- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-113-719-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- D. N.
- Advokatai
- Alfonsas Mašalas
Teisėjas Algirdas Baliulis Baudžiamoji byla Nr. 1A-113-719/2013
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2013 m. vasario 27 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiau ir Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. N. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012-12-11 nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. paskiriant laivės apribojimą vieneriems metams bei įpareigojant per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Šiuo nuosprendžiu taip pat iš D. N. V. S. naudai priteistas 291 Lt turtinės žalos ir 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 463,78 Lt dydžio žalos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. N. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 24 d., apie 23.00 val., (duomenys neskalbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje prie naktinio klubo „(duomenys neskalbtini)“, smogdamas buteliu per galvą, padarydamas kairės akies vokų ir akies obuolio kraujosruvas, kairio antakio srities, kairio skruosto, viršugalvio žaizdas ir galvos smegenų sukrėtimą nesunkiai sutrikdė V. S. sveikatą, nes dėl galvos smegenų sukrėtimo V. S. sveikata sutrikdyta ilgiau 10 dienų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. N. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012-12-11 nuosprendį, nusikalstamą veiką iš BK 138 str. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. bei paskirti švelnesnę bausmę. Apeliantas nurodo, jog atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką bei į tai, jog jis nuoširdžiai gailėjosi ir prisipažino esmines bylos aplinkybes, tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei tuo pagrindu paskirta teisingumo principą atitinkanti švelnesnė bausmė. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, jog šioje byloje yra ir kitų BK 59 str. numatytų lengvinančių aplinkybių: veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Apeliantas pastebi, jog nagrinėjamu atveju įvykis ir įvyko dėl to, jog nukentėjusysis netinkamai elgėsi ir savo elgesiu ir veiksmais jį provokavo. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme nebuvo surinkti visi reikšmingi bylai duomenys, o norint įrodyti paminėtas aplinkybes yra būtina pridėti Utenos Apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pažymą Nr. (duomenys neskalbtini), kuri buvo gauta iš I. R. ir kurioje buvo nurodomas toks tekstas: „Jūsų atžvilgiu V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. ..“. Skunde nurodoma ir tai, jog apeliantas išlaiko šeimą rūpinasi savo tėvais, jo teistumas yra išnykęs, kas, be kita ko, leidžia spręsti klausimą dėl BK 54 str. 3 d. nuostatų, numatančių švelnesnės, nei sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, taikymo. Apeliantas pabrėžia ir tai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog jis gauna ypač mažas pajamas, augina mažametį vaiką bei nori išvykti į užsienį užsidirbti, kas tik patvirtina, jog kitos bausmės rūšies, tokios kaip bauda ar viešieji darbai, paskyrimas atitiktų protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl teismo nustatytų aplinkybių, nurodant, jog tam tikrų duomenų pripažinimais įrodymais įrodančiais kaltę šioje byloje kelią pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo ir teisingumo, kadangi iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, jog nei liudytojo D. Č., nei R. J. parodymai nepatvirtina, kad jis buteliu trenkė nukentėjusiajam, nors tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog galima pagrįstai abejoti ir specialisto, kuris šioje byloje pripažintas liudininku, išvadų patikslinimu, kur pastarasis nesiremdamas jokiomis specialiosiomis žiniomis ar taisyklėmis nurodė, jog labiau tikėtina, kad minėti sužalojimai nukentėjusiajam padaryti suduodant stikliniu buteliu per galvą ir sudužusio butelio aštriomis šukėmis. Apelianto manymu, nurodant tokius teiginius specialistas turėtų remtis specialiomis žiniomis ir aiškiai pagrįsti savo atsakymą, o ne remtis spėliojimais. Apeliaciniu skundu taip pat yra ginčijamas padarytas sveikatos sutrikdymo mastas nurodant, jog sužalojimo dieną Ignalinos rajono ligoninės priėmimo skyriuje V. S. apžiūrėję specialistai nenustatė galvos smegenų sukrėtimo, iš nuosprendžio nėra aišku kokiam konkrečiai laikotarpiui buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, juo labiau, kad, kaip matyti iš kaltinamojo akto, ligoninės priėmimo skyriuje užsiuvus nukentėjusiajam žaizdas pastarasis buvo išleistas gydytis namuose, ir tik po kelių dienų šiam kreipusis į medikus buvo nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, kas rodo, jog nukentėjusysis galėjo susižeisti ir po įvykio, dėl ko jo įvykdyta veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 138 str. Skunde pabrėžiama ir tai, kad šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, ar nukentėjusysis būtų gydęsis ilgiau nei 10 dienų, jei medikai būtų atlikę visas savo pareigas tinkamai, o medikams nesuteikiant tinkamai medicininės pagalbos ir dėl to galimai pablogėjus nukentėjusiojo sveikatai pagal susiformavusią teismų praktiką turėtų būti atsakomybėn traukiami tie asmenys, kurie privalėjo tinkamai atlikti pareigas, tačiau to nepadarė, dėl ko ir pablogėjo nukentėjusiojo sveikata. Nurodoma ir tai, jog būtina išaiškinti, ar sveikatos sutrikdymo laikotarpis t.y. ilgiau nei 10 dienų, yra skaičiuojamas pagal ligoninėje gydytas dienas, ar pagal nedarbingumo pažymėjimo duomenis apie gydimąsi ambulatoriškai. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog atsižvelgiant į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, neteisėtus veiksmus bei girtumą būtina mažinti priteistos neturtinės žalos dydį arba visai nepriteisti neturtinės žalos, o paaiškėjus aplinkybėms, jog smegenų sukrėtimą nukentėjusysis patyrė po įvykio ar sveikatos būklė pablogėjo dėl kitų asmenų pareigų neatlikimo, šioje byloje pareikšti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam civiliniai ieškiniai turėtų būti atmetami. Be to, apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog teisiamo asmens kaltę privalo įrodyti valstybinį kaltinimą palaikanti institucija, be to, kaltė turi būti įrodoma neginčijamai (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2004, 2K-7-544/2005), tačiau šioje byloje dėl teisėsaugos institucijų kaltės nebuvo išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, kas turėtų būti svarbus skundžiamo nuosprendžio vertinimo aspektas.
Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniu skundu D. N. iš esmės ginčija savo kaltę sudavus buteliu per galvą V. S. ir tokiu būdu nesunkiai sutrukdžius šio asmens sveikatą, nurodo, jog baudžiamojoje byloje nebuvo ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, egzistuoja jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o paskirta bausmė yra per griežta
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. N. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Pripažindamas šį asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nukentėjusiojo V. S., liudytojų D. Č., J. S., R. J. parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada leidžia konstatuoti, jog 2012-03-24 D. N. tyčia smogdamas buteliu per galvą V. S. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš baudžiamojoje byloje esančių nukentėjusiojo bei liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kuriuose V. S. bei V. S. tvirtino, jog D. N. smogė buteliu per galvą nukentėjusiajam, o D. Č. ir R. J., nors ir paties smūgio fakto nenurodė, tvirtino matę, kaip D. N. išlipo iš automobilio turėdamas rankoje alkoholio butelį, o išgirdę dūžtančio stiklo garsą ir atsisukę pažiūrėti pamatė prie automobilio suklupusį bei susiėmusi už kruvinos galvos V. S., teismo medicinos specialisto išvados bei kitų baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, jog D. N. įvykio vakarą iš automobilio išlipo rankoje laikydamas stiklinį alkoholio butelį, kuriuo smogė V. S. per galvą tokiu būdu padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį taip pat nurodė, kodėl yra atmetami M. S. parodymai, įvertindamas pastaruosius visų baudžiamosios bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl D. N. kaltės daryti, dėl ko apeliacinio skundo argumentai, jog baudžiamojoje byloje nėra ištirtos visos reikšmingos aplinkybės bei negalima konstatuoti, jog apeliantas nukentėjusiajam smogė buteliu per galvą nesunkiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą, yra atmetami.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, pripažindamas D. N. kaltu, įvykdžiusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d.
Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo pareikštus turtinės ir neturinės žalos atlyginimo civilinius ieškinius įvertindamas tai, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, žala padaryta dėl tyčinio nusikaltimo, tačiau D. N. šiuo metu dirba tik pusę etato, gaunamas darbo užmokestis neviršija 500 Lt, augina 2011 m. balandžio 2 d. gimusį vaiką (144 b.l.) ir kol kas yra socialiai remtinas (140 b.l.). Be to, Ignalinos rajono apylinkės teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, atmetė D. N. argumentą, jog konfliktas buvo išprovokuotas nukentėjusiojo šiam neteisėtai filmuojant. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai, jog priteistų civilinių ieškinių dydis privalo būti mažinamas, atmetami, kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos numato, jog specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais, o atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados Nr. G177/12(08), ją atliko atitinkamą kvalifikaciją ir išsilavinimą turintis asmuo, o nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo pateikta jokių skundų šiais klausimais. Pastebėtina dar ir tai, kad šioje byloje specialisto išvada buvo įvertinta kartu su kitais įrodymais, o dėl specialisto kompetencijos, jo nešališkumo ar išvados išsamumo bei atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentas, kuriuo ginčijama teismo medicinos specialisto kompetencija bei pateiktos išvados tinkamumas yra atmetami, kaip nepagrįsti.
BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas nustato esant bent vienam iš alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tais atvejais, kai kaltininkas, aiškindamas apie įvykį, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas kitų surinktų įrodymų. Šiuo atveju, apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu neigė įvykio metu nukentėjusiajam sudavęs buteliu į galvą ir tokiu būdu pastarajam nesunkiai sutrikdęs sveikatą, dėl ko apeliacinio skundo argumentai, jog prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką, turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, yra atmetami.
Taip pat atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog šioje byloje turėtų būti pripažintos apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys bei tai, jog nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti nukentėjusiojo veiksmai nelaikytini provokuojančiais ar sukeliančiais didelį susijaudinimą. Šiuo atveju V. S. galimi veiksmai, prieš tai pačiam D. N. viešoje vietoje konfliktavus su savo drauge, nelaikytini provokuojančiais ar sukeliančiais didelį susijaudinimą, kad būtų galima tai pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, įtvirtintomis baudžiamajame įstatyme, juo labiau, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių faktinių duomenų, jog nukentėjusysis V. S. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus prieš D. N. ar pats D. N. būtų matęs galimai neteisėtus V. S. veiksmus draugės atžvilgiu, kas galimai sukeltų didelį susijaudinimą.
Pastebėtina ir tai, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. N. bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 str. reikalavimų, kadangi, atsižvelgęs ir įvertinęs D. N. asmenybę, aplinkybę, jog asmuo laikomas neteistu, pagal gyvenamąją vietą nėra charakterizuojamas neigiamai, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau turi galiojančių administracinių nuobaudų, šiam asmeniui paskyrė BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšis – laisvės apribojimą. BK 54 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šio įstatymo nuostatos paprastai yra taikomos nustačius išimtines aplinkybes, rodančias, kad padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnis, įvertinus jo padarymo motyvus, tikslus, padarymo būdą, laiką ir kitas aplinkybes, yra mažesnis palyginus su tipišku, tai nusikalstamų veikų rūšiai būdingu pavojingumu. Be to, taikant BK 54 str. 3 d., svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Šiuo atveju apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl nedidelių pajamų gavimo, mažamečio vaiko auginimo bei siekio išvykti dirbti į užsienį, apeliacinės instancijos teismo manymu, nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis paskirtą 1 metų laisvės apribojimo bausmę vertinti kaip aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nenukrypo nuo įstatymo numatytų reikalavimų, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas D. N. tinkamai individualizavo bei paskyrė proporcingą įvykdytai nusikalstamai veikai bausmę, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai paskirtos per griežtos bausmės yra atmetami, kaip nepagrįsti.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistojo D. N. apeliacinio skundo teiginiai dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžio yra nepagrįsti, kas rodo, kad naikinti ar keisti skundžiamą Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.