Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad 2015-04-29 kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl duomenų iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo išbraukimo. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu prašymą atmetė.

Teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis prielaida, jog asmens atvykimo į Lietuvą tikslai yra galimai kiti, o ne vykdyti verslą. Šią prielaidą akivaizdžiai paneigia aplinkybės, jog pareiškėjas dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo nuolat keliavo po įvairias šalis be jokių apribojimų.

Pareiškėjo nuomone, 3 metų draudimas, užkertantis kelią vykti ir į kitas Šengeno valstybes yra neproporcingas pareiškėjo teisių ribojimas, atsižvelgiant į tai, kad pateikdamas dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jis nesiekė nurodyti jokių klaidingų duomenų ar pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, o situacija susidariusi dėl adresų, kuriais registruota daugiau juridinių asmenų ir daugiau gyventojų, buvo sąlygota netinkamų paslaugų suteikimo. Dėl to pareiškėjas jau ir taip patyrė neigiamas pasekmes, kai buvo priimtas sprendimas neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl dar ir sankcijos – 3 metų draudimo pritaikymas, kuri apriboja pareiškėjo galimybes keliauti, turi ypač neigiamas pasekmes ir yra visiškai neproporcinga, suvaržanti pareiškėjo teises labiau nei būtina. Tokio draudimo neproporcingumą patvirtina ir tai, kad iki šiol pareiškėjas daugelį metų keliavo po įvairias pasaulio valstybes ir nebuvo padaręs jokių migracinių pažeidimų, dėl kurių jam ši teisė būtų apribota.

Teismo posėdyje pareiškėjo T. S. atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Pažymimi, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, o tai buvo nustatyta Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-16 sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1723 (00288) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S.“, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne realiai vykdyti teisėtą veiklą ir faktiškai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą, gaunant tam reikalingą asmens dokumentą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento vertinimu, įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikslą, duomenis apie pareiškėjo patikimumą, atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi pagrindą ir aplinkybes, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, ginčijamas sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-06-01 sprendimo Nr. (15/5-9) 10K-28563, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą persvarstyti pareiškėjui taikomą draudimą ir išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014-12-16 Migracijos departamentas priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S.“ Nr. (15/4-1)31-1723(00288) (b. l. 113-116).

2015-01-08 priėmė ir sprendimą „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui T. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ Nr. (15/5-9) 4U-55 (b. l. 120-121). Pareiškėjas 2015-04-29 pateikė prašymą Migracijos departamentui persvarstyti pareiškėjui taikomą draudimą ir išbraukti jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (b. l. 127-124-131). Migracijos departamentas 2015-06-01 sprendimu Nr. (15/5-9) 10K-28563 atmetė pareiškėjo prašymą (b. l. 132-134).

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, aktualios redakcijos 1 dalies 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šis reglamentavimas reiškia, kad sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis). Taisyklių 16 ir 17 punktai nustatyto, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo. Vertinimo tvarkos 49 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti, nustatytą pagal vienais Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nustatytų pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti minėto įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nustatytu pagrindu (išskyrus Taisyklių 122 punkte nustatytą atvejį), atsižvelgiama į: motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo ar motyvuotame rašytiniame valstybės institucijos arba įstaigos siūlyme išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo nurodytą priežastį ir motyvus, dėl kurių užsieniečio duomenys turėtų būti išbraukti iš Sąrašo, taip pat kitas nurodytas aplinkybes; draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti; valstybės institucijos ar įstaigos, Migracijos departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir / ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą; aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Vertinimo tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo ir byloje ginčijamo sprendimo turinį, pažymi, kad prašyme pareiškėjas teigė, kad taikomas draudimas atvykti yra neproporcingas, užkertantis jam galimybes keliauti ir tinkamai vykdyti savo verslo veiklą.

Pareiškėjas nurodė, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia tikslams pasiekti. Ginčijamu sprendimu į šį pareiškėjo argumentą buvo atsakyta, kad draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus – užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, pagrindas. Sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-55 priimtas atlikus individualų aplinkybių, nurodytų sprendime Nr. (15/4-1) 31-1723 (00288), vertinimą, atsižvelgus į vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus. Atsakovas ginčijamame sprendime daro išvadą, kad sprendimas vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o tai, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-55 turi įtakos tik užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes apribojimui, ir neriboja užsieniečio vykimo į kitas valstybes, be to šis sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Be to, ginčijamame sprendime nurodyta, kad jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba jeigu šis jau turi vienos iš susitariančiųjų šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje atšaukiamas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus išdėstytus ginčijamo sprendimo motyvus, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai siejo proporcingumo vertinimą iš esmės tik su atitiktimi Įstatymo ir Vertinimo tvarkos nuostatoms.

Atsižvelgiant į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Įstatymo 133 straipsnio ir Reglamento 24 straipsnio nuostatas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė įvairių valstybių išduotų Šengeno zonos ir kitų valstybių vizų kopijas (b. l. 47-51; 80-81).

Migracijos departamentas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas yra iš esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje iš esmės nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo, kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos ginčijamu sprendimu. Įvertinus kad atsakovas 2014-12-16 sprendimu Nr. (15/4-1) 31-1723 (00288) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas, pasinaudodamas galimybe įgyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę, ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, laikytina, kad pareiškėjas šių tikslų neįgyvendino ir nelegalios migracijos rizika yra išnykusi. Kitų aplinkybių, sietinų su papildomų priemonių skyrimu, šiuo atveju draudimo atvykti nustatymu ir įtraukimu į sąrašą, byloje nenustatyta.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, aktualią teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamento 2015-06-01 sprendimas Nr. (15/5-9) 10K-28563 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl naikintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtu.

Bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas byloje nepateiktas. Pažymėtina, kad pareiškėjas gali pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2561-552/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-06-01 sprendimą Nr. (15/5-9) 10K-28563.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.