Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J., R. N. ir jo gynėjo advokato A. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, BK 159 straipsnį (dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 24 d. iki 2004 m. rugsėjo 25 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 159 straipsnį (dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką 2004 m. rugsėjo 28 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams.

R. N. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 233 straipsnio 2 dalį (dėl poveikio nukentėjusiajam M. T., įvykdyto 2004 m. rugsėjo 29 d.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio nukentėjusiajam M. T., įvykdyto 2004 m. rugsėjo 30 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. K., R. L., G. P. ir R. L., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Skundžiamas taip pat Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 9 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl A. J., R. N. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: A. J., R. N. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Z. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis pakeista: vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuteistajam A. J. pagal BK 159 straipsnį (dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką 2004 m. rugsėjo 24 d.–2004 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiu) ir pagal BK 159 straipsnį (dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką 2004 m. rugsėjo 28 d.) paskirtos bausmės apimtos bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2005 m. rugpjūčio 6 d; nuteistojo R. N. veikos perkvalifikuotos: iš BK 233 straipsnio 2 dalies (dėl poveikio nukentėjusiajam M. T. 2004 m. rugsėjo 29 d.) į BK 233 straipsnio 3 dalį (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams; iš BK 233 straipsnio 1 dalies (dėl poveikio nukentėjusiajam M. T. 2004 m. rugsėjo 30 d.) į BK 233 straipsnio 3 dalį (2004 m. rugsėjo 30 d. įstatymo redakcija) ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės ir pagal BK 180 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Nuosprendžio dalis dėl 10 000 Lt priteisimo nukentėjusiesiems M. T. ir J. T. solidariai iš nuteistųjų A. J., R. N., R. K., R. L., G. P. ir R. L. panaikinta ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Iš A. J., R. N., R. K. ir R. L. M. T. naudai priteista po 125 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, nuteistojo R. N. ir jo gynėjo, pašiusių jų kasacinius skundus patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovės, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. ir R. N. nuteisti už tai, kad A. J. ir R. N. iš anksto parengus nusikalstamą veiką – M. T. ir Z. M. apiplėšimą, subūrus organizuotą grupę iš R. L., G. P., R. L. ir R. K., A. J. ir R. N. vadovaujant bei koordinuojant organizuotos grupės narių veiklą, nuo 2004 m. rugsėjo 28 d. 11 val. iki 2004 m. rugsėjo 28 d. 21 val., dalyvaudami organizuotoje grupėje, po to, kai G. P., vykdydama A. J. nurodymą ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais migdomaisiais vaistais (greičiausiai klofelinu) užmigdyti nukentėjusįjį Z. M. bei jį apiplėšti, 2004 m. rugsėjo 28 d., apie 15-16 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš A. J. gavusi pipetę su iki 1,5 ml ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytų migdomųjų vaistų (greičiausiai klofelinu), 2004 m. rugsėjo 28 d., apie 16-19 val., Z. M. namo, (duomenys neskelbtini), kambaryje išgertuvių metu Z. M. į 100 g degtinės stikliuką įpylė iki 1,5 ml ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytų migdomųjų vaistų (greičiausiai klofelino), Z. M. užmigdžiusi ir taip atėmusi jam galimybę priešintis, G. P. nuo kambaryje stovėjusios sekcijos lentynos pagrobė Z. M. 20 Lt vertės piniginę su jo vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais veiksmais padarydami Z. M. 20 Lt materialinę žalą, o R. L., vykdydama R. N. nurodymą ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais migdomaisiais vaistais (greičiausiai klofelinu) užmigdyti M. T. ir jį apiplėšti, 2004 m. rugsėjo 28 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), dalyvaujant A. J. ir R. N., A. J. automobilyje (duomenys neskelbtini) iš R. N. gavusi pipetę su iki 1,5 ml ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytais migdomaisiais vaistais (greičiausiai klofelinu), 2004 m. rugsėjo 28 d., apie 16-19 val., Z. M. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje išgertuvių metu į M. T. degtinės stikliuką įpylė iki 1,5 ml ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytų migdomųjų vaistų (greičiausiai klofelino), M. T. užmigdžiusi ir taip atėmusi jam galimybę priešintis, iš M. T. džinsinio švarkelio kišenės pagrobė 30 Lt; po to R. L. su G. P. iš M. T. pagrobė buto, esančio (duomenys neskelbtini), 360 Lt vertės raktus; automobilio (duomenys neskelbtini) 600 Lt vertės raktus, šio automobilio 200 Lt vertės signalizacijos pultą, kuriuos pagal išankstinį susitarimą 2004 m. rugsėjo 28 d., apie 18–19.00 val., perdavė A. J. Po to jis, dalyvaudamas organizuotoje grupėje kartu su R. N., R. L., R. K., 2004 m. rugsėjo 28 d. nuo 18 val. iki 21 val., (duomenys neskelbtini), atrakinę M. T. priklausančio buto durų spyną, įsibrovė į vidų bei pagrobė 350 Lt vertės imtuvinį derintuvą „Humaks“, 50 Lt vertės distancinį valdymo pultą, 300 Lt vertės vaizdo magnetofoną „LG“ su 16 Lt vertės vaizdo kasete „Fudži“, buvusia šiame vaizdo magnetofone, 600 Lt vertės televizorių „Akai“ su distancinio valdymo pultu, 600 Lt vertės televizorių „Goldstar“, 2000 Lt vertės J. T. lapių kailinius, 40 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens C 35“ su 20 Lt vertės Sim kortele, 300 Lt vertės vyrišką odinę striukę, 100 Lt vertės vyrišką džinsinę striukę, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiesiems M. T. ir J. T. 5566 Lt materialinę žalą, o Z. M. 20 Lt materialinę žalą.

A. J. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. rugpjūčio mėn., žinodamas, kad R. L. yra nepilnametė, t. y. gimusi 1988 m. sausio 10 d., ją papirkęs, apgyvendino išnuomotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir apmokėdamas už nuomą, 2005 m. rugsėjo 24 d.–2005 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, ir minėtame name įtikinėdamas bei prašydamas dalyvauti M. T. apiplėšime, R. L., kaip vaiką, įtraukė į nusikalstamą veiką.

A. J. nuteistas ir už tai, kad nuo 2004 m. rugpjūčio mėn., žinodamas, kad R. L. yra nepilnametė, t. y. gimusi 1988 m. sausio 10 d., ją papirkęs, apgyvendino išnuomotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir apmokėdamas už nuomą, 2004 m. rugsėjo 28 d. nuo 10 val. iki 11 val., minėtame name, įtikinėdamas bei prašydamas dalyvauti M. T. ir Z. M. apiplėšime, R. L., kaip vaiką, įtraukė į nusikalstamą veiką.

Be to, R. N. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 29 d., apie 6 val. ryte, nukentėjusiajam M. T. iš namų, esančių (duomenys neskelbtini), mobiliuoju telefonu paskambinus R. N. ir nurodžius, kad jį įtaria dalyvavus buto, esančio (duomenys neskelbtini), apiplėšime ir kad nukentėjusysis parašė pareiškimą (duomenys neskelbtini) PK, jis, siekdamas paveikti nukentėjusįjį M. T., kad šis ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus, taip versdamas M. T. elgtis neteisėtai, t. y. kad M. T. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktų melagingą informaciją ir taip paveiktų ikiteisminio tyrimo eigą jam palankia linkme, prieštaraujant teisingumui, darė psichologinę prievartą nukentėjusiajam M. T. grasindamas užmušti.

Taip pat R. N. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 30 d., apie 7-9 val., (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), J. T., G. K. bei N. U. akivaizdoje, siekdamas paveikti nukentėjusįjį M. T., kad šis pagal paduotą pareiškimą (duomenys neskelbtini) PK dėl buto, esančio, (duomenys neskelbtini), apiplėšimo ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus, tokiu būdu versdamas M. T. elgtis neteisėtai, t. y. kad M. T. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktų melagingą informaciją ir taip paveiktų ikiteisminio tyrimo eigą jam palankia linkme, prieštaraujant teisingumui, darė psichologinę prievartą nukentėjusiajam M. T. grasindamas jį pagauti ir užmušti.

Nuteistųjų A. J., R. N. ir jo gynėjo A. P. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl R. N. vaidmens įvykdant plėšimą

Kolegija nesutinka su R. N. gynėjo skundo teiginiu, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog R. N. subūrė organizuotą grupę, jai vadovavo ir parengė nusikalstamą veiką.

BK 24 straipsnio 4 dalyje pateikiama nusikaltimo organizatoriaus samprata, nurodant baigtinį alternatyvių veikų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Nusikaltimo organizatorius – tai bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyvia organizacine veikla. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, nustato tarpusavio ryšius, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikų kvalifikavimo

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių veikos aplinkybių matyti, kad R. N. ir kitiems nusikalstamos veikos bendrininkams yra inkriminuotas įsibrovimas į M. T. butą, migdomaisiais vaistais atėmus jam ir nukentėjusiajam Z. M. galimybę priešintis (BK 180 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 11 straipsnio 5 dalį tokia veika atitinka sunkų nusikaltimą. Todėl pagal BK 25 straipsnio 3 dalį bendrininkavimas dėl šios veikos organizuotos grupės forma galimas. Pirmosios instancijos teismui nustačius buvus organizuotą grupę, susidedančią iš A. J., R. N., R. K., R. L. bei R. L. ir G. P., o kartu – ir dar vieną paprastą plėšimo sudėtį kvalifikuojantį, bet griežtesnį (nei įsibrovimas į patalpą) požymį, veika privalėjo būti ir buvo teisingai kvalifikuota pagal griežtesnį kvalifikuojamąjį požymį, o būtent dalyvavimą organizuotoje grupėje, t. y. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Esant šioms aplinkybėms, bendrininkų veikai tuo aspektu, kuriuo veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ginčija R. N. ir jo gynėjas, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

Kasatorius A. J. taip pat nepagrįstai ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį tuo pagrindu, kad, pasak jo, net ir vieninteliai nuteistosios R. L. parodymai patvirtina, kad buvo siūlyta tik apvogti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pirma, R. L. parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys A. J. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, ir, antra, šie parodymai bei kiti bylos duomenys patvirtina, kad A. J. kartu su kitais bendrininkais realizavo būtent plėšimo, įsibraunant į patalpą ir dalyvaujant organizuotoje grupėje, o ne vagystės sudėtį, t. y. bendrininkai, dalyvaudami organizuotoje grupėje, R. L. ir G. P. atėmus galimybę nukentėjusiesiems priešintis ir A. J., R. L. bei R. K. prieš nukentėjusiojo M. T. valią įsibrovus į jo butą, jie pagrobė svetimą turtą. A. J. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. A. J., kaip ir kitų kaltininkų, veikos kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartas atsižvelgiant į visus nusikalstamos veikos požymius pagal byloje surinktus ir ištirtus teisme įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas veikų kvalifikavimo pagrįstumą ir teisingumą patikrino laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų bei atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus. Nors vaistų, kurie buvo panaudoti kaip priemonė atimant nukentėjusiesiems galimybę priešintis, perdavimo vieta veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir todėl aprašant nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybes ji nėra minima, tačiau, skirtingai nei teigia A. J., pirmosios instancijos teismo išdėstytais A. J. kaltinančiais įrodymais, būtent R. L. ir ikiteisminio tyrimo metu G. P. duotais parodymais, ši vieta nustatyta.

R. N., kaip ir jo gynėjas, taip pat ginčija veikų, padarytų 2004 m. rugsėjo 29 d. ir 2004 m. rugsėjo 30 d., kvalifikavimą pagal BK 233 straipsnio 3 dalį. Tačiau neteisėtų veiksmų kvalifikavimas ginčijamas neigiant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir išvadas dėl įrodymų vertinimo, taigi ne teisės taikymo aspektu, todėl kolegija šių skundų argumentų neanalizuoja. Įrodymų vertinimo taisyklės kvalifikuojant kasatoriaus veikas, įvykdytas 2004 m. rugsėjo 29 d. ir 30 d., pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nebuvo pažeistos, nes teismas įvertino kiekvieną įrodymą dėl šios veikos atskirai ir visus įrodymus kaip visumą, šie įrodymai atitinka įrodymams keliamus liečiamumo, leistinumo reikalavimus ir, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, jų yra pakankamai dalyvavimui padarant inkriminuotą veiką pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo M. T. parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo.

Dėl nuteistosios R. L. , nukentėjusiojo M. T. parodymų tinkamumo ir jų vertinimo teisėtumo

Kasatorius A. J. mano, kad R. L. parodymai nėra tinkami dėl to, kad jai buvo taikomos privilegijos, taip nesilaikant BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų. Tačiau baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu tokie teiginiai nepagrįsti. BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra įtvirtintos Konstitucinės ir Baudžiamojo proceso kodekso pamatinės nuostatos, kurių konkretus reglamentavimas ir taikymas baudžiamosiose bylose reiškiasi per kitus konkrečius BPK straipsnius, numatančius bylų nagrinėjimo tvarką, įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo taisykles bei reikalavimus. Todėl aptariamo straipsnio nuostatos tiesiogiai Baudžiamojo proceso pažeidimams byloje netaikomos, o taikomos per kitus straipsnius, kuriuose jos yra įtvirtintos kaip principai. Iš pirmosios instancijos teismo 2005 m. lapkričio 21 d. posėdžio protokolo matyti, kad nuteistosios R. L. apklausa teisminio nagrinėjimo metu atlikta laikantis BPK 272 straipsnio reikalavimų. Pagal 272 straipsnio 1 dalį kaltinamasis turi ne tik teisę duoti paaiškinimus, atsakyti į pateiktus klausimus, bet ir teisę atsisakyti tai daryti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pastarąja teise kaltinamoji R. L. pasinaudojo, t. y. atsisakė atsakyti į kai kuriuos jai pateiktus nuteistųjų ir kitų proceso dalyvių klausimus. Tačiau tai nereiškia, jog buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Atvirkščiai, tuo metu būdama kaltinamoji R. L. pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise kaip viena iš gynybos priemonių.

Bylų nagrinėjimas laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) taip pat yra pamatinė BPK nuostata, kuri, kaip ir anksčiau minėtos BPK normos, konkrečiai reglamentuojama kituose BPK straipsniuose. Iš kasacinio skundo teiginio, jog nuteistosios R. L. parodymai buvo ne išklausyti, o jais tiesiog remtasi, matyti, kad kasatorius A. J. ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl įrodymų (R. L. parodymų) vertinimo, tačiau, kolegijos nuomone, BPK 20 straipsnio 5 nuostata šiuo aspektu nėra pažeista: teismas R. L. parodymus įvertino, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, patikrinęs šių įrodymų leistinumą, liečiamumą bei atsižvelgdamas į jų atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams.

A. J. taip pat mano, kad R. L. parodymai neatitinka įrodymams keliamo teisėtumo (leistinumo) reikalavimo ir dėl to, kad šiai nuteistajai neaiškiomis aplinkybėmis buvo nutraukta baudžiamoji byla, o tai galėjo būti viena iš sąlygų R. L. pasirašyti po jau surašytais neva jos apklausos protokolais. Nors kasatorius įsitikinęs, kad teismas privalėjo šias aplinkybes išsiaiškinti, kolegija mano priešingai. Bylos nagrinėjimo metu teismai nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai matyti, kad R. L. parodymai suklastoti, o kasatorius šios bylos proceso metu jokių įrodymų, patvirtinančių jo abejones dėl nuteistosios R. L. parodymų nepatikimumo, nepateikė. Nuteistoji R. L. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino teisme bei parodė, kad duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu jos niekas nevertė.

Vien tos aplinkybės, kad R. L. gydėsi psichiatrijos ligoninėje, negalima suabsoliutinti ir laikyti lemiančia vertinat jos parodymus kaip nepatikimus. Teismai, neneigdami šio fakto, atsižvelgė į kompetentingo teismo psichiatro eksperto išvadą (T. 9, b. l. 27), kuri pavirtina, kad R. L. nėra reikalinga psichiatrinė ekspertizė, ir pagrįstai šiuo aspektu jos parodymus laikė patikimais. Kita vertus, iš teismų sprendimų matyti, kad, vertinant R. L. parodymus, svarios aplinkybės tikėti jos parodymais buvo tai, kad iš esmės viso proceso metu analogiški R. L. parodymai atitinka nusikalstamų veikų aplinkybes, jos parodymus iš esmės patvirtina nukentėjusiųjų bei papildo ir patvirtina kitos nuteistosios G. P. parodymai, taip pat atitinka kita bylos medžiaga.

Skunduose R. N. ir jo gynėjas taip pat ginčija nuteistosios R. L. parodymų tinkamumą, nurodydami, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, yra nenuoseklūs, nevienodi, prieštaringi ir jų nepatvirtina nei nukentėjusieji, nei specialisto išvada ir kad šios nuteistosios ir nukentėjusiojo M. T. melagingi parodymai yra vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiamas R. N. dalyvavimas jam inkriminuotose veikose.

Kolegija sutinka, kad R. L. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaravimų¸ tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo jie teisingai įvertinti kaip neesminiai. Šie prieštaravimai nereikšmingi nustatant veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes. Papildomų apklausų metu R. L. nurodytos aplinkybės daugeliu atveju tik papildo jos pirminius parodymus. Tuo tarpu R. N. ir jo gynėjas sureikšmina R. L. parodymuose esančius prieštaravimus. Pirmą kartą apklausiama apie įvykdytą plėšimą, R. L. parodė panaudojusi vaistus „Clozepam“, tačiau vėlesnėse papildomose įtariamojo apklausose papildė, jog tai galėjo būti ir kitokie vaistai (galbūt klofelinas), ir šių parodymų vėlesnių apklausų metų nepakeitė. Beje, šiuos parodymus ji patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Antra vertus, nuteistiesiems nėra inkriminuotas konkrečių vaistų panaudojimas, atimant galimybę priešintis. Esminių prieštaravimų nėra ir R. L. parodymuose apie tai, kas organizavo, vadovavo nusikalstamai veikai. Visų apklausų metu ji nurodė, kad vaistus jai davė R. N., o ne A. J., o atvykę tartis dėl plėšimo buvo abu nuteistieji. Be to, apie tai, kad R. N. iš tiesų ruošėsi nusikalstamai veikai patvirtino ir nukentėjusieji J. ir M. T. Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, jog R. L. parodymai buvo tinkamas, patikimas įrodymų šaltinis, sprendžiant nuteistųjų, tarp jų ir R. N., baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Kolegija taip pat sutinka, kad tarp R. L. ir M. T. parodymų yra tam tikrų neatitikimų, tačiau, nustatant nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes, šie prieštaravimai neturėjo įtakos, jie nereikšmingi pateikiant teisinį veikos vertinimą bei, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra neesminiai ir galėjo atsirasti dėl praėjusiojo laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo iki parodymų davimo, taip pat dėl to, kad tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis vartojo alkoholį. Byloje esančiais duomenimis teismai neabejotinai nustatė, kad nuteistosios R. L. ir G. P. panaudojo migdomuosius vaistus, nepaisant to, iš kiek stikliukų buvo geriamas alkoholinis gėrimas, taip pat – kad G. P. nusikaltimo momentu buvo nukentėjusiojo Z. M. namuose, nors nukentėjusiųjų ir minėtų nuteistųjų parodymai apie tai, kaip G. P. atvyko į šiuos namus, nėra visiškai vienodi.

Kasacinė teisėjų kolegija nesutinka su R. N. skundo teiginiais, kad M. T. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl, sprendžiant R. N. kaltės klausimą, jais remtis negalima. M. T. parodymuose esminių prieštaravimų nėra. R. N. gynėjo nurodomas prieštaravimas, jog iš M. T. parodymų neaišku, kiek kartų R. N. lankėsi jo namuose, neturi reikšmės nustatant faktines padarytos veikos aplinkybes ir teisiškai įvertinant padarytą veiką. M. T. parodymai apie šias aplinkybes yra nereikšmingi. Teismai pagrįstai vadovavosi M. T. parodymais, nes kaip įrodymų šaltinis jis yra tinkamas.

R. N. gynėjas nurodo, kad 2005 m. balandžio 26 d. specialisto išvada, kuria nustatyta, jog skirti psichiatrinę ekspertizę R. L. netikslinga, nepatikima, tačiau, kolegijos nuomone, toks skundo teiginys negali paneigti kompetentingo specialisto išvados. Kasatorius savo abejones dėl šios išvados patikimumo pateikia kaip nemotyvuotą teiginį, todėl, kolegijos įsitikinimu, teismai neturėjo pagrindo netikėti ja.

Dėl A. J. skunde nurodomų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

A. J. kasacinio skundo teiginys, kad eksperimentas patvirtintų, jog R. L. parodymai yra nerealūs, nepatvirtina BPK 197 straipsnio (eksperimentas) pažeidimo fakto. Šis procesinis veiksmas ikiteisminio tyrimo subjektui nėra privalomas, o kasatorius skunde nenurodo, kokias reikšmingas bylai aplinkybes jis galėtų patvirtinti ar paneigti. Tai, kad R. L. parodymai yra logiški ir teisingi, patvirtina byloje nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei jas pagrindžianti ir R. L. parodymus patvirtinanti įrodymų visuma.

Kasacinė teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus A. J. teiginiu, jog buvo pažeista BPK 207 straipsnio 2 dalis, nes nukentėjusiojo M. T. savanoriškai pateiktos medžiaginės darbinės pirštinės (2004 m. spalio 5 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas) ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtos. Tai patvirtina dėl šio tyrimo veiksmo surašytas 2004 m. spalio 5 d. apžiūros protokolas (T. 2, b. l. 148-149). Be to, skunde kasatorius nenurodo, kodėl jis laiko šį pažeidimą esminiu, dėl kurio buvo suvaržytos jam įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Niekuo nepagrįstas ir kasatoriaus manymas, jog tos aplinkybės, kad R. N. sėdėjo R. K. mašinoje (duomenys neskelbtini), kad R. L. niekada nenurodė, jog matė R. N. (duomenys neskelbtini), yra sugalvotos. Iš teismų sprendimų matyti, kad šios aplinkybės yra nustatytos remiantis byloje užfiksuotais duomenimis, ir kasatoriaus subjektyvus įsivaizdavimas apie šias aplinkybes negali jų paneigti.

Kasacinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka su A. J. kasacinio skundo teiginiu, kad buvo pažeistas BPK 276 straipsnis. Sąlygų, numatytų BPK 276 straipsnyje, kurioms esant teismas galėjo perskaityti nuteistosios R. L. parodymus, nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasinaudojo šiame baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teise patikrinti R. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, juos perskaitant, nes teisminio nagrinėjimo metu ji patvirtino savo ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Migdomųjų vaistų panaudojimas nustatytas vadovaujantis nuteistosios R. L., ikiteisminio tyrimo metu G. P. duotais parodymais, nukentėjusiųjų M. T. ir Z. M. vienodais parodymais viso proceso metu, liudytojo S. V. parodytomis aplinkybėmis, užfiksuotomis apklausos protokole bei pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu, specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir šias išvadas patvirtinančiais eksperto paaiškinimais teisme. Todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir šiuo atveju buvo laikytasi. 2005 m. vasario 7 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria migdomųjų vaistų naudojimo faktas nebuvo nustatytas, nepaneigia logiškos, pagrįstos įrodymais išvados, kad migdomieji vaistai (greičiausiai klofelinas) buvo panaudoti.

Kasatorius A. J. taip pat nepagrįstai tvirtina, kad jis nuteistas remiantis vien tik nuteistosios R. L. parodymais. Nuteistojo A. J. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, bei jo kaltę dėl šios veikos patvirtina teismų sprendimuose išdėstytų įrodymų visumą. Jo baudžiamoji atsakomybė padarius plėšimą, įsibrovus į patalpą, dalyvaujant organizuotoje grupėje, pagrįsta ne tik nuteistosios R. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, bet šiuos jos parodymus patvirtinančiais ir papildančiais kitos nuteistosios G. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies ir paties A. J. nurodytomis aplinkybėmis, nuteistojo A. L. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu, 2004 m. gruodžio 15 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kvapų identifikavimo, telefoninių skambučių išklotinės bei kita nuosprendžiuose išdėstyta bylos medžiaga.

Dėl nenagrinėtų R. N. ir jo gynėjo bei A. J. kasacinių skundų argumentų

Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi ir tai lemia specialų teismo (kasacinį) procesą. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja, įrodymų netiria ir jų nevertina. Dėl šių priežasčių kasacinė teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Tačiau daugelis kasatoriaus R. N. skundo argumentų yra susiję su teismų išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo, nesusijusio su esminiais BPK pažeidimais. Todėl tokie R. N. kasacinio skundo argumentai negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Antai, skunde R. N. nurodo, kad jis iš visų kaltinamųjų tepažįsta tik A. J. ir, išskyrus jį, su niekuo iš kaltinamųjų nebendravo; visi kaltinamieji neigia jo dalyvavimą; kratos metu pas jį nieko nerasta; jam skambino pats nukentėjusysis, o ne atvirkščiai; liudytojas A. J. nurodė, kad kasatorius neprašė jo gauti vaistų „Klofelin“; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindžia tuo, jog jis parodė A. J., kur gyvena M. T.; istoriją su vaistais M. T. sugalvojo bijodamas savo žmonos, o jo netinkamą elgesį patvirtina jam artimi žmonės; aplinkybė, jog kasatorius tą vakarą buvo (duomenys neskelbtini) kaime, neįrodo jo kaltės, o pokalbiai telefonu su A. J. vyko dėl verslo; jo kaltės nepatvirtina ir tai, jog jis prieidavo turguje prie J. T. ir klausdavo, kada ši važiuos į Maskvą; jis niekada neneigė, jog prašė A. J. vaistų „Clozepam“ ir „Relanium“, bet vaistų „Klofelin“ jis neprašė; liudytojo S. V. parodymai negali būti įrodymai, nes jis neturi medicininio išsilavinimo. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, kolegija dėl šių skundo argumentų nepasisako, nes tai nėra teisės taikymo klausimai. Dėl visų šių skundo argumentų galėtų pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, nes būtent šios instancijos teismas tikrina net tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, bet ir jo pagrįstumą, t. y. ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar teismas teisingai įvertino byloje esančius tiek asmenį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus.

A. J. kasacinio skundo teiginys, kad telefonų skambučių išklotinės įrodo, jog jis nebuvo nusikaltimo vietoje, taip pat yra susijęs su teismo pateiktomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, bet tai nėra susiję su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, todėl šis teiginys negali būti kasacinio skundo dalykas. Tai pasakytina ir dėl skundo argumentų, kad teismas aplinkybę, jog R. N. parodė, kur gyvena M. T., nepagrįstai vertino kaip nurodymą jį apvogti ir tai, kad byloje pakanka duomenų, jog nežinota, kad R. L. buvo nepilnametė. Be to, kasatorius nurodo, kad jis mano, jog buvo pažeista BPK 272 straipsnio 4 dalis, tačiau motyvų, susijusių su šiuo kasacinio skundo pagrindu, nenurodo, todėl kolegija jį laiko deklaratyviu ir dėl jo nepasisako.

Kaip deklaratyvūs taip pat vertinti R. N. gynėjo skundo teiginiai, jog nuosprendžių aprašomojoje dalyje teismai neišdėstė nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybių; ribojo nuteistojo teisę duoti išsamius paaiškinimus teisme; nepagrįstai nepatenkino prašymo papildomai apklausti teisme R. L., nukentėjusįjį M. T. ir kt., todėl dėl jų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. J., nuteistojo R. N. ir jo gynėjo A. P. kasacinius skundus.