Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamųjų B. M. (B. M.), G. J. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis panaikinta ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartimi baudžiamoji byla B. M. ir G. J. nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, kaltinamojo B. M. gynėjos, prašiusios kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. M. kaltinamas tuo, kad organizavo bendrovės privedimą prie bankroto, lydimo turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, perleidimo tretiesiems asmenims, t. y. tuo, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su G. J. – UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, atsakingu už bendrovės veiklą, laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 16 d. iki 2002 m. vasario 12 d. nurodė jam perleisti bendrovės turtą: pažeidžiant (duomenys neskelbtini) įregistruotų (duomenys neskelbtini) įstatų 78.1 punkto reikalavimą ir 1994 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (Nr. I-528) 13 straipsnio 5 punktą, 2001 m. birželio 16 d. nurodė sudaryti akcijų pasirašymo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamai direktoriaus S. S., dėl 4000 vnt. akcijų įsigijimo, pagal kurią buvo perleistas UAB (duomenys neskelbtini) turtas: areštuotas pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio vertė 392 000 Lt, 3 kino projektoriai, paskirstymo spinta, 4 lygintuvai, 2 temdytuvai, automatika, vaizdo projekcinė aparatūra, elektros skaitiklis, 170 kėdžių, ekranas, iš viso už 8000 Lt bendros vertės; pažeidžiant (duomenys neskelbtini) įregistruotų UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 8.6 punkto reikalavimus, kuriuose draudžiama skolintis pinigus iš fizinių asmenų, nevykdant veiklos ir neturint galimybės paskolą grąžinti, nurodė pasirašyti 2001 m. birželio 19 d. paskolos sutartį, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) iš akcininko B. M. gavo 231 600 Lt, o 2001 m. spalio 30 d. - susitarimą dėl UAB (duomenys neskelbtini) paskolos grąžinimo B. M. perleidžiant pastarajam už susidariusią 238 105 Lt skolą 4000 vnt. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, įgytų už 400 000 Lt vertės bendrovės turto, dėl to UAB (duomenys neskelbtini) neteko savo turto, kuris galėtų būti pateiktas skoloms grąžinti, ir tai nulėmė bendrovės nemokumą bei Kauno apygardos teismo 2002 m. vasario 12 d. nutartimi paskelbtą bendrovės bankrotą, padarant 186 751,94 Lt turtinės žalos kreditoriams.

G. J. kaltinamas tuo, kad, perleisdamas turtą, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti tretiesiems asmenims, privedė įmonę prie bankroto, t. y. jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, atsakingas už bendrovės veiklą, veikdamas bendrininkų grupe kartu su B. M. - UAB (duomenys neskelbtini) akcininku, turinčiu pagrindinį bendrovės akcijų paketą, laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 16 d. iki 2002 m. vasario 12 d., jam nurodžius, perleido bendrovės turtą.

Kasaciniuose skunduose B. M. ir G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartį.

Kasaciniuose skunduose kaltinamieji nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 318 straipsnio 4 dalį negalėjo būti apskųsta apeliacinės instancijos teismui, nes ji priimta, išsprendus kaltinamųjų prašymus dėl bylos nutraukimo. Kasatoriai taip pat mano, kad jiems inkriminuojama veika (1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalis) yra dekriminalizuota, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). BK 209 straipsnis netaikytinas, nes jiems inkriminuotos veikos požymiai jo neatitinka. Kasatorius B. M. įmonės nevaldė ir didelės žalos kreditoriams nepadarė, nes su visais kreditoriais yra atsiskaityta. Kasatoriui G. J. niekada nebuvo pareikštas įtarimas dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo, didelės žalos kreditoriams jis nepadarė ir, jo manymu, 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už nusikalstamą veiką (turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, perleidimą tretiesiems asmenims), padarytą bankroto procedūros metu. Kauno apygardos teismas viršijo apeliacinio skundo ribas ir pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes be pagrindo konstatavo, kad veika turi būti kvalifikuota pagal BK 209 straipsnį. Pažeidžiant BPK 7 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Kauno apygardos teismas ignoravo gynybos pateiktus paaiškinimus, nutartyje liko visiškai neaptarti gynybos motyvai dėl prokuroro skundo. Be to, teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nenurodė priimamo sprendimo pagrindo, t. y. nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 1, 12 punktų reikalavimų.

Kaltinamųjų B. M., G. J. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kriminalizavimo 2000 m. BK

Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 1961 m. BK 315 straipsnyje numatyta veika (privedimas prie bankroto) naujame 2000 m. BK nėra dekriminalizuota. 1961 m. BK 315 straipsnyje kriminalizuota veika atitinka 2000 m. BK 209 straipsnyje numatytą veiką – nusikalstamą bankrotą.

Iš esmės 1961 m. BK 315 straipsnio 1 dalyje yra numatyta paprasta tyčinio bankroto sudėtis, o BK 315 straipsnio 2 dalyje – kvalifikuota. Kolegijos nuomone, 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje numatytą tyčinį bankrotą kvalifikuoja aplinkybės, jog tyčinis bankrotas yra lydimas turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai gražinti, paslėpimo, iššvaistymo ar perleidimo tretiesiems asmenims.

Skirtingai, nei teigia kasatorius G. J., 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta ne tik už bankroto procedūros metu padarytus neteisėtus veiksmus - turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimą, išvaistymą ar perleidimą tretiesiems asmenims. 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma ir esant realiai įmonės bankroto grėsmei.

Pagal 1961 m. BK 315 straipsnį kaip nusikaltimo vykdytojas atsakyti gali asmuo, kuris turi įgaliojimus valdyti įmonę. Tai gali būti ne tik įmonės direktorius, įmonės savininkas, bet ir asmuo, turintis kontrolinį akcijų paketą, jeigu jis gali tiesiogiai valdyti įmonę arba aktyviai dalyvauti jos valdyme ir duoti privalomus vykdyti nurodymus.

Kaip 1961 m. BK 315 straipsnyje, taip ir 2000 m. BK 209 straipsnyje numatyta tyčinio (nusikalstamo) bankroto sudėtis. 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai iš dalies atitinka 2000 m. BK 209 straipsnio dispoziciją. Kaip jau minėta, 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje yra numatytos paprastą tyčinį bankrotą kvalifikuojančios aplinkybės - turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai gražinti, paslėpimas, iššvaistymas ar perleidimas tretiesiems asmenims. Naujo BK 209 straipsnyje numatytą sąmoningai blogą įmonės valdymą atitinka senojo BK 315 straipsnio 1 dalyje nurodytas tyčinio bankroto požymis – tyčinis blogas įmonės valdymas. Naujojo BK 209 straipsnyje numatytą turtinės žalos kreditoriams požymį sudaro senojo BK 315 straipsnio 2 dalyje numatytas neteisėtas turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, valdymas ir disponavimas juo, o bankrotas, kaip pasekmė, taip pat nurodytas tiek senojo, tiek naujojo BK atitinkamuose straipsniuose. Tačiau 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai nėra identiški 2000 m. BK 209 straipsnio dispozicijai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad didelės turtinės žalos požymis nei 1961 m. BK 315 straipsnio 1, nei 2 dalyje nėra numatytas. Kolegija taip pat papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad 2000 m. BK 209 straipsnyje nebelieka 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje numatytų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių aplinkybių, o būtent turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai gražinti, paslėpimo, iššvaistymo ar perleidimo tretiesiems asmenims. Tačiau, kolegijos nuomone, šios veiką kvalifikuojančios aplinkybės reiškia tą patį sąmoningai blogą įmonės valdymą, numatytą BK 209 straipsnyje, padarant didelės turtinės žalos kreditoriams. Naujo BK 209 straipsnis apima minėtas veiką kvalifikuojančias aplinkybes.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 38 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias bau­džia­mų­jų įsta­ty­mų ga­lio­ji­mą lai­ko at­žvil­giu“ 12 punktą įsta­ty­mas, ku­ris vi­siš­kai ne­be­nu­ma­to bu­vu­sios nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties ar­ba su­siau­ri­na nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį, nu­ma­ty­da­mas nau­jų ar­ba at­si­sa­ky­da­mas bu­vu­sių šios su­dė­ties po­žy­mių ir dėl to tam tik­ros vei­kos tam­pa ne­nu­si­kals­ta­mos, laikomas vei­kos nu­si­kals­ta­mu­mą nai­ki­nančiu įstatymu.

Didelės turtinės žalos kreditoriams požymis 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalyje nenumatytas. Įvedus šį požymį naujoje nusikalstamo bankroto sudėtyje, dėl joje atsiradusio naujo veikos požymio (didelės turtinės žalos kreditoriams) BK 209 straipsnio dispozicija, palyginanti ją su 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalimi, tapo siauresnė. Taigi darytina išvada, kad 1961 m. 315 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nusikalstamumas naujame BK 209 straipsnyje yra iš dalies naikinamas, koreguojant vieną nusikalstamos veikos požymį – veikos pasekmes. 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalis apima bet kokio dydžio turtines pasekmes, tuo tarpu pagal 2000 m. BK 209 straipsnį turtinė žala kaltininkui gali būti inkriminuojama tik tuo atveju, kai ji yra didelė (BK 212 straipsnio 1 dalis).

Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis (visiškai ar iš dalies) įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims.

Jau minėto nutarimo 14 punkte taip pat pasakyta, kad kva­li­fi­kuo­jant vei­ką, kal­ti­nin­kui tai­ko­mas tas įsta­ty­mas, ku­ris nu­ma­to jam pa­lan­kes­nę nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį. Ši su­dė­tis pa­ren­ka­ma at­si­žvel­giant ne vien į ati­tin­ka­mo BK straips­nio kon­struk­ci­ją bei dis­po­zi­ci­ją, bet ir į sank­ci­ją.

Kolegijos pateikti argumentai rodo, kad nauja nusikalstamo bankroto sudėtis ne tik atitinka 1961 m. BK 315 straipsnio 2 dalį, bet naujas veikos reglamentavimas yra švelnesnis ir turi grįžtamąją galią. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs BK 209 straipsnio dispoziciją, teisingai nurodė, kad naujojo BK 209 straipsnis, kuriame numatomos didelės turtinės žalos kreditoriams pasekmės, lengvina kaltininko padėtį, o straipsnio sankcija yra švelnesnė už senojo BK 315 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją. Kolegija taip pat laiko pagrįsta teismo išvadą, kad kaltinamajam B. M. pareikštas kaltinimas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 315 straipsnio 2 dalį atitinka naujojo BK 24 straipsnio 4 dalį ir 209 straipsnį, o G. J. inkriminuota BK 315 straipsnio 2 dalis – BK 209 straipsnį. Tačiau tik išnagrinėjęs bylą teismas galės spręsti, ar kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas ir ar jos yra teisingai kvalifikuotos.

Dėl pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį priimtos teismo nutarties apskundimo apeliacine tvarka

BPK 318 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacine tvarka neskundžiamos nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, bet ne dėl sprendimų, priimtų juos išnagrinėjus. Teisme kaltinamųjų gynėjos pareiškė prašymą prijungti prie bylos nagrinėti prašymus nutraukti baudžiamąją bylą kaltinamiesiems suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Teismas patenkino gynybos prašymą. Šis teismo sprendimas pagal BPK 318 straipsnio 4 dalį apeliacine tvarka neskundžiamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ II dalies 3.3 punkto penktoje pastraipoje yra nurodyta, kad „iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui.“ Ši Konstitucinio Teismo nuoroda įgyvendinama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso VI dalyje, kurioje yra nustatytas vienodas bylų procesas apeliacinės instancijos teisme tiek dėl neįsiteisėjusių nuosprendžių, tiek dėl neįsiteisėjusių nutarčių.

Apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarties paduodamas ta pačia tvarka ir terminais, kaip ir apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Tačiau BPK VI dalyje nustatyta tvarka yra skundžiamos tik tos pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis yra baigiamas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi pripažintina ir šio teismo nutartis nutraukti bylą, priimta pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį, nes ja taip pat baigiamas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme.

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (BPK 254 straipsnio 4 dalis), yra teismo sprendimas, kuriuo buvo užbaigtas teisminis procesas pirmosios instancijos teisme, todėl ji gali būti skundžiama BPK VI dalyje nustatyta tvarka. Priešingu atveju, vadovaujantis kasatorių logika, būtų paneigta teismų instancinės sistemos paskirtis „šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tuo tarpu apskundus pagal BPK 254 straipsnio 4 dalį priimtą teismo nutartį BPK VI dalyje nustatyta tvarka, yra sudaromos prielaidos apeliacinės instancijos teisme ištaisyti bet kurias fakto ar bet kurias teisės klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti pirmosios instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas neteisingumas.

Apeliacinės instancijos teismas išvados apie tai, kad B. M. ir G. J. inkriminuota veika turi būti kvalifikuota pagal BK 209 straipsnį, nepadarė ir apeliacinio skundo ribų neperžengė. Atvirkščiai, Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutartyje nurodoma, kad byloje liko neatsakyta, ar kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas veikas, ar šios veikos teisingai kvalifikuotos. Teismo išvada, kad kaltinamajam B. M. ir G. J. pareikšti kaltinimai atitinka naujojo BK atitinkamus straipsnius, dar nereiškia, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuotas veikas ir kad kaltinamajame akte pateiktas veikų kvalifikavimas yra teisingas. Tokias išvadas teismas gali padaryti tik ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis.

Kauno apygardos teismo nutartyje gynybos pozicija dėl prokuroro skundo taip pat yra nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio reikalavimai (BPK 332 straipsnio 3 dalis) nėra pažeisti: nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavusių proceso dalyvių prašymai dėl skundo yra pateikti, motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo išdėstytos. Iš teismo nutarties aprašomosios dalies turinio matyti, kad kaltinamųjų gynėjos prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Be to, kaltinamieji nepateikė jokių raštiškų atsikirtimų į paduotą apeliacinį skundą. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad Kauno apygardos teismas ignoravo gynybos pateiktus paaiškinimus.

Apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo pagrindas teismo nutartyje taip pat yra nurodytas: BPK 326 straipsnio 6 dalies 2 punktas (panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui). Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 1, 12 punktų reikalavimų.

Nenagrinėtini kasacinių skundų argumentai

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti kaltinamųjų B. M., G. J. kasacinius skundus.