- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-27
- Bylos Nr.
- I-72-279/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01001-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Jonavos rajono savivaldybės administracijos, Jonavos rajono savivaldybės, atstovaujamos Jonavos rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,
atsakovių Jonavos rajono savivaldybės administracijos ir Jonavos rajono savivaldybės, atstovaujamos Jonavos rajono savivaldybės administracijos, atstovei K. R.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovėms Jonavos rajono savivaldybės administracijai ir Jonavos rajono savivaldybei, atstovaujamai Jonavos rajono savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimas) bei priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. 18-19).
Pareiškėjas skunde (b. l. 18-19) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijamu Socialinės paramos skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu jam buvo nutrauktas šalpos pensijos mokėjimas. Paaiškino, kad šalpos pensijos mokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad jis deklaravo išvykimą į Vokietiją. Teigė, kad su tokiu sprendimu nesutinka. Tvirtino, kad jo deklaruota gyvenamoji vieta Vokietijoje nepaneigia aplinkybės, kad jis yra Lietuvos gyventojas. Pareiškėjo teigimu, jis išvykimą į Vokietiją deklaravo tuo metu, kai jam baigėsi senos tapatybės kortelės galiojimo terminas ir reikėjo išsiimti naują tapatybės kortelę. Ji išduodama tik turintiems deklaruotą gyvenamąją vietą arba deklaruojantiems išvykimą iš Lietuvos, todėl, kad gautų asmens dokumentą, jis deklaravo išvykimą į Vokietiją. Pareiškėjas teigė, kad jis nuolat gyvena Lietuvoje, tai įrodo jo gaunama šalpos pensija į Lietuvos valstybėje veikiančio banko kortelę, taip pat jis pastoviai (bent vieną kartą per savaitę) naudojasi Birštono ir Prienų miestų viešųjų bibliotekų paslaugomis. Pareiškėjo teigimu, gaudamas 94 Eur per mėnesį šalpos pensiją, jis negalėtų pastoviai (kas savaitę) važinėti iš Vokietijos į Lietuvą, tai įrodo, kad jis gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas akcentavo, kad į visas šias faktines aplinkybes neatsižvelgė Socialinės paramos skyriaus vedėja, todėl buvo priimtas neteisėtas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimas nutraukti jam šalpos pensijos mokėjimą. Teigė, kad dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė pastovia depresija, bemiegėmis naktimis ir kitais patirtais dvasiniais išgyvenimais. Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas prašė teismo tenkinti jo skundo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovės atsiliepimu (b. l. 31-34) ir jų atstovė K. R. teismo posėdyje nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2009 m. birželio 22 d. pareiškėjas prašymu gauti šalpos pensiją kreipėsi į Socialinės paramos skyrių. Prašyme buvo nurodyta, kad asmuo yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pateiktu prašymu pareiškėjas įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 dienų pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos šalpos išmokos skyrimui ar mokėjimui. Patikrinus pareiškėjo pateiktus duomenis apie deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos gyventojų registre, pareiškėjo ir registro duomenys sutapo. Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą prašymą šalpos pensijai gauti, Socialinės paramos skyrius 2009 m. birželio 23 d. nusprendė mokėti pareiškėjui šalpos pensiją. Pažymėjo, kad Socialinės paramos skyrius, Lietuvai įsivedus eurą, privalėjo visas išmokas perskaičiuoti eurais ir suvesti į kompiuterinę sistemą. Tam, kad viskas būtų atlikta tinkamai, sistemoje be visų kitų dokumentų reikėjo pridėti ir išrašus iš Gyventojų registro apie šalpos išmokų gavėjų deklaruotas gyvenamąsias vietas. 2016 m. balandžio 14 d. patikrinus pareiškėjo duomenis apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą, paaiškėjo, kad jis nuo 2014 m. sausio 15 d. yra deklaravęs savo išvykimą į Vokietiją. Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjas iki šiol yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vokietijoje. Akcentavo, kad pareiškėjas neinformavo apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, nors buvo įsipareigojęs tai padaryti per 10 dienų nuo tokių aplinkybių atsiradimo. Teigė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, šalpos išmokos mokamos tol, kol jos gavėjas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, o šalpos išmokos gavėjui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, paskirtos šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį šalpos išmokos gavėjas persikėlė nuolat gyventi į kitą valstybę, pirmos dienos. Šis įstatymas aiškiai nurodo, kad norint gauti šalpos išmokas, asmuo turi būti deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Esant tokiems teisės akto reikalavimams, šiuo atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo naudojimąsi bibliotekų paslaugomis Lietuvoje, nekeičia fakto, kad jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą ne Lietuvoje, o Vokietijoje. Pažymėjo, kad pareiškėjui šalpos pensija buvo mokama iki pat 2016 m. kovo mėnesio, nors tokios išmokos mokėjimas turėjo būti nutrauktas jau nuo 2014 m. vasario mėnesio. Tvirtino, kad dėl pareiškėjo neatsakingumo ir nesąžiningumo (nepranešimas apie pasikeitusias aplinkybes) tiek Jonavos rajono savivaldybės administracija, tiek valstybė patyrė daugiau kaip 2 000 Eur žalą, kadangi dvejus metus mokėjo šalpos išmokas, nors jos pareiškėjui ir nepriklausė. Teigė, kad už pareiškėjo nurodomus patirtus išgyvenimus šiuo atveju institucija negali būti atsakinga, kadangi galimos neigiamos pasekmės kilo tik dėl paties pareiškėjo nesąžiningumo. Nurodė, kad Socialinės paramos skyrius, priimdamas sprendimus, visada vadovaujasi teisės aktų reikalavimais, todėl ir nagrinėjamu atveju priėmė teisėtą bei pagrįstą 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl mokėjimo nutraukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2009 m. birželio 22 d. Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą skirti šalpos pensiją (b. l. 35-37). Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą prašymą šalpos pensijai gauti, Socialinės paramos skyrius 2009 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė mokėti pareiškėjui šalpos pensiją sukakusiam senatvės pensijos amžių (neturėjusiam invalidumo grupės ar ankščiau nustatyto darbingumo lygio) (b. l. 40). Socialinės paramos skyrius, 2016 m. balandžio 14 d. patikrinęs Gyventojų registro duomenų bazę, nustatė, kad nuo 2014 m. sausio 15 d. pareiškėjas yra deklaravęs savo išvykimą į Vokietiją (b. l. 41). Atsižvelgęs į šią aplinkybę, Socialinės paramos skyrius ginčijamu 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui šalpos pensijos mokėjimą nuo 2016 m. balandžio 1 d. (b. l. 43).
Valstybinių šalpos išmokų rūšis, šių išmokų finansavimo šaltinį, teisę į šalpos išmokas turinčius asmenis, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas bei tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu, tai yra, Socialinės paramos skyriaus sprendimų skirti šalpos pensiją pareiškėjui ir nutraukti jos mokėjimą, nustatė Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas (akto redakcija nuo 2005 m. liepos 1 d., Žin., 2005, Nr. 71-2556) (toliau – Įstatymas). Šio įstatymo tikslas – nustatyti valstybines šalpos išmokas asmenims, kuriems dėl jų neįgalumo, amžiaus ar dėl kitų šiame įstatyme nustatytų priežasčių teikiama valstybės šalpa (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje šalpos išmokos buvo apibrėžiamos kaip mėnesinės piniginės išmokos, skiriamos ir mokamos šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka neįgaliems vaikams, nedarbingiems ar iš dalies darbingiems asmenims, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, vaikams našlaičiams, kitiems šiame įstatyme nurodytiems asmenims. Įstatyme buvo nustatytos šios šalpos išmokų rūšys: 1) šalpos pensijos; 2) šalpos našlaičių pensijos; 3) slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos; 4) tikslinės kompensacijos; 5) tikslinis priedas (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad prašymas skirti šalpos pensiją pareiškėjui buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos paskirtos išmokos mokėjimui, tačiau ginčas iš esmės kilęs dėl to, ar pagrįstai Socialinės paramos skyrius 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu nusprendė nuo 2016 m. balandžio 1 d. nutraukti šalpos pensijos pareiškėjui mokėjimą, vadovaujantis tuo, kad Gyventojų registro duomenimis pareiškėjas deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos valstybės į Vokietiją.
Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad šis įstatymas taikomas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatytus atvejus. Sąvoka „Nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys“ šio įstatymo kontekste reiškia – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – duomenys apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, taip pat nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (Įstatymo 1 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau - Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 4 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys privalo šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas išlygas, arba būti įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas yra gyvenamosios vietos adresą sudarančių ir kitų šiame įstatyme nustatytų duomenų pateikimas gyvenamosios vietos deklaravimo įstaigai. Gyvenamosios vietos adresą sudarantys duomenys yra: savivaldybės pavadinimas; seniūnijos pavadinimas (išskyrus miestuose esančias seniūnijas); gyvenamosios vietovės pavadinimas; gatvės pavadinimas; žemės sklypo ir (ar) pastato numeris gatvėje arba gyvenamojoje vietovėje; pastato pavadinimas, jeigu suteiktas tuo adresu esančiam adreso objektui; korpuso numeris, jeigu toks suteiktas; patalpos numeris pastate ar korpuse; pašto kodas. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys yra sudedamoji informacijos apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius asmenis dalis. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo asmens deklaravimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dienos.
Nurodytų Įstatymo ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pagrindinė sąlyga šalpos pensijai skirti yra asmens teisinio ryšio su konkrečiu valstybės teritorijos administraciniu vienetu – savivaldybe – egzistavimo patvirtinimas Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka, t. y. tinkamas gyvenamosios vietos deklaravimo pareigos asmeniui įvykdymas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą nėra savitikslė, jos tikslas – rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, gerinti viešąjį administravimą (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnis).
Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog šalpos išmoka mokama tol, kol jos gavėjas nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šalpos išmokos gavėjui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, paskirtos šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį šalpos išmokos gavėjas persikėlė nuolat gyventi į kitą valstybę, pirmos dienos, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip.
Byloje esančiuose 2016 m. balandžio 14 d. ir 2016 m. gegužės 16 d. Gyventojų registro duomenų bazės išrašuose nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 15 d. deklaravo išvykimą į Vokietiją (b. l. 41, 42). Šiuo atveju ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje jis nėra deklaravęs. Nustatytas byloje aplinkybes įvertinus byloje esančių įrodymų, taip pat teisinio reguliavimo kontekste, daroma išvada, kad pareiškėjui deklaravus išvykimą į Vokietiją, atsirado Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įvardintas šalpos išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, nes pareiškėjas neteko nuolatinio gyventojo statuso Įstatymo 1 straipsnio 4 dalies prasme, taigi Socialinės paramos skyrius iš Gyventojų registro duomenų bazės gavęs informaciją, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 15 d. yra deklaravęs savo išvykimą į Vokietiją, turėjo teisinį pagrindą ginčijamu 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu nuo 2016 m. balandžio 1 d. nutraukti šalpos pensijos pareiškėjui mokėjimą.
Pažymėtina, kad Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo kategoriją įstatymų leidėjas sieja išimtinai su registracija Lietuvos Respublikos gyventojų registre (turinčių gyvenamąją vietą - duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – duomenys apie savivaldybę, kurioje jie gyvena), neatsižvelgiant į faktines aplinkybes, kodėl asmuo nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo nuolatinį gyvenimą Lietuvos Respublikoje (naudojimasis bibliotekų paslaugomis ir kt.), Įstatymo prasme šalpos pensijai gauti teisiškai nėra reikšmingos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius priėmė pagrįstą ir teisėtą 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl mokėjimo nutraukimo“, todėl pareiškėjo skundas dėl šio sprendimo panaikinimo pripažįstamas nepagrįstu.
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, šios žalos atsiradimą kildindamas iš, jo nuomone, neteisėto 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu nutraukto šalpos pensijos mokėjimo.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Aukščiau aptartais motyvais konstatavus, jog 2016 m. balandžio 14 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. nenustačius neteisėtų institucijos veiksmų, kaip vienos iš privalomų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.