Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- 2518,69 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiosios A. K. gydymą;

- 30000 Lt nukentėjusiajai A. K. neturtinei žalai atlyginti;

- 520 Lt valstybės naudai už valstybės garantuojamą antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 31 d., apie 21.00 - 22.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų su sugyventine A. K. kilusio konflikto metu, tyčia ranka sudavė jai vieną smūgį į veidą, kuo padarė A. K. kraujosruvą dešinės akies vokuose su dešinės akies obuolio sumušimu, odenos plyšimu, vidinių terpių išritimu, tinklainės atšoka, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, kadangi dėl dešinės akies traumos nukentėjusioji A. K. prarado 35 % bendro darbingumo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde neneigia įvykio dieną vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją A. K. bei ją sunkiai sužalojęs, tačiau nuteistasis tvirtina, jog sužalojo savo sugyventinę netyčia.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad V. K. savo sugyventinę A. K. sunkiai sužalojo, veikdamas netiesiogine tyčia. Veika pripažįstama padaryta tyčia, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus sveikatos ar net gyvybės, tačiau tikisi sunkaus sveikatos sutrikdymo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti). Kaip minėta, nuteistasis V. K. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad sunkiai sutrikdė savo sugyventinės sveikatą netyčia. Tačiau apie kal­ti­nin­ko ty­čios tu­ri­nį teis­mas spren­džia at­si­žvelg­da­mas ne tik į paties kaltininko parodymus, bet ir į vi­sas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo padary­mo įran­kius, bū­dą, su­ža­lo­ji­mų kie­kį, jų po­bū­dį, vie­tą, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nukentėju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo padarymo. Byloje nustatyta, kad V. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu sudavė savo sugyventinei ranka į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajai dešinės akies sužalojimus, dėl kurių nukentėjusioji neteko 35 procentų darbingumo ir kurie sukėlė A. K. sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistojo V. K. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąją nebuvo intensyvus, jis sudavė tik vieną smūgį savo sugyventinei, tačiau pagal sužalojimo lokalizaciją, suduoto smūgio sukeltas pasekmes akivaizdu, jog V. K. suduotas moteriai į veidą smūgis buvo labai stiprus ir sukėlė sunkias, nepataisomas pasekmes. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios A. K., iš dalies ir iš paties nuteistojo V. K. parodymų, nuteistasis, sunkiai sužalojęs savo sugyventinę, iš karto nesiėmė priemonių, kad jai būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. K., būdamas suaugęs, sveikos psichikos žmogus, suduodamas stiprų smūgį moteriai į galvos - gyvybiškai svarbaus organo – sritį, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į sugyventinės sveikatą ar net gyvybę ir nors ir nenorėjo sunkiai sužaloti savo sugyventinės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas padarinių atsiradimui. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai konstatavo, kad V. K. sunkiai sutrikdė savo sugyventinės A. K. sveikatą veikdamas netiesiogine tyčia. Kaip nurodė pats nuteistasis V. K., su nukentėjusiąja A. K. jį sieja faktiniai sutuoktiniai santykiai, apie 7 – 8 metus jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už kurios padarymą V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta nei V. K. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kaip skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. K. praeityje nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, nuteistasis dirba. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistąjį teigiamai charakterizuojančius bruožus, įvertinęs visumoje su aplinkybėmis, jog padarytas labai sunkus smurtinis nusikaltimas, nuteistasis neatlygino net dalies jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai padarytos žalos, po nusikaltimo padarymo nepasirūpino, kad nukentėjusiajai būtų suteikta medicininės pagalba, paskyrė nuteistajam V. K. bausmę baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam V. K. minimalią baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, V. K. paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. V. K. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių V. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su V. K. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. K. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.