Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Ričardo Gilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. A. bei Panevėžio Apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl 2013-05-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. Šiuo nuosprendžiu E. A. bei Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, išaiškinta, jog E. A. ir Valstybinė ligonių kasa dėl patirtos žalos turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, o prašymas priteisti atstovavimo išlaidas buvo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. gegužės 15 d., apie 0.15 val., (duomenys neskelbtini) dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. A., o būtent: norėdamas išsimaudyti tvenkinyje, būdamas neblaivus, esant blogam matomumui, neįvertinęs, kad prieš jį į vandenį nuo tiltelio įšoko nukentėjusysis E. A. ir, kad nukentėjusysis neišniro iš vandens, t.y. elgdamasis rizikingai, numatydamas, kad nerdamas į vandenį gali susidurti su ką tik į vandenį įšokusiu ir neišnirusiu nukentėjusiuoju bei padaryti nukentėjusiajam kūno sužalojimus, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis, kad tokie padariniai nekils, jis, įsibėgėjęs per visą tiltelio ilgį ir nuo jo šokdamas į vandenį, petimi kliudė tuo metu išnyrančiam iš vandens nukentėjusiajam E. A. dešinę veido pusę akies srityje, padarydamas nukentėjusiajam E. A. dešinės akies sumušimą, pasireiškusį kraujosruva akies vokuose ir junginėje, vyzdinio krašto įtrūkimu, kraujosruva tinklainėje, gyslainės plyšimu, kraujavimu į stiklakūnį ir aklumu, dėl ko nukentėjusysis E. A. prarado daugiau kaip 30 proc. darbingumo, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovas prašė skundus tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Tenkinama dalis nukentėjusiojo E. A. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. apeliacinių skundų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, pateiktus apeliacinius skundus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju V. T. dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo) sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. A. sveikatą bei tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra neginčytinai įrodyta, jog V. T. sužalojo E. A.. Ginčas šiuo atveju kyla tik dėl to, ar V. T. veiksmuose yra kaltė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai konstatavo, jog V. T. veiksmuose nėra kaltės bei susiklosčiusią situaciją nepagrįstai pripažino kazusu ir nepagrįstai priėmė ištiesinamąjį nuosprendį, dėl ko skundžiamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-10 nuosprendis yra panaikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 str. 1 d. 2 p.), kuriuo V. T. pripažįstamas kaltu pagal BK 137 str. 1 d. ir jam skiriama bausmė.

BK 137 str. 1 d. numatyta, jog tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog į vandenį įšoko E. A. dar nebūnant išnirus iš vandens (65-66, 69-70, 148 b.l.). Be to, V. T. taip pat nurodė, jog manė, kad įšokęs į vandenį E. A. ners tolyn, dėl ko maždaug po 10 sekundžių nuo nukentėjusiojo įšokimo į vandenį, pats įšoko pastarajam iš paskos, o kadangi buvo prietema, tai nerdamas vandenyje nieko nematė, tačiau panėręs juto dešiniu petimi smūgį (148 b.l.). Įvykio liudytojai M. K., V. R., E. Č., P. J. bei D. B. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, jog įvykio naktį, po vidunakčio, pasveikinus E. A. su gimimo diena, E. A. ir V. T. ėjo maudytis bei į vandenį įšoko vienas paskui kitą maždaug dešimties sekundžių skirtumu, o V. T. į vandenį įšoko E. A. dar nebūnant išnirus iš vandens. Be to, pastarieji liudytojai ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog E. A., išniręs iš tvenkinio sakė, jog nemato, kad skauda akį, iš kurios bėgo kraujas (26-29, 30-34, 35-36, 37-38, 45-46, 150-151, 167-168 b.l.). Nukentėjusysis E. A. taip pat viso baudžiamojo proceso metu teigė, jog įvykio metu, jam išnyrant iš vandens ore susidūrė su V. T., dėl ko jam buvo sužalota akis (6-9, 149-150 b.l.). Be to, iš teismo medicinos specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) matyti, kad E. A. nustatytas dešinės akies sumušimas, pasireiškęs kraujosrūva akies vokuose ir junginėje, vyzdinio krašto įtrūkimu, kraujosruva tinklainėje, gyslainės plyšimu, kraujavimu į stiklakūnį, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis, dėl vienos akies aklumo E. A. prarado daugiau kaip 30% bendro darbingumo, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (b.l. 19-20, 23).

Atsižvelgus į išdėstytus įrodymus akivaizdu, kad tarp išteisintojo V. T. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusiajam E. A. buvo sunkiai surikdyta sveikata, buvo tai, jog į jį, išnyrantį iš tvenkinio, atsitrenkė V. T.. Nustačius būtinąjį nusikalstamos veikos sudėties požymį – priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, norint teisingai kvalifikuoti padarytą veiką, reikia nustatyti kaltės, kuria buvo padaryta V. T. inkriminuota veika, turinį ir atitinkamai jos formą, rūšį. Kaip matyti iš skundžiamo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-10 nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog nagrinėjamu atveju V. T. nenumatė ir niekaip negalėjo numatyti, jog jo veiksmų pasėkoje bus sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nes tvenkinys buvo neapšviestas, o taip pat visiškai neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad pavojus bus toks rimtas, jog bus sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, pripažino, jog V. T. veiksmuose nėra kaltės, pabrėžė, kad ši situacija yra kazusas, konstatavo, jog V. T. nepadarė veikos, turinčios BK 137 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių ir V. T. iš kaltinimo pagal BK 137 str. 1 d. išteisino. Tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog V. T. įvykio naktį, apie 0.15 val., norėdamas išsimaudyti tvenkinyje, esant blogam matomumui, neįvertinęs, kad prieš jį į vandenį nuo tiltelio įšoko nukentėjusysis E. A. ir kad nukentėjusysis neišniro iš vandens, įšoko į vandenį. Konstatuotina, jog V. T. elgėsi rizikingai – suvokė daromos veikos rizikingą pobūdį, t.y., kad šokdamas į vandenį toje pačioje vietoje, kur iššoko ir dar neišnėrė E. A., gali į jį atsitrenkti ir pastarąjį sužaloti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių, dėl ko veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 137 str. 1 d. Kad V. T. dėl nusikalstamo pasitikėjimo padarė šį nusikaltimą patvirtina ir veikos aplinkybės, įrodančios, jog pats V. T. poelgis buvo rizikingas – jis šoko į vandenį tamsiu paros metu ir esant prastam matomumui, į tą pačią vietą, kur įšoko ir dar neišnėrė prieš tai įšokęs asmuo, tuo labiau, kad kiti byloje apklausti asmenys irgi suprato V. T. poelgį, kaip rizikingą ir šūksmais bandė jį perspėti bei sustabdyti nuo tokio poelgio. Nors V. T. ir nepatvirtino girdėjęs kitų asmenų perspėjimus, tačiau tai nepaneigia jo kaltės. Pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog V. T. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta nukentėjusiojo parodymais įvykio liudytojų: M. K., V. R., E. Č., P. J. bei D. B. parodymais, iš dalies ir paties V. T. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nustato, jog V. T. 2010 m. gegužės 15 d., apie 0.15 val., (duomenys neskelbtini), norėdamas išsimaudyti tvenkinyje, esant blogam matomumui, neįvertinęs, kad prieš jį į vandenį nuo tiltelio įšoko nukentėjusysis E. A. ir, kad nukentėjusysis neišniro iš vandens, elgdamasis rizikingai, numatydamas, kad nerdamas į vandenį gali susidurti su ką tik į vandenį įšokusiu ir neišnirusiu nukentėjusiuoju bei padaryti nukentėjusiajam kūno sužalojimus, tačiau lengvabūdiškai tikėdamasis, kad tokie padariniai nekils, jis, įsibėgėjęs per visą tiltelio ilgį ir nuo jo šokdamas į vandenį, petimi kliudė tuo metu išnyrančiam iš vandens nukentėjusiajam E. A. dešinę veido pusę akies srityje, ir taip dėl neatsargumo sunkiai sužalojo E. A., padarydamas nukentėjusiajam dešinės akies sumušimą, pasireiškusį kraujosruva akies vokuose ir junginėje, vyzdinio krašto įtrūkimu, kraujosruva tinklainėje, gyslainės plyšimu, kraujavimu į stiklakūnį ir aklumu, dėl ko nukentėjusysis E. A. prarado daugiau kaip 30 proc. darbingumo, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. T., ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, tačiau nuosekliai teigė, jog nelaimė įvyko dėl abiejų, t.y. tiek jo, tiek E. A., kaltės, bei nurodė, jog šios nelaimės taip pat būtų išvengta, jei E. A. tvenkinyje būtų nunėręs tolyn (148 b.l.), kas neleidžia daryti išvados, jog egzistuoja V. T. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Be to, nors tiek pats V. T., tiek E. A. nurodė įvykio metu vartoję alkoholio (alaus) (148-149 b.l.), tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog yra V. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p., kadangi nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau teismas pripažįsta V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino dalį nusikalstama veika padarytos žalos (BK 59 str. 1 d. 3 p.), nes tiek pats V. T. parodė, tiek nukentėjusysis patvirtino, kad yra atlyginta apie 1000 Lt žalos (148-149 b.l.).

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.), atsižvelgia į padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamų veikų padarymo motyvus, tikslus, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes, į asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jos reikšmę ir kitas aplinkybes.

V. T. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, už kurį sankcijoje numatyta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, jis yra neteistas (75 b.l.), neturi galiojančių administracinių nuobaudų (77-78 b.l.), psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas (79 b.l.), dirba (76 b.l.), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (81 b.l.), bei yra vedęs. Padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes – nukentėjusysis tapo aklas viena akimi ir prarado daugiau, kaip 30 proc. darbingumo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, V. T. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis, nei sankcijoje numatyto minimalaus ir maksimalaus dydžio vidurkis.

Pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvada, jog V. T. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, dėl ko šiuo atveju turi būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas ir vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p. bei 8 p. nuostatomis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas turi būti atidėtas minimaliam terminui, įpareigojant V. T. atsiprašyti nukentėjusiojo asmens bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę asmeniui, dėl nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurio pagrįstumo ir dydžio klausimus sprendžia teismas, priimdamas sprendimą byloje.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Panevėžio teritorinė ligonių kasa Valstybinės ligonių kasos naudai pareiškė 3183,67 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo už apmokėtas E. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (49-50 b.l.). Šioje byloje neginčytinai nustatyta, jog E. A. sveikata sunkiai buvo sutrikdyta sunkiai dėl V. T. veiksmų. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštas 3183,67 Lt dydžio civilinis ieškinys yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkintinas visiškai, šią sumą priteisiant iš V. T., kurio kaltais veiksmais ši žala ir buvo padaryta.

Be to, baudžiamojoje byloje nukentėjusysis E. A. pareiškė civilinius ieškinius dėl 5000 Lt turtinės ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. V. T. padarė neatsargų nusikaltimą, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nukentėjusysis E. A. dėl patirtų sužalojimų šiuo metu nemato viena akimi, prarado daugiau nei 30 procentų darbingumo, dėl patirto sužalojimo patyrė daug streso, buvo operuojamas, prarado daug gerų darbo pasiūlymų bei negali važinėti motociklu (149-150 b.l.). Nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas siekia ne tik teisingai kompensuoti pastarojo patirtą neturtinę žalą, tačiau atsižvelgia ir į tai, kad V. T. iš esmės paaiškino visas įvykio aplinkybes, nors tai ir nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra sumokėjęs nukentėjusiajam 1000 Lt (vieną tūkstantį litų), ką pripažino ir pats nukentėjusysis pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (148-149 b.l.), Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisė įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (124 b.l.), vidutiniškai per mėnesį gauna apie 1557 Lt darbo užmokesčio (126 b.l.), neturi jo vardu įregistruotų transporto priemonių (127 b.l.) bei yra sudaręs vartojimo kredito sutartis, pagal kurias kas mėnesį turi sumokėti po 241,63 Lt ir po 215,18 Lt (neįskaičiuojant pirmojo ir paskutinio mėnesių) (128-131, 132-144 b.l.), kas leidžia daryti išvadą, jog nėra objektų, į kuriuos galėtų būti nukreiptas priverstinis žalos atlyginimo išieškojimas, o be to, kaip pats teigė teisiamojo posėdžio metu, gyvena pas mamą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas V. T. kaltais veiksmais E. A. padarytą neturtinę žalą vertina 50000 Lt.

Tačiau prašydamas priteisti 5000 Lt dėl padarytos turtinės žalos, nukentėjusysis E. A. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo turėtas išlaidas, be to, V. T. yra parodęs, kad nukentėjusiajam yra atlyginęs apie 1000 Lt, ką iš esmės patvirtino ir pats nukentėjusysis, tačiau tikslios sumos nėra nurodęs. Atsižvelgiant į tai, E. A. pripažintina teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Nukentėjusysis E. A. baudžiamojoje byloje pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt sumai ir Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt sumai bei prašė priteisti iš V. T. šias pinigų sumas, kurias jis sumokėjo advokatui A. C. už suteiktas teisines paslaugas (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme).

BPK 106 str. 2 d. numato, kad teismas priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo E. A. prašymas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija), nustatytus advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžius, todėl iš V. T. priteistina 1500 Lt E. A. turėtų atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tenkinti dalį nukentėjusiojo E. A. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro E. Š. apeliacinių skundų.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį, kuriuo V. T. pagal BK 137 str. 1 d., vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p. buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir priimti naują nuosprendį:

V. T. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d. ir nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p. bei 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. T. atsiprašyti nukentėjusiojo asmens bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. T. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 3183,67 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt tris litus 67 ct) už apmokėtas E. A. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.E. A. – 50000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų.

Pripažinti E. A. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka