- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- I1-3192-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00416-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. vasario 7 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 5 d.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 52–58) nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK). Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį ploto užėmė baldai. Gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų, žiurkių, blusų ir kitų parazitų, per visą laikotarpį nei vieno karto nebuvo naikinami parazitai. Nebuvo jokios ventiliacijos. Dirbtinis apšvietimas buvo labai silpnas, lempos buvo be apsauginių gaubtų, tai vertė pareiškėją nuolat jausti baimę, įtampą, pareiškėjas nesijautė saugus. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Sanitarinio mazgo patalpoje buvo 5 unitazai, nebuvo jokių kabinų, pertvarų ar užuolaidėlių, todėl kiti kaliniai matydavo pareiškėją atliekantį gamtinius reikalus. Tualeto patalpoje nebuvo ventiliacijos, buvo blogas kvapas, todėl teko patirti stresą. Tualetai buvo seno tipo – įmontuoti grindyse, neuždengti. Dušo patalpose nebuvo jokių pertvarų, nebuvo guminių kilimėlių, buvo labai slidu. Kiti asmenys stebėjo pareiškėją besiprausiantį duše. Nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė orumo pažeminimą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, jautė diskomfortą.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 9–15) nurodė, kad minimali vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį Nr. 76-203 su uždarąja akcine bendrove „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Įstaiga užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias ar nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. 6 būrio patalpose lempos su apsauginiais gaubtais. Pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, netinkamo apšvietimo į Turto valdymo skyrių nesikreipė. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą. Privatumui užtikrinti sanitariniame mazge įrengtos kabinos. Sanitariniame mazge veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, esant poreikiui vėdinama ir per langus. Įstaiga užtikrina, jog nuteistųjų dušinės būtų aprūpinamos tinkamu inventoriumi, įranga. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato įrengti matomumą ribojančias sieneles ar užuolaidas bendrose dušų patalpose. Guminiai kilimėliai patalpoje įrengti. Pareiškėjas atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl streso, patiriamų dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, nepatogumų, pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atvyko 2017 m. balandžio 20 d. (b. l. 39), šioje byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. balandžio 5 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 9–10, 39, 41–42) kad nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, kuri yra 36,43 kv. m ploto, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,64 kv. m ploto, nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 6 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kuri yra 50,81 kv. m ploto, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 6 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 54,58 kv. m, joje įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 4,54 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą teigia, kad atsakovo atstovas pateikė netikslius duomenis apie miegamųjų vietų skaičių 1 gyvenamojoje patalpoje, nurodo, kad joje buvo 20 miegamųjų vietų, likus 3 mėnesiams iki vertinamojo laikotarpio pabaigos, joje buvo 18 miegamųjų vietų. Tačiau pažymėtina, jog skunde pareiškėjas teigė, kad sekcijose buvo laikoma 16–18 asmenų. Pareiškėjo argumentai dėl miegamųjų vietų skaičiaus gyvenamosiose patalpose prieštaringi ir nepagrįsti įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais remiasi, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo netinkamas, nebuvo ventiliacijos gyvenamosiose patalpose ir sanitariniame mazge.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralaus apšvietimo dydžio teisės aktai nenumato. Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovo atstovas pateikė 2020 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 77-429 (toliau – Pažyma), kuri patvirtina, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gyvenamosiose patalpos vėdinamos per langus. Sanitariniame mazge veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, esant poreikiui vėdinama ir per langus (b. l. 20–21). Jokių objektyvių duomenų (nuotraukų, patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos, atsakovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, netinkamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad lempo buvo be apsauginių gaubtų, todėl jis jautėsi nesaugiai. Teisės aktai nereglamentuoja, jog ant šviestuvų turi būti įrengiami apsauginiai gaubtai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK vertinamuoju laikotarpiu galiojo 2016 m. lapkričio 23 d. sutartis Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 31–34). Iš teismui pateiktų Darbų atlikimo aktų, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų (b. l. 43–48) matyti, jog 6 būryje buvo atliekami kenkėjų naikinimo darbai, taigi, nėra pagrindo teigti, jog sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge, nes unitazai buvo be pertvarų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Pažymos duomenys (b. l. 41–42) bei pateiktos fotonuotraukos (b. l. 49) patvirtina, kad privatumui užtikrinti sanitariniame mazge įrengtos kabinos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo tualete neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad sanitariniame mazge buvo tupimi unitazai. Nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nustato, jog pataisos įstaigoje gali būti įrengiami tupiami tualetai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su tuo, jog duše nebuvo kilimėlių. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, kad dušo patalpose turi būti kilimėlis arba grotelės po 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos. Atsakovo atstovo pateikta Pažyma (b. l. 42) patvirtina, kad guminiai kilimėliai dušo patalpoje įrengti.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl kilimėlių nebuvimo dušo patalpose, o šis būtų atsisakęs tokį jo prašymą tenkinti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namų administracija, žinodama apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus (pareiškėjo patiriamus nepatogumus), ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Taip pat pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pareiškėjas nurodo, kad dušų patalpoje nebuvo pertvarų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas maudantis.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pataisos namų dušinėje nebuvo įrengtos maudymosi kabinos (b. l. 12). Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tokio reikalavimo nėra. Vis dėlto, LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo prastos, byloje nenustatyta kitų gyvenamųjų patalpų įrengimo, higienos ar buitinio aprūpinimo pažeidimų. Kaip minėta, privatumo duše neužtikrinimas galėtų būti laikomas tik kumuliacine aplinkybe, jei būtų nustatytos ypač prastos kalinimo sąlygos ir vertinamas jų visetas. Nagrinėjamu atveju, tokių aplinkybių nenustačius, nėra pagrindo vertinti pataisos namų administracijos veiksmus kaip pažeidžiančius Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjas prašo apklausti liudytojus M. G. ir Š. D., taip pat nurodo, kad jo žodžius galėtų paliudyti 6 būryje laisvės atėmimo bausmę atlikę nuteistieji, kurių pavardžių jis neprisimena. Pareiškėjas tiksliai nenurodė kokias aplinkybes gali patvirtinti prašomi apklausti liudytojai, nenurodė jų gyvenamųjų vietų, pavardžių, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.