Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-21 · Administracinė byla Nr. A-2164-520/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-21
Bylos Nr.
A-2164-520/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00819-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2164-520/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00819-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. Š. (byloje nurodomas vardas ir pavardė D. Š., nors Lietuvos Respublikos gyventojų registre nurodytas vardas ir pavardė D. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. gegužės 25 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjo teigimu, apie 7,5 kv. m kameros ploto užima sanitarinis mazgas ir visi privalomi įrengti baldai. Kamerose, kuriose buvo laikomas, taburečių užteko ne visiems asmenims, stalas buvo apie 0,3 cm dydžio, nebuvo įrengtos spintelės maistui ir higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjas pažymėjo, jog buvo suvaržytas normalus judėjimas kameroje. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija sąmoningai ir nepertraukiamai pažeidinėjo galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas dėl nepakankamo kameros Nr. 255 ploto patyrė galvos traumą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medicinos skyrių kreipėsi dėl kraujavimo iš dantenų, tačiau kraujavimo priežastis nebuvo nustatyta, gydymas nepaskirtas, rekomenduota naudoti konkrečią dantų pastą, planinė konsultacija pas gydytoją periodontologą neįvyko.

Pareiškėjo teigimu, kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18, 21, 29 straipsnių ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą ir padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino iš Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtinto reglamentavimo, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją; 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą; 2011 m. sausio 25 d. sprendimas Elefteriadis prieš Rumuniją) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1235/2012). Pareiškėjas nurodė, kad dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų patyrė sunkiai atstatomą dvasinę ir fizinę žalą, buvo sutrikdyta jo sveikata. Pareiškėjo nuomone, jis buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2013 m. lapkričio 13 d., 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. birželio 23 d. – 2014 m. rugsėjo 18 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. – 2014 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 16 d., 2014 m. spalio 21 d., 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. spalio 24 d., 2014 m. spalio 27 d. – 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. lapkričio 6 d. – 2014 m. lapkričio 13 d., 2014 m. lapkričio 20 d. – 2014 m. gruodžio 4 d.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaro galimybes jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Atsakovo teigimu, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos reikmenims sudėti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pakankamai neilgai. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas apie 15 mėnesių. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymo vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotų finansinių galimybių užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas teismas taip pat nelaikė pakankamu pagrindu pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintu reglamentavimu, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad pareiškėjo laikymas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą turėjo neigiamą poveikį jo psichikos būklei, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau teismas, atsižvelgęs į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamus žalos atlyginimo dydžius, pažymėjo, kad pareiškėjo prašomas priteisti pinginės kompensacijos dydis neproporcingas jo patirtai neturtinei žalai.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, ginčas dėl žalos, kurią pareiškėjas nurodo patyręs dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, turi būti nagrinėjamas vadovaujantis CK ir Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis bendrosios kompetencijos teisme. Teismas nustatė, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir šių nusiskundimų, kaip savarankiškų žalos padarymo pagrindų, nenagrinėjo. Teismas taip pat nustatė, kad dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimui konstatuoti. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į tai, kad ginčijamu laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 100 Eur.

III.

Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą, pripažinti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai tyčiniais ir sąmoningais veiksmais / neveikimu diskriminavo pareiškėją; kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo sukelti ne tik nepatogumai, bet ir sveikatos sutrikimai, patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš atsakovo 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad kalint nepriimtinomis sąlygomis buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, taip pat žala padaryta civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

2. Teismas neišreikalavo iš atsakovo informacijos apie būnant kameroje Nr. 255 pareiškėjo patirtą galvos traumą.

3. Teismas netinkamai įvertino skunde išdėstytas aplinkybes dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinių, todėl, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes.

4. Teismas nevertino skunde išdėstytų argumentų, susijusių su tyčine ir sąmoninga pareiškėjo diskriminacija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. Š. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas apie 15 mėnesių buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas nei nustatyta Įsakyme, ir, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, prašo jį panaikinti ir patenkinti skundą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas išreikalavo ne visus bylai reikšmingus įrodymus, netinkamai įvertino skunde išdėstytas aplinkybes, nevertino pareiškėjo diskriminacijos, o nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, nes buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išnagrinėjęs klausimą, susijusį su pareiškėjo kreipimusi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medicinos skyrių dėl kraujavimo iš dantenų ar dėl baldų trūkumo kamerose, kuriose jis buvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo įrodymų apie patirtą galvos traumą, minėtus duomenis išreikalavo. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje bendrosios praktikos slaugytoja nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. kreipėsi su žaizda kaktos srityje ir paaiškino, jog kameroje į lovos kampą sumušė galvą. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde teigia, kad galvos traumą patyrė dėl nepakankamo kameros Nr. 255 ploto, tačiau nepaaiškina tikslių šio įvykio aplinkybių ir nedetalizuoja, kaip patirta trauma yra susijusi su nepakankamu kameros Nr. 255 plotu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimo ir pareiškėjo patirtos traumos. Taigi pareiškėjo argumentas, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo sutrikdyta jo sveikata, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, su galvos trauma susijusių dokumentų neišreikalavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui bei teisėtumui.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro atskiro pagrindo konstatuoti asmens teisės į orumą pažeidimą. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus bei neigiamas pasekmes sveikatai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime apie 15 mėnesių buvo kalinamas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl judėjimo galimybių sumažėjimo ir vietos susidėti daiktus trūkumo pagrįstai vertino kaip nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo dalį.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis buvo diskriminuojamas dėl socialinės padėties, nes Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nesistengė pagerinti jo laikymo sąlygų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad diskriminacija pasireiškė tyčia ir sąmoningai neužtikrinant pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitiko Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio reikalavimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Be to, diskriminacijos uždraudimas yra įtvirtintas ir Konvencijos 14 straipsnyje, kurį aiškindamas, EŽTT yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr., pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nors atsakovas turėjo pareigą laikytis Įsakyme nustatyto 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo, tačiau šio reikalavimo pažeidimas pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat yra viršijamas maksimalus leistinas laikyti asmenų skaičius. Lietuvos administracinių teismų praktikoje minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taip pat nustatomas pakankamai dažnai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių ypatingų jo laikymo sąlygų, kurios galėtų pagrįsti pareiškėjo padėties išskirtinumą palyginti su kitų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų padėtimi. Taigi pareiškėjas visiškai nepagrindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo. Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai tyčiniais ir sąmoningais veiksmais / neveikimu diskriminavo pareiškėją. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino su galima pareiškėjo diskriminacija susijusias aplinkybes ir, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl diskriminacijos, yra nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde išdėstytas aplinkybes dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinių, todėl, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai atsižvelgė į kilusias pasekmes, į tai, kad žala padaryta civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiaverčiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi rusų autorės G. S. Chovdyrovos knyga, kurioje, anot pareiškėjo, moksliškai įrodyta, kad gyvenimas nežmogiškose sąlygose padaro asmenybei dvasinę ir fizinę žalą, kuri yra sunkiai atstatoma ir reikalauja ilgo reabilitacijos laikotarpio. Pareiškėjo teigimu, dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų pasireiškė nurodytoje knygoje aprašyti psichologiniai sukrėtimai bei fiziniai nepatogumai, kurie turėjo įtakos pareiškėjo elgesiui ir mąstymui, palaužė jį dvasiškai, sugniuždė kaip asmenybę, nes teko intensyviai išgyventi vidinį diskomfortą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas apie 15 mėnesių kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas galvos traumą patyrė ne dėl per mažo kameros ploto.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus psichologinius sukrėtimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, stresą, kitas neigiamas pasekmes jo psichikos būklei ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasDalia Višinskienė