Kauno apygardos teismo nutartis

2022-04-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-493/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-12-30Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-04-06Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-06
Bylos Nr.
1A-235-493/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-35005-2021-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danutė Giačaitė, Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
V. Š.
Kaltinamasis
V. Š.
Nukentėjusysis
R. K.
Advokatai
Vygaudas Molis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-493/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35005-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; (S) 2.4.6.1
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei,nuteistajai V. Š. ir jos gynėjui advokatui Vygaudui Moliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš kaltinamosios V. Š. priteista 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. K..

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. Š. (toliau – ir V. Š.) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2021 m. spalio 8 d., apie 16.00 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia sudavė skėčiu vieną kartą R. K. į kaktą ir vieną kartą per dešinę ranką, tuo padarydama R. K. kaktos kairės pusės sumušimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame rieše, tai yra nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. K. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą.

2. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąją V. Š. kalta, nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai dėl patirto fizinio smurto tiek į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams teikiant pareiškimą, tiek apklausiant kaip liudytoją, tame tarpe ir surengtos akistatos su kaltinamąja procesinio veiksmo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje buvo vienodi, nuoseklūs ir logiški. Duomenų, kad nukentėjusioji būtų norėjusi apkalbėti V. Š. taip pat nėra, tuo labiau, kad jos parodymus patvirtino ir kito teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai – liudytos V. S. parodymai, policijos tyrėjos tarnybinis pranešimas, specialisto išvada. Tuo tarpu kaltinamosios neprisipažinimas padarius nusikaltimą buvo vertintas kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

3. Nuteistoji V. Š. ir jos gynėjas advokatas Vygaudas Molis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir V. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; R. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

3.1. Skunde nurodoma, kad šiuo atveju yra pagrindas abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog nuteistoji tyčia nežymiai sužalojo R. K. sveikatą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Pripažindamas V. Š. kalta, teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios, jos motinos V. S. parodymais ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada. Išnagrinėjęs šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti liudytojos V. S. parodymais, kuri pati pripažino, jog buvo darže, kuris yra priešingoje namo pusėje, kas vyko, nematė, nes užstojo tvarto pastatas, girdėjo tik nuteistosios riksmus. Tuo tarpu nors specialisto išvadoje ir buvo nustatyti nukentėjusiosios sužalojimai, tačiau specialisto išvada niekaip nepatvirtina, kad šiuos sužalojimus padarė būtent nuteistoji. Be to ir pati nukentėjusioji nurodė, kad įvykio daugiau niekas nematė. Nors nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduota tamsiai žalios spalvos skėčiu, tačiau toks skėtis kratos metu pas nuteistąją nebuvo rastas.

3.2. Skunde taip pat akcentuojama, kad pati nuteistoji viso proceso metu neigė savo kaltę, davė vienodus parodymus, jog tarp jos ir R. K. įvyko tik apsižodžiavimas, kurį pradėjo pati nukentėjusioji. Be to, skunde teigiama, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą buvo išklausyta tik nukentėjusioji, nors pareigūnai turėjo pareigą išklausyti ir V. Š. nuomonę apie įvykį. Skundo autorių teigimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, nesant jokių kitų įrodymų, pačios nukentėjusiosios ir jos motinos parodymus vertinti kaip objektyvius ir remtis jais priimant nuosprendį.

3.3. Skunde pažymima ir tai, kad nagrinėjamu atveju reikšmę turi specialisto išvada. Visgi, specialisto išvada buvo pateikta tik po 3 dienų nuo įvykio – 2021 m. spalio 11 d. Iš karto po įvykio į medikus kreiptasi nebuvo. Todėl turi būti neatmetama galimybė, kad nukentėjusioji jai nustatytą kaktos kairės pusės sumušimą, poodinę kraujosruvą patyrė kitomis aplinkybėmis. Tuo labiau, kad 2021 m. spalio 8 d. į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams R. K. nurodė, kad nuteistoji prieš ją smurtavo, suduodama du kartus skėčio rankena į kaktos sritį, nors teisme tvirtino, kad nuteistoji jai sudavė į kaktą ir į ranką. Be to, specialisto išvadoje yra padarytos tik prielaidos dėl nukentėjusiosios sužalojimo, jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistoji naudojo smurtą prieš R. K., byloje nėra. Skunde taip pat pažymima ir tai, kad nuteistoji ir nukentėjusioji konfliktuodavo dar iki šios baudžiamosios bylos, jos nuolat apsižodžiuodavo, nuteistoji nuolat skųsdavo nukentėjusiąją dėl nederamo elgesio, kaimynės konfliktuodavo dėl buities. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo nustatytas joks logiškas pagrindas, dėl ko nukentėjusioji siektų apkalbėti V. Š..

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino V. Š. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

6. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistoji turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas dėl V. Š. kaltės.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistosios V. Š. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas V. Š. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu V. Š. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

8. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistosios ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški (V. Š. teikdavo skundo įvairioms institucijoms dėl galimų nukentėjusiosios pažeidimų, kaimynės nuolat konfliktuodavo dėl buities, to neneigia ir pati nukentėjusioji) , todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistoji, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek V. Š., tiek R. K. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (liudytojos V. S. parodymų, tarnybinio pranešimo ir specialisto išvados) ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistosios, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

9. Nuteistoji viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodė, kad įvykio dieną grįžusi iš darbų nešėsi pirkinius ir butelį vandens, kai benešant jai iškrito skėtis plastikine rankena. Kai ji skėtį pasikėlė, ten buvusi R. K. ją pavadino „invalide“. Ji jai atsakė, kad ji „šudveže“ jos nevadina ir nuėjo namo. Kitokiais žodžiais nukentėjusiosios ji nevadino, kitaip neįžeidinėjo ir negrasino užmušti. Mano, kad nukentėjusioji meluoja, nes keršija dėl jos 2020 m. rugsėjo mėnesį jai iškviestos veterinarinės tarnybos. Mano, kad R. K. galėjo susižaloti pati ar ją sužaloti gyvuliai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei ištyrusi įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėmis.

10. Nukentėjusioji R. K., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad 2021 m. spalio 8 d., apie 16 val. grįžusi iš gyvulių stovėjo kieme prie savo automobilio, kai pribėgusi V. Š. pavadino ja „žiurke“, pasakė, kad „užmuš“, mosavo skėčiu, žadėjo trenkti. Ji nepatikėjo, kad V. Š. gali jai suduoti ir atsakė, kad „tegul tik pabando“. Tada V. Š. jai sudavė į kaktą ir į dešinę ranką. Smūgių metu ji juto skausmą, kaktoje atsirado gumbas, vėliau kaktoje ir ant rankos atsirado mėlynės. Po įvykio nuėjo pas darže buvusią savo motiną, kuriai papasakojo apie V. Š. jos atžvilgiu naudotą smurtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei kad teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu esminėse detalėse buvo nuoseklūs, t. y. ji nuosekliai tvirtino, kad nuteistoji jai du kartus sudavė su skėčiu, ji jautė skausmą, kairėje kaktos pusėje jai iškilo guzas. Nors nukentėjusioji pirminės apklausos metu teigė, kad jai buvo suduoti du smūgiai į kaktą (1 t., b. l. 42-43), tačiau vėlesnių apklausų metu patikslino, kad pirmo smūgio nesitikėjo, todėl nespėjo užsidengti, tuo tarpu po pirmo smūgio iškart užsidengė dešine ranka ir V. Š. iš karto smogė tuo pačiu skėčiu, taikydama į galvą, bet pataikė į dešinę ranką, užkliudydama ir galvą (1 t., b. l. 47-48). Teisiamojo posėdžio metu V. Š. tai pat nurodė, kad mėlynė ant rankos atsirado tik kitą dieną, iš karto nejuto, nes galvą skaudėjo labiau. Taigi, vienintelis nesutapimas nukentėjusiosios parodymuose yra dėl to, į kurią sritį buvo suduotas antras smūgis, tačiau jis laikytinas neesminiu, kadangi nukentėjusios parodymai bet kokiu atveju patvirtina fizinio smurto vartojimą, be to, paaiškinamas nukentėjusiosios patirtu stresu. Visiškai natūralu, kad stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui, o aplinkybė, kad nukentėjusios atžvilgiu buvo panaudoti smurtiniai veiksmai nustatyta taip pat įvertinus liudytojos V. S. parodymus bei kitus rašytinius įrodymus. Tad vien dėl to, kad nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduota du kartus į kaktą, nors sužalojimas buvo nustatytas ir rankoje, nesudaro pagrindo visus jos parodymus laikyti prieštaringais ir jais nesivadovauti, sprendžiant V. Š. kaltės klausimą, nėra pagrindo, juolab, kad, kaip ir minėta, likusioje dalyje jos parodymai viso proceso metu nekito, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Kita vertus, pažymėtina, kad iš esmės nukentėjusioji nurodė, kad abu smūgiai buvo suduoti į kaktą, tačiau prieš antrąjį smūgį ji spėjo kaktą užsidengti ranka, todėl apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai nelaikytini esminiais.

11. Iš tyrėjos A. M. tarnybinio pranešimo dėl atlikto darbo matyti, kad 2021 m. spalio 8 d. 16 val. 58 min. buvo gautas pranešimas dėl to, kad kaimynė grasino susidorojimu ir sudavė skėčiu į galvą. Pranešėja R. K. nurodė, kad kaimynė V. Š. prieš ją smurtavo suduodama du kartus skėčio rankena į kaktos sritį. Atliekant pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, nusikalstamos veikos įrankio išimti nebuvo galimybės, nes V. Š. buvo pasišalinusi iš įvykio vietos (1 t., b. l. 34). Kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris sukėlė fizinį skausmą, pasireiškęs kairės pusės sumušimu ir poodine kraujosruva dešiniame rieše, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1962/2021(02) (1 t., b. l. 66-67). Nors apeliaciniame skunde kritiškai vertinama pateikta specialisto išvada, motyvuojant tuo, kad nukentėjusioji į ekspertinę įstaigą kreipėsi praėjus trims dienoms po analizuojamo įvykio, o jai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, tačiau vadovautis šia apeliacinio skundo versija pagrindo nėra. Pažymėtina, kad specialistė, atlikdama gyvų asmenų tyrimą, atsižvelgė į jai pateiktas faktines aplinkybes, t. y. kad įvykis įvyko prieš kelias dienas, ir konstatavo, kad minėti sužalojimai galėjo būti padaryti buku daiktu, tikėtina smūgio metu, galimai užduotyje nurodytu laiku. Sutiktina, jog šios specialisto išvados nėra kategoriškos, tačiau patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartoto fizinio smurto pobūdį, o taip pat paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati ar būti sužalota gyvulių.

12. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad prieš ją smurtavo nuteistoji, patvirtina ir liudytojos V. S. parodymai. Nors ši liudytoja paties V. Š. sužalojimo momento nematė, tačiau minėta liudytoja iškart po incidento bendravo su nukentėjusiąja, taip pat, girdėjo kaimynės riksmus. Liudytoja nurodė, kad matė, jog ant dukros kaktos yra paraudimas, dukra skundėsi, kad jai skauda ir svaigsta galva. Akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus, kad prieš ją smurtavo būtent V. Š.. Taigi, liudytojos parodymai, tarnybinis pranešimas, specialisto išvada vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklų ir logišką įvykių sekos vaizdą, kuris leidžia spręsti, jog V. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

13. Nuteistoji ir jos gynėjas skunde teigia, kad V. Š. jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o byloje apklausta liudytoja ir nukentėjusioji ją apkalba dėl susiklosčiusių konfliktiškų santykių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks nuteistosios ir jos gynėjo argumentas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie V. Š. veiksmus BK 140 straipsnio 1 dalies kontekste. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios, liudytojos parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistosios V. Š. kaltei dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiosios sužalojimo pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

14. Įvertinus aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad V. Š. kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

15. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš V. Š. valstybės naudai priteistinos 113,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato užmokestis (2 t., b. l. 40). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios interesus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atstovavo ne Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas, o pačios nuteistosios pasirinktas gynėjas, teismo posėdžio metu buvo nutarta gynėją R. G. atleisti nuo tolimesnio bylos nagrinėjimo. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 113,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėJurgis KiškisArūnas Paštuolis