Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas M. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Vilniaus pataisos namų, 7 300 Lt turtinei ir 7 300 Lt neturtinei žalai atlyginti;

3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-123 „Dėl leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos įstatymams bei šių aktų panaikinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-68, kurio nuostatos buvo pakartotos Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-123 ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakyme Nr. 3-43, nesant tam įstatyminio pagrindo buvo apribota jo konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.) netrukdomai naudotis savo nuosavybe – asmeniniu kompiuteriu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsniu, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-68 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173.7 punkte ir 1731 punkte nustatytas naudojimosi kompiuteriu ribojimas yra legitimus, nes BVK 113, 117 straipsniai nustato, jog nuteistieji privalo laikytis dienotvarkės, tačiau nesutinka su nustatyta nuosavybės teisės ribojimo apimtimi, t. y. kad asmeniniais kompiuteriais nuteistieji turi teisę naudotis ne ilgiau kaip 3 valandas per parą. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia ribojimo apimtis neatitinka proporcingumo principo ir pažeidžia nuosavybės teisės esmę. Savo teiginius pareiškėjas taip pat grindė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1-o papildomo Protokolo 1 straipsniu. Pareiškėjo teigimu, teisingumo ministro įsakyme Nr. 1R-68, Departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-123 ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakyme Nr. 3-43 numatyti leidimai atskiriems nuteistiesiems naudotis savo nuosavybe su mažesniais apribojimais yra diskriminaciniai ir negali būti pateisinami Konstitucijos 29 straipsnio aspektu. Pareiškėjas akcentavo, kad personalinis kompiuteris atstoja žaidybinį kompiuterį, televizorių, vaizdo grotuvą, muzikos centrą ir elektroninių knygų skaityklę. Naudojimasis išvardintais prietaisais nėra ribojamas, taigi asmenys, išgalintys nusipirkti šiuos prietaisus atskirai, yra geresnėje teisinėje padėtyje nei asmuo, turintis tik personalinį kompiuterį. Tokia diskriminacija, pareiškėjo manymu, laikytina žmogaus teisių pažeidimu, todėl yra pagrindas reikalauti padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, teisės naudotis asmenine nuosavybe ribojimai prieštarauja Konstitucijos 18 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas paaiškino, kad iki ginčijamų įsakymų priėmimo buvo nustatyta vidutinė (statistinė) nuteistųjų naudojimosi personaliniais kompiuteriais trukmė 4 valandos per parą ir mokestis už sunaudotą elektros energiją buvo skaičiuojamas pagal 4 valandų normatyvą. Nuteistųjų teisės naudotis savo nuosavybe apribojimas nuo statistinių 4 valandų per parą iki neaiškiais motyvais pasirinktų 3 valandų per parą, pareiškėjo manymu, yra ne tik neteisėtas konstitucinių teisių ribojimo aspektu, bet ir visiškai nepateisinamas tikslingumo aspektu. Esant tokiam ribojimui neįmanoma nei skaityti elektroninių knygų, nei studijuoti teisės aktų, nei užsiimti kokia nors kita edukacine ar kūrybine veikla. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuteistieji už sunaudotą elektros energiją moka. Naudojimosi personaliniais kompiuteriais kontrolė įkalinimo įstaigose yra daugiau negu pakankama – kompiuteriais naudojamasi specialiai tam įrengtose patalpose, kurios yra kontroliuojamos vaizdo stebėjimo ir įrašymo priemonėmis. Pareiškėjas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. rašte Nr. (1.23.) 7R-5956 esantys argumentai dėl nuosavybės teisės ribojimo tikslingumo yra nepagrįsti. Vertinant neteisėtais įsakymais padarytą žalą, pareiškėjas prašė atsižvelgti į vidutinį statistinį nuomos mokestį, kuris yra apie 1 proc. nuomojamo daikto vertės per parą. Vidutinė personalinio kompiuterio vertė yra apie 1 000 Lt, taigi, neteisėtu pareiškėjo konstitucinės teisės naudotis savo asmenine nuosavybe ribojimu ir neteisėtu disponavimu jo asmenine nuosavybe (kompiuteriu) jam yra daroma 10 Lt turtinė žala per dieną. Pareiškėjas pabrėžė, kad be turtinės privalo būti atlyginama ir neturtinė žala, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, vertintina tokiu pačiu dydžiu kaip ir turtinė žala. Pareiškėjas nurodė, kad jo teisė naudotis kompiuteriu įkalinimo įstaigoje yra ribojama nuo pat ginčijamų įsakymų įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. balandžio 1 dienos. Tokiu būdu jo teisės buvo apribotos 730 dienų, taigi jam padaryta 7 300 Lt turtinė ir 7 300 Lt neturtinė žala, kurią turi atlyginti valstybė, solidariai atstovaujama neteisėtus įsakymus priėmusių institucijų.