- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-03
- Bylos Nr.
- 2-242/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- UAB „Decostyle“
- Ieškovas
- VSDFV Šilutės skyriaus
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Decostyle“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutarties, kuria iškelta UAB „Decostyle“ bankroto byla civilinėje byloje Nr. B2-372-253/08 pagal ieškovo VSDFV Šilutės skyriaus ieškinį atsakovui UAB „Decostyle“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VSDFV Šilutės skyriaus kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškelti atsakovui UAB „Decostyle“ bankroto bylą. Nurodė, kad UAB „Decostyle“ laiku ir nustatytomis sumomis nemoka privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, 2007 m. spalio 1 d. atsakovo įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 22 037 Lt nesumokėtų įmokų ir 318 Lt delspinigių (iš viso 22 355 Lt). Ieškovas 2007 m. lapkričio 6 d. raštu įspėjo atsakovą apie skolos sumokėjimą, tačiau atsakovas reikalavimo neįvykdė. Kadangi iki šiol įmonė skolų nesumokėjo ir nenurodė, kokių priemonių imsis skolai likviduoti, jeigu neturi galimybės skolos padengti iš karto, prašo atsakovui iškelti bankroto bylą ir administratoriumi paskirti Alvydą Martinavičių.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartimi ieškinį patenkino ir iškėlė atsakovui bankroto bylą, o administratoriumi paskyrė Alvydą Martinavičių. Teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 1 punktas numato, kad bankroto byla keliama, jeigu nustatoma, kad įmonė yra nemoki. To paties įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nurodyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus 3 mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonių sutartyje įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Į bankroto bylą atsakovas pateikė du balansus: 2007 m. birželio 30 d. ir 2007 m. rugsėjo 30 d. Šiuose balansuose skiriasi įmonės 2006 m. rodikliai. Atsakovo atstovas posėdžio metu logiškai nepaaiškino, kodėl yra iškreipti įmonės finansiniai rodikliai. Į 2008 m. vasario 8 d. paskirtą posėdį atsakovo atstovas neatvyko, nepateikė prašomo UAB „Decostyle“ balanso 2008 m. sausio 1 d. Todėl spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas vadovavosi duomenimis balanso, kurį teismui pateikė Juridinių asmenų registras. Iš 2006 m. balanso matyti, kad įmonės turtas sudaro 1 028 892 Lt, įmonės skolos – 590 000 Lt. Tokiu būdu, įmonės skolos viršija pusę balanso turto vertės. Iš bankroto bylos medžiagos matyti, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, net įspėjus apie bankroto bylos kėlimą, einamųjų įmokų nemoka. Atsakovo vadovo prašymu atidėjus bylos nagrinėjimą, atsakovui buvo sudaryta galimybė atsiskaitymus su ieškovu derinti taikiai, tačiau šia galimybe atsakovas nepasinaudojo. Teismas taip pat nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas yra nemokus, todėl atsakovui teismas iškėlė bankroto byla, o bankroto administratoriumi paskyrė ieškovo pasiūlytą ir teisės aktų nustatyta tvarka suderintą asmenį – Alvydą Martinavičių.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartį ir nurodo, kad:
1. Ieškovas nesuteikęs apeliantui jokių alternatyvų dėl skolos apmokėjimo iškart pasirinko pačią griežčiausią sankciją, t.y. bankroto bylos iškėlimą. Viena iš alternatyvų, kurią teismas galėjo taikyti – įpareigoti atsakovą parduoti įrenginius ir atsiskaityti su kreditoriumi. Disponuojamų įrenginių vertė apie 400 000 Lt, o skola ieškovui tik 22355 Lt. Todėl pardavus bent dalį atsakovo turimų įrenginių, būtų galima pilnai padengti susidariusią skolą ieškovui.
2. Atsakovas 2008 m. sausio 16 d. sudarė sutartį su AB „Octagon Construction“, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti du tūkstančius vienetų prekių – McDonalds suolų komplektų už 684 400 Lt sumą. Be to, atsakovas sudarė dvi sutartis su Victoria Plumb, pagal kurias atsakovas įsipareigojo parduoti prekių už 93 994,68 Lt ir sutartį su AB „Šilutės baldai“, pagal kurią prognozuojamas prekių kiekis 52 668 Lt per mėnesį. Šie rodikliai rodo, kad atsakovas vykdo ūkinę komercinę veiklą ir yra mokus bei gali tinkamai vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).
Bankroto įstatymo normos, tai viešosios teisės normos, ir yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama, visų pirma, užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios savo veiklos ir yra nemokūs. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalis reglamentuoja bankroto bylos iškėlimo įmonei pagrindus, kuriais yra viena iš šių teismo nustatytinų sąlygų: 1) įmonės nemokumas arba daugiau kaip tris mėnesius vėluojantis atlyginimų darbuotojams mokėjimas; arba 2) įmonės viešas paskelbimas arba kitoks pranešimas kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas - tai įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra tam tikros teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė yra nemoki, t. y. kad pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir kai ji nevykdo finansinių įsipareigojimų - neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus 3 mėnesiams po ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžto termino.
Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis bei atsižvelgia į įmonės finansinės būklės pasikeitimą per laikotarpį nuo pareiškimo gavimo iki bylos iškėlimo. Taigi, viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti skolininko finansinei būklei nustatyti reikalingus įrodymus, tačiau nepaneigia ieškovo pareigos pagal CPK 178 str. įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas.
Atskirąjį skundą atsakovas grindžia tuo, kad teismas apeliantui nesuteikė jokių alternatyvų dėl skolos apmokėjimo, o iš karto pasirinko griežčiausią sankciją, t.y. iškėlė bankroto bylą.
Tačiau šis apelianto argumentas nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nebandė su ieškovu susitarti dėl galimybės atsiskaityti dalimis, o teismas siūlė šalims taikiai išspręsti ginčą. 2008 m. sausio 26 d. teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad susidariusią skolą ieškovui padengs per dvi savaites ir paprašė atidėti šiam terminui bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimą teismas atidėjo, suteikdamas atsakovui galimybę atsiskaityti su ieškovu. Tačiau nurodytu terminu atsakovas skolos nepadengė ir nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi priemonių atsiskaityti su ieškovu, atidėti ar išdėstyti skolos mokėjimą.
Apeliantas prie atskirojo skundo pridėjo keturias 2008 m. sausio – vasario mėnesiais sudarytas prekių pirkimo – pardavimo ir užsakymo sutartis ir nurodo, kad šios sutartys patvirtina, jog įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą ir jos mokumas padidėjęs.
Teisėjų kolegijos nuomone, šios sutartys neįrodo ūkinės komercinės veiklos vykdymo, jos rentabilumo bei tai, jog atsakovas yra pajėgus padengti susidariusius įmonės įsiskolinimus. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovo pradelstiems įmonės įsipareigojimams (skoloms) viršijant pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, pagrįstai iškėlė atsakovui bankroto bylą. Tačiau, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad atsiradus ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, t.y. atsakovui atsiskaičius su kreditoriais ar pasirašius su jais taikos sutartį, bankroto byla gali būti nutraukta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.