Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K; po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 123, Nr. 252, Nr. 400 kartu su 2–11 asmenų. Vienam asmeniui, pareiškėjo teigimu, teko maždaug apie 3,3 kv. m kameros ploto. Tokiu būdu buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, o plotą mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas.

2.2. Dėl tokių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 5 000,00 Eur.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–28) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:

3.1. Pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

3.2. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys, kuriems yra išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitiko teisės aktus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

3.3. Pasak atsakovės atstovo, nuteistieji yra stebimi pareigūnų, siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokia kontrolė yra numatyta teisės aktuose ir yra svarbi užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

3.4. Pabrėžė, kad nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė.

3.4. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, jo prašomas žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, jo nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Šiuo atveju nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose. Dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamą poveikį sveikatai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus.

5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

7. Pareiškėjas skundžiasi dėl ploto trūkumo ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių TI-K kamerose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Bylos medžiaga patvirtina ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje yra užfiksuota, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2018 m. birželio 13 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas 7,42 kv. m (kameroje su pareiškėju buvo dar 1 asmuo). 2018 m. birželio 14 d. buvo perkeltas į 42,33 kv. m kamerą Nr. 252 (kameroje buvo 11 asmenų) ir buvo joje iki 2018 m. birželio 19 d.; nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. liepos 12 d. šioje kameroje pareiškėjas buvo kalinamas su 5–11 asmenų. 2018 m. liepos 13 d. pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m) ir kameroje buvo vienas. Vėliau buvo perkeltas į kamerą Nr. 400 (plotas 40,40 kv. m), kurioje buvo 9–11 asmenų. Joje pareiškėjas buvo kalinamas iki 2018 m. rugsėjo 30 d.; 2018 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. 2018 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, joje pareiškėjas buvo kalinamas vienas. 2018 m. gruodžio 28 d. buvo paleistas į laisvę. Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Mursič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 41 parą. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas nebuvo pažeistas visą ginčo laikotarpį (pareiškėjui teko nuo 3,8 kv. m iki 7,01 kv. m). Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą iš bendro ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad taip pat nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba (pareiškėjui teko nuo 3,79 kv. m iki 6,96 kv. m). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo, o kadangi pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl skundo reikalavimas šiuo pagrindu nepagrįstas.

9. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.