- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- I-2471-428/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui M. S. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 50‘000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo, atskirais laikotarpiais, Alytaus pataisos namuose (toliau - Alytaus PN) buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, laikino sulaikymo kamerose, kankinančiomis sąlygomis. Pareiškėjas akcentavo baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 28, teismo posėdyje patvirtino, jog 2008 m. jis buvo patalpintas į ją, dėl paskirtų nuobaudų, tačiau pastarojoje dėl esamų priešų negalėjo atlikinėti bausmės, todėl prašėsi perkeliamas į kitas kameras, to pasėkoje pareiškėjas buvo perkeliamas dėl vietos stokos į laikino sulaikymo kamerą, bei baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 0. Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikino sulaikymo kameroje (vadina ją „klėtke“) buvo tik suolai, negalėdavo nueiti į tualetą kada norėdavo. Pareiškėjas taip pas nurodė gyvenimo sąlygas ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, paaiškino, jog ši kamera yra pritaikyta dviem asmenimis, tačiau joje buvo laikomas su 5 asmenimis (viso šešiese), dėl to šioje kameroje nebuvo galimybės judėti, šios kameros langas buvo į koridorių ir neatsidarinėjo, esant šioje kameroje nuteistųjų nevesdavo į pasivaikščiojimo kiemelius. Nurodė, kad kameroje Nr. 0, trūko oro, kaupėsi drėgmė. Dėl to pareiškėjui prasidėjo dideli galvos skausmai, jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Patirtą žalą vertina 50‘000 Eur. Prašo jo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b.l. 8-12) ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose, baudos izoliatoriuje, buvo atskirais laikotarpiais nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2015 m. kovo 10 d. m. Baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose gyveno, minimali ploto norma pareiškėjui visuomet buvo užtikrinta. Nurodė jog patalpoms yra atliktas kapitalinis remontas, dėl to pareiškėjo argumentai, jog patalpos neatitiko higienos normų yra nepagrįsti. Pateikė į bylą duomenis, bei nurodė jog Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs pataisos namų bei baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos, jis galėjo ginčyti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Atsakovo nuomone pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia, bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Prašė pareiškėjo skundui dalyje taikyti senaties terminą, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė atlikinėdamas bausmę Alytaus pataisos namuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Alytaus pataisos namai prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 23 d. (b.l. 25), teismo vertinimu, pareiškėjas svarbių, nuo jo nepriklausiusių aplinkybių, kodėl į teismą nesikreipė anksčiau, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. vasario 23 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos (per mažas gyvenamųjų patalpų plotas, trūko oro, kaupėsi drėgmė, pareiškėjas nebuvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelį), aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau- EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.1–11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, jog jis buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta ploto norma. Baudos izoliatoriaus kameros neatitiko higienos reikalavimų.
Dėl ploto baudos izoliatoriaus kamerose.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, jog nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. vasario 23 d., aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. vasario 23 d.
Bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. vasario 23 d. už bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus, pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos, ko pasėkoje jis buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus kameras, tai patvirtina į bylą pateikta Alytaus pataisos namų pažymą iš kurios matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 20, 18, 19, 0, 2, 4, 10. Atsakovas pateikė duomenis, jog kameros Nr. 20, 18, 19, 0, 2, 4, 10 yra baudos izoliatoriaus kameros, tačiau kamera Nr. 0 yra laikinojo izoliavimo kamera, kurioje nuteistieji būna laikomi iki 24 val. Pateikė duomenis, jog minėtose kamerose pareiškėjui ginčo laikotarpiu būdavo užtikrina teisė į minimalią, teisės aktuose numatytą, ploto normą, tenkanti ploto norma svyravo nuo 3,62 kv.m. iki 5,05 kv.m. (b.l. 58-59).
Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu akcentavo baudos izoliatoriaus kameros Nr. 0 buvusias gyvenimo sąlygas, nurodė jog patalpa pritaikyta dviem asmenims, tačiau joje buvo laikomi 6 asmenys, patalpoje nebuvo oro, ventiliacijos, kadangi langas esantis neatsidarinėjo, nebuvo dienos šviesos, pareiškėjas nebuvo vedamas į kiemelius pasivaikščioti. Atsakovo pateiktoje pažymoje, dėl kameros Nr. 0, pateikti duomenys atspindi tai, jog ji pritaikyta dviem asmenims, tačiau nėra nurodyta, kiek atskirais laikotarpiais su pareiškėjo realiai gyveno asmenų. Taigi, ši pažyma nepaneigia pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 gyveno vienu metu 6 asmenys. Kadangi skunde, bei posėdžio metu, pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, jog kitose kamerose buvo ploto pažeidimai, todėl manytina, jog pareiškėjas nekildina žalos dėl jose buvusių sąlygų, be to nei skunde, nei posėdžio metu, nenurodė jog jose buvo laikoma daugiau asmenų, nei kameroje yra įrengta miegamųjų vietų. Atsakovo pateiktoje pažymoje matyti, jog ploto normos buvo laikomasi baudos izoliatoriaus kamerose Nr. Nr. 20, 18, 19, 2, 4, 10. Todėl, toliau bus nagrinėjamas pareiškėjo nurodytos, baudos izoliatoriaus kameros Nr. 0, ploto normos pažeidimas.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. EŽTT sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Alytaus PN turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Alytaus PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, laikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. vasario 11 d., viso 10 parų, nebuvo užtikrinta teisė į 3,6 kv.m. ploto normą, kadangi kaip atsakovas nurodė, patalpa pritaikyta gyventi 2 asmenims, yra 10,04 kv.m. ploto, o pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes, kad ginčo patalpoje kartu su pareiškėju gyveno 6 asmenys, kuomet asmeniui tenkanti ploto norma 1,67 kv.m.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog minėtoje patalpoje pareiškėjas buvo laikomas atskirais laikotarpiais, neilgiau nei vieną parą (b.l 58), kadangi pareiškėjas nurodė jog minėtoje patalpoje jis buvo laikomas tris paras iš eilės, šie byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą 10 parų.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, buvo langas į koridorių, jis neatsidarinėjo, dėl to patalpoje trūko oro, dienos šviesos, kaupėsi drėgmė.
Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0 neatsidarinėjo langas, patalpoje trūko oro, dienos šviesos, kaupėsi drėgmė.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. (22 p.). Oro temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18-28 oC, šaltuoju – 18-22 oC. (28 p.)
Bylos duomenimis nustatyta, jog Alytaus pataisos namuose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas, tai patvirtina byloje esantis 2012 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas PA-339 (b.l. 31-33). Ginčo laikotarpiu Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs pataisos namų bei baudos izoliatoriaus kamerų patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose gyvenimo sąlygos atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010, pažeidimų nenustatyta Tai patvirtina į bylą pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-339 (b.l. 31-33). Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, taip pat byloje nėra duomenų jog jis būtų kreipęsis į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, skundu dėl laikymo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose. Tačiau iš pateiktų baudos izoliatoriaus planų matyti, jog baudos izoliatoriaus kamera Nr. 0, kurios plotas yra 10,04 kv.m. yra vidinė, t.y. neturi sąlyčio su lauko sienomis, be to iš plano matyti, jog vieta langui yra nepažymėta, tačiau jam ir esant, jis atsivertų tik į baudos izoliatoriaus patalpas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui nustatyti reikalavimai, kurie apibrėžti higienos normos HN 76:2010. Šioje normoje nustatyta, jog gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Normos 19 punkte nurodyta jog, Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. 22 - gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. 23 punkte numatyta, jog gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. 24 - gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, iš normoje numatytų reikalavimų, nenustatyta jog izoliavimo patalpoms būtų taikomi kitokie standartai nei įprastai baudos izoliatoriaus kamerai, kurioje asmenys gali būti laikomi iki 15 parų nepertraukiamai. Todėl, iš byloje esančių patalpos planų (b.l 28) matyti, jog baudos izoliatoriaus kamera, kurios plotas 10.04 kv.m. pažeidžia HN 76:2010 reikalavimą, kuriame numatyta, jog patalpa vėdinama per langus, kadangi atsakovas nepateikė duomenų, jog minėtoje patalpoje yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, ko pasėkoje patalpoje galėjo kauptis drėgmė, trūkti natūralios apšvietos (patalpos langas išeina į baudos izoliatoriaus patalpas). Todėl teismo vertinimu, atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kameroje Nr. 0, buvo higienos normos pažeidimai, dėl patalpos ventiliavimo, drėgmės bei natūralios apšvietos.
Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, jog jis nebuvo vedamas į pasivaikščiojimų kiemelius.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog atlikinėdamas bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, jam nebuvo užtikrinama teisė vieną kartą per varą valandai pasivaikščioti gryname ore. Atsakovas posėdžio metu nurodė, jog kamera Nr. 0 yra laikinojo izoliavimo patalpa, nuteistieji šioje patalpoje praleidžia iki 24 valandų, jiems pasivaikščiojimas kiemelyje nėra suteikiamas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 222 punkte numatyta, jog nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Šiame įsakyme nėra numatyta, jog laikinojo izoliavimo kameroje esantys asmenys neturi teisės į valandos trukmės pasivaikščiojimą kiemelyje. Todėl, teismo vertinimu atsakovas, nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė valandą pasivaikščioti kiemelyje, atliekant bausmę baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 0, tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę, į valandos pasivaikščiojimą gryname ore.
Dėl pareiškėjo sveikatos.
Byloje nėra duomenų, kurie atspindėtų jog pareiškėjo sveikatai turėjo įtakos kalinimo sąlygos Alytaus PN. Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, jog serga nepagydoma liga, tačiau neįvardino kokia, nenurodė, kokią įtaką jo sveikatai turėjo netinkamos kalinimo sąlygos Alytaus PN, todėl pareiškėjo argumentai jog kalinimo sąlygos turėjo neigiamą poveikį jo sveikatai, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Alytaus PN pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, bei higienos normas HN 76:2010 kalėjo 10 parų, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).
Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei tai, jog pareiškėjas kalinimo metu raštu būtų skundęsis Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. S. , a.k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. S. , a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.