Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų M. V. , A. V. bei jo atstovo advokato R. I. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. (O. L. ) dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p. išteisintas, nesant įrodymų, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. L. buvo kaltinamas tuo, kad itin žiauriai, dėl chuliganiškų paskatų nužudė kitą žmogų, t. y. 2004-05-16, apie 4.00 val., netoli namo Debreceno g. 42, Klaipėdoje, apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tyčią nužudyti, be jokios dingsties nukentėjusiajam Ž. V. suduodamas metaliniu strypu ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, durdamas duriančiu-pjaunančiu įrankiu ne mažiau kaip 4 kartus į galvą, ne mažiau kaip 6 kartus į krūtinės ląstos-nugaros sritį, ne mažiau kaip 12 kartų į kairiąją šlaunį bei suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, padarė daugybines muštines galvos žaizdas, atvirus daugybinius skeveldrinius kaukolės skliauto dešinės pusės lūžimus bei daugybinius kaukolės pamato kaulo lūžimus ir galvos smegenų sumušimus, daugybines durtines galvos, krūtinės ląstos-nugaros srities bei kairiosios šlaunies šoninio paviršiaus žaizdas, durtinį dešiniojo plaučio apatinės skilties pažeidimą su pneumotoraksu, dešiniosios plaštakos nugarinio paviršiaus odos nubrozdinimus ir II bei III pirštų pamatinių pirštakaulių skeveldrinius lūžius, poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, daugybiniais kūno sužalojimais nukentėjusiajam sukeldamas didelį fizinį skausmą ir kančias, nuo galvos sumušimo su daugybiniu atviru kaukolės skliauto dešinės pusės bei pamato kaulo lūžimu ir galvos smegenų sumušimu, dėl ko, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui su protruzija per kraniotomines angas ir antrinėms smegenų kamieno kraujosruvoms, Ž. V. 2004-05-19 Klaipėdos ligoninėje mirė.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį O. L. atžvilgiu, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas.

Teismas, pasak prokuroro, išteisino O. L. motyvuodamas tuo, kad O. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė savo kaltę, teigdamas, kad jis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų Ž. V. atžvilgiu, o ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta objektyvių, tiesioginių įrodymų apie tai, kokie asmenys sužalojo Ž. V. ir kokius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, kieno iš jų veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Teismas konstatavo, jog byloje apklausti liudytojai jokių Ž. V. sužalojimo aplinkybių nenurodė ir jų parodymais kaltinimas negali būti grindžiamas. Kolegija padarė išvadą, kad nukentėjusį Ž. V. sužalojo keli asmenys, tačiau byloje nėra patikimų duomenų, leidžiančių nustatyti ar visi asmenys vartojo smurtą turėdami tyčią nužudyti, ar įvykio vietoje, padarant kūno sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V. buvo ir O. L. , ar jis šioje vietoje atsirado kitu metu, ar O. L. turėjo įrankį kūnui žaloti, ar jis atliko kokius nors veiksmus, sužalodamas nukentėjusįjį. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad kaltinimas O. L. grindžiamas prielaidomis. Prokuroro teigimu šios teismo išvados nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nuteistojo parodymai, pasak prokuroro, yra ne vienintelis įrodymų šaltinis šioje byloje. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad O. L. neigė ne tik sužalojęs Ž. V. , bet ir tai, kad jis apskritai buvo įvykio vietoje - Klaipėdoje esančiame pėsčiųjų take, prie Debreceno g. 42 namo, kur ir buvo sužalotas nukentėjusysis Ž. V. . Tokius nuteistojo parodymus, anot prokuroro, reikia vertinti kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybos būdą, kadangi juos, kaip pagrįstai nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, paneigia kiti byloje ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

Prokuroras taip pat nesutinka su apygardos teismo atliktu liudytojų parodymų vertinimu. Pasak prokuroro, liudytojai G. B. , A. O. , I. R. ir M. M. parodė, kad 2004-05-16 apie 4.00 val., prie baro „Činaras“, esančio Jūreivių g. 23, Klaipėdoje tarp jų ir vaikinų grupės, su kuriais buvo ir vaikinas pravarde „Korčiaginas“ (kaip vėliau nustatyta - tai O. L. ), kilo konfliktas ir prasidėjo muštynės, kurių metu buvo naudojami ir metaliniai strypai. O. L. buvo agresyviai nusiteikęs ir aktyvus šių muštynių dalyvis. Iš jų parodymų matyti, kad Ž. V. , nors ir buvo kartu atėjęs prie baro „Činaras“, tačiau stovėjo nuošalyje ir į muštynes nesikišo, o jį nusivijo su liudytojais konfliktavę asmenys.

Prokuroro teigimu, akivaizdu, kad Ž. V. konflikte prie baro „Činaras“ nedalyvavo ir negalėjo šioje vietoje, ką nuosprendyje konstatavo ir teismas, būti sužalotas. Taigi, nukentėjusiojo Ž. V. kraujas ant O. L. kelnių prie baro „Činaras“ atsirasti negalėjo. Tokiu būdu šių ir kitų liudytojų parodymai apie konflikto prie baro „Činaras“ aplinkybes yra svarbūs kaip duomenų visuma, kuriais remiantis nustatyta kokioje vietoje buvo sužalotas Ž. V. , bei kaip ir kur ant O. L. kelnių pakliuvo Ž. V. kraujas. Iš šių liudytojų parodymų taip pat matyti, kad jau šio konflikto metu vaikinų grupės, kurioje buvo ir O. L. , veiksmai buvo vieningi, koordinuoti, apimti vieningos tyčios, panaudojant metalinius strypus, sužaloti kitus asmenis. Tokiu būdu šių liudytojų parodymai yra svarbūs ir sprendžiant apie Ž. V. sužalojusių asmenų tyčią.

Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, jog byloje nėra patikimų duomenų, leidžiančių nustatyti ar visi asmenys vartojo smurtą, turėdami tyčią nužudyti, ar įvykio vietoje O. L. buvo tada, kai nukentėjusiajam Ž. V. buvo padaryti kūno sužalojimai, ar jis šioje vietoje atsirado kitu metu, ar O. L. turėjo įrankį kūnui žaloti, ar jis atliko kokius nors veiksmus sužalodamas nukentėjusįjį.

Pasak prokuroro, iš liudytojų R. B. , K. E. ir E. S. parodymų matyti, kad 2004-05-16, apie 5.00 val., eidami Pempininkų pėsčiųjų taku, jie iš tolo pamatė vykstančias muštynes tarp trijų ar keturių vaikinų. Muštynėse dalyvavo visi asmenys, jie visi atlikinėjo aktyvius veiksmus, niekas šalia nestovėjo. Vienam vaikinui likus gulėti ant tako, nuo jo nubėgo du ar trys vaikinai. Tuomet minėti liudytojai priėjo prie sužaloto vaikino ir R. B. iš savo mobilaus telefono paskambino į policiją. Nubėgus muštynėse dalyvavusiems vaikinams, prie likusio sužaloto vaikino niekas priėjęs nebuvo. R. B. , K. E. ir E. S. , pranešę į policiją, nukentėjusiojo vieno nepaliko ir laukė kol atvyks policijos pareigūnai. Sužalotas vaikinas gausiai kraujavo, ką patvirtino ir liudytoju apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas G. D. .

Kaip parodė nuteistasis O. L. ir byloje apklausti liudytojai, jie nukentėjusiojo nepažinojo ir tarpusavyje pažįstami nebuvo, tarp jų jokių kontaktų iki įvykio nebuvo. Ž. V. , kaip minėta, buvo sužalotas pėsčiųjų take, prie Debreceno g. 42 namo. Prokuroras, atsižvelgdamas į tai, kad prie nukentėjusio Ž. V. , nubėgus jį sužalojusiems asmenims, niekas priėjęs nebuvo, o muštynių metu, be dalyvavusių muštynėse asmenų, taip pat daugiau nieko nebuvo, daro išvadą, kad kraujas ant O. L. kelnių galėjo atsirasti tik jam betarpiškai dalyvaujant muštynėse pėsčiųjų take prie Debreceno g. 42 namo, kurių metu ir buvo mirtinai sužalotas Ž. V. , ir kontaktuojant su nukentėjusiuoju.

Prokuroro apeliaciniame skunde pripažįstama, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nenustatyta, kas Ž. V. padarė mirtinus sužalojimus. Tačiau teigiama, kad teismų praktika eina tuo keliu, jog jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Tokią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis teismas, 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“. Šio nutarimo 8 punkte nurodoma, kad, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kai gyvybę atima smurtą naudodami keli asmenys, susitarę nužudyti, tai už nužudymą atsako visi, nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusiojo mirties priežastis buvo padarytų kūno sužalojimų visuma, ar tik vienas ar keli iš padarytų kūno sužalojimų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Anot prokuroro, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis O. L. buvo aktyvus, agresyviai nusiteikęs konflikto prie baro „Činaras“ dalyvis. Jau šio konflikto metu vaikinų grupės, kurioje buvo ir O. L. , veiksmai buvo vieningi, koordinuoti, apimti vieningos tyčios, panaudojant metalinius strypus, sužaloti kitus asmenis. Vėliau, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis nuo baro „Činaras“ iki Debreceno g. 42 namo, ne mažiau kaip 1 km O. L. vijosi nukentėjusįjį. Tokie O. L. veiksmai, pasak prokuroro, rodo, kad jau pirminėje nusikalstamos veikos realizavimo stadijoje bendrais, suderintais ir vieningais veiksmais buvo siekiama vieningo tikslo, tai yra tarp nukentėjusįjį sumušusių asmenų buvo išankstinis susitarimas.

Bylos faktinės aplinkybės apie smūgių skaičių (į galvą metaliniu strypu suduoti 6 smūgiai, padaryti 4 dūriai į galvą, 6 - į krūtinę, 12 - į kojos šlaunį), jų pobūdį (smūgiai suduoti į gyvybiškai svarbias kūno vietas - galvą ir krūtinę), priemonių panaudojimą sužalojimams padaryti (smūgiai buvo suduoti metaliniu strypu bei duriančiu-pjaunančiu įrankiu), jų intensyvumą (sužalojimai padaryti per trumpą laiką), sužalojimų padarymo mechanizmą (metaliniu strypu į galvą suduoti smūgiai buvo labai stiprūs, tą rodo sulaužyti galvos kaulai, po pirmų smūgių į galvą nukentėjusiam pargriuvus jis buvo mušamas ir badomas gulintis) neabejotinai įrodo, kad visų asmenų, dalyvavusių sužalojant Ž. V. , tyčia buvo nukreipta į gyvybės atėmimą. Nors iš visų Ž. V. padarytų sužalojimų mirtinas buvo tik galvos sumušimas, tačiau, esant vieningai tyčiai nužudyti ir bendriems veiksmams, už nužudymą atsako visi gyvybę atimant dalyvavę asmenys, nepriklausomai nuo to, kokius sužalojimus nukentėjusiam padarė kiekvienas jų atskirai.

Tokiu būdu, pasak prokuroro, kaltinimas O. L. yra grindžiamas ne prielaidomis, kaip tai nurodoma teismo nuosprendyje, bet ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma. Ši įrodymų visuma, pasak prokuroro, įrodo O. L. kaltę dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis nužudžius Ž. V. .

Prokuroras skunde nurodo, jog nukentėjusiam Ž. V. buvo padaryta daug kūno sužalojimų: suduodant ne mažiau 6 smūgių į į galvą, metaliniu strypu sulaužant galvos kaulus, 4 kartus duriant į galvą, 6 - į krūtinę, 12 - į kojos šlaunį, padarant durtinius sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis jautė didelį skausmą, todėl nužudymas turi būti kvalifikuotas, kaip padarytas itin žiauriai.

Anot prokuroro, iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. V. su kaltinamuoju pažįstami nebuvo, tarp jų jokių nesutarimų ar pykčio nebuvo. Nukentėjusysis prie baro „Činaras“ vykusiose muštynėse nedalyvavo, jokių veiksmų išteisintojo atžvilgiu neatliko. Todėl darytina išvada, kad O. L. nukentėjusįjį sužalojo be jokios dingsties, tai yra dėl chuliganiškų paskatų.

Tokiu būdu, pasak prokuroro, O. L. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p., kaip nužudymas itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų. O. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bei tai, kad veika padaryta bendrininkų grupėje.

Skiriant bausmę, pasak prokuroro, būtina atsižvelgti į tai, kad kaltinamasis padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasėkmes ir padariusį ypatingą žalą visuomenei, į kaltinamojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis smurtiniam nusikaltimui buvo pasiruošęs iš anksto, tai yra buvo iš anksto paruošti žmogui žaloti pritaikyti įrankiai, kurie kilus konfliktui ir buvo panaudoti, kas neabejotinai rodo didelį kaltinamojo pavojingumą, į tai, kad nužudymą jis įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti, todėl jam skirtina bausmė, didesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti O. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p. ir nuteisti jį laisvės atėmimu šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. ir 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su 2006 m. balandžio 28 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme už nusikaltimą, numatytą BK 284 str. ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 16 metų laisvės atėmimo. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2757 Lt civilinį ieškinį Ligonių kasų naudai ir nukentėjusio A. V. 257 193,74 Lt civilinį ieškinį patenkinti.

Nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. apeliaciniai skundai grindžiami tais pačiais motyvais. Juose nurodoma, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis nepagrįstas dėl jame išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.

Apeliaciniuose skunduose, remiantis tais pačiais argumentais, kokie nurodyti ir prokuroro apeliaciniame skunde, teigiama, kad kraujas ant O. L. kelnių galėjo atsirasti tik jam betarpiškai dalyvaujant muštynėse pėsčiųjų take prie Debreceno g. 42 namo, kurių metu ir buvo mirtinai sužalotas Ž. V. , ir kontaktuojant su nukentėjusiuoju.

Pasak apeliantų, tai, kad O. L. smurtavo prieš nukentėjusįjį Ž. V. , patvirtino ir liudytojas K. E. , kuris ikiteisminio tyrimo metu atpažino O. L. , kaip asmenį, labai panašų į tą, kuris 2004-05-16, apie 5.00 val. nuo įvykio vietoje gulinčio sumušto vaikino nubėgo su strypu rankoje ir nueidamas pasakė „jūs nieko nematėte“. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nepatvirtino, kad O. L. yra tas pats asmuo, kurį jis matė nubėgantį nuo nukentėjusiojo su vamzdžiu rankoje, tačiau jis patvirtino visų tyrimo veiksmų, kurie su juo buvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu teisingumą, bei paaiškino, kad kai kurių aplinkybių jis jau neprisimena, kadangi nuo įvykio praėjo daug laiko. Teismas, pasak apeliantų, neturėjo jokio pagrindo suabejoti liudytojų parodymų teisingumu ir patikimumu.

Atsižvelgiant į tai, teismo išvados, kad byloje nėra duomenų, ar įvykio vietoje, padarant kūno sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V. , buvo ir O. L. , ar jis šioje vietoje atsirado kitu metu, ar O. L. turėjo įrankį kūnui žaloti, ar jis atliko kokius nors veiksmus, sužalodamas nukentėjusįjį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantų teigimu, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ištirtų įrodymų visetu yra patikimai nustatyta, kad O. L. , kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dalyvavo padarant nukentėjusiajam sužalojimus, dėl kurių jis vėliau mirė.

Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose, remdamiesi analogiškais argumentais, kaip prokuroro apeliaciniame skunde, teigia, jog, nors iš visų Ž. V. padarytų sužalojimų mirtinas buvo tik galvos sumušimas, tačiau, esant vieningai tyčiai nužudyti ir bendriems veiksmams, už nužudymą atsako visi gyvybę atimant dalyvavę asmenys, nepriklausomai nuo to, kokius sužalojimus nukentėjusiam padarė kiekvienas jų atskirai. Todėl ir O. L. turi būti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Ta aplinkybė, kad po įvykio O. L. iš įvykio vietos skambino į policijos komisariatą ir pranešė apie sunkiai sužalotą nukentėjusįjį, pasak apeliantų, neturi jokios reikšmės sprendžiant O. L. kaltės klausimą.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog dėl O. L. nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji, kuriuos, kaip civilinis ieškovas, atstovauja apeliantas A. V. , patyrė didžiulę moralinę bei materialinę žalą, kurią jie vertina 257193,74 litais.

Apeliantai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti O. L. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p., ir skirti jam griežtą laisvės atėmimo bausme. Taip pat prašoma patenkinti A. V. 257 193,74 litų dydžio civilinį ieškinį.

Nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato R. I. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pasak apelianto, nuosprendyje yra esminių prieštaravimų. Apeliantas nurodo tokius nuosprendyje išdėstytose išvadose jo manymu esančius esminius prieštaravimus:

Teismo nuosprendyje teigiama, jog „visuma byloje esančių duomenų leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis 2004-05-16, apie 4.00-5.00 val. buvo Ž. V. sužalojimo vietoje“, tačiau toliau nurodoma, jog „byloje nėra duomenų, ar buvo įvykio vietoje kaltinamasis O. L. , padarant kūno sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V. ...“.

Apeliantas nurodo ir kitus nuosprendyje esančius prieštaravimus: teismo nuosprendyje nurodoma, kad „nustatyti objektyvūs bylos duomenys, kaltinamojo O. L. teiginys, kad niekam nedavęs įvykio naktį naudotis savo mobiliojo ryšio telefonu, leidžia daryti išvadą, kad niekas kitas, tik kaltinamasis O. L. pranešė Klaipėdos m. VPK bydėtojui apie pėsčiųjų take gulinti sunkiai sužalotą Ž. V. , kas leidžia teigti, kad kaltinamasis O. L. įvykio naktį buvo įvykio vietoje. Šie byloje esantys duomenys bei nustatytos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis O. L. 2004-05-16 naktį buvo netoli Debreceno gatvės 42 namo, kur pėsčiųjų take buvo rastas sunkiai sužalotas Ž. V. . Nors kaltinamasis O. L. neigia skambinęs telefonu ir buvęs įvykio vietoje, kur buvo sunkiai sužalotas Ž. V. , teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ar abejoti byloje surinktų rašytinių įrodymų patikimumu“. O. L. kaltinantys duomenys, pasak apelianto, nurodomi ir kitoje nuosprendžio dalyje, kurioje teigiama, jog „byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis Ž. V. buvo sumuštas ar sužalotas prie baro „Činaras“ ar kitoje vietoje. Rastas Ž. V. kraujas ant O. L. kelnių leidžia teigti, kad O. L. nebūnant įvykio vietoje, pėsčiųjų take, kur buvo sužalotas nukentėjusysis, Ž. V. kraujo ant jo kelnių atsirasti negalėjo“. Tačiau kitoje nuosprendžio dalyje, kaip pastebi apeliantas, daromos priešingos išvados: „nors kaltinamasis O. L. neigia buvęs įvykio vietoje ir skambinęs į policijos komisariato budėtojų dalį, pranešdamas apie sunkiai sužalotą asmenį, ši nustatyta aplinkybė kelia abejonių, kad kaltinamasis, turėdamas tyčią nužudyti Ž. V. , kaip teigiama kaltinamajame akte, būtų skambinęs į policijos komisariatą“.

Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog nepaneigti byloje surinkti O. L. kaltinantys įrodymai. Nors teismas objektyviais duomenimis pripažino visų byloje atliktų ekspertizių išvadas, dalies liudytojų parodymus bei daugelį kitų nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau padarė išvadą, jog kaltinimas O. L. grindžiamas tik prielaidomis. Pasak apelianto, teismo konstatuoti objektyvūs duomenys yra aiškūs O. L. kaltės įrodymai.

Apeliantas teigia, kad ant O. L. džinsinių kelnių rasti Ž. V. kraujo pėdsakai yra ne prielaida, o tiesioginis O. L. kaltės įrodymas. Teismas, pasak apelianto, nurodytą aplinkybę kartu su kitais duomenimis turėjo vertinti bendrame bylos kontekste ir kaltės klausimą spręsti tik įvertinęs įrodymų visumą. Tokiu aspektu turėjo būti įvertinti ir paties O. L. parodymai.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog O. L. užimta pasyvi gynybos pozicija, atsisakant duoti parodymus arba teigiant, jog jis nieko nematė ar nežino, nėra jo nekaltumo įrodymas. Turėdamas teisę pats pateikti įrodymus, jis privalėjo duoti išsamius parodymus ir tokiu būdu paneigti byloje esančius jo kaltę patvirtinančius įrodymus.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje atliktų ekspertizių skyrimo būtinumą sąlygojo O. L. kategoriški aiškinimai: pirma, kad džinsinės kelnės, ant kurių rastas nužudytojo Ž. V. kraujas, jam nepriklauso ir antra, jog Klaipėdos m. VPK budėtojų dalies įrašymo įrenginyje įrašytas balsas yra ne jo. Atlikus ekspertizes O. L. aiškinimai buvo paneigti. Priimant nuosprendį, pasak apelianto, šis faktas turėjo būti įvertintas.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad išteisinamasis nuosprendis grindžiamas nužudymo bylų teismine praktika bei BK 129 str. taikymo klausimais. Apelianto teigimu, nuosprendyje išdėstyti bendro pobūdžio teoriniai argumentai šioje byloje yra aiškinami netinkamai. O. L. veiksmų kvalifikavimui esminę reikšmę turi padaryto nusikaltimo subjektyvinė pusė, kuri turėjo būti nustatoma analizuojant aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis, įrankiais, veikos pobūdžiu ir kt. Daugybiniai sužalojimai, padaryti įvairiose kūno vietose, suduodant smūgius rankomis, kojomis, metaliniu strypu bei durančiu-pjaunančiu įrankiu, patvirtina bendrą visų nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų tyčią. Sąmoningai naudodami tokius įrankius, jie turėjo numatyti galimas pasekmes, todėl nėra reikšminga, vienas ar keli asmenys sužalojo Ž. V. ir kieno padaryti sužalojimai buvo jo mirties priežastimi. Nenustatytų, tačiau objektyviai egzistuojančių asmenų buvimo faktas tik patvirtina kaltinimo pagrįstumą.

Pasak apelianto, byloje esantys duomenys rodo, kad O. L. ir jo pažįstami sukėlė muštynes prie baro „Činaras“, o po to, kai jų sumušti asmenys pabėgo, O. L. , kartu su savo bendrininkais, juos nusivijo automobiliu. Pagal liudytojų parodymus, jau šių muštynių metu buvo naudojamas metalinis strypas, kuris buvo paimtas iš to paties anksčiau nurodyto automobilio, priklausančio vienam iš O. L. draugų. Vėliau, surengę pasalą, jie mirtinai sumušė Ž. V. bei sužalojo jo pažįstamą A. O. . Anot apelianto, O. L. , kartu su keliais asmenimis, buvo aktyvus muštynių dalyvis ir savo draugų tarpe turėjo autoritetą.

Įvertinęs šią aplinkybių visumą apeliantas teigia, kad O. L. vaidmuo nužudant Ž. V. buvo pagrindinis.

Nukentėjusiojo atsovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant O. L. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p.

Posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo jo ir nukentėjusiųjų bei jų atstovo apeliacinius skundus patenkinti, nukentėjusiųjų atstovas taip pat prašo jo, nukentėjusiųjų ir prokuroro skundus patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašo visų apeliantų skundus atmesti.

Prokuroro, nukentėjusiųjų ir vieno iš jų atstovo apeliaciniai skundai netenkintini.

Visų apeliantų skunduose teigiama, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad joje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta tik tai, kad O. L. įvykio naktį buvo įvykio vietoje, nors viso bylos nagrinėjimo metu jis pats tai neigė.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje surinktus duomenis bei juos įvertinęs padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Teismas konstatavo, jog nustatyti objektyvūs bylos duomenys, leidžia daryti išvadą, kad niekas kitas, tik O. L. pranešė Klaipėdos miesto VPK budėtojui apie pėsčiųjų take gulintį sunkiai sužalotą Ž. V. , kas leidžia teigti, kad O. L. 2004-05-16 naktį buvo netoli Debreceno gatvės 42 namo, kur pėsčiųjų take buvo rastas sunkiai sužalotas Ž. V. . Tokią išvadą apygardos teismas pagrindė O. L. mobiliojo ryšio telefono ir SIM kortelės apžiūros protokolų duomenimis, telefoninio ryšio operatoriaus pateiktomis O. L. pokalbių telefonu išklotinėmis, UAB „TELE2“ pateiktais duomenimis apie mobilaus ryšio celės 105D veikimo ribas, Klaipėdos m. VPK budėtojų žurnalo išrašu, Klaipėdos m. VPK budėtojų dalies pokalbių įrašymo įrenginio apžiūros protokolu, fonoskopinės ekspertizės aktu, M. B. užrašų knygelės apžiūros protokolu. Dėl paminėtų įrodymų patikimumo nekyla jokių abejonių, todėl apygardos teismas pagrįstai jais rėmėsi ir padarė teisingą išvadą, jog būtent O. L. , būdamas netoli namo Nr. 42, Debreceno gatvėje, t. y. netoli įvykio vietos, skambino policijai ir pranešė apie sužalotą nukentėjusįjį. Iš byloje esančio O. L. telefoninio pokalbio su Klaipėdos m. VPK budinčiuoju įrašo stenogramos matyti, kad O. L. , pranešdamas policijos pareigūnams apie sužalotą Ž. V. , nurodė tikrą, vėliau visiškai pasitvirtinusią informaciją apie jaunuolio suradimo vietą, gausų kraujavimą. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad O. L. ne tik buvo įvykio vietoje, kas patikimai nustatyta pirmiau apartais įrodymais, bet ir matė sužalotą nukentėjusįjį (t. 4, b. l. 98).

Tačiau esminis klausimas, kuris keliamas visų apeliantų skunduose, yra tai, ar ši nustatyta faktinė aplinkybė, jog išteisintasis O. L. buvo įvykio vietoje, kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, įrodo, kad išteisintasis ne tik buvo įvykio vietoje, bet ir veikdamas bendrai su kitais byloje nenustatytais asmenimis, sumušė nukentėjusįjį Ž. V. . Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, jog tai kad O. L. buvo įvykio vietoje, dar nereiškia, kad mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent jis. Be to, teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad O. L. kartu su nenustatytais asmenimis sudavė smūgius nukentėjusiajam.

Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas ir tik tokia veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.

O. L. buvo kaltinamas tuo, kad nužudė Ž. V. , veikdamas kartu su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tyčią nužudyti, be jokios dingsties nukentėjusiajam suduodamas metaliniu strypu ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, durdamas duriančiu-pjaunančiu įrankiu ne mažiau kaip 4 kartus į galvą, ne mažiau kaip 6 kartus į krūtinės ląstos-nugaros sritį, ne mažiau kaip 12 kartų į kairiąją šlaunį bei suduodamas smūgius rankomis ir kojomis. Ž. V. mirė nuo galvos sumušimo su daugybiniu atviru kaukolės skliauto dešinės pusės bei pamato kaulo lūžimu ir galvos smegenų pabrinkimu su protruzija per kraniotomines angas ir antrinėms smegenų kamieno kraujosruvoms.

Taigi iš O. L. suformuluoto kaltinimo matyti, kad jis kaltinamas nužudęs Ž. V. bendrininkaudamas su kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis. Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, susitarimo ribas bei tyčios turinį. Tai reiškia, kad šioje byloje, sprendžiant O. L. kaltės dėl jam inkriminuoto Ž. V. nužudymo klausimą, būtina nustatyti kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus, veikdamas bendrai su kitais asmenimis, nukentėjusiojo atžvilgiu atliko O. L. ir kokius – kiti veikę bendrininkai; ar yra priežastinis ryšys tarp O. L. veiksmų (jei jis apskritai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus) ir padarinių - nukentėjusiojo mirties.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus konstatuoja, kad joje nėra pakankamai duomenų, besąlygiškai patvirtinančių, jog O. L. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo Ž. V. atžvilgiu.

Iš liudytojų parodymų matyti, kad įvykios vakarą, dar prieš nukentėjusiojo Ž. V. sužalojimą pėsčiųjų take, konfliktai tarp dviejų jaunuolių grupių, tarp kurių priešingose pusėse buvo tiek išteisintasis O. L. , tiek ir nukentėjusysis Ž. V. , prasidėjo baro „Činaras“, esančio Jūreivių g. 23, Klaipėdoje, viduje ir tesėsi lauke prie šio baro. Byloje apklausti liudytojai G. B. , A. O. , I. R. ir M. M. parodė, kad 2004-05-16, apie 4.00 val., prie baro „Činaras“, esančio Jūreivių g. 23, Klaipėdoje tarp jų ir vaikinų grupės, su kuriais buvo ir vaikinas pravarde „Korčiaginas“ (kaip vėliau nustatyta - tai O. L. ), kilo konfliktas ir prasidėjo muštynės. Iš jų parodymų matyti, kad Ž. V. , nors ir buvo atėjęs prie baro „Činaras“, tačiau stovėjo nuošalyje ir į muštynes nesikišo. Taigi, iš šių liudytojų parodymų matyti, kad O. L. tuomet nukentėjusiojo atžvilgiu jokių nusikalstamų veiksmų neatliko ir jo nesumušė.

Be to, atkreiptinas dėmesys į liudytojo A. O. parodymus. Jis teigė, kad po konflikto prie baro „Činaras“ matė nubėgantį Ž. V. , tačiau nurodė, kad jį nusivijo O. L. draugai, tarp kurių O. L. nebuvo.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis buvo sumuštas ne prie baro „Činaras“, bet būtent pėsčiųjų take, kur jis ir buvo aptiktas gulintis.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde sutikdamas su teismo išvada, kad Ž. V. mirtini sužalojimai buvo padaryti ne prie baro „Činaras“, tuo pačiu teigia, kad liudytojų G. B. , A. O. , I. R. ir M. M. parodymai, sprendžiant apie Ž. V. sužalojusių asmenų tyčios turinį, buvo įvertinti netinkamai. Prokuroro teigimu, iš paminėtų liudytojų parodymų matyti, kad prie baro kilusio konflikto metu O. L. buvo agresyviai nusiteikęs ir aktyvus šių muštynių dalyvis. Muštynių metu buvo naudojami metaliniai strypai. Konflikto metu vaikinų grupės, kurioje buvo ir O. L. , veiksmai buvo vieningi, koordinuoti, apimti vieningos tyčios, panaudojant metalinius strypus, sužaloti kitus asmenis.

Vertindama tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad prie baro kilusiame konflikte pakankamai aktyviai dalyvavo abi konfliktuojančios pusės. Apie 4.00 val. prie baro „Činaras“ abi konfliktuojančios pusės susidūrė po to, kai Ž. V. . I. R. , M. M. ir A. O. atėjo išsiaiškinti, kodėl prieš tai A. J. , pravarde „Padlyza“, sumušė I. R. . Tik vėliau, išaiškėjus grupės, kurioje buvo ir O. L. , pranašumui, A. O. buvo sumuštas, o kiti konflikto dalyviai, tarp jų ir Ž. V. , iš muštynių vietos pabėgo.

Iš tikrųjų, byloje surinkti įrodymai leidžia padaryti išvadą, jog konflikto metu buvo panaudotas metalinis strypas – juo suduota A. O. per galvą. Tačiau nei vienas liudytojas nei vienoje apklausoje nenurodė, kad būtent O. L. konflikto metu turėjo metalinį strypą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. O. kategoriškai patvirtino, kad tuo metu, kai jam buvo suduotas stiprus smūgis metaliniu daiktu į viršugalvį, O. L. buvo priešais jį ir rankoje jokio įrankio neturėjo. Asmuo, sudavęs per galvą, stovėjo už nugaros (t. 9, b. l. 91-92). Taigi ta aplinkybė, kad prie baro vykusio konflikto metu jo dalyviai, bet ne O. L. , turėjo ir panaudojo metalinius įrankius, greičiau paneigia, nei patvirtina išteisintojo dalyvavimą vėliau sužalojant Ž. V. , nes kiti asmenys, kurie pagal kaltinimą panaudodami metalinius strypus, veikdami bendrai su O. L. sužalojo Ž. V. , byloje nenustatyti ir teismui neperduoti. Kita vertus, net ir nustačius, kad O. L. šio konflikto metu turėjo kūno sužalojimui padaryti pritaikytą įrankį, nebūtų galima daryti iš to išplaukiančios išvados, kad būtent jis ir padarė Ž. V. mirtį sukėlusius sužalojimus, nes byloje nustatyta, kad Ž. V. buvo sužalotas ne šio konflikto metu, o vėliau pėsčiųjų take, kur jis buvo ir rastas maždaug po 40 minučių. Teismo padarytas išvadas dėl Ž. V. sužalojimo vietos ir laiko savo apeliaciniuose skunduose pripažįsta ir patys apeliantai.

Nukentėjusiojo A. V. atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad O. L. ir jo pažįstami, prie baro „Činaras“ sukėlę muštynes, po to, su savo bendrininkais automobiliu nusivijo pabėgusius asmenis ir, surengę pasalą, sumušė A. O. bei nužudė Ž. V. . O. L. , kartu su keliais asmenimis, buvo aktyvus muštynių dalyvis, savo draugų tarpe turėjo autoritetą, todėl jo vaidmuo nužudant Ž. V. buvo pagrindinis.

Prie baro „Činaras“ vykusio konflikto eiga, jo dinamika, konflikte dalyvavusių ir O. L. pusę palaikiusių asmenų agresyvūs veiksmai leidžia padaryti tikėtiną išvadą, kad ir Ž. V. vėliau mirtinai sužalojo tie patys prieš tai prie baro „Činaras“ konflikte dalyvavę ir A. O. bei I. R. sumušę asmenys. Tačiau byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis O. L. pėsčiųjų take nužudytojo atžvilgiu atliko kokius nors veiksmus, jais prisidėdamas prie nukentėjusiojo gyvybės atėmimo. Tuo labiau, nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad nužudant Ž. V. O. L. , kaip teigiama apeliaciniame skunde, atliko pagrindinį vaidmenį.

Kaip minėta, byloje surinktais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad išteisintasis O. L. įvykio vietoje buvo, nors pats jis visuose parodymuose tai neigė. Todėl sprendžiant, kokius veiksmus įvykio vietoje nukentėjusiojo Ž. V. atžvilgiu atliko O. L. , ypatingai reikšmingi liudytojų R. B. , K. E. ir E. S. parodymai, nes būtent jie matė nuo sužaloto Ž. V. nubėgančius vaikinus, o po to, šalia pėsčiųjų tako rado sužalotą nukentėjusįjį.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. B. parodė, kad 2004-05-16, apie 5 val., eidama su draugais iš baro, Pempininkų pėsčiųjų take iš tolo pamatė vykstančias muštynes tarp trijų ar keturių vaikinų ir kaip nuo gulinčio sumušto vaikino nubėgo trys vaikinai. Liudytoja teigė mačiusi besigrumiančių vaikinų grupę, tačiau kas ką mušė ir konkrečių smūgių ji nematė. Anot liudytojos, ji matė, kaip „pastarieji juda, atlikdami muštynių veiksmus“ (t. 3, b. l. 134). Tačiau nei vieno iš šiose muštynėse dalyvavusių jaunuolių liudytoja R. B. atpažinti negalėjo. Ji teigė, jog vienas iš trijų jaunuolių vilkėjo sportines kelnes, kitas – pilkos spalvos striuke. O trečio aprangos ji apskritai neįsidėmėjo. Panašius tik mažiau informatyvius parodymus ši liudytoja davė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apklausta Apeliaciniame teisme liudytoja R. B. patvirtino pirmiau aptartus savo parodymus, kad matytų vaikinų veidų ji neįsidėmėjo, tačiau nurodė, kad jie buvo apsirengę „treningais“ (t. 9, b. l. 88-89).

Liudytojai K. E. ir E. S. parodė, kad 2004-05-16, apie 5 val., iš baro lydėdami R. B. , matė, kaip nuo Pempininkų pėsčiųjų take gulinčio sužaloto vaikino nubėgo du (o ne trys, kaip nurodė R. B. ) vaikinai. Be to, skirtingai nuo liudytojos R. B. , jie teigė, kad jokių muštynių ir to, kaip buvo sumuštas nukentėjusysis jie nematė, matė tik pro juos prabėgusius 2 jaunuolius, kurie pasakė kažką panaušaus į „jūs nieko nematėt“. Tik vėliau, pamatę sumuštą nukentėjusįjį, nusprendė, kad jį galėjo sumušti pirmiau matyti jaunuoliai. Abu liudytojai tvirtino, kad jų matyti jaunuoliai buvo apsirengę sportinėmis kelnėmis, tačiau nei vieno iš jų atpažinti negalėjo.

Tiesa, ikiteiminio tyrimo metu liudytojas K. E. parodė, kad vienas prabėgusių vaikinų rankoje turėjo geležinį strypą ar vamzdį (t. 3, b.l. 107-109, 123). Vėliau, asmens parodymo atpažinti iš vaizdo įrašo metu liudytojas K. E. atpažino O. L. kaip panašų į tą asmenį, kuris 2004-05-16, apie 5 val., nubėgo su metaliniu strypu rankoje nuo Pempininkų pėsčiųjų take gulinčio sumušto vaikino (t. 3, b.l. 120-122). Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad tai yra tiesioginis O. L. kaltės įrodymas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo teiginiu ir atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad liudytojas K. E. nurodė O. L. ne kaip įvykio metu matytą asmenį, bet kaip labai panašų į tą, kurį jis matė nubėgantį nuo nukentėjusiojo. Taigi, jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad O. L. yra būtent tas asmuo. Be to, apklausiamas teisme, liudytojas nepatvirtino, kad O. L. yra tas pats asmuo, kurį jis matė nubėgantį nuo nukentėjusiojo su strypu rankoje. Apeliacinės instancijos teisme nurodydamas atpažinimo aplinkybes liudytojas parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam rodė filmuotą medžiagą ir prašė atpažinti. Anot liudytojo, jis sakė, kad nėra garantuotas ir negali teigti, jog buvo būtent tas pats žmogus, nes jis matė jį šonu, veido nematė.

Be to, kaip minėta, liudytojas K. E. tą asmenį, kuris bėgo su strypu rankoje, apibūdino, kaip vilkėjusį sportinėmis kelnėmis. Nors dėl to, ar tai buvo sportinės kelnės, liudytojas nebuvo tikras, tačiau teigė, kad tai tikrai nebuvo džinsai (t. 3, b. l. 108). Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad O. L. kelnės, ant kurių audeklo rasta nukentėjusiojo kraujo, yra būtent džinsinės. Taigi, darytina išvada, kad K. E. matytas prabėgantis jaunuolis su strypu rankoje nebuvo O. L. , kadangi pastarasis vilkėjo džinsinėmis, o liudytojo matytas jaunuolis – sportinėmis kelnėmis. Kito jaunuolio liudytojas K. E. , kaip ir E. S. , neįsidėmėjo.

Taigi, pirmiau aptarti liudytojų parodymai, tiek juos vertinant atskirai, tiek ir bendrame kontekste su ta aplinkybe, kad išteisintasis įvykio vietoje kažkuriuo momentu tikrai buvo, nepatvirtina, kad tarp liudytojų matytų nuo įvykio vietos nubėgančių jaunuolių buvo ir išteisintasis O. L. . Šie duomenys neįrodo ir to, kad O. L. dalyvavo liudytojos R. B. matytose muštynėse. Remiantis pirmiau aptartais duomenimis nėra galimybės nustatyti, ar O. L. sudavė nukentėjusiajam smūgius, ir, juo labiau, konkretizuoti jų skaičių, lokalizaciją bei kitas svarbias aplinkybes.

Kitas įrodymas, kuriuo remiantis buvo kaltinamas O. L. ir kurį savo skunduosi mini apeliantai, yra faktas, kad ant tyrimui paimtų O. L. džinsinių kelnių yra nukentėjusiojo kraujo dėmės. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad ši objektyviai nustatyta faktinė aplinkybė taip pat neįrodo, kad O. L. sumušė nukentėjusįjį. Bylos įrodymais nustatyta, kad O. L. kelnės buvo paimtos jam pačiam nedalyvaujant. Pats O. L. visuose parodymuose kategoriškai teigė, kad tai ne jo kelnės, nors šią aplinkybę apklausoje patvirtino jo tėvas. Poėmio metu ant kelnių užsifiksavusios dėmės nebuvo identifikuotos. Tyrimo metu ant kelnių dešinės klešnės rasta vienintelė dėmė, kurią ištyrę ekspertai nustatė, kad joje yra žuvusiojo Ž. V. kraujas. Tačiau tokios eksperto išvados pačios savaime nepaaiškina dėmės atsiradimo mechanizmo. Tuo tarpu iš liudytojų R. B. , K. E. ir E. S. parodymų matyti, kad jaunuoliai, nubėgantys nuo nukentėjusiojo, buvo apsirengę ne džinsiniais, bet sportiniais rūbais, o nukentėjusiojo kraujas rastas būtent ant džinsinių kelnių. Kad įvykio dieną vilkijo ne džinsinėmis, bet sportinėmis kelnėmis teigė ir pats O. L. . Taigi, šie prieštaravimai neleidžia kategoriškai teigti, kad ant kelnių paimtų iš O. L. , rasta nukentėjusiojo kraujo dėmė ant kelnių užtiško įvykio metu. Paminėtų prieštaravimų pašalinti nėra galimybės, jie vertinami išteisintojo naudai.

Be to, išanalizavus bylos duomenis apie O. L. ir R. B. skambučių į policiją laiką bei liudytų K. E. , E. S. ir R. B. parodymus matyti, kad O. L. paskambino policijai 2004-05-16, 4.42 val. Lygiai už 5 minučių, t. y. 4.47 val., policijoje užfiksuotas R. B. skambutis. Liudytoja R. B. parodė, kad ji pastebėjo muštynes būdama nuo jų apie 40 metrų atstumu. Liudytojas E. S. , apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad nuo to momento, kai jie pamatė nubėgančius vaikinus iki kol jie priėjo prie gulinčio nukentėjusiojo, galėjo praeiti 1-2 minutės. O Apeliaciniame teisme apklaustas liudytojas K. E. teigė, kad dar 3-4 minutes jie dvejojo ar skambinti į policiją, tačiau pamatę, kad nukentėjusysis dar gyvas, tai padarė (skambino R. B. ). Taigi, iš liudytojų parodymų darytina išvada, jog nuo to momento, kada R. B. pamatė muštynes iki kol ji paskambino policijai, praėjo apie 4-6 minutės. Kadangi, jos skambutis policijoje užfiksuotas 4.47 val., tai reiškia, kad R. B. muštynes turėjo pamatyti maždaug 4.41 - 4.43 val. Kaip tik tuo metu – 4.42 val., policijoje buvo gautas ir O. L. skambutis, kurio metu jis praneša apie sumuštą jaunuolį. Išeitų, kad O. L. skambino kaip tik tuo metu, kai nukentėjusysis buvo mušamas. Darant prielaidą, kad išteisintasis buvo vienas iš nukentėjusįjį sumušusių jaunuolių ir pats sudavė jam smūgius, reikėtų pripažinti, kad O. L. su kitais nenustatytais asmenimis mušė nukentėjusįjį ir praktiškai vienu metu skambino į policiją. Tokia situacija įmanoma, tačiau nelogiška ir mažai tikėtina, jos neįrodo kiti byloje surinkti duomenys. Apeliacinės instancijos teisme apaklaustas liudytojas E. S. parodė, kad jis nematė, kad kuris nors iš matytų vaikinų būtų kalbėjęs telefonu. To nenurodė ir pati R. B. bei K. E. . Be to, tokiu atveju O. L. pokalbio su policijos pareigūnu įraše girdėtųsi suduodamų smūgių garsai, nukentėjusiojo aimanos (liudytojai R. B. , K. E. ir E. S. teigė, jog nukentėjusysis aimanavo), tačiau to nebuvo užfiksuota nei klausant įrašą pirmosios instancijos teisme, tai nenurodyta ir fonoskopinės ekspertizės akte.

Įvertinus pirmiau aptartus duomenis, tenka konstatuoti, kad remiantis surinktais įrodymais neįmanoma nustatyti kuriuo tiksliai momentu ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiojo kraujas pateko ant O. L. kelnių, ir kurioje tiksliai vietoje jis buvo tuomet, kai skambino policijai.

Byloje nustatyta, kad sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V. padarė ne vienas, o keli asmenys. Prokuroro apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, teigiama, kad, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kai gyvybę atima smurtą naudodami keli asmenys, susitarę nužudyti, tai už nužudymą atsako visi, nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusiojo mirties priežastis buvo padarytų kūno sužalojimų visuma, ar tik vienas ar keli iš padarytų kūno sužalojimų. Tačiau tame pačiame senato nutarime teismams išaiškinta ir tai, kad tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį, kiekvieno iš jų dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnį ir pobūdį. Šioje byloje, kaip minėta, tokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atliko O. L. , byloje nesurinkta. Tuo pačiu nėra galimybės nustatyti nei jo, nei kitų bendrininkų tyčios turinio, nei funkcinio vaidmens, nei priežastinio ryšio tarp O. L. veiksmų ir kilusių padarinių (mirties). Todėl prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose minimi argumentai dėl vieningos O. L. tyčios su kitais byloje nenustatytais asmenimis sumušti nukentėjusįjį, nepagrįsti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nekokybiškai. Operatyviai ir laiku neatlikus pagrindinių procesinių veiksmų, buvo prarasta galimybė surinkti ir užfiksuoti tiesai nustatyti svarbius duomenis. Ikiteisminio tyrimo klaidas bandė taisyti tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliaciniame teisme buvo apklausti liudytojai R. B. , K. E. , E. S. , R. S. , A. O. taip pat teismo medicinos ekspertas D. Vitkus, ekspertė trasologė N. Č. , tačiau, išnaudojus visas galimybes, pašalinti byloje esančių abejonių ir prieštaravimų nepavyko.

2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą” 1.1. punkte teismams išaiškinta, kad nuosp­ren­dis tu­ri bū­ti tei­sė­tas ir pa­grįs­tas. Nuosp­ren­dis yra tei­sė­tas, kai pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis bau­džia­mo­jo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų bei ki­tų tei­sės nor­mų. Nuosp­ren­dis yra pa­grįs­tas, kai ja­me pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nu­si­kals­ta­mo įvy­kio, nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo ar­ba ne­kal­tu­mo, pa­ski­ria­mos baus­mės ir ki­tų nuosp­ren­dy­je spren­džia­mų klau­si­mų pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis byloje surinktais duomenimis, galima daryti neabejotiną išvadą, jog O. L. buvo įvykio vietoje pėsčiųjų take, ir tikėtiną išvadą, kad jis dalyvavo ir suduodant smūgius nukentėjusiajam. Tačiau, pirmiau minėto senato nutarimo 3.1.8. punkte nurodyta, kad ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Taigi, pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tikėtinos išvados, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Tokia išvada yra ne kas kita, o senato nutarime minima prielaida, kuria apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Jis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Kaip minėta šioje nutartyje, tarp byloje surinktų įrodymų yra prieštaravimų ir nors tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ėmėsi visų priemonių, kad jie būtų pašalinti, to padaryti dėl objektyvių priežasčių nepavyko. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, o kartu ir dėl kaltės įrodymo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Taigi, šioje baudžiamojoje byloje nepavykus pašalinti abejonių, jos aiškintinos O. L. naudai ir jis išteisintinas, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas.

Neįrodžius, kad O. L. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo svarstyti ir prokuroro apeliacinio skundo argumentų dėl veikos perkvalifikavimo į BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p., pripažįstant, kad Ž. V. nužudytas itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų. Dėl tos pačios priežasties nesvarstytini ir skundo argumentai dėl bausmės O. L. skyrimo bei civilinių ieškinių patenkinimo.

Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra prieštaravimų. Kaip vieną iš jų apeliantas nurodo nuosprendžio teiginius, jog „visuma byloje esančių duomenų leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis 2004-05-16, apie 4.00-5.00 val. buvo Ž. V. sužalojimo vietoje“, ir „byloje nėra duomenų, ar buvo įvykio vietoje kaltinamasis O. L. , padarant kūno sužalojimus nukentėjusiajam Ž. V. ...“. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp šių teiginių jokių prieštaravimų nėra. Pirmuoju atveju konstatuojama, jog O. L. buvo Ž. V. sužalojimo vietoje, o antruoju patikslinama, jog byloje surinkais duomenimis nenustatyta, kada tiksliai jis joje buvo, t. y. ar įvykio vietoje O. L. buvo būtent tada, kai nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, ar kitu metu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neįžvelgia jokių prieštaravimų ir kituose nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde nurodytuose nuosprendžio teiginiuose. Juose taip pat konstatuojama, kad išteisintasis buvo įvykio vietoje, kur ant O. L. kelnių ir atsirado nukentėjusiojo kraujo dėmė, tačiau teismas taip pat konstatuoja, kad tai neįrodo, jog O. L. sudavė smūgius nukentėjusiajam.

Taip pat nepagrįstas šio apelianto teiginys, kad O. L. , turėdamas teisę pats pateikti įrodymus, privalėjo duoti išsamius parodymus ir tokiu būdu paneigti byloje esančius jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Duoti parodymus, yra įtariamojo (kaltinamojo) teisė, bet ne pareiga. Savo teisę į gynybą jis gali realizuoti ne tik atsisakydamas duoti parodymus, bet ir duodamas tikrovės neatitinkančius parodymus, kaip tai atsitiko šioje byloje O. L. neigiant savo buvimo įvykio vietoje ir skambinimo policijai faktą. Tačiau ne kaltinamasis turi įrodyti savo nekaltumą, bet teismas, remdamasis įrodymais, turi nustatyti ar jis kaltas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad tenkinti prokuroro, nukentėjusiųjų ir vieno iš jų atstovo apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. bei jo atstovo apeliacinius skundus atmesti.