Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaičiuota bausmė, atlikta pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bei vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 2 MGL (260 Lt) bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 24 d. iki 2014 m. kovo 9 d., ir bausmės, atliktos pagal 2014 m. balandžio 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį bei pagal 2014 m. rugsėjo 25 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą.

Priteista solidariai iš nuteistųjų R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) rajone, šiuo metu suimto, ir R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) rajone, šiuo metu suimto, 119,85 Eur (vienas šimtas devyniolika eurų 85 centai) (413,82 Lt) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei J. P..

Priteista solidariai iš nuteistųjų R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) rajone, šiuo metu suimto, ir R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini) rajone, šiuo metu suimto, 550,00 Eur (penki šimtai penkiasdešimt eurų) (1899,04 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam T. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. ir R. B. nuteisti už tai, kad 2014 m. vasario 14 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) filialo patalpose – viešoje vietoje, vykusių šokių metu, veikdami kartu, R. K. tyčia, ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavus nepilnamečiui nukentėjusiajam T. P., gimusiam (duomenys neskelbtini) metais, į veido sritį, R. B. vieną kartą spyrus T. P. į smakrą bei vieną kartą kumščiu sudavus į veido sritį, padarė nepilnamečiui nukentėjusiajam T. P. galvos smegenų sukrėtimą, apatinio žandikaulio dešinės pusės I danties lūžį – nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. K. ir R. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų), pačių nuteistųjų parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Patys apeliantai savo skunduose iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Todėl nuteistųjų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Dėl to teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, ir todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien dėl to, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, jos savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Taigi tai, kad būtent nuteistieji betarpiškai realizavo visus jų ginčijamo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina:

nukentėjusiojo T. P. parodymai, kai jis apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad po to, kai jis šokiuose pašokdino R. K. panelę D. (M.), priėjęs R. K. jam trenkė, jis trenkė atgal, tada R. K. jam trenkė dar kartą ir jis nukrito, po to prie jo priėjęs B. spyrė jam iš kojos į smakrą ir po to smūgio jis pargriuvo ir daugiau nieko neatsimina (3 t., 80-81 b. l.); liudytojo Š. M. parodymai, kai jis apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad matė, kaip R. K. trenkė T. (P.), po to T. trenkė jam atgal, visi subėgo, apstojo, spardė, mušė, matė, kaip R. B. Tomui spyrė iš kojos (3 t., 82-83 b. l.); liudytojos P. P. parodymai, kai ji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad matė, kaip R. K. ir R. B. primušė brolį (T. P.). Parodė, kad kai brolis šoko su R. K. panele, R. K. priėjo prie T. ir paklausė „kas tau yra“, o T. atsakė, kad „nieko, kas tau yra“, ir tada R. trenkė T., tada T. jam atgal ir nebepamena, ar R. smūgiavo dar kartą. R. B. broliui spyrė iš kojos, ir brolis nugriuvo ant žemės (3 t., 83 b. l.); liudytojo F. Š. parodymai, kai jis teisiamojo posėdžio metu patvirtino kaip teisingus savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad matė, kaip R. K. trenkė T. P., o šalia stovėjęs R. B. spyrė stovinčiam T. į krūtinę, ar tai į petį, dėl ko T. nugriuvo (4 t., 96 b. l.); tokius nukentėjusiojo ir nurodytų liudytojų parodymus atitinkantys nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės J. P. parodymai, kai ji nurodė, kad sūnus jai sakė, kad jį sumušė „R.“ ir R. B.. Sakė, jog pašokdino „R.“ panelę ir dėl to įvyko muštynės (3 t., 81 b. l.); liudytojo E. P. parodymai, kai jis parodė, kad iš brolio – nukentėjusiojo T. P. žino, kad jį primušė R. B. ir R. (3 t., 81-82 b. l.); liudytojos S. M. parodymai, kai ji nurodė, kad nors konkrečiai nematė, kas T. sudavė smūgius, tačiau patvirtino, kad įvykio metu per sąmyšį jai kažkas pasakė, kad R. K. muša T. (3 t., 85 b. l.); specialisto išvada Nr. G 354/14(04), iš kurios matyti, kad nukentėjusiajam T. P. buvo padaryti šie sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, apatinio žandikaulio dešinės pusės I danties lūžis. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 13 b. l.); akistatos protokolas, iš kurio turinio matyti, kad liudytojas Š. M. akistatos su įtariamuoju R. B. metu patvirtino savo duotus parodymus, jog matė, kaip R. B. vieną kartą su kumščiu sudavė T. P. į veidą ir vieną kartą spyrė su koja į krūtinę (1 t., 101-102 b. l.).

Taigi tai, kad R. K. ir R. B., veikdami kartu, viešoje vietoje, vykusių šokių metu, R. K. tyčia, ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavus nepilnamečiui nukentėjusiajam T. P. į veido sritį, R. B. vieną kartą spyrus T. P. į smakrą bei vieną kartą kumščiu sudavus į veido sritį, padarė nepilnamečiui nukentėjusiajam T. P. galvos smegenų sukrėtimą, apatinio žandikaulio dešinės pusės I danties lūžį – nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – įrodyta.

Ir nors nuteistajam R. K. yra nesuprantama, kodėl teismas sprendė, kad jis veikė bendrininkų grupėje kartu su R. B., kadangi jis, pasak apelianto, nematė, kaip R. B. trenkė nukentėjusiajam, vis dėlto, anksčiau išdėstytais ir byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko ne tik apeliantas R. K., bet ir apeliantas R. B., kuris po R. K. panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, pats, spirdamas vieną kartą nukentėjusiajam į smakrą bei vieną kartą kumščiu suduodamas į veido sritį, prisidėjo prie R. K. jau pradėtos nusikalstamos veikos. Ir nors nenustatyta, kad nuteistieji R. K. ir R. B. iš anksto būtų taręsi dėl jiems inkriminuotų veiksmų atlikimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką ir nukentėjusiojo sveikatą, savo elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą atitinka ir teismų praktika, kur konstatuota, kad susitarimas bendrininkauti nebūtinai turi būti išsamiai aptartas iki nusikalstamos veikos pradžios, jis gali būti kilęs ir spontaniškai jau pradėjus realizuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–459/2012). Todėl darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia nuteistasis R. K., bendrininkavimo institutas šioje byloje taikytas tinkamai ir nėra pagrindo abejoti teismo sprendimo teisėtumu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis R. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su R. B., ir dėl to pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai, jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda, baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Tai, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis R. K., veikdamas kartu su nuteistuoju R. B., veikė vieninga tyčia ir juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys nusikalstamos veikos darymo metu – jie buvo pažįstami, kartu atvyko į šokius, jie abu smurtinius veiksmus atliko vieno ir to paties nukentėjusiojo atžvilgiu, jie savo veiksmais pritarė vienos kito veiksmams, vienas po kito puolė nukentėjusįjį. Taigi jie abu, smurtaudami ir naudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, bei suduodami smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, suprato, kokios pasekmės nukentėjusiojo sveikatai gali kilti, tačiau nepaisydami to vis tiek elgėsi pavojingai ir nusikalstamai. Todėl pripažįstama, jog nėra svarbu, kiek smūgių kuris kaltininkas sudavė nukentėjusiajam, kadangi jie, kaip bendravykdytojai, atsako bendrai ir baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį bei punktą.

Vadinasi, nustačius, kad smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo tiek nuteistasis R. K., tiek nuteistasis R. B., ir kad jie veikė bendrininkų grupėje, jiems būnant nusikaltimų bendravykdytojais, apylinkės teismo išvada, kad abu kaltininkai tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo T. P. sveikatos sutrikdymo procese atsako pagal sukeltas pasekmes, yra teisinga.

Nepagrįstai apeliantai skunduose teigia, kad muštynes išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris pradėjo stumdyti nuteistojo R. K. draugę, kadangi tai, be paties nukentėjusiojo parodymų, paneigia ir liudytojų Š. M. (3 t., 82-83 b. l.), P. P. (3 t., 83 b. l.) ir F. Š. parodymai, kai jie parodė, kad muštynės prasidėjo po to, kai T. P. tik pašokdino R. K. merginą, jis jos netampė, nemušė, o tik pašokdino. Ir nors liudytoja D. M. apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis ją tampė už pečių (3 t., 86 b. l.), visgi, vertinant šios liudytojos parodymus, būtina atsižvelgti į galimą tokių parodymų prigimtį, į galimą subjektyvių ar objektyvių faktorių įtaką jo parodymams – liudytojos D. M. santykius su R. K., kurie į šokius atvyko kaip pora, ir iki šiol bendrauja tarpusavyje. Antra, tokie aptariamos liudytojos ir nuteistųjų parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek kitų liudytojų parodymams. Dėl to tokie liudytojos D. M. parodymai vertintini kaip šališki, ir todėl daroma išvada, kad jais priimant skundžiamą nuosprendį nesiremta pagrįstai.

Taip pat nuteistųjų skundais bandoma įtikinti, kad nukentėjusiojo ir, kaip galima suprasti iš nuteistųjų skundų turinio, jiems nepalankius parodymus davusių kitų liudytojų, parodymai yra nepatikimi. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Vadovaujantis tokia nuteistųjų logika, sektų, kad vienareikšmiškai reikėtų atmesti visus kaltinamųjų, neigiančių savo kaltę, parodymus, nes kaltinamieji visais atvejais yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais būdais, taikomais vertinant subjektyviosios kilmės duomenų patikimumą. Vertinant atskirų įrodymų šaltinių patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties įrodymų šaltinio padarytos nusikalstamos veikos apimčiai bei padarytų veiksmų pavojingumo laipsniui. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad nukentėjusysis T. P., liudytojai – Š. M., P. P., F. Š., J. P., E. P. S. M. galėjo apkalbėti apeliantus nepagrįstai apkaltindami juos sumušus nukentėjusįjį. Maža to, nukentėjusiojo ir nurodytų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai specialisto išvada Nr. G 354/14(04) ir akistatos protokolas. Taigi vien ta aplinkybė, kad T. P., P. P., J. P. ir E. P. yra susiję giminystės ryšiais su nukentėjusiuoju, kritiško šių asmenų parodymų vertinimo savaime nesuponuoja. Ši nuostata aiškinama tuo, kad nenustačius, jog nukentėjusysis ir liudytojai būtų sulaužę priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, ta aplinkybė, kad nukentėjusysis ir nurodyti liudytojai yra artimi giminaičiai, nėra pagrindas jų parodymus apie tai, kad įvykio vietoje inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų padarymo metu nuteistieji panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, tuo padarydami nukentėjusiajam T. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią R. K. ir R. B. kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistųjų, neigiančių savo kaltę ir siekiančių sumažinti jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, teiginiais.

O tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Todėl nuteistųjų skunde nurodyti teiginiai, kurie yra susiję su įrodymų vertinimu, jų trūkumu pastarųjų kaltei pagrįsti, papildomų liudytojų apklausomis, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, atmestini. Tuo pačiu pažymima tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2010, 2K-184/2009, 2K-11/2012), ko, šiuo nagrinėjamu atveju, nėra.

Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. nesutinka su iš jo priteistais civiliniais ieškiniais ir teigia, kad nukentėjusiajam priteistas per didelis neturinės žalos atlyginimas, bei nepagrįstai priteistos gydymo išlaidos. Tačiau ir tokie apelianto teiginiai nepagrįsti.

Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam nuteistųjų R. K. ir R. B. neteisėtais veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jam buvo padarytas smegenų sukrėtimas, apatinio žandikaulio dešinės pusės I danties lūžis, nukentėjusysis buvo gydomas ligoninėje dėl galvos smegenų sukrėtimo ir apatinio žandikaulio dešinės pusės 1 danties lūžio nuo 2014-02-15 iki 2014-02-24, iš kurios išleistas toliau gydytis ambulatoriškai. Taigi nukentėjusysis T. P., kuris įvykio metu tebuvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, neabejotinai jautė tiek skausmą, tiek įtampą, tiek psichologinį diskomfortą, ką patvirtina ir tos aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo sužalotas mokyklos, kurioje mokosi, salėje, šokių metų, draugų ir artimųjų akivaizdoje. Vadinasi, nukentėjusysis dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad iš apeliantų priteistas neturtinės žalos atlyginimas (550,00 Eur) nukentėjusiajam, nėra per didelis ir neprieštarauja susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose ir atitinka tiek teisingumo, tiek protingumo, tiek sąžiningumo kriterijus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė.

Taip pat byloje nustačius, kad nuteistieji R. K. ir R. B. panaudojo nukentėjusiojo T. P. atžvilgiu smurtą, dėl ko jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė J. P. lankė sūnų (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kelionėms naudojo kurą, pirko būtinus reikmenis ir papildomą maistą ligoninėje gulinčiam sūnui, o jos pareikštas 119,85 Eur civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas pirkimo kvitais ir įrodytas, sprendžiama, kad turtinės žalos atlyginimas priteistas iš nuteistųjų taip pat pagrįstai.

Be to, nuteistasis R. K. skunde nurodo ir tai, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai nepripažino jo prisipažinimo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nors jis viso tyrimo metu davė nuoseklius ir tapačius parodymus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t.y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2012, 2K-688/2012, 2K-78/2014). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, R. K., pareiškus jam įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, savo kaltę pripažino tik iš dalies, jis pripažino nukentėjusiajam sudavęs tik vieną smūgį ir teigė, nematęs, kas be jo dar mušė nukentėjusįjį (1 t., 86-89 b. l.). Sekančios apklausos metu apeliantas jau teigė, kad pats nukentėjusysis jį puolė pirmas, o jis tik gynėsi (1 t., 91 b. l.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. nurodė, kad visgi jis pirmas sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam, o ką šokių salėje veikė R. B., nurodė nematęs (3 t., 78-79 b. l.). Apeliaciniame skunde apeliantas jau nurodė, kad konfliktą išprovokavo ir jį pradėjo pats nukentėjusysis, kuris pradėjo stumdyti jo draugę. Taigi, nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis R. K., kuris viso proceso metu stengėsi sumažinti savo indėlį į nusikalstamos veikos padarymą, nenurodė savo bendrininko, ir neatlygino nė dalies nukentėjusiajam priteistos žalos, – nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus ir kad jo parodymai padėjo išsiaiškinti nagrinėjamos bylos aplinkybes. Todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, kad byloje yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, būtų pažeidęs baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmes nuteistiesiems, teismas atsižvelgė į tai, kad nėra apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje, įvertino nuteistųjų asmenybes – R. K. teistas tris kartus, paskutinį kartą teistas už analogišką veiką – viešosios tvarkos pažeidimą, bausmės neatlikęs, nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai įvykdė neišnykus ankstesniam teistumui; R. B. teistas septynis kartus, paskutinius keturis kartus teistas už analogišką veiką – viešosios tvarkos pažeidimą, bausmes – baudas atlikęs, nes baudos išieškotos, nusikalstamą veiką šioje byloje įvykdė neišnykus ankstesniam teistumui. Taigi, apylinkės teismas įvertino visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantams už nusikaltimo padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apeliantų asmenybių ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistieji, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistiesiems apylinkės teismo skirtos bausmės visiškai atitinka tiek jų padarytą nusikalstamą veiką, tiek jų asmenybes, tiek bausme siekiamus tikslus. O tai, jog nuteistieji vis dėlto mano, kad jiems turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda ir pagrindo mažinti jiems pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio ar keisti jiems skirtą bausmės rūšį. Kartu pastebėtina tai, kad vien tik nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Be kita ko nuteistasis R. K. skunde nurodo ir tai, kad teisėja ir prokuroras buvo prieš jį nusistatę, nuosprendis buvo priimtas jam „už akių“, nuosprendžio paskelbimo metu nedalyvaujant nuteistojo R. B. gynėjui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir pats nuteistasis rašydamas apeliacinį skundą, nes jame neprašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. Tačiau to akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus nuteistojo skunde nurodytus pažeidimus. O tai, kad nuosprendis buvo paskelbtas nedalyvaujant nuteistojo R. B. gynėjui, atsižvelgiant į tai, kad jam buvo tinkamai pranešta apie nuosprendžio paskelbimo datą ir laiką, nuosprendžio nedaro nei neteisėtu, nei nepagrįstu.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikavo teisingai, jų kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistuosius išteisinti, ar skirti jiems švelnesnes, jų prašomas bausmes, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais, nėra pagrindų, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų R. K. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.