- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- I-4207-423/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01810-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- A.T., A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.T skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A.T skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-7). Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2014-08-24 iki skundo padavimo dienos buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose veisėsi parazitai, stogas dengtas asbestu, patalpos buvo avarinės būklės, jose kaupdavosi drėgmė, buvo šalta, trūko vėdinimo, valgykloje pareiškėjui teko gerti arbatą ir kitus gėrimus iš metalinio dubenėlio, nes nebuvo puodelių. Taip pat nurodė, kad kalint baudos izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 valandą per parą. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 18-24) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją pareiškėjas nesikreipė. Vadovaujantis Lietuvos respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 146 straipsnio 1 dalimi, baudos arba drausmės izoliatoriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, todėl pareiškėjui jie nebuvo suteikiami. BVK 145 sraipsnyje numatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems leidžiama pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą, todėl pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti. Asbesto dulkių pavojus atsiranda tik ardant ar laužant asbestines konstrukcijas, o tokie darbai pataisos namuose nevykdomi. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis (b. l. 19-20, 26-29, 31-40) nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 6, 2, 18, 12 būrių gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose Nr. 4, Nr. 3, Nr. 5, Nr. 9 ir Nr. 8. Laikotarpiu nuo 2014-08-24 iki 2014-12-18 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 6 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,29 kv. m. Atsakovo atstovo pateiktoje Laisvės atėmimo vietų įstaigų atitikimo kalinimo įstaigų keliamiems reikalavimams lentelėje (b. l. 31-40) nurodyta, kad 2-ojo sektoriaus 6 būrio 2 miegamajame įrengta 16 miegamųjų vietų. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad minėtoje patalpoje įrengta daugiau, nei 20 miegamųjų vietų ir pateikė tai patvirtinantį įrodymą – Pažymą apie miegamųjų patalpų plotus 2-ame sektoriuje Nr. 77-1219 (b. l. 80). Šios pažymos parengimo data – 2016-06-09. Tuo tarpu atsakovo atstovo pateiktoje Laisvės atėmimo vietų įstaigų atitikimo kalinimo įstaigų keliamiems reikalavimams lentelėje parengimo data nenurodoma, taip pat atsakovo atstovas pažymi, kad Pravieniškių PN neturi pareigos kaupti informaciją apie tai, kiek miegamųjų vietų ginčo patalpose buvo tam atskirais laikotarpiais, todėl duomenis pateikia dokumento surašymo dienai (b. l. 26). Pažymėtina, kad 6 būryje pareiškėjas kalėjo 2014 metais. Minėta Laisvės atėmimo vietų įstaigų atitikimo kalinimo įstaigų keliamiems reikalavimams lentelė pateikta teismui 2016-10-12 (b. l. 19), taigi, teismas vadovaujasi pareiškėjo pateikta pažyma, kadangi ji datuojama senesne data. Laikytina, kad 6 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto. Kitų ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius atsakovo atstovo ir pareiškėjo pateiktuose dokumentuose sutampa. Remiantis minėtais duomenimis (b. l. 19-20, 26-29, 31-40, 80), laikotarpiu nuo 2014-12-18 iki 2015-09-10 pareiškėjas gyveno 2 būrio 3 miegamojoje patalpoje, kurios plotas - 66,68 kv. m., joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-09-10 iki 2016-03-10 ir nuo 2016-07-13 iki 2016-09-06 pareiškėjas gyveno 18 būrio 1 miegamojoje patalpoje, kurios plotas - 86,29 kv. m., joje įrengta 27 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2016-03-10 iki 2016-07-13 pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 2 miegamąją patalpą, kurios plotas – 52,18 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,2 kv. m. ploto. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo bendrabučio tipo patalpose atmestini, kaip nepagrįsti.
Laikotarpiais nuo 2014-12-19 iki 2014-12-26, nuo 2015-08-17 iki 2015-08-26, nuo 2015-09-10 pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas- 13,88 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,4 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-04-08 iki 2015-04-17 pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas – 14,78 kv. m., joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto. Laikotarpiais nuo 2015-06-29 iki 2015-07-05 ir nuo 2015-07-23 iki 2015-08-01 pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas - 13,57 kv. m., joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,3 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-09-14 iki 2015-09-28 ir nuo 2015-10-02 iki 2015-10-08 pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas – 7,09 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,5 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-10-08 iki 2016-01-08 pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 8, kurios plotas - 14,12 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,5 kv. m. ploto. Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose Nr. 4, Nr. 5, Nr. 9 ir Nr. 8 ginčo laikotarpiu iš viso 162 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai nuo 0,1 iki 0,3 kv. m. ploto).
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės, antisanitarinės būklės, jose buvo drėgna, šalta, veisėsi parazitai, trūko vėdinimo, stogų danga dengta asbestu.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku - nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Taip pat nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas į bylą pateikė savo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi pagrindžiančius duomenis, t.y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016-05-10 raštą (b.l.11-12), kuriame, ginčo laikotarpiu atlikus patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose (12 būrio 2 miegamajame) rasta buitinių parazitų. Tuo tarpu atsakovas į bylą nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus bei įrodymus paneigiančių duomenų. Atsakovo atstovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016-09-30 patikrinimo aktas Nr. 2-1262 (17.4.1.2.12) (b. l. 63-66), teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo argumentų bei įrodymų, kadangi minėtame akte užfiksuoti rezultatai patikrinimų, kurie buvo atliekami ne pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Nors atsakovo atstovas pateikia ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo kopijas (b. l.68-70), teismas nelaiko šių duomenų kaip paneigiančių pareiškėjo argumentus, kadangi, remiantis pareiškėjo pateiktais įrodymais, jo gyvenamosiose patalpose buitiniai parazitai (blakės) nebuvo tinkamai išnaikinti.
LVAT nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl buitinių parazitų veisimosi, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Nors pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos buvo antisanitarinės būklės, jose buvo šalta, drėgna, trūko ventiliacijos, pareiškėjo pateiktuose įrodymuose (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016-05-10 raštas (b.l.11-12)) matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistams atlikus patikrinimą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, buvo nustatyta, kad oro temperatūra siekė 20 laipsnių ir atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016-10-14 pažymoje Nr. 77-2635 (b. l. 62) nurodyta, kad esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl oro temperatūros ar drėgmės gyvenamosiose patalpose, būtų prašęs išduoti ventiliatorių ar šildytuvą, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas tokio argumento nepateikia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Taip pat pareiškėjo pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2016-05-10 rašte nustatyta, kad tualeto ir prausyklos patalpos nešvarios, tačiau konstatuota, kad patalpas turi valyti patys nuteistieji. Teismas pažymi, kad Higienos normos HN 76:2010 58 p. buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės ir pateikia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2016-05-19 raštą Nr. 33S-(33.6)-417, kuriame, išnagrinėjus pareiškėjo skundą, buvo konstatuota, kad 2-ojo sektoriaus virtuvėje, indų plovykloje ir žemėtų daržovių paruošimo patalpoje reikalingas dalinis remontas. Vis dėlto, teismas pažymi, kad nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas nekildino ginčo dėl virtuvės patalpų būklės, o tik dėl būrių gyvenamųjų patalpų būklės, todėl šie pareiškėjo pateikti duomenys nevertintini, kaip nesusiję su ginčo dalyku. Tuo tarpu atsakovo atstovo pateiktoje Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016-10-14 pažymoje Nr. 77-2635 (b. l. 62) nurodyta, kad 2-ojo sektoriaus 12 būrio patalpų remontas atliktas 2016 metų II-ame ketvirtyje. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. III-o ketvirčio veiklos plano ataskaitą Nr. LD-4039, iš kurios matyti, kad 2-ojo sektoriaus 18-ame ir 12-ame būriuose, kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo atlikti einamojo remonto darbai – nudažytos sienos, lubos ir kt. Iš šių duomenų matyti, kad Pravieniškių PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Pravieniškių PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą.
Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti (b.l. 54-55). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Iš pareiškėjo pateiktų duomenų matyti, kad buvo kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą su prašymu atlikti patikrinimus jo gyvenamosiose patalpose, tačiau skundėsi tik dėl buitinių parazitų, apšvietimo, oro temperatūros, švaros patalpose, ploto, inventoriaus ir asbesto. Kadangi pareiškėjas nesiskundė (byloje tokių duomenų nėra) nei dėl drėgmės, nei dėl vėdinimo, avarinės patalpų būklės ar kalinimo sąlygų kituose, negu 12-as būrys, teismo vertinimu, ginčo laikotarpiu nusiskundimų dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas ir neturėjo. Atsižvelgiant į tai, teismui pateiktame skunde nurodomi argumentai dėl minėtų aplinkybių vertintini kritiškai.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušu galėdavo naudotis tik kartą per savaitę. Higienos normoje HN 76:2010 bei Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama. Taip pat skunde nurodoma, kad kalint baudos izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o pasivaikščioti buvo leidžiama tik 1 valandą per parą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje nurodyta, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudą kamerų tipo patalpose laikomi po vieną ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi, pareiškėjo skundžiamas draudimas pasivaikščioti ilgiau, nei vieną valandą bei gauti pasimatymus, yra drausminei nuobaudai būdingas tipinis ir neišvengiamas suvaržymas (LR BVK 145 str.), neatsiejamai susijęs su nuobaudos atlikimo tikslais, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad valgykloje jam teko gerti arbatą ir kitus gėrimus iš metalinio dubenėlio, nes nebuvo puodelių. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisės aktai nenumato reikalavimų indams, kuriuose nuteistiesiems tiekiamas maistas (b. l. 62), tačiau teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normose (toliau – Materialinio aprūpinimo normos) numatyta, jog atvirųjų kolonijų valgyklose kiekvienam nuteistajam skiriamas puodelis. Vis dėlto, byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjui puodelis nebuvo išduotas, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šios aplinkybės būtų skundęsis valgyklos darbuotojams ar pataisos namų administracijai. Pats pareiškėjas nurodo, kad gėrimai jam buvo pateikiami dubenėlyje. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog gėrimai pareiškėjui galimai buvo tiekiami ne puodelyje, o dubenėlyje, nelaikytina žiauriu, žeminančiu, kankinančiu elgesiu ir objektyviai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto ir intensyvumo neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti įvertintos pinigais atlyginant neturtinę žalą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinės, avarinės patalpų būklės, šalčio, drėgmės ir kitų netinkamų buities sąlygų, išskyrus jau minėtą pripažintą pažeidimą dėl buitinių parazitų naikinimo neužtikrinimo, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 162 paras kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto patalpose, taip pat neužtikrino tinkamo buitinių parazitų naikinimo.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio byloje, kurioje pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista 48 paras, yra konstatuota, kad nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko neilgą laikotarpį ir buvo nežymus (vietoje 3,6 kv. m, pareiškėjui tekęs plotas kameroje buvo 3,45 kv. m), todėl teismas nelaikė, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016). Vis dėlto, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į beveik trigubai ilgesnę pažeidimo trukmę (162 paros) nei minėtoje byloje, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 50 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, diskomfortu, baime. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl išgyvenimų, susijusių su kalinimo sąlygomis, taip pat nebuvo kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių (b.l. 56, 57). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, įvertinus tai, kad ploto pažeidimas buvo itin nežymus (didžiąją laiko dalį pareiškėjui trūko tik 0,1 kv. m. ploto) ir nebuvo tęstinis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A.T skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A.T iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.