Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-301-360-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-19
Bylos Nr.: 1A-301-360-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-30-9-00019-2011-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Miliuvienė (pirm.), Savinijus Katauskas (pran.), Linas Pauliukėnas
Kaltinamasis: N. P.
Advokatai: Juozapas Surblys

Pranešėjas S. Katauskas Baudž. byla Nr. 1A-301-630/2012

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00019-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.19.4., 1.2.20.15.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 19 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Savinijaus Katausko (pranešėjas), Lino Pauliukėno,sekretoriaujant Ingai Navickienei,dalyvaujant prokurorui Jevgenijui Michailovskiui,išteisintajam N. P.,išteisintojo gynėjui advokatui Juozapui Surbliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo N. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 245 straipsnį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. buvo kaltinamas tuo, jog būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, dėl to didelės žalos patyrė valstybė bei juridinis asmuo: jis, dirbdamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėju bei, remiantis 2008 m. gegužės 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. P-123 6.23 p., atstovaudamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje, sudarytoje 2007 m. spalio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-323, t. y. būdamas valstybės tarnautoju, privalėdamas savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija Nr. VIII-1316) 3 str. l d., nustatančia, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymų viršenybės, atsakomybės už priimtus sprendimus, principais; 3 str. 2 d. 6 p., nustatančiu, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus; 3 str. 2 d. 8 p., nustatančiu, kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas; 15 str. l d. 5 p., nustatančiu nepiktnaudžiauti tarnyba, – neatsižvelgė į tai ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d., Nr. VIII-1029) 14 str. l d., nustatančią, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nevykdė įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, priimtos 2011 m. vasario 10 d. administracinėje byloje Nr. A502 - 321/2011, kurioje teismas įpareigojo atsakovą – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį – suderinti žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42: N. P. 2011 m. kovo 2 d. Klaipėdos miesto savivaldybėje Liepų g. 11, Klaipėdoje, Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, žinodamas apie 2011 m. vasario 10 d. administracinėje byloje Nr. A502 - 321/2011 priimtą teismo sprendimą, kuris yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir turi būti vykdomas, piktnaudžiaudamas tarnyba nevykdė šio teismo sprendimo, detaliojo plano nesuderino ir 2011 m. kovo 2 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos teritorijų planavimo dokumento kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.2)-9/12 parašė „nederiname“. Tokiu būdu dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įgalioto asmens atstovauti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui N. P. veiksmų didelės moralinės žalos patyrė juridinis asmuo UAB „duomenys neskelbtini“, nes buvo sumenkintas bendrovės įvaizdis, nebuvo vykdomas verslo projektas bei didelės žalos patyrė valstybė, kadangi buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo, kaip valstybės tarnautojo, vardas.

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ONKT skyriaus vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: N. P. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 228 str. 1 d. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) 80 MGL dydžio bauda; pagal BK 245 str. 40 MGL dydžio bauda. Paskirtas bausmes subendrinti BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. tvarka ir subendrintą bausmę paskirti 80 MGL dydžio baudą. Nurodo, jog nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, nuosprendį priėmęs teismas iš esmės revizavo specializuoto – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo – priimtą sprendimą – 2011 m. vasario 10 d. nutartį ir joje suformuluotas, įsiteisėjusias išvadas. Tai laikytina neteisėtu ir neleistinu pirmosios instancijos teismo veiksmu. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nesugebėjo išgryninti įrodinėjimo dalyko, supainiojo specializuoto teismo kompetencijai priskirtus klausimus su kaltinimais, pateiktais N. P. Neįsigilinęs į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutarčių turinį ir esmę, pirmosios instancijos teismas 2012 m. sausio 11 d. nuosprendžiu konstatavo, kad N. P., eidamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vadovo pareigas ir atstovaudamas padaliniui Nuolatinės statybos komisijoje, būtų privalėjęs suderinti žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą, jeigu jis būtų atitikęs padalinio 2006-07-18 planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42, tačiau, kadangi minėtas detalusis planas minėtų planavimo sąlygų neatitiko, N. P., kaip padalinio atstovui Nuolatinės statybos komisijoje, nekilo pareiga detalųjį planą suderinti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartyje suformuluotas reikalavimas pažeistas nebuvo. Anot prokuroro, nuosprendyje visiškai nepaminėti valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro argumentai, pagrįsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimis, išsakyti baigiamojoje kalboje, kurių nebandyta įvertinti, juos paneigti ar sukritikuoti. Teismas apsiribojo vien kaltinamojo paaiškinimu, kaip pastarasis tariamai suprato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartyje suformuluotą įpareigojimą ir sutiko su tuo paaiškinimu, bei viršydamas savo kompetenciją, kitaip negu nurodyta minėtoje nutartyje, konstatavo, kad padalinio 2006-07-18 planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42 nebuvo įvykdytos. Prokuroro manymu, tam, kad būtų teisingai ir tinkamai įvertinti N. P. veiksmai, kurių padarymu jis buvo kaltinamas, pirma, buvo būtina pačiam teismui išanalizuoti specializuoto teismo priimtos nutarties motyvus ir argumentus, antra, nustatyti, ar tikrai išteisintasis teisingai suprato specializuotų teismų suformuluotus įpareigojimus ir, jeigu jis tai padarė neteisingai, kodėl jis taip pasielgė – tyčia ar sąžiningai klysdamas. Teismas neatsakė į tuos klausimus, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs padalinio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo, 2011 m. vasario 10 d. nutartyje konstatavo, kad padalinys nepritarimo Sklypo detaliajam planui motyvus yra išdėstęs 2008 m. balandžio 8 d. rašte, 2009 m. birželio 17 d. rašte ir 2009 m. liepos 8 d. rašte. Aukštesniosios instancijos teismas sutiko su žemesniojo teismo išvada, kad iš raštų turinio matyti, jog jais pareiškėjui formuluojami reikalavimai nepagrįstai vis išplečiami ir plečiami, t. y. remiantis planavimo sąlygomis Nr. 42, formuluojami iš esmės vis nauji reikalavimai, nesusiejant konkrečių sklypo detaliojo plano sprendinių su konkrečiomis paveldosaugą reglamentuojančiomis teisės aktų normomis. Specializuotas teismas konstatavo, kad iš į bylą pateiktų sklypo detaliojo plano sprendinių galimo poveikio miesto įvaizdžiui ir atitinkamo kultūros vertybių apsaugą, naudojimą ir tvarkymą reglamentuojančiais teisės aktais nustatytiems reikalavimams ekspertinio vertinimo, žvalgomųjų archeologijos tyrimų 2009 m. ataskaitos duomenų matyti, kad pareiškėjas tinkamai įgyvendino jam minėtuose padalinio raštuose nurodytus reikalavimus; teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, rengimo taisyklių 45.2 punktu, pavyzdinių nuostatų 14 punktu ir padarė išvadą, kad atsakovas – padalinys – sklypo detaliojo plano derinimo stadijoje atliko tik formalų ir (ar) abstraktų sklypo detaliojo plano sprendinių vertinimą, tačiau dėl neaiškių priežasčių objektyviai neįvertino visų su sklypo detaliojo plano derinimu susijusių aplinkybių ir faktinių duomenų, nepagrįstai išplėtė reikalavimus detaliojo planavimo organizatoriui, t. y. pareiškėjui, ir taip iš esmės nepagrįstai apsunkino ir užvilkino sklypo detaliojo plano derinimo procedūrą. Konstatavo, jog padalinys nepagrįstai atsisakė derinti Sklypo detalųjį planą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti šį atsisakymą nepagrįstu tenkintinas. Pabrėžia, kad atsakovui kartu su kitais asmenimis Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme atstovavo N. P., kuriam buvo žinomi teismo priimtos nutarties motyvai ir argumentai, dėl kurių padalinio apeliacinis skundas buvo atmestas. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei atsiliepime į pradinį skundą, adresuotą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, nei apeliaciniame skunde, adresuotame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, padalinys, atstovaujamas N. P., nebuvo nurodęs, kad sklypo detalusis planas neatitinka 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygų Nr. 42, nes buvo suplanuotas tik vienas pastatas. Priešingai, apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad sklype planuojamas ne vienas, o net šeši pastatai, t. y. padalinys, atstovaujamas N. P., kaip ir pats pripažino, kad jeigu būtų suplanuotas vienas pastatas, tai šioje dalyje planavimo sąlygos Nr. 42 lyg ir būtų buvusios įvykdytos. Be to, nuosprendyje rašoma, kad teisiamojo posėdžio metu N. P. pripažino, jog 2011-03-02 vykusio Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokole Nr. (21.2) 9/12 įrašė „Nederiname, nes <...>“, tačiau jis taip pat tiek posėdžio metu, tiek minėtame protokole nurodė detaliojo plano nederinimo priežastis, t. y. todėl, kad žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalusis planas neatitiko 2006-07-18 planavimo sąlygų Nr. 42, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-10 nutartis įpareigojo atsakovą – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį – suderinti žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2006-07-18 planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42. Tačiau, prokuroro teigimu, 2011 m. vasario 10 d. nutartyje rašoma, kad nepaisant nepritarimo derinimui netinkamos formos, pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo raštų turinį ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui formuluojami reikalavimai nepagrįsti ir kintantys, o nesutikimo derinti motyvai abstraktūs, nenurodant kuriais sprendiniais kokios teisės aktų nuostatos pažeidžiamos. Ginčo nagrinėjimo laikotarpiu taip pat nebuvo nurodyta parengto detaliojo plano ar jo sprendinių prieštaravimo konkretiems planavimo sąlygų ar teisės aktų reikalavimams. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu atsakovo atsisakymas derinti detalųjį planą buvo grindžiamas kitokiu nei plano rengėjų požiūriu į architektūrinės išraiškos priemones, pripažįstant naujos statybos ginčo teritorijoje galimybę. Taigi net ilgalaikio ginčo nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta ir pateikta pakankamų įrodymų atsisakymui derinti teritorijų planavimo dokumentą pagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad planavimo sąlygos turi būti rengiamos vadovaujantis sąžiningumo bei protingumo principais, sąlygų reikalavimai turi būti konkretūs, tiesiogiai susieti su planuojama teritorija, planavimo tikslais ir pan. Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas atliko paveldosauginius tyrimus, žvalgomuosius archeologinius tyrimus, teikė pasiūlymus dėl buvusių pastatų įamžinimo ir finansavimo skyrimo. Ekspertinio vertinimo analizė patvirtina, jog nėra pagrindo išvadai, kad parengtas detalusis planas neatitinka Klaipėdos miesto bendrojo plano kultūros paveldo dalies sprendinių 7.14 nurodymų. Nors pastatų skaičius nėra būtinas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas, numatomas detaliojo planavimo metu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 7 dalių pagrindu galima teigti, kad numatyta vieno pastato statyba. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo Padalinio nesutikimą derinti žemės sklypo detalųjį planą neteisėtu ir nepagrįstu. Tai reiškia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo abejonių dėl detaliojo plano atitikimo planavimo sąlygų Nr. 42 reikalavimams, iš jų ir dėl pastatų skaičiaus. 2011 m. vasario 10 d. teismo nutartyje toliau rašoma, kad atsakovo nepritarimas derinti teritorijų planavimo dokumentą neteisėtas ir nepagrįstas ir jis pažeidžia pareiškėjo teises. Nepašalinus nustatyto pažeidimo pareiškėjo teisės ir interesai realiai nebūtų apginti. Nors Teritorijų planavimo įstatymas planavimo sąlygų galiojimo laike nenustato, Aplinkos ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. D1-470 patvirtinto Planavimo sąlygų Teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 10 punktas nustato, kad detaliojo plano rengimo planavimo sąlygų sąvadas galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Atsisakymo derinti ginčo detalųjį planą momentu, t. y. ginčo kilimo momentu, toks terminas 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygoms nebuvo pasibaigęs. Taigi, prokuroro manymu, ginčo nagrinėjimui aktuali teisinė situacija, esanti atsirandant ginčo teisiniam santykiui, o šios situacijos vertinimas ir jos metu atsiradusių pažeidimų pašalinimas suteikia galimybę realiam teisių ar teisėtų interesų apgynimui. Kita vertus, planavimo sąlygos yra reikšmingos tik planavimo procedūrai, iki ji baigiama, todėl dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų užtrukęs planavimas turėtų būti baigiamas pagal tas pačias planavimo sąlygas. Konstatavus neteisėtą ir nepagrįstą nepritarimą derinti teritorijų planavimo dokumentą, teismas įpareigojo atsakovą šį dokumentą suderinti pagal tas pačias 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42. Teismo sprendimui įvykdyti negali būti numatomos papildomos sąlygos, kadangi toks sprendimas neatitiktų jam keliamų teisėtumo reikalavimų. Iš to seka, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. nutartimi įpareigojo padalinį suderinti sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdos mieste, detalųjį planą būtent pagal padalinio 2006-07-18 planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42 ne todėl, kad nurodytų sąlygų reikalavimai nebuvo įvykdyti, o priešingai, kad Padalinys negalėtų kelti naujų, kaip nurodyta nutartyje, nepagrįstų, perteklinių reikalavimų. Be to, anot prokuroro, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas leido suprasti, kad atsisakydamas derinti detalųjį planą, padalinys nesivadovavo sąžiningumo bei protingumo principais. Nors N. P. ir įtikino pirmosios instancijos teismą, kad taip, kaip suprato jis 2011 m. vasario 10 d. teismo nutartį, ją suprato ir Departamento teisininkai, su kuriais jis konsultavosi prieš 2011 m. kovo 2 d. posėdį, vykusį Klaipėdos miesto savivaldybėje, tačiau, kaip jau minėta, būtent N. P. dalyvavo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, būtent jis žinojo, kad teismas pasisakė dėl detaliojo plano atitikties planavimo sąlygoms Nr. 42 ir teismo suformuluoto įpareigojimo suderinti detalųjį planą be jokių papildomų reikalavimų. Prokuroro teigimu, jeigu būtų galima tikėti, kad N. P. buvo įsitikinęs, jog teisingai suprato 2011 m. vasario 10 d. nutartyje suformuluotą įpareigojimą, tokiu atveju nesuprantami ir nelogiški jo, taip pat ir jo atstovaujamo Departamento veiksmai teikiant prašymą atnaujinti procesą, kaltinamajam motyvuojant savo prašymus ir skundus, paduotus dar ikiteisminio tyrimo metu, tuo, kad dėl minėtos nutarties yra paduotas prašymas atnaujinti procesą, nes nutartį priėmęs teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą (departamento ir N. P. manymu) nutartį. Todėl tai, ką atliko išteisintasis, prokuroro nuomone, traktuotina piktnaudžiavimu suteiktais įgaliojimais – žinojimas, kad teismas galutiniu sprendimu įpareigojo atlikti tam tikrą veiksmą, kad teismo įpareigojimas yra besąlyginis, ir tokio teismo sprendimo nevykdymas prisidengiant tariamu pažeidimu, naudojantis tarnybine padėtimi ir teise spręsti tam tikrus klausimus, yra ne kas kita kaip nusikaltimai, numatyti BK 228 str. 1 d. ir BK 245 str. Išteisintasis teigė, kad jis veikė būtent jo vadovaujamo padalinio, Kultūros paveldo departamento interesais, kad, priešingai, jeigu jis suderintų minėtą detalųjį planą, tokiais veiksmais jis padarytų didelę žalą, nes pasak N. P., „šeši stiklainiai“ būtų pastatyti istorinėje miesto dalyje. Tačiau įsiteisėjusi teismo nutartis privalo būti vykdoma ir, jeigu pareigūnas prisiima atsakomybę spręsti šį klausimą, jis turi prisiimti atsakomybę ir už pasekmes. N. P., žinodamas apie tikrus, o ne jo savaip suprastus priimtos nutarties motyvus, prisiimdamas pareigą dalyvauti 2011 m. kovo 2 d. posėdyje, prisiėmė ir asmeninę atsakomybę už posėdyje išsakytą bei jo paties raštu išdėstytą nesutikimą vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį, t. y. teismo sprendimą, nesusijusį su bausmės vykdymu. Pasak prokuroro, bet koks prisidengimas, net ir kilniais tikslais, žinant jų neteisėtumą, traktuotinas piktnaudžiavimu tarnyba, nes tokie veiksmai formuoja nuomonę, kad ne visi teismo sprendimai turi būti vykdomi: yra sprendimai, kurie privalomi visiems asmenims, ir yra sprendimai, kurių galima nevykdyti, kaip kad ir pasielgė N. P. Nurodytų kaltinamojo tyčinių veiksmų pasekmės pasireiškė tuo, kad didelės moralinės žalos patyrė ne tik juridinis asmuo UAB „duomenys neskelbtini“, nes buvo sumenkintas šios bendrovės įvaizdis, nebuvo vykdomas verslo projektas, bet didelės žalos patyrė ir valstybė, kadangi buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo, kaip valstybės tarnautojo, vardas. Tokie kaltinamojo kaip viešo asmens veiksmai skatina kitus, juo patikėjusius asmenis, manyti, jog įstatymų galima nesilaikyti, teismų sprendimų galima nevykdyti, tai taip pat daro didžiulę žalą valstybei, nes yra menkinamas ir žeminamas vienos iš jos sudedamųjų dalių, padedančių jai funkcionuoti, teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų prestižas ir autoritetas. Prokuroro įsitikinimu, N. P. tyčia nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Pats teismas skundžiamajame nuosprendyje pripažino, kad N. P., eidamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinio vadovo pareigas ir atstovaudamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui Nuolatinės statybos komisijoje, būtų privalėjęs suderinti žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą, jeigu jis būtų atitikęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2006-07-18 planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42. Atsižvelgiant į tai, kad detaliojo plano atitikties projektavimo sąlygų sąvadui klausimą jau išsprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuotina, kad N. P. padarė jam inkriminuojamas veikas – būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius teisme išnagrinėtus įrodymus, padarė priešingas, tačiau nepagrįstas, neatitinkančias faktinių aplinkybių išvadas, todėl nuosprendis turi būti naikintinas. Skiriant bausmę N. P. būtina atsižvelgti į tai, kad kaltinamasis nėra teistas, nėra jo atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, nors jis ir neigia kaltę, tačiau tokią teisę turi kiekvienas kaltinamasis. Viena iš inkriminuojamų veikų priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, kita – apysunkis nusikaltimas, šios veikos padarytos esant idealiajai sutapčiai. Todėl, prokuroro manymu, N. P. tikslinga paskirti už jo įvykdytas veikas baudas.

Byloje yra gautas išteisintojo N. P. atsikirtimas į apeliacinį skundą, jame nurodoma, jog prokuroro skundas yra nepagrįstas, prašoma jo netenkinti. Išteisintojo N. P. nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje išteisintasis N. P. ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl N. P. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina N. P. kaltės, t. y., jog jis, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.

Esminiai apeliacinio skundo argumentai yra tai, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas iš esmės revizavo specializuoto – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį ir joje suformuluotas, įsiteisėjusias išvadas. Teismas nesugebėjo išgryninti įrodinėjimo dalyko, supainiojo specializuoto teismo kompetencijai priskirtus klausimus su kaltinimais, pateiktais N. P., neįsigilinęs į Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimų turinį ir esmę, nepagrįstai konstatavo, kad N. P. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, bei baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių. Prokuroro įsitikinimu, N. P. veiksmai traktuotini kaip piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, o būtent žinojimas, kad teismas galutiniu sprendimu įpareigojo atlikti tam tikrą veiksmą, jog teismo įpareigojimas yra besąlyginis, ir tokio teismo sprendimo nevykdymas prisidengiant tariamu pažeidimu, naudojantis tarnybine padėtimi ir teise spręsti tam tikrus klausimus, yra nusikaltimai, numatyti BK 228 straipsnio 1 dalyje, bei 245 straipsnyje.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas sutikti negali, nes jie prieštarauja tiek įstatymo nuostatoms, tiek bylos duomenims.

BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 straipsnis). Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2009).

Byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinio padalinio atsisakymo atlikti veiksmus, priskirtus jo kompetencijai. UAB „duomenys neskelbtini“ skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė pripažinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio atsisakymą derinti žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą nepagrįstu bei įpareigoti atsakovus Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti parengtą minėto sklypo detalųjį planą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį tinkamai įgyvendinti Teritorijų planavimo įstatymo bei aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatas, reglamentuojančias detaliųjų planų derinimo ir teikimo tvirtinti bendrąją tvarką, derinant sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje, pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka atsinaujinus planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentams rengti terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 10 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, tačiau pakeitė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus ir įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti žemės sklypo, esančio Herkaus Manto g. 11, Klaipėdoje, detalųjį planą pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42. Po šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, nuolatinės statybos komisijos 2011 m. kovo 2 d. posėdyje, posėdžio protokole N. P. parašė: „Nederiname, nes neatitinka 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygų Nr. 42“.

Iš to, kas aptarta, matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuri pakeitė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, dėl sprendimo vykdymo, buvo netinkamai suprasta nei prokuratūros, pradėjusiosios ikiteisminį tyrimą, nei pirmosios instancijos teismo. Tenka sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas N. P., netinkamai motyvavo nuosprendį, konstatuodamas, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti detalųjį planą tada, kai jis atitiks 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas Nr. 42. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus priėmė iš esmės sąlyginį sprendimą, todėl pakeitė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus ir konstatavo, jog dokumentas turi būti suderintas pagal tas pačias 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 42, ir pabrėžė, jog teismo sprendimui įvykdyti negali būti numatomos papildomos sąlygos.

Šioje byloje ypač svarbu aptarti, kaip turėjo būti vykdoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis bei nustatyti, ar N. P. atlikti veiksmai vertintini kaip nusikalstami. Visų pirma pažymėtina, kad priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra viena iš teismo sprendimų įgyvendinimo formų. Įgyvendinimo sąvoka yra platesnė nei vykdymo sąvoka. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes jie visi daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams. Tačiau priverstinai vykdomas ne kiekvienas teismo sprendimas. Esant teismo sprendimui pripažinti, nutraukti, pakeisti ar nustatyti teisinius santykius parastai nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių, nes teisinį poveikį daro pats sprendimas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis buvo veiksminga nuo pat jos įsiteisėjimo momento ir nesvarbu, ar N. P., būdamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėju, atliks kokius nors veiksmus, ar ne. Toks teismo sprendimas laikomas sukeliantis teisinius padarinius ir nėra priverstinai vykdomas, o tik pašalina kliūtį dėl detaliojo plano suderinimo.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti detalųjį planą tada, kai jis atitiks 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas Nr. 42. Šiuo atveju, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nors ir tiesiogiai nesuteikia teisės patvirtinti detaliojo plano, tačiau jis gali būti pateikiamas atitinkamai institucijai patvirtinti jį tuo atveju, kai Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys sutikimo neduoda. Būtent todėl toks galutinis teismo sprendimas laikomas sukeliantis teisinius padarinius ir valstybės prievartos taikymas nėra tikslingas.

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį bei motyvavo skundžiamą nuosprendį, tačiau tai nedaro jo neteisėtu. Teisėjų kolegijos manymu, naikinti skundžiamą nuosprendį vien šiuo pagrindu būtų neteisinga ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismo išvada dėl N. P. išteisinimo yra teisinga, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad N. P. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, bei baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių. Apylinkės teismas, išteisindamas N. P., padarė pagrįstas išvadas, kad N. P. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, o būtent, kolegijos nuomone, tai, jog N. P., būdamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėju, netinkamai suprato galutinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nesuvokė, jog ši teismo priimta nutartis jau sukėlė teisinius padarinius.

Kaip jau minėta, pagal BK 245 straipsnį atsako tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to nori. Išteisintasis N. P., manydamas, jog teismas įpareigojo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti detalųjį planą tada, kai jis atitiks 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas Nr. 42, nesiekė sąmoningai paniekinti ar pažeminti valstybės tarnautojo vardo, piktybiškai atsisakant vykdyti teismo sprendimą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad N. P. būtų vykdęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį tuomet, kai detalusis planas atitiks 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygas Nr. 42. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu išteisintasis N. P. parodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį vykdė taip, kaip jis ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos juristai ją suprato. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės atskleidžia N. P. tyčios nebuvimą jo veiksmuose bei patvirtina, jog išteisintasis veikė sąžiningai klysdamas, piktybiškai nesiekdamas, jog teismo sprendimas nebūtų įvykdytas.

Būtina pažymėti, jog šis teismo sprendimas dėl jo įvykdymo taip pat netinkamai buvo suprastas ir prokuratūros, bei paties pareiškėjo UAB „duomenys neskelbtini“, kuris dėl teismo sprendimo nevykdymo kreipėsi į prokuratūrą, užuot galutinį ir įsiteisėjusį teismo sprendimą pateikdamas Klaipėdos miesto savivaldybei užbaigti detaliojo plano derinimo procedūras, kadangi būtent šia galutine ir įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir buvo pašalinta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio sudaryta kliūtis nederinant detaliojo plano šioje stadijoje.

Kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas susideda ne tik iš rezoliucinės dalies, teisinį poveikį daro pats sprendimas, o ne rezoliucinėje dalyje suformuluotas reikalavimas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad N. P. tyčinių veiksmų pasekmės pasireiškė tuo, kad didelės moralinės žalos patyrė ne tik juridinis asmuo UAB „duomenys neskelbtini“, nes buvo sumenkintas šios bendrovės įvaizdis, nebuvo vykdomas verslo projektas, bet ir didelės žalos patyrė valstybė, kadangi buvo pažeisti valstybės deklaruojamų įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybinės institucijos – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio – funkcijos ir veiklos principai bei diskredituotas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo, kaip valstybės tarnautojo, vardas.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su šiais skundo argumentais. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnį suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi ar viršijęs įgaliojimus, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo gali atsirasti BK 228 straipsnyje numatyti padariniai ir jų norėjo arba, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Kolegijos nuomone, byloje nėra objektyvių įrodymų, jog N. P. tyčia, sąmoningai nuolatinės statybos komisijos 2011 m. kovo 2 d. posėdžio protokole parašė: „Nederiname, nes neatitinka 2006 m. liepos 18 d. planavimo sąlygų Nr. 42“, t. y. nenustatyta, kad pastarasis suprato, kad, įrašant šiuos duomenis, jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir savo pareigas atlieka priešingai tarnybos interesams, dėl to gali atsirasti baudžiamojo įstatymo uždrausti padariniai. Sprendžiant klausimą, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti. Išteisintasis N. P. nuosekliai laikėsi savo pozicijos, jog protokole įrašė „nederinama“, kadangi plano sprendiniai neatitiko išduotų planavimo sąlygų 2006 m. liepos 8 d. Nr. 42. Taigi N. P., būdamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio atstovas ir manydamas, jog planą reikia suderinti tik tada, kai jis atitiks minėtas sąlygas, neveikė neteisėtai. Negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pastarasis tyčia, suvokdamas pavojingą savo veiksmų pobūdį ir turėdamas tikslą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, nevykdė teismo sprendimo. N. P. siekė veikti teisėtai, nesuvokė ir nenumatė žalingo savo veiksmų pobūdžio. Nesant įrodytų šių aplinkybių, negali būti konstatuota ir N. P. kaltė.

Todėl, atsižvelgiant į pirmiau minėtas baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas nėra priverstinai vykdomas, o tik pašalina kliūtį dėl atitinkamos institucijos veikimo ar neveikimo, bei į tai, jog N. P. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, darytina išvada, jog išteisintasis N. P. nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi nevykdant teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nepažeidė įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principų, neiškraipė valstybės institucijos funkcijų ir veiklos principų, nediskreditavo valstybės tarnautojo vardo, todėl jam negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamai aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį, tačiau pagrįstai nustatė, jog N. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, bei baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių ir pagrįstai dėl pastarojo priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta MiliuvienėTeisėjai Savinijus KatauskasLinas Pauliukėnas