Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B., nukentėjusiųjų J. D. ir S. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 ir 4 p. bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant A. B. per keturis mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems J. D. ir S. D. padarytą turtinę žalą bei be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.

A. B. uždrausta vairuoti kelių transporto priemones 1 metus.

Iš A. B. priteista J. D. ir S. D. naudai 3 784 Lt turtinės žalos ir kiekvienam po 50 000 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 8 d., apie 19 val. 50 min., Šiaulių rajone, ,,duomenys neskelbtini“ kaime, ,,duomenys neskelbtini“ gatvėje, vairuodamas jam priklausantį motociklą ,,HONDA”, valstybinis numeris ,,duomenys neskelbtini“, kuris buvo neįregistruotas, neatlikta jo valstybinė techninė apžiūra, tuo pažeisdamas KET 275 p. reikalavimus, nepasirinko eismui saugaus greičio, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, tuo pažeisdamas KET 172 p. reikalavimus, viršijo gyvenvietėje leistiną 50 km/h greitį, važiuodamas 92 km/h greičiu, tuo pažeisdamas KET 174 p. reikalavimus, ir susidūrė su apsisukimo manevrą atliekančiu savadarbiu mopedu, vairuojamu J. D., dėl ko pastarasis žuvo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, arba pakeisti nuosprendį ir dalinį turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, pripažinti, kad J. D. veiksmai – judėjimo krypties keitimas į kairę kelio pusę, nenulipimas nuo mopedo ir nesivedant jo įvažiavimas į jo vairuojamo motociklo ,,Honda” eismo juostą, sudarymas kliūties jo vairuojamo motociklo eismui ir grėsmę eismo saugumui – techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki 1 metų, nukentėjusiesiems J. D. ir S. D. priteistą atlyginti neturtinę žalą sumažinti kiekvienam iki 10000 Lt, panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise arba sušvelninti ją – uždraudžiant vairuoti motociklą 1 metų terminui.

Skunde apeliantas teigia, kad jo parodymuose, liudytojų T. B., E. Š., E. R., L. R., D. G., N. G., J. V., S. B. parodymuose, įvykio vietos apžiūros protokole, transporto priemonių (mopedo, motociklo) apžiūros protokole, teismo medicinos specialisto išvadoje, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2006-01-06 ir 2006-05-04 specialisto išvadose užfiksuoti duomenys nėra patikimi įrodymai, kad daryti išvadą, jog jis padarė nusikaltimą, už kurį nuteistas.

Skunde taip pat teigia, kad jo parodymai yra vienodi nuo pat pirmos apklausos, juos patvirtina keli byloje apklausti liudytojai bei kita bylos medžiaga. Skunde nurodoma, kad važiavimo greitis buvo tikrai mažesnis nei 92 km/h, o teismo teiginys, kad atsisakė nurodyti važiavimo greitį – nepagrįstas, nes į spidometrą nežiūrėjo, todėl negali pasakyti to, ko nežino. Be to, teigia, kad neturėjo jokios techninės galimybės išvengti susidūrimo su mopedu, nes pastarasis į važiuojamą kelio dalį įvažiavo staiga, nerodydamas jokių ženklų (rankos gestų), kad darys apsisukimo ar posūkio į kairę manevrą.

Be to skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų E. Š., E. R., L. R. ir J. V. teisme duotais parodymais, nes įvykio metu jie buvo labai jauno amžiaus (12 – 14 metų), jų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi dėl esminių eismo įvykio aplinkybių, jie visi yra nukentėjusiųjų kaimynai ar draugai, todėl kaltės klausimas tarp ,,duomenys neskelbtini“ kaimo gyventojų jau buvo nuspręstas, kas galėjo turėti įtakos nepilnamečių liudytojų parodymams, o liudytojai E. R., L. R., S. B. eismo įvykio visai nematė, todėl negalėjo nurodyti motociklo važiavimo greičio.

Skunde taip pat pažymima, kad 2006-01-06 ir 2006-05-04 specialisto išvadose nurodyta, jog motociklo važiavimo greičio pagal turimus duomenis nustatyti negalima ir negalima vienareikšmiai išspręsti klausimą apie techninę galimybę savalaikiai stabdydamas, išvengti susidūrimo su mopedu, kurio vairuotojo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Skunde teigiama, kad, būtent, minėtomis specialistų išvadomis teismas ir turėjo remtis, nes pagrįstos patikimiausiu rašytiniu dokumentu – kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu.

Taip pat skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje rėmės Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus 2007-04-17 ir 2007-11-28 specialisto išvadomis, kadangi jos pagrįstos matematiniais skaičiavimais, kurių pagrindu imti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2006-09-14 išvadoje pateikti skaičiavimai, kurie nepagrįsti, nes specialistas iš fotonuotraukų pamatė tai, ko neužfiksavo eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir priede-plane policijos pareigūnai, kurie buvo eismo įvykio vietoje ir fiksavo eismo įvykio pėdsakus, bei tardymo eksperimento duomenimis, kuris atliktas pažeidžiant reglamentuojančių jo pravedimo tvarką ir reikalavimus, nes nebuvo žinomas savadarbio mopedo maksimalus važiavimo greitis, nežinoma, koks buvo žuvusiojo J. D. svoris ir kiek svėrė eksperimentą atlikę asmenys, kas galėjo turėti įtakos važiavimo ir apsisukimo greičiui.

Skunde nurodoma, kad teismo išvados dėl motociklo važiavimo greičio, ką teismas laikė pagrindine priežastimi eismo įvykiui kilti, o J. D. padarytą KET pažeidimą įvardijo formaliu – paremtos neteisingomis ir nepagrįstomis specialistų išvadomis ir tokios teismo išvados prieštarauja 2006-01-06 ir 2006-09-14 specialisto išvadoms. Be to skunde teigiama, kad teismo išvados, jog J. D. sukosi važiuojamoje kelio dalyje matydamas link jo važiuojantį motociklą ir teisingai įvertinęs buvusi atstumą, pagrįstos ne įrodymais, o spėliojimais ir pamastymais.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad iš dalies nukentėjusiems buvo atlyginta žala, nes tai įrodoma rašytiniais įrodymais.

Skunde taip pat nurodoma, kad atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, paties nukentėjusiojo kaltę, į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra pagrindas sutrumpinti bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Be to skunde apeliantas nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiems, neatsižvelgė į sunkią jo materialinę padėtį, į tai, kad žala padaryta netyčia, kad J. D. veiksmai techniniu požiūriu taip pat buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, o nukentėjusieji J. D. ir S. D. nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų nepilnamečio sūnaus saugumą.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai pritaikė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė naudotis specialia teise, kadangi teisę vairuoti automobilius bei motociklus turi jau ne vienus metus, ir tai tik pirmas eismo įvykis, kuris įvyko vairuojant motociklą, todėl pakaktų uždrausti vairuoti motociklą vieneriems metams, nes priešingu atveju negalės dirbti vairuotoju ir vėl neteks darbo.

Nukentėjusieji J. D. ir S. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 6 d. nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. B. pritaikytas LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 ir 4 p. ir bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, nes A. B. paskirta bausmė aiškiai per švelni.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje A. B. nepripažino pažeidęs KET reikalavimus, nepripažino savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo, dėl savo neteisėtų veiksmų nesigaili, ieško kitų kaltininkų savo nusikalstamam elgesiui pateisinti. Skunde taip pat nurodoma, kad A. B. neatsiprašė, atlygino tik dalį turtinės žalos, o neturtinę žalą net nesistengė atlyginti. Be to skunde teigiama, kad nuteistasis važinėjo dideliu greičiu su neregistruotu, be techninės apžiūros, neapdraustu motociklu, kas rodo jo neatsakingą požiūrį į eismo saugumą ir kitus eismo dalyvius. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė, jog A. B. sukėlė daug sunkesnius nei minimalius įstatyme numatytus padarinius – žmogaus žūtį.

Nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė tenkinti A. B. apeliacinį skundą, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusieji J. D. ir S. D., bei jų atstovė prašė atmesti A. B. apeliacinį skundą, o J. D. ir S. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiųjų J. D. ir S. D. apeliacinis skundas atmetamas.

BK 281 str. 5 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 5 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus žūties.

Kelių eismo taisyklių 53 p. numatyta, kad visiems eismo dalyviams (vairuotojui, pėsčiajam, keleiviui) keliami vienodi reikalavimai laikytis atitinkamų Kelių eismo taisyklių (toliau KET). Tokiu būdu, sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 5 d., būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinąja padarinių, konkrečiu atveju žmogaus žūties, kilimo sąlyga.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal BK 281 str. 5 d., konstatavo, kad jo padaryti KET pažeidimai – viršytas leistinas greitis, savalaikis vairuojamo motociklo nestabdymas, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, o nukentėjusiojo J. D. padaryti KET pažeidimai (KET 105 p.) daugiau formalūs.

Kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo išvadomis, tačiau pažymi, jog nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų įvardijimas formaliais prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams.

KET 105 p. numato – jeigu eismas intensyvus ir reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio ar mopedo vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį ar mopedą, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms.

Liudytojai E. Š., T. B. parodė, kad J. D. apsisukinėjo kelio važiuojamoje dalyje nenulipęs nuo mopedo – važiavo pasispirdamas koja, kai į jį atsitrenkė dideliu greičiu važiuojantis motociklas (t. 2, b. l. 139-140,140-141). O liudytojas J. V. parodė, kad išvis nematė, kurioje kelio pusėje įvyko eismo įvykis (t. 2; b. l. 141), vadinasi, negalėjo matyti ir kokiu būdu apsisukinėjo nukentėjusysis J. D..

Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. D. prieš darydamas manevrą apsižvalgė ir įvertino eismo situaciją, nes, konkrečioje situacijoje, neginčijamai to teigti negalima. Tik liudytojas T. B. parodė, kad prieš sukdamasis J. D. apsižvalgė, nors tuo pačiu išreiškė abejonę, ar jis matė atvažiuojantį motociklą, nes pastarasis važiavo dideliu greičiu arba manė, kad suspės atlikti manevrą (t. 2, b. l. 141). Dėl paminėtų aplinkybių, apylinkės teismo skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas teiginys, jog J. D. sukosi važiuojamoje kelio dalyje, matydamas link jo važiuojantį motociklą ir suprato, kad jis kliūties motociklui nesudaro – nepagristas.

Taigi, nei vieno iš įvykį mačiusių liudytojų – E. Š., J. V., T. B. parodymai nepatvirtina to, kad J. D. elgėsi taip, kaip numatyta KET 105 p.

2006-01-06 specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 154-157) nurodyta, kad nukentėjusysis J. D., savo veiksmais, keisdamas judėjimo kryptį į kairę kelio pusę, nenulipęs nuo mopedo ir nesivesdamas jo, įvažiavo į motociklo ,,HONDA“, vairuojamo A. B., eismo juostą, sudarydamas kliūtį jo eismui ir grėsmę eismo saugumui, kas techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad J. D. padaryti KET pažeidimai buvo reikšminga eismo įvykio kilimo priežastis, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. D. padarytas KET pažeidimas daugiau formalus.

Nuteistasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija teismo išvadas dėl nustatyto jo važiavimo greičio (92 km/h), tačiau, tuo pačiu, viso baudžiamojo proceso metu pats negalėjo nurodyti ir nenurodė, kokiu greičiu jis važiavo motociklu iki susidūrimo su J. D. vairuojamu mopedu. Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringomis specialistų išvadomis, kurių vienose – 2006-01-06 ir 2006-05-04, nurodyta, kad motociklo važiavimo greičio nustatyti negalima, o jau kitoje – 2006-09-14 specialisto išvadoje jo važiavimo greitis nustatytas.

BPK 2 str. įpareigoja prokurorą, ikiteisminio tyrimo įstaigas pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Tokiu būdu, viso baudžiamojo proceso metu atlikti nevienkartiniai specialistų tyrimai atitinka Baudžiamojo proceso įstatymo tikslus ir apylinkės teismas pagrįstai vertino visas specialistų išvadas ir kitus bylos duomenis.

Apeliantas siūlo remtis 2006-01-06 ir 2006-05-04 specialisto išvadomis, o kitas – 2007-04-17 ir 2007-11-28, vertinti kaip nepagrįstas. Tokią savo poziciją apeliantas argumentuoja tuo, kad 2007-04-17 ir 2007-11-28 specialistų išvados yra pagrįstos matematiniais skaičiavimais nurodytais 2006-09-14 specialisto išvadoje, o 2006-01-06 ir 2006-05-04 specialisto išvados, jo manymu, pagrįstos patikimiausiu rašytiniu dokumentu – kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu. Toks nuteistojo siūlymas nepriimtinas, prieštaraujantis paties nuteistojo teiginiams, išdėstytiems apeliaciniame skunde.

Visi specialistų tyrimai buvo atlikti remiantis bylos medžiaga, taigi ir eismo įvykio apžiūros protokolu, kuriame užfiksuoti duomenys detaliai ir tiksliai aptarti tiek 2006-01-06 specialisto išvadoje, kuria siūlo remtis apeliantas, tiek 2006-09-14 specialisto išvadoje, kuri, apelianto nuomone, nepagrįsta. Įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.). Vertinant įrodymus, nėra suteikiamas prioritetas nei vienai iš įrodymų rūšių ir teismas priima sprendimą įvertinęs įrodymų visetą, o ne atskirus informacijos šaltinius, kaip siūlo apeliantas.

Pažymėtina, kad visi atlikti specialistų tyrimai nėra prieštaraujantys vieni kitiems, o papildantys vieni kitus. Skundžiamame nuosprendyje buvo aptarti visi specialistų tyrimai, turintys reikšmės sprendimo priėmimui.

Atlikus autotechninį tyrimą, 2006-01-06 specialisto išvada (t. 1, b. l. 154-157) atskleistas tikėtinas eismo įvykio mechanizmas ir konstatuota, kad tiek motociklo vairuotojo A. B., tiek mopedo vairuotojo J. D. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Paskyrus kompleksinį eismo įvykio-trasologinį-teismo medicininį tyrimą, specialistas 2006-09-14 išvadoje, be kitų aplinkybių, nustatė, kad A. B. betarpiškai prieš susidūrimą su mopedu važiavo tikėtinu 92 km/h greičiu, nors tame kelio ruože turėjo važiuoti nedidesniu nei 50 km/h greičiu(t. 1, b. l. 169-174). Tačiau pastarojoje specialisto išvadoje buvo nurodyta sąlyga, jog nenustačius mopedo judėjimo greičio apsisukimo metu, negalima nustatyti kokiu atstumu nuo susidūrimo vietos buvo A. B. vairuojamas motociklas mopedo posūkio į kairę pradžios momentu. Specialistas E. G., kuris atliko 2007-04-17 tyrimą (t. 1, b. l. 185-190), buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme ir patvirtino savo išvadas. Specialistas E. G. detaliai nupasakojo tyrimo eigą ir parodė, jog tyrimo tikslas buvo nustatyti, kokį greitį galėjo išvystyti mopedas darydamas posūkio manevrą. Dėl to buvo atliekami eksperimentai 2006-10-11 (t. 1, b. l. 176-178) ir 2006-11-02 (t. 1, b. l. 179-181), kurių pagrindu atliktas tyrimas ir padaryta išvada, kad A. B., pradėdamas laiku stabdyti motociklą, turėjo techninę galimybę jį sustabdyti iki atsiradusios kliūties, konkrečiu atveju nukentėjusiojo vairuojamo mopedo, tiek važiuodamas 50 km/h greičiu, tiek 92 km/h greičiu.

Beje, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad eksperimentai, kuriais rėmėsi specialistas, buvo atlikti pažeidžiant jų atlikimą reglamentuojančias normas. Apeliantas nurodė, kad nebuvo žinomas savadarbio mopedo maksimalus važiavimo greitis, nežinoma, koks buvo žuvusiojo J. D. svoris ir kiek svėrė eksperimentą atlikę asmenys, kas galėjo turėti įtakos važiavimo ir apsisukimo greičiui. Iš 2006-10-11 (t. 1, b. l. 176-178) ir 2006-11-02 (t. 1, b. l. 179-181) eksperimentų protokolų matyti, kad eksperimente buvo panaudotas mopedas ,,Delta“ (1984 m laidos, darbinis tūris 49 cm³), eksperimentas atliekamas dienos metu, esant natūraliam apšvietimui ant sausos asfaltuotos kelio dangos. Taigi, akivaizdu, kad eksperimento sąlygos buvo panašios į įvykio metu buvusias sąlygas (t. 1, b. l. 18-23). Kaip apeliacinės instancijos teisme paaiškino specialistas E. G., eksperimentu ir buvo siekiama nustatyti, kokį greitį galėjo išvystyti mopedo vairuotojas, todėl buvo fiksuojamas tiek maksimalus, tiek minimalus mopedo greitis, kurį jis galėjo išvystyti atlikdamas posūkio manevrą. Imant domėn eksperimentų rezultatus, buvo sprendžiama, ar motociklo vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti motociklą iki atsiradusios kliūties, t. y., apsisukimo manevrą atliekančio mopedo, jei būtų važiavęs KET leistinu greičiu ir viršydamas leistiną greitį. Be to, specialistas E. G. parodė, kad mopedo ir mopedo vairuotojo svoris teoriškai gali turėti įtakos eksperimentui, taip pat kaip ir vairavimo įgūdžiai, vairuotojo reakcija, kaip jis spaudžia pedalus ir daug kitų faktorių, tačiau praktiškai nėra metodikos kaip tą įtaką nustatyti.

Taigi, dėl eksperimentų atlikimo kolegija pažymi, kad eksperimentas daromas sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias tiriamojo įvykio metu ir tai nereiškia, kad sąlygos turi būti visiškai identiškos. Eksperimento metu gautais rezultatais nėra konstatuojamos absoliučios išvados apie įvykio situaciją ir aplinkybes. Dėl paminėtų aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad eksperimento metu duomenys gauti teisėtai, nepažeidžiant jų atlikimą reglamentuojančių BPK normų (BPK 197 str.), todėl nuteistojo A. B. teiginiai dėl eksperimentų atlikimo nepagrįsti.

Iš 2007-11-28 specialisto išvados (t. 2, b. l. 124-125), iš 2007-04-17 specialisto išvados (t. 1, b. l. 185-190) yra aišku, kad A. B., neviršydamas leistino greičio (50 km/h), nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis J. D. posūkio manevrą būtų atlikęs iš stovimos padėties, ar posūkio manevrą būtų pradėjęs iš tiesiai važiuojamos padėties – turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su mopedu, laiku stabdydamas vairuojamą motociklą.

Priežastinis ryšys yra BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis ir išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų yra aišku, jog A. B. viršijo KET leistiną greitį. Kad A. B. motociklu važiavo didesniu nei leistinas greičiu nustatyta remiantis ne vien liudytojų E. R., L. R., S. B. parodymais, kaip teigia apeliantas, o visuma surinktų, ištirtų ir aptartų įrodymų, tame tarpe specialistų išvadomis.

Tiesa, nei vienas liudytojas, tame tarpe E. Š. (t. 1, b. l. 61-63; t. 2, b. l. 139-140) , E. R. (t. 1, b. l. 69-70; t. 2, b. l. 141), L. R. (t. 2, b. l. 141), J. V. (t. 1, b. l. 83-85; t. 2, b. l. 141), T. B. (t. 1, b. l. 59-60, 88-89; t. 2, 140-141), D. G. (t. 1, b. l. 72-74; t. 2, b. l. 138-139), N. G. (t. 1, b. l. 78-80; t. 2, b. l. 139) tiksliai nenurodė, kokiu greičiu važiavo A. B., tačiau visi liudytojai tvirtino, kad greitis buvo didelis ir apylinkės teismas šią aplinkybę įvertino. Tai, kad liudytojai yra vieno kaimo gyventojai ar pažįstami tarpusavy, nėra pagrindas netikėti jų parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant po įvykio ir teisiamojo posėdžio metu minėti liudytojai davė tokius pačius parodymus, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad liudytojų parodymus kažkas įtakojo.

Taigi, aptartais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais nustatyta, kad tiek nukentėjusysis J. D., tiek nuteistasis A. B. pažeidė KET reikalavimus. Kolegija daro išvada, kad J. D. KET pažeidimai buvo eismo įvykio kilimo priežastimi, tačiau net jei nukentėjusysis ir pažeidė KET 105 p. reikalavimus, o A. B. būtų neviršijęs leistino greičio, būtų pasirinkęs saugų greitį ir laiku sulėtinęs arba sustabdęs motociklą – tai yra būtų nepažeidęs KET 172 p., 174 p. reikalavimų, kilusių pasekmių būtų išvengta. Tokiu būdu, kolegija konstatuoja, kad A. B. padaryti minėti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais pavojingais padariniais – žmogaus žūtimi.

Taigi, įvertinus paminėtus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 281 str. 5 d.

Tačiau transporto priemonės, kurią vairavo A. B. neįregistravimas, valstybinės techninės apžiūros neatlikimas (KET 275 p.) techniškai jokios reikšmės eismo įvykio kilimui neturėjo. Tai apeliacinės instancijos teisme patvirtino specialistas E. G., o specialistas K. G. 2006-01-06 specialisto išvadoje nenustatė, kad motociklas, kurį vairavo A. B., ir mopedas, kurį vairavo J. D., būtų turėję techninės būklės gedimų, galėjusių turėti įtakos eismo įvykio kilimui (t. 1, b. l. 155). Tokiu būdu, iš kaltinimo šalintina ta aplinkybė, kad A. B. pažeidė KET 275 p. reikalavimus, nes tai neturėjo jokios įtakos nei eismo įvykio kilimui, nei kilusių padarinių atsiradimui.

Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje suformuluotame kaltinime konstatuodamas, jog A. B. važiavo 92 km/h greičiu, neteisingai interpretavo specialisto išvadą. Iš 2006-09-14 specialisto išvados Nr. 11-1527(06) matyti, jog tyrimo metu nustatyta, kad A. B. važiavo tikėtinu 92 km/h greičiu. Kadangi tikslus važiavimo greitis nėra nustatytas, kaltinimas patikslintinas nurodant, jog A. B. pažeidė KET 174 p. reikalavimus važiuodamas tikėtinu 92 km/h greičiu.

Savo apeliaciniuose skunduose tiek nuteistasis, tiek nukentėjusieji pasisakė dėl BK 75 str. nuostatų taikymo A. B..

Nukentėjusieji J. D. ir S. D. apeliaciniu skundu prašydami panaikinti A. B. bausmės vykdymo atidėjimą, nurodė, kad A. B. nepripažino savo kaltės dėl nusikaltimo padarymo, dėl savo neteisėtų veiksmų nesigaili, kad neatsiprašė, atlygino tik dalį turtinės žalos, kad jo veiksmai sukėlė žmogaus žūtį. Be abejonės, visos paminėtos aplinkybės yra reikšmingos maksimaliai individualizuojant bausmę kaltininkui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, visas nukentėjusiųjų skunde nurodytas aplinkybes įvertino ir, kolegijos nuomone, pagrįstai atidėjo paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes A. B. buvo teisiamas pirmą kartą (t. 2, b. l. 8-9), galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (t. 2, b. l. 23), kaimynų charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 20), padarė neatsargų nusikaltimą, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentas, jog A. B. sukėlė daug sunkesnius nei minimalius įstatyme numatytus padarinius – žmogaus žūtį, nepagrįstas, nes baudžiamajame įstatyme, pagal kurį nuteistas A. B., t. y., BK 281 str. 5 d., numatyta baudžiamoji atsakomybė tik tuo atveju, jei dėl sukelto eismo įvykio žuvo žmogus. Pažymėtina, jog pagal tą patį įstatymą yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir asmenys, sukėlę eismo įvykius, kurių metu žūsta du ar daugiau žmonių.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiųjų J. D. ir S. D. skundo argumentai nepagrįsti, todėl skundai atmetami.

Tuo tarpu nuteistasis A. B. skunde nurodė, kad jis atlygino dalį turtinės žalos ir tai, jo manymu, teismas turėjo pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde nukentėjusieji nurodė, kad A. B. tikrai atlygino dalį žalos, tačiau nesuprato, už ką pašto perlaida iš A. B. gavo pinigus, nes niekas jiems nepaaiškino (t. 2, b. l. 141-142). Žalos atlyginimas, tai aplinkybė, parodanti kaltininko požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika jam padarytą žalą. Teisiamajame posėdyje A. B. nurodė, kad nukentėjusiesiems pervedė pusę laidojimo išlaidų (t. 2, b. l. 142). Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pusę laidojimo išlaidų A. B. atlygino praėjus beveik dvejiems metams po laidotuvių (t. 1, b. l. 50), pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 106-107), nukentėjusiųjų neatsiprašė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje. Visos paminėtos aplinkybės neatspindi A. B. pozityvaus požiūrio į nukentėjusiuosius ir jų patirtą žalą dėl sūnaus žūties, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo dalinio žalos atlyginimo pripažinti A. B. atsakomybe lengvinančia aplinkybe.

Nuteistasis A. B. taip pat skundu prašo laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą sumažinti iki minimalaus termino.

Skirdamas bausmę A. B., teismas, atsižvelgęs į tai, jog padarytas neatsargus nusikaltimas, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, nustatė vieną A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusiojo J. D. rizikingas elgesys, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė ir paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 281 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nors nuteistasis padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau jo neteisėti veiksmai sukėlė neatstatomas pasekmes, toks apelianto elgesys yra pavojingas, todėl, kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis ir nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas atitinka BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė, todėl švelninti nuteistajam A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar sumažinti jos vykdymo atidėjimo terminą, nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, atidėjęs laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas BK 67, 68, 75 str. normų, A. B. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė naudotis specialia teise. Pirmiausia pažymėtina, kad nusikalstamą veiką apeliantas padarė, būtent, naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, jo darbinė ir profesinė veikla nėra pagrįsta šia specialia teise, nes A. B. dirba (dirbo) Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų oro gynybos batalione skyriaus vadu (t.2, b. l. 25, 32), o tai, kad darbinėje ar profesinėje veikloje jis turi (turėtų) galimybę pasinaudoti specialia teise, nėra pagrindas netaikyti jam minėtos baudžiamojo poveikio priemonės. Be to, A. B. pirmosios instancijos teismas uždraudė naudotis specialia teise minimalų terminą – 1 metus (BK 68 str. 2 d.).

Nuteistasis savo skundu taip pat prašo sumažinti priteistą nukentėjusiesiems neturtinę žalą, motyvuodamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad žala padaryta ne tyčia, kad J. D. veiksmai techniniu požiūriu taip pat buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, neatsižvelgė į jo sunkią materialinę padėtį.

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusieji J. D. ir S. D. dėl sūnaus žūties, ko pasėkoje pablogėjo ir jų sveikata (t. 2, b. l. 108-109), patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus LR CK 6.250 str. 2 d. Teismas atsižvelgė į nukentėjusiųjų pablogėjusią sveikatą, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, neatstatomas nusikaltimo pasekmes – sūnaus žūtį, šias pasekmes sukėlusio asmenų kaltę, nukentėjusiojo J. D. veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui, nuteistojo turtinę padėtį, tačiau J. D. padarytą KET pažeidimą įvertinęs tik formaliu pažeidimu, neteisingai įvertino A. B. padarytą neturtinę žalą. Sutinkamai su LR CK 6.250 str. nuostatomis, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas privalo atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens kaltę. A. B. neturtinę žalą nukentėjusiesiems J. D. ir S. D. padarė nusikaltimu, įvykdytu dėl neatsargumo, dėl eismo įvykio kilimo ir atsiradusių sunkių pasekmių kaltas ne tik A. B., bet ir žuvusysis J. D.. LR CK 6.297 str. numatyta, kad jei nukentėjusysis ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala apskritai gali būti neatlyginama.

Tokiu būdu, atsižvelgus į A. B. kaltę bei į paties nukentėjusio J. D. neatsargų ir rizikingą elgesį bei jo neteisėtų veiksmų įtaką eismo įvykio ir dėl jo atsiradusių pasekmių kilimui, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiems J. D. ir S. D. priteistos neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas iki 25 000 Lt kiekvienam.

Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiųjų J. D. ir S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 6 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio nustatomojoje dalyje suformuluotą kaltinimą patikslinti nurodant, jog A. B. pažeidė KET 174 p. reikalavimus važiuodamas tikėtinu 92 km/h greičiu, ir iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad A. B. nusikalstamą veiką įvykdė pažeisdamas KET 275 punkto reikalavimus.

Iš A. B. priteistą neturtinę žalą J. D. sumažinti iki 25 000 Lt, S. D. priteistą neturtinę žalą taip pat sumažinti iki 25 000 Lt.