P. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė, pripažino jo atsakomybą sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pastebėtina, kad nuteistojo P. D. asmenybės bruožuose jau susiformavęs polinkis nepaisyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, teisės ir moralės normų, todėl laisvės atėmimo bausmės jam skirtos pagrįstai. Įvertinusi visas minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai teisingai paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmes didesnes, tačiau artimas jo padarytų veikų sankcijose numatytiems bausmės vidurkiams, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padarytų nusikaltimų tyčios turinį ir pagrįstai jo veikas kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jo pagalba ir parama yra reikalinga jo sūnui ir dviem podukroms, žmonai, kad jis gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų, kad serga tuberkulioze, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas iki šių nusikalstamų veikų padarymo praeityje buvo teistas septynis kartus, šias nusikalstamas veikas įvykdė praėjus daugiau nei metams po paskutinės laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nusikalto esant nusikaltimų recidyvui, tačiau jis išvadų nedarė, ir tai rodo, kad nusikaltimai padaryti neatsitiktinai ir jie yra ankstesnio jo elgesio pasekmė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistasis būtų rūpinęsis savo žmona ir vaikais, todėl vien šiais apelianto skunde nurodytais deklaratyviais pagrindais keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo. O tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį ir negali pradėti gyventi visaverčio gyvenimo, ir pakankamai pasirūpinti jam artimais asmenimis – žmona ir savo vaikais, priklauso nuo jo paties elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Taip pat pažymėtina tai, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistojo P. D. sveikatos būklė neleistų jam atlikti bausmės laisvės atėmimo vietoje, be to, įstatymai numato kalinčiųjų asmenų teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims, ir, esant būtinumui, gydymą specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas paskirtų bausmių rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, todėl P. D. paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. D. apeliacinį skundą atmesti.