Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Suomijos įmonės Nordea B. F. P. (AB), Lietuvoje veikiančios per Nordea B. F. P. Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 497,23 Lt kredito, 49,39 Lt palūkanų, 12,10 Lt skolos išieškojimo išlaidų, 24 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo negrąžinto kredito, t. y. nuo 497,23 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, atsakovė netinkamai vykdė sutartines prievoles pagal šalių sudarytą kredito kortelės su nustatytu kredito limitu išdavimo sutartį. Ieškovas sutiko išdėstyti teismo sprendimu priteistos skolos mokėjimą 60 dienų laikotarpiui. Ieškovas į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir, esant Civilinio proceso kodekso nustatytiems pagrindams, priimti sprendimą už akių.

Ieškinys teisme priimtas 2012 m. rugpjūčio 14 d. Atsiliepime atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies: neprieštaravo, kad ieškovui būtų priteista 497,23 Lt kredito, 49,39 Lt įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir bylinėjimosi išlaidos, tačiau nesutiko su reikalavimu dėl 12,10 Lt skolos išieškojimo sąnaudų ir 24 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo; prašė šias palūkanas sumažinti iki penkių procentų; leisti sumokėti priteistą sumą per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovė į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, jos neatvykimo priežastys nežinomos; negauta pareiškimo nagrinėti bylą atsakovei nedalyvaujant. Esant šioms aplinkybėms ir ieškovo prašymui, byloje priimamas sprendimas už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

2010 m. sausio 29 d. šalys sudarė MasterCard kredito kortelės su nustatytu kredito limitu išdavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas atsakovei suteikė 500 Lt kreditą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais ir mokėti palūkanas (b. l. 7-16). Nors šalys susiklosčiusių tarpusavio santykių ir neįvardija kaip vartojimo kredito teisinių santykių, tačiau, atsižvelgdamas į šalių sudarytos sutarties nuostatas (pavyzdžiui, Bendrųjų kortelių išleidimo ir naudojimo sąlygų privatiems asmenims 1.12, 1.13, 1.15, 2.11.1-2.11.5, 2.17, 3.1, 3.6, 4.5.3.1-4.5.3.5 ir kt. punktai), taip pat į tai, kad atsakovė sutartį sudarė neapibrėžtų-neidentifikuotų asmeninių-buitinių (ne verslo) poreikių tenkinimui, teismas sprendžia, kad tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo kredito santykiai (Civilinio kodekso 6.886 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 16 dalis).

Atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas 2011 m. spalio 13 d. išsiuntė atsakovei pranešimą, reikalaudamas sumokėti susidariusią skolą per 7 dienas nuo pranešimo pateikimo dienos, įspėdamas atsakovę, kad šio reikalavimo neįvykdžius, sutartis bus vienašališkai nutraukta (b. l. 20). Atsakovei per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, 2011 m. spalio 27 d. ieškovas, remdamasis Sutarties 8.7.1 punktu, sutartį vienašališkai nutraukė.

2012 m. liepos 30 d. duomenimis atsakovė ieškovui skolinga 497,23 Lt negrąžinto kredito (b. l. 18, 19). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė šią skolą būtų sumokėjusi (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai vartojimo kredito teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.886 straipsnis, Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Ieškovas atidarė atsakovei sąskaitą ir ją kreditavo iki 500 Lt, atsakovei atsirado pareiga gautą kreditą grąžinti ieškovui bei mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 497,23 Lt skolą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.63, 6.200, 6.205, 6.873, 6.874 straipsniai).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartys bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį vartojimo sutartimi. Civilinio kodekso 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kuria fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Kvalifikuojamieji vartojimo sutarties požymiai yra trys: pirma, prekes ar paslaugas perka fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas parduoda verslininkas (asmuo, veikiantis verslo ar profesiniais tikslais). Identifikavus šiuos požymius šalių sudaryta sutartis šalia kitų kvalifikavimo pagrindų turi būti kvalifikuojama ir kaip vartojimo sutartis, nes tai lemia atitinkamų materialinės teisės normų, sudarančių vartojimo sutarties institutą, taikymą ginčo teisiniams santykiams. Vartojimo sutarties institutas grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad vartotojas kaip sutarties šalis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal Civilinio kodekso 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; kt.).

Kadangi šalių santykiai kilo iš vartojimo kredito, tai teismas ex officio (savo iniciatyva) sutarties sąlygas turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo nuostatos ginčo santykiams netaikytinos (Vartojimo kredito įstatymo 41 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti 24 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme. Šiuo aspektu, teismas, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė išreiškė sutikimą dėl to paties, t. y. 24 procentų, dydžio palūkanų priteisimo už laikotarpį iki bylos iškėlimo teisme, todėl teismas dėl šios ieškinio reikalavimų dalies daugiau nepasisako ir priteisia ieškovui iš atsakovės 49,39 Lt įsipareigojimų nevykdymo palūkanų už laikotarpį iki bylos iškėlimo (CPK 140 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu lėšų banko sąskaitoje nepakanka ar atsiranda neleistinas banko sąskaitos kreditas, skaičiuojamos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurių dydis nurodytas įkainiuose (b. l. 10, 16). Įkainiuose nustatytos 24 procentų dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už neleistiną banko sąskaitos kreditą (b. l. 17). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ši sutarties sąlyga nėra standartinė ir kad ji buvo šalių individualiai aptarta. Priešingai, atsakovės atsiliepime išreikštas nesutikimas su tokiu palūkanų dydžiu leidžia konstatuoti, kad ši sutarties sąlyga nustatyta ieškovo iniciatyva (be atsakovės sutikimo). Atsižvelgdamas į atsakovei suteikto kredito limito dydį, t. y. 500 Lt, kuris sutarties sudarymo metu buvo gerokai mažesnis už jos pajamas po mokesčių (1034,21 Lt), teismas sprendžia, kad sutartyje nustatytas palūkanų dydis įtvirtina neproporcingai didelę atsakovės, kaip vartotojos, civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą (CK 6.188 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl to ieškovo prašomų priteisti palūkanų dydis (už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme) mažintinas iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų 5 procentų. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.188 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 6.210 dalies 1 dalies nuostatomis, iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už negrąžintą kreditą, t. y. 497,23 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012 m. rugpjūčio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pažymėtina, kad šiuo atveju palūkanos už priskaičiuotas ir priteistas 49,39 Lt palūkanas neskaičiuojamos (CK 6.37 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Sutarties 4.9 punkte įtvirtinta atsakovės pareiga atlyginti ieškovui kaštus ir mokesčius, susijusius su kredito limito, kredito kortelės palūkanų ir kitų skolų pagal Sutartį ir bendrąsias sąlygas susigrąžinimu. Teigdamas apie patirtas 12,10 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, ieškovas remiasi prie ieškinio pridėta antstolių kontoros 2012 m. vasario 20 d. pažyma (b. l. 21). Teismo vertinimu, ši pažyma patvirtina tik antstolių kontorai ieškovo sumokėto registracijos mokesčio faktą, tačiau neatskleidžia antstolių atliktų „ikiteisminio tarpininkavimo“ veiksmų turinio ir (arba) esmės, taip pat nepatvirtina tokių ieškovo patirtų išlaidų būtinumo ir pagrįstumo (protingumo), ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra didelės organizacinės struktūros juridinis asmuo, verslininkas, paprastai turintis pakankamai vidinių išteklių ikiteisminiam ginčų išsprendimui ekonomiškesniu būdu (neįtraukiant tarpininkų). Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtų 12,10 Lt išlaidų būtinumą ir pagrįstumą (protingumą), tai ši ieškinio reikalavimų dalis atmestina (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Atsakovė prašė leisti sumokėti priteistą sumą per 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgdamas į šį atsakovės prašymą, taip pat į tai, kad ieškovas sutinka skolos mokėjimą išdėstyti 60 dienų laikotarpiui, teismas, vertindamas abiejų šalių interesus ir siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, nusprendžia priteistų sumų mokėjimą išdėstyti dviem etapais: pirma priteistų fiksuotų sumų 546,62 Lt (497,23 + 49,39) dalis, t. y. 273,31 Lt (546,62 / 2) sumokėtina po 30 dienų, o kita sumų dalis, įskaitant ir visas palūkanas, sumokėtina po 60 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju visiškai patenkinami pagrindiniai ir iš dalies išvestiniai ieškinio reikalavimai. Teismo vertinimu, šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiui (mokėtinam žyminiam mokesčiui ir išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu) neturi jokios įtakos pareikštų ir patenkintų ar atmestų ieškinio reikalavimų mastas, o visos bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės (CPK 93 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnio 5 dalis). Dėl to ieškovui iš atsakovo priteistina 71 Lt žyminio mokesčio (b. l. 6; CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys). Valstybei iš atsakovės priteistina 23,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1; CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 96 straipsnio 1, 5 dalimis, 285 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 dalimis, 287 straipsnio 1, 3 dalimis, Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2, 3 dalimis, 6.188 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.872 straipsnio 1 dalimi, 6.873 straipsniais, 6.881 straipsnio 1 dalimi, 6.886 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui Suomijos įmonei Nordea B. F. P. (AB), Lietuvoje veikiančiai per Nordea B. F. P. Lietuvos skyrių (j. a. k. (duomenys neskelbtini)), iš atsakovės L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 497,23 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt septynis litus 39 ct) negrąžinto kredito, 49,39 Lt (keturiasdešimt devynis litus 39 ct) palūkanų, penkių procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo negrąžinto kredito sumos, t. y. nuo 497,23 Lt (keturių šimtų devyniasdešimt septynių litų 39 ct), nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 71 (septyniasdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, įpareigojant atsakovę L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) pirmąją įmoką – 273,31 Lt (du šimtus septyniasdešimt tris litus 31 ct) sumokėti atsakovui ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o kitą priteistų sumų dalį, įskaitant visas palūkanas, sumokėti ne vėliau kaip per šešiasdešimt dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti valstybei iš atsakovės L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 23,15 Lt (dvidešimt tris litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (į. k. 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, įmokos kodas 5660.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Atsakovė turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui pareiškimą, atitinkantį CPK 111 straipsnio, 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą.