Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-457-278/2016

Teisėja Rima Šimbelytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05356-2015-0

2016 m. gegužės 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo ir 2016 m. sausio 27 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 284-400/2016 pagal ieškovės O. J. ieškinį atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės viešajai bibliotekai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad O. J. 2008-09-30 su Panevėžio miesto savivaldybės viešąja biblioteka sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 151 ir buvo priimta į darbą vyr. bibliotekininkės pareigoms, o 2011-11-18, pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 180, priimta į darbą valytojos pareigoms (1 t., b. l. 21-29). Iš bylos duomenų matyti, kad 2014-12-10 O. J. pateikė Panevėžio miesto savivaldybės viešajai bibliotekai prašymus nutraukti darbo sutartis nuo 2014-12-17 ir atsakovė sutiko jį tenkinti, o 2014-12-15 ieškovė pateikė prašymą išmokėti 2 mėnesių išeitinę kompensaciją (1 t., b. l. 9-10, 13). Darbo sutartys su O. J. buvo nutrauktos 2014-12-17, pagal DK 125 straipsnio 1 dalį (šalių susitarimu; 1 t., b. l. 21-29). Ieškiniu O. J. nurodė, jog atleidžiant iš darbo buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, nes šalys nesudarė raštiško susitarimo dėl sutarties nutraukimo bendru šalių sutarimu, be to, jai nebuvo išmokėta kompensacija už dvi darbo dienas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog O. J. praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir šio termino atnaujinti neprašė bei nurodė, jog iš darbo O. J. atleista nepažeidžiant įstatymo nuostatų.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantė O. J. teigia, kad 2014-12-17 iš darbo buvo atleista pažeidžiant DK 125 straipsnyje nustatytą tvarką, be to, teismas nesvarstė ieškinio senaties atnaujinimo klausimo. Darbo kodekso (toliau - DK) 27 straipsnis reglamentuoja ieškinio senaties sampratą darbo teisiniuose santykiuose. Ieškinio senatis yra įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (teisme). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). DK 300 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog jeigu darbuotojas nesutinka su nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti; jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 1-2 d.). Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo (nebuvimo) klausimą, vadovaujasi bendraisiais teisinių santykių reguliavimo principais, atsižvelgia į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-258/2004; Nr. 3K-3-178/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas O. J. reikalavimus nurodė, kad ji praleido 1 mėnesio ieškinio senaties terminą, svarbių priežasčių nenurodė, o ieškovės teiginius, kad apie pažeistas teises sužinojusi nagrinėjant jos pareiškimą darbo ginčų komisijoje, vertino kritiškai. CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog tuo atveju jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad O. J. prašymu, šalių sutarimu, ji buvo atleista iš darbo 2014-12-17, todėl, manydama, jog darbo sutartis su ja nutraukta pažeidžiant įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ji turėjo teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo darbo sutarčių nutraukimo dienos, t.y., iki 2015-01-17 (CPK 187 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad O. J. ieškinys dėl pripažinimo neteisėtu atleidimo iš darbo bei kitų su tuo susijusių klausimų pirmosios instancijos teismui paduotas tik 2015-07-10 (1 t., b. l. 3-6). Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015-01-21 nutartimi atsisakė priimti O. J. skundą Panevėžio miesto savivaldybės viešajai bibliotekai, trečiajam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybės bibliotekos Šiaurinei bibliotekai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei reikalavimo įvertinti atsakovų veiksmus, organizuojant bibliotekų veiklą, kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (darbo ginčo byla Nr. APS-111-8776/2015; b. l. 13-14). Administraciniam teismui atsisakius priimti skundą, ieškinį atsakovei dėl gydymo išlaidų priteisimo, negauto metinio atlyginimą bei darbo užmokesčio už dvi dienas priteisimo 2015-02-09 O. J. padavė Panevėžio miesto apylinkės teismui (civ. b. Nr. 2-1956-452/2015; 1 t., b. l. 3-11). Minėtas teismas 2015-05-05 nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu, o Panevėžio apygardos teismas 2015-07-09 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (civ. b. Nr. 2-1956-452/2015; 1 t., b. l. 187-188; 2 t., b. l. 32-33). Nei viename iš minėtų procesinių dokumentų O. J. nenurodė, jog ji iš darbo atleista neteisėtai, ar atleidimas inicijuotas darbdavio. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog apie tai, kad ji iš darbo atleista pažeidžiant įstatymo nuostatas sužinojo tik nagrinėjant jos pareiškimą Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio už dvi dienas, dalyvautas sąskrydyje, t.y. 2015-06-11, vertintina kritiškai. Ši išvada darytina įvertinus aplinkybę, jog pati ieškovė teikė darbdaviui pasiūlymą dėl atleidimo iš darbo nurodytu pagrindu, prašė išmokėti išeitinę išmoką, aiškinosi dėl kompensacijų, kas rodo, jog jai buvo žinoma atleidimo iš darbo šalių sutarimu tvarka dar 2014 m. gruodžio mėn., todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ji tik 2015-06-11 sužinojo esant iš darbo atleista pažeidžiant įstatymo nuostatas. Dėl paminėto sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senatį ir nenurodė, o teismas nenustatė svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog ieškinio senatis praleista daugiau nei penkis mėnesius. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien kreipimasis į kitas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą. Darbo ginčams galioja bendroji taisyklė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo teisme dienos yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog asmuo apie galimai pažeistas teises realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, kurio pradžią įstatymas susiejo su objektyviais įvykiais, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes, ji gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviuoju kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią įstatymu apibrėžiama jo pradžią (DK 26 str. 1 d.), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą. O. J. neginčija, jog atleidimo dokumentai jai buvo įteikti 2014-12-17, todėl ieškovė, manydama, jog atleista iš darbo neteisėtai, turėjo galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, tačiau šia galimybe nesinaudojo, priežasčių, šiam terminui atnaujinti nenurodė, o jų nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl O. J. ieškinys pagrįstai atmestas.

Darbo kodekso 125 straipsnyje nustatytas pagrindas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir šalių susitarimo procedūra. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį darbo sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu; kai šalis sutinka su pateiktu pasiūlymu, įstatyme nustatytu terminu turi pranešti kitai šaliai; sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą, kuriame nustatomas sutarties nutraukimo laikas, kitos sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos aiškinimo ir taikymo nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį yra darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje numatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-290/2005; kt.). Tiek nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, esminę reikšmę turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, ar darbdavys tinkamai įgyvendino DK 35 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos darbo teisiniuose santykiuose šalys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise; darbo teisinių santykių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014-12-10, dviem prašymais, pateiktais elektroninio ryšio priemonėmis, O. J. pateikė pasiūlymą atsakovei nutraukti 2008-09-30 ir 2011-11-18 darbo sutartis šalių susitarimu. 2014-12-11 atsakovei sutikus nutraukti darbo sutartis ieškovės pasiūlytu būdu, 2014-12-15 O. J. pateikė atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės viešajai bibliotekai prašymą išmokėti 2 mėnesių išeitinę kompensaciją bei prašymą suteikti informaciją kokia kompensacija jai priklauso už nepanaudotas atostogas bei kaip bus kompensuojama už 2 dienas, kuriomis ji dalyvavo bibliotekininkų sąskrydžio renginyje. Atsakovė 2014-12-16 atsakė į ieškovės 2014-12-15 prašymą, nurodant jog nesutinka mokėti 2 mėnesių išeitinės kompensacijos; išaiškino O. J., kad už nepanaudotas atostogas bus išmokėta kompensacija bei kolektyvinės darbo sutarties 5.11 p. nuostatas dėl dalyvavimo renginyje ir nurodė, kad raštiško prašymo dėl suteikimo papildomas laisvas dienas už dalyvavimą sąskrydyje, O. J. nėra pateikusi (1 t., b. l. 9-15, 46-51). Iš pateikto šalių susirašinėjimo ir O. J. 2014-12-16 užklausimo kada ji gali atvykti dėl atleidimo dokumentų pasirašymo, matyti, kad ieškovė suprato ir sutiko su atsakovės nurodytomis sąlygomis tiek dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tiek dėl to, jog už 2 dienas nebus apmokama bei nesusitarta dėl išeitinės išmokos, tačiau O. J. savo prašymų atleisti iš darbo šalių sutarimu neatšaukė, kas leidžia daryti išvadą, jog šalys susitarė dėl darbo sutarčių nutraukimo ieškovės prašymu, nuo 2014-12-17 ir O. J. buvo aiški atsiskaitymo su ja tvarka (1 t., b. l. 50-51). Atskiras ginčo šalių susitarimas nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnio 1 dalį nebuvo sudarytas, tačiau įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, jog darbo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas, svarbu tik tai, kad susitarimas būtų išreikštas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų. Panevėžio miesto savivaldybės viešajai bibliotekai išaiškinus ieškovei savo poziciją dėl išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei suteikus informaciją apie kolektyvinėje darbo sutartyje numatytą galimybę kompensuoti sąskrydyje dalyvautas dienas poilsio dienomis, ar tas dienas pridedant prie atostogų bei ieškovės siekis 2014-12-16 suderinti atleidimo dokumentų atsiėmimo laiką, leidžia konstatuoti, jog 2014-12-16 derybos dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų pasibaigė, ieškovė O. J. sutiko su atsakovės nurodytomis sąlygomis ir šalys galutinai susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šalims nepasirašius atskiro susitarimo, kuriame būtų aiškiai nurodytos darbo sutarčių nutraukimo data, sąlygos, nesudaro pakankamo pagrindo O. J. atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, nes pateiktas šalių susirašinėjimas bei kiekvienos iš šalių veiksmai – atsakovės sutikimas nutraukti darbo sutartis pagal ieškovės pateiktus prašymus, ieškovės pasirašymas apie darbo sutarčių nutraukimą, leidžia teigti buvus ginčo šalių valiai nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, juo labiau, kad atleidimo iš darbo šalių susitarimu iniciatore buvo pati ieškovė. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad 2014-12-16 atsakovė, atsakydama į 2014-12-15 ieškovės prašymą ir nesutikusi ieškovei išmokėti 2 mėnesių išeitinę kompensaciją, nurodė galimą kitą atleidimo iš darbo tvarką - DK 127 straipsnio 1 dalį, tačiau ieškovė atleidimo pagrindo nekeitė. Teisėjų kolegija pažymi, jog atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu tik tuo pagrindu, jog šalys nesudarė atskiro rašytinio susitarimo nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, kuriame būtų nurodyta atleidimo data, mokamos išmokos, būtų neproporcinga našta darbdavei, kuri tenkino pačios ieškovės inicijuotą prašymą atleisti iš darbo šalių sutarimu. Kad prašymą ieškovė būtų pateikusi neteisėtų darbdavio veiksmų pasėkoje, neginčijamų duomenų byloje nepateikta. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl kompensacijos už 2 poilsio dienas, O. J. dalyvavus 2014-06- 14-15 bibliotekininkų sąskrydyje, nustatyta, jog Panevėžio miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje nuo 2014-02-28 galioja kolektyvinė sutartis (darbo ginčo byla Nr. APS-111-8776/2015; b. l. 46-51). Šios sutarties 5.11 punkte numatyta, jog už darbą arba bibliotekos atstovavimą poilsio, švenčių dienomis ar darbuotojo atostogų metu, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, darbuotojo prašymu kompensuojama suteikiant jam per einamuosius kalendorinius metus kitas apmokamas poilsio dienas arba tas dienas pridedant prie kasmetinių atostogų. Kolektyvinės sutarties punkto formuluotė leidžia konstatuoti, jog darbuotojo prašymas yra pagrindas vykdyti minėto 5.11 punkto nuostatas. Bylos nagrinėjimo metu O. J. patvirtino, jog prašymo kompensuoti bibliotekininkų sąskrydyje praleistas dienas, bibliotekos vadovybei neteikė. 2015-12-01 teismo posėdžio metu liudytojai, teikę teismui paaiškinimus dėl 2014-06- 14-15 sąskrydžio, nurodė, kad dalyvavimas sąskrydyje poilsio dieną buvo pagrįstas laisvanoriškumo principu, todėl atmestini O. J. teiginiai, jog darbo apskaitos žiniaraštyje poilsio dienos darbuotojams turėjo būti žymimos, kaip darbo dienos (1 t., b. l. 161-166, darbo ginčo byla Nr. APS-111-8776/2015; b. l. 80-84). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovei, 2014-12-15 gavus O. J. prašymą suteikti informaciją, kokiu būdu jai bus kompensuotos 2 dienos, praleistos sąskrydyje, ir nepateikus prašymo dėl kompensavimo, nebuvo teisinio pagrindo vykdyti kolektyvinės sutarties 5.11 punktą. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog piniginė kompensacija, kolektyvinėje sutartyje už minėtas dienas nėra numatyta. Duomenų, jog buvo objektyvios priežastys, trukdžiusios ieškovei teikti prašymą dėl minėtų dienų kompensavimo kitomis poilsio dienomis, ar perkelti atleidimo iš darbo datą, apeliantė nei Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai, nei pirmosios bei apeliacinės instancijos teismams nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Dėl paminėtų duomenų konstatuoti, jog iš darbo O. J. buvo atleista pažeidžiant DK 125 straipsnio reikalavimus, taip pat nėra pakankamo pagrindo.

Kiti apeliantės nurodyti motyvai nėra esminiai nagrinėjamai bylai ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės viešoji biblioteka už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 t., b. l. 30-31). Atmetus ieškovės O. J. apeliacinį skundą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą ir 2016 m. sausio 27 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš O. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus) bylinėjimosi išlaidų Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos (j. a. k. 190431250) naudai.