Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Bylos procesas dėl D. K. pareikšto 100 Lt (vieno šimto litų) civilinio ieškinio nutrauktas (LR BPK 107 str.).

Priteista iš D. K. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) proceso išlaidų A. Ž. naudai gynėjo advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2012 m. rugsėjo 25 d., 10.56 val., panaudodama kompiuterį, buvusį adresu: (duomenys neskelbtini), internetinio tinklapio (duomenys neskelbtini) rubrikoje pramogos – pažintys be D. K. žinios paskelbė informaciją, kad vyras, vardu D., siekia susipažinti ir užmegzti rimtus santykius su mergina, skelbime buvo nurodytas D. K. asmeninis telefonas (duomenys neskelbtini), skelbimą perskaitė 214 kartų, t. y. taip įkelta ir paskleista informacija neatitiko tikrovės, ir ši informacija galėjo pakirsti pasitikėjimą D. K..

Privatus kaltintojas D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Nusprendus, kad vis dėlto neįrodyta, jog A. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes A. Ž. civilinį ieškinį pripažino.

Skunde nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, nes mano, kad nuosprendis priimtas netinkamai ištyrus bylos medžiagą ir dėl to pirmosios instancijos teismui padarius neteisingą išvadą, kad A. Ž. veiksmuose nėra

baudžiamojo nusižengimo sudėties, numatytos BK 154 str. 1 d. Apelianto teigimu, iš nuosprendžio turinio išplaukia, kad teismas iš viso nenagrinėjo šių jo skunde nurodytų aplinkybių: ar A. Ž. paskleista informacija, esą jis ieško merginos rimtiems santykiams, atitiko tikrovę; ar tokia informacija buvo iš tiesų plačiai prieinama; ar minėta informacija, esant jo nurodytoms aplinkybėms (esant jo požiūriui, kad nepanaikinus bažnytinės santuokos neleistina ieškoti „rimtų santykių“ su merginomis), iš tiesų galėjo pakirsti jo aplinkinių ir jo vaikų pasitikėjimą juo; ar A. Ž. poelgis buvo tyčinis, turint motyvą sufabrikuoti jo neištikimybės įrodymus 2012-06-22 jos pradėtoje ištuokos byloje. Dėl to teigia, kad ta aplinkybė, jog teismas nenagrinėjo nurodytų klausimų, parodo, kad teismas pažeidė bylai teisme nagrinėti taikomas teisės normas (BPK 242, 271-292, 295 str.), pažeidė nuosprendžio priėmimui taikomas normas (BPK 300, 301, 305 str.), pažeidė įrodymų vertinimui taikomas normas (BPK 20 str.). Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad internetinio skelbimo turinys neidentifikavo jo, yra klaidingas, kadangi, pasak apelianto, paskleista informacija galėjo neigiamai paveikti jo pažįstamų (draugų, bendradarbių, kolegų) ir jo vaikų nuomonę apie jį, o šie žmonės žino jo mobilųjį telefoną ir jo elektroninį paštą. Teigia, kad apylinkės teismo argumentas, kad skelbime buvo išsakyta kaltinamosios subjektyvi nuomonė apie tam tikrus faktus, susijusius su juo, yra neaiškus ir nekorektiškas, kadangi, jeigu šiame teismo teiginyje teismas „faktu“ pavadino A. Ž. skelbimo sakinį esą jis ieškojo merginos rimtiems santykiams, tai šis A. Ž. skelbimo sakinys yra melagingas ir neįrodytas, t. y. neatitinka faktų ir jokios subjektyvios nuomonės apie tariamas merginos paieškas negali būti, nes tokio fakto nebuvo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., BPK 305 str., neanalizavo jo paaiškinimų ir A. Ž. 2012-07-30 pateikto Šiaulių apylinkės teismui ieškinio dėl santuokos nutraukimo dėl jo kaltės (ieškinio turinys atspindi A. Ž. priešiškumą jo atžvilgiu), tai, pasak apelianto, paneigtų A. Ž. teiginius, esą žinutės paskleidimo metu (2012-09-25) jų santykiai buvo draugiški, jie kalbėjosi, kaip toliau abu gyvens, neva A. Ž. palaikys jo tariamą ketinimą kurti naują šeimą ir kaip galėdama jam padės. Taip pat nurodo, kad teismo prašė priimti įrodymus, kurie parodytų, kad žinutės paskleidimo metu (2012-09-25) jų santykiai buvo konfliktiški ir jie nebendravo, o šie įrodymai atskleistų tikruosius A. Ž. motyvus (surinkti įrodymus apie jo neištikimybę) įkeliant žinutę, tačiau teismas atsisakė juos priimti. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2012-08-19 nutarimu dėl kardomųjų apsaugos priemonių taikymo jam buvo uždrausta bendrauti su A. Ž., o visi A. Ž. mesti kaltinimai jam buvo pripažinti nepagrįstais Šiaulių apygardos prokuratūros 2013-02-08 nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Taigi teigia, kad tiesioginis (be telekomunikacinių įrenginių) bendravimas „akis į akį“ buvo neįmanomas, o tai paneigia A. Ž. parodymus neva jie „draugiškai“ kalbėjo apie jo ateities planus. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. Ž. sutiko su civiliniu ieškiniu, t. y. pripažino, kad padarė jam žalą, nes ji teismo proceso metu sumokėjo civilinio ieškinio sumą. Taigi teigia, kad teismo pozicija, jog žinutės paskelbimas nesukėlė jam neigiamų padarinių, nes į teismą kreipėsi tik dabar, yra paremta neteisinga prielaida, pagal kurią, esant žalingiems padariniams asmuo nedelsdamas įgyvendina savo teisę į gynybą. Apeliantui akivaizdu, kad tokia prielaida ir šios prielaidos pagrindu teismo padaryta išvada prieštarauja žalos ir teisės į gynybą įgyvendinimo prigimtims; asmeniui, kuriam padaryta žala, kreiptis į teismą gali sutrukdyti tam tikros aplinkybės, kita vertus, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas sietinas su asmens pasirinkimu teismo keliu ginti savo interesus, o toks pasirinkimas priklauso nuo asmens tikslų ir motyvų viseto, o ne nuo patirtos žalos dydžio (žalos dydis gali skatinti kreiptis į teismą, bet šis dydis nebūtinai yra lemiamas veiksnys, priimant sprendimą dėl bylos pradėjimo). Nurodo ir tai, kad šioje byloje nagrinėjamo kaltinimo kontekste yra teisiškai nereikšmingas ir nekorektiškas pirmosios instancijos teismo požiūris, kad esą jis išplatino paskelbtą žinutę tarp draugų. Nurodo, jog žodis „platinti“ reiškia veiksmą, kurio tikslas padaryti taip, kad informaciją sužinotų kuo daugiau žmonių (iš Dabartinio lietuvių kalbos žodyno matyti, kad šios bylos kontekste žodžio „platinti“ prasmė atitinka frazės „daryti, kad plistų“ prasmę); taigi, anot teismo, sakydamas draugams apie žinutę, jis tariamai norėjo, kad kuo daugiau jo pažįstamų sužinotų, jog esą jis „ieško merginos“. Tokia teismo išvada prieštarauja faktams, juk byloje yra nustatyta, kad jis skubos tvarka atliko visus būtinus veiksmus, būtinus žinutei panaikinti, o su draugais dėl šios žinutės bendravo jau tada, kai skelbimo nebebuvo, norėdamas sužinoti, kas jį įkėlė ir ką jam daryti. Todėl teigia, kad nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., sudėties kontekste yra teisiškai nereikšminga teismo išvada, kad nenustatyta paskleistos žinutės pasekmių. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo nuomone, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė nėra proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti jo teisę ir reputaciją; mano, kad nustačius A. Ž. veiksmuose BK 154 str. 1 d. nurodytą nusikaltimo sudėtį ir nesant BK numatytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra neišvengiamas, o proporcingumas turėtų atsispindėti parinktoje bausmėje. Dėl to nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 2 str. bei LAT suformuluotą pareigą siekti nustatyti tiesą, ir todėl teigia manantis, kad apeliacinės instancijos teismas pašalins pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus ir nuodugniai ištirs šias aplinkybes: kad A. Ž. paskleista informacija, esą jis ieško merginos rimtiems santykiams, neatitiko tikrovės; kad tokia informacija buvo iš tiesų plačiai prieinama; kad minėta informacija, esant jo nurodytoms aplinkybėms (esant jo požiūriui, kad nepanaikinus bažnytinės santuokos neleistina ieškoti „rimtų santykių“ su merginomis), iš tiesų galėjo pakirsti jo aplinkinių ir jo vaikų pasitikėjimą juo (sudaryti prielaidas manyti, kad jo deklaruojamas požiūris į šeimą, ištikimybę, Bažnyčią tariamai yra menamas, o ne tikras); kad A. Ž. poelgio tikrasis tikslas – paskleisti nurodytą informaciją siekiant įgyti jo neištikimybės įrodymų 2012-06-22 jos pradėtoje ištuokos byloje.

Teismo posėdžio metu išteisintosios gynėjas prašė privataus kaltintojo apeliacinį skundą atmesti, privataus kaltintojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Privatus kaltintojas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Tvirtina, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimui taikomas normas, nes nuosprendis priimtas netinkamai ištyrus bylos medžiagą, ir dėl to pirmosios instancijos teismui padarius neteisingą išvadą, kad A. Ž. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo sudėties, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais privataus kaltintojo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais sutinka.

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo...“. Taigi šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Byloje esantys duomenys – išteisintosios A. Ž. (88–91 b. l.), privataus kaltintojo, nukentėjusiojo (91–94 b. l.) parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys – D. K. pateikti dokumentai (66–70 b. l.), A. Ž. pateikti dokumentai (73–75 b. l.), iš tinklalapio (duomenys neskelbtini) pateikti duomenys (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-1744-12, 8–9 b. l.), UAB ,,S.“ raštas dėl informacijos pateikimo (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-1744-12, 28 b. l.), tvirtina, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad A. Ž. 2012 m. rugsėjo 25 d. 10.56 val. panaudodama kompiuterį, buvusį adresu: (duomenys neskelbtini), internetinio tinklapio (duomenys neskelbtini) rubrikoje pramogos – pažintys paskelbė žinutę, kad vyras, vardu D., siekia susipažinti ir užmegzti rimtus santykius su mergina: „Jaunas, simpatiškas, linksmas ir gero būdo vyriškis susipažintų su gražia mergina rimtiems santykiams. Nerūkau, esu pasirūpinęs, turiu gerą humoro jausmą, gyvenu ir dirbu (duomenys neskelbtini)“. Žinutėje nurodytas miestas – (duomenys neskelbtini), autorius – D., telefono numeris – (duomenys neskelbtini).

Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar A. Ž., internetiniame tinklapyje, rubrikoje pramogos – pažintys, įkeldama anksčiau nurodytą žinutę, paskleidė apie D. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį, arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, tai, kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, ir atsižvelgdamas į tai, kad D. K. internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje pramogos – pažintys neįkėlė informacijos, kad vyras, vardu D., siekia susipažinti ir užmegzti rimtus santykius su mergina, ir vertindamas tai, kad žinutės įkėlimo internetiniame tinklapyje metu – 2012 m. rugsėjo 25 d. – A. Ž. ir D. K. santykiai, priešingai A. Ž. apylinkės teismo posėdžio metu duotiems parodymams, nebuvo geri ir draugiški, ir buvo priešiški, ką pagrindžia apeliacinės instancijos teismo įrodymų tyrimo metu išsireikalauta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo tarp A. Ž. ir D. K., iš kurios matyti, kad A. Ž. 2012 m. liepos 23 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo su D. K. dėl sutuoktinio kaltės (civilinė byla. 1 t.. 1–5, 68–74 b. l.), bei kartu su apeliaciniu skundu D. K. pateikti dokumentai (134–151 b. l.), iš kurių turinio matyti, kad A. Ž. ir D. K. santykiai draugiški nebuvo, konstatuoja, kad A. Ž. įkeltoje žinutėje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės ir kad A. Ž. turėjo tyčią paskleisti melagingas žinias apie D. K..

Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. Ž., įkeldama šią melagingą informaciją apie D. K., tuo metu, kai vyko jų skyrybų procesas, kuris buvo inicijuotas pačios A. Ž., bei vyko A. Ž. inicijuoti ikiteisminiai tyrimai D. K. atžvilgiu, konstatuoja ir tai, kad A. Ž., paskleisdama šią tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė diskredituoti D. K., kadangi ši žinutė galėjo pakirsti pasitikėjimą D. K. ir sudaryti prielaidas aplinkiniams manyti, kad D. K. deklaruojamas požiūris į šeimą, ištikimybę yra menamas, o ne tikras.

Taigi, nors A. Ž. įkeltoje žinutėje D. K. vardu ir nėra D. K. tiesiogiai žeidžiančios informacijos, tačiau, vertinant žinutės sukūrimo metu buvusią situaciją tarp A. Ž. ir D. K., A. Ž. inicijuotą skyrybų procesą dėl sutuoktinio, t. y. D. K. kaltės, D. K. atžvilgiu inicijuotus ikiteisminius tyrimus, išaiškėja ir tikrasis A. Ž. tikslas šios žinutės įkėlimo internetiniame tinklapyje, rubrikoje pramogos – pažintys, metu, t. y. paskleidus nurodytą tikrovės neatitinkančią informaciją įgyti D. K. neištikimybės įrodymus A. Ž. pradėtoje ištuokos byloje. Tai reiškia, kad A. Ž., įkeldama internetiniame tinklapyje tikrovės neatitinkančią ir D. K. diskredituojančią informaciją, ne tik suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to norėjo, t. y. suprato, kad skleidžia melagingas žinias, ir kad tos žinios gali pakirsti pasitikėjimą D. K., tačiau tai ji darė sąmoningai. Vadinasi, A. Ž. veiksmai visiškai atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su kita apylinkės teismo išvada, kad A. Ž. įkeltoje žinutėje nenurodyti jokie konkretūs duomenys apie D. K. asmenį. Iš tinklalapio (duomenys neskelbtini) esančios žinutės rusų kalba ir jos vertimo į lietuvių kalbą nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. 10.56 val. paskelbta tokio turinio žinutė: ,,Jaunas, simpatiškas, linksmas ir gero būdo vyriškis susipažintų su gražia mergina rimtiems santykiams. Nerūkau, esu pasirūpinęs, turiu gerą humoro jausmą, gyvenu ir dirbu (duomenys neskelbtini)“. Žinutėje nurodytas miestas – (duomenys neskelbtini), autorius – D., telefono numeris – (duomenys neskelbtini), žinutė perskaityta 214 kartų. (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 41-1-1744-12, 8–9 b. l.). Taigi iš to, kas anksčiau nurodyta, matyti, kad A. Ž. įkeltoje žinutėje buvo nurodytas ne tik D. K. vardas, tačiau ir miestas, kuriame jis dirba ir gyvena, jo mobiliojo ryšio telefono numeris, kurį įvedus į internetinę paieškos sistemą, iškart yra pateikiama informacija apie D. K.. Vadinasi, visi šie A. Ž. įkeltoje žinutėje nurodyti duomenys leidžia identifikuoti D. K..

Vis dėlto, nors apeliacinės instancijos teismas ir nustatė, kad tikrovės neatitinkanti informacija galinti pakirsti pasitikėjimą D. K. buvo paskleista, nes D. K. internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) rubrikoje pramogos – pažintys neįkėlė informacijos, kad vyras, vardu D., siekia susipažinti ir užmegzti rimtus santykius su mergina, kadangi, kaip neginčijamai nustatyta šioje byloje, šią informaciją įkėlė A. Ž., tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad vien A. Ž. atliktų veiksmų formali atitiktis baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymiams, dar nereiškia, kad A. Ž. padaryta veika yra tiek pavojinga, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas.

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, t. y. tai, kad A. Ž. padaryta veika nėra tiek pavojinga, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, pagrindžia tai, kad, nors skyrybų procesas ir buvo pradėtas A. Ž. iniciatyva, ir, kaip nustatyta šioje byloje, A. Ž. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą D. K., būtent dėl ištuokos bylos, tačiau, kaip matyti iš Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo, jų santuoka buvo nutraukta bendru sutarimu ir buvo patvirtina pareiškėjų A. Ž. ir D. K. 2013 m. vasario 1 d. sudaryta sutartis dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo teisinių pasekmių (civilinė byla 2 t., 90–94 b. l.), o apylinkės teismo posėdžio metu A. Ž. atlygino D. K. jo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad A. Ž. padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektui, tai pagrindžia ir ta aplinkybė, kad D. K. privataus kaltinimo tvarka į Šiaulių apylinkės teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo kreipėsi tik 2014 m. kovo 28 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po įvykio; ir kad jos padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiai A. Ž..

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad, nors A. Ž. veiksmai ir atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų, motyvų ir pasekmių nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl ji nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsni 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, kuriuo A. Ž. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, panaikinti, ir A. Ž., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.

Bylos procesą dėl D. K. pareikšto 100 Lt (vieno šimto litų) civilinio ieškinio nutraukti (BPK 107 str.).

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria iš D. K. priteistas 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) proceso išlaidų A. Ž. naudai gynėjo advokato pagalbai apmokėti, panaikinti.