Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame mišriame nuotoliniame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1863-356/2024 pagal ieškovo Š. T. ieškinį atsakovui R. I. dėl transporto priemonės paslėptų defektų šalinimo konpensavimo ir papildomų išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas Š. T. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo: tiesioginius nuostolius - 2 305,00 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

Nežinant trūkumų, pareiga juos nurodyti atsakovui negali kilti, nepriklausomai nuo to, jog svetainėje (duomenys neskelbtini) skelbime buvo nurodyta, jog variklis veikia netolygiai, nes šią problemą atsakovas buvo seniai pašalinęs. Neteisingai nurodyta, kad ieškovas 2023-02-17 vežė automobilį į MB "Profesionalaus autoelektriko servisas", nes sąskaita išrašyta 2023-10-17. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad starterio elektromagneto pakeitimas yra esminis automobilio gedimas, buvęs pardavimo metu. Apie jokius gedimus atsakovas nebuvo informuotas, nėra aišku, ar ieškovas tinkamai prižiūrėjo automobilį, nes 16 metų senumo automobilį reikia atitinkamai prižiūrėti. Remiantis CK 6.327 straipsnio 5 dalimi, pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių esminių reikalavimų daiktas neatitinka. Šiuo atveju visus veiksmus išimtinai atliko vienas ieškovas, kuris pasirinko meistrus bei savarankiškai sprendė, kokius remonto darbus reikalinga atlikti, o atsakovui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti, nes jis apie tai buvo informuotas dar praėjus daugiau nei 1 mėnesiui laiko po paskutinių remonto darbų ir jau po to, kai automobilio variklis buvo sunaikintas. Nors ieškovas remiasi tuo, kad jam G. D. paaiškino, kad senas variklis buvo surinktas nekokybiškai, buvo nusidėvėję sriegiai, kurie laiko variklį prie korpuso, o dėl to variklis yra nebetinkamas naudoti, tačiau automobilis yra 2006 metų gamybos, kuriuo buvo pravažiuota virš 300 000 km., todėl variklio netinkamas surinkimas būtų iškart pastebėtas, o ne važinėjus juo net 9 mėnesius, o sriegių nusidėvėjimas ir yra normalus daikto nusidėvėjimas. Ieškovo pozicija, kad variklį keisti buvo būtina yra tik deklaratyvi ir neįrodyta, neįrodyta keitimo būtinybė. Perkant jau naudotą transporto priemonę, pirkėjas turi būti atidesnis, aktyvesnis, apdairesnis bei atidžiai apžiūrėti daiktą, kurį perka, o be to, pirkėjas negali tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kaip ir naujos transporto priemonės savininkas. Kadangi ieškovas ieškinio neįrodė, privalo atlyginti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams įvertinti ex officio (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2 ir 3 dalys).

Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, svarbios abi sutartinių santykių šalys, todėl visais atvejais kartu su vartotoju būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį - verslininką (prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Teisės aktuose nėra įtvirtintos vienodos sąvokos, skirtos kitai (priešingai vartotojui) vartojimo sutarties šaliai apibūdinti. Teisės doktrinoje suformuluota apibendrinamoji verslininko sąvoka vartojama ir praktikoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - Teisingumo Teismas) yra išaiškinęs, kad prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad verslo tikslai yra nustatomi kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu. Nustatant, ar fizinis asmuo yra laikomas verslininku, nepakanka remtis vien verslo liudijimo turėjimo faktu, nes verslo liudijimas tik patvirtina, kad asmuo yra sumokėjęs fiksuoto dydžio pajamų mokestį (nepriklausantį nuo gaunamų pajamų) ir gali verstis tam tikra veikla. Siekiant kvalifikuoti asmenį, vykdantį individualią veiklą, kaip verslininką, būtina nustatyti ir įvertinti visumą su tuo susijusių aplinkybių: asmens vykdomos konkrečios veiklos tikslą, trukmę ir tęstinumą, taip pat pelno siekimo aspektą bei kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą asmenį kaip sutarties šalį laikyti verslininku.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo, kad ieškovas transporto priemonę įgijo asmeninio naudojimo tikslais, nekilo, tačiau vartotojo teises ginančios teisės normos galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu atsakovas pirkimo-pardavimo sutartyje būtų veikęs kaip verslininkas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, o atsakovas šios aplinkybės neginčija, kad jis yra verslininkas – (duomenys neskelbtini). Kad atsakovas jų sudarytame sandoryje veikė kaip verslininkas, ieškovas pateikė ir prašė vertinti tik duomenis iš VMI, kad atsakovas vykdo (duomenys neskelbtini) (individualios veiklos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), veiklos pažyma galioja nuo (duomenys neskelbtini)).

Šalių 2023-01-12 sudarytoje transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje, be transporto priemonės konkrečių duomenų, nurodyta automobilio kaina – 3 500 Eur, mokėtina bankiniu pavedimu, atžymėta, kad transporto priemonės techninė apžiūra galioja, duomenų apie kokius nors trūkumus nėra. Automobilio pardavimo skelbime, be kt. automobilio duomenų, nurodyta rida – 337 200 km, kaina – 3 600 Eur, skelbimą Autoplius.lt patalpino „(duomenys neskelbtini)“. Mokėjimo pavedimais už perkamą automobilį atsakovui R. I., o ne „(duomenys neskelbtini)“, sumokėjo ieškovo gyvenimo draugė M. M., o 100 Eur, kaip nurodė ieškovas, perdavė grynais.

Atsakovas nurodė faktines aplinkybes ir teikė įrodymus, kad pagrįsti, jog būtent šį automobilį jis buvo įgijęs asmeniniams poreikiams tenkinti, šiais tikslais juo naudojosi 2 metus, nuvažiavo 21 700 km, ką patvirtina duomenys apie odometro parodymus (315 500 km), esančius automobilio (duomenys neskelbtini) nuosavybės liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo skelbime apie parduodamą automobilį (337 200 km). Liudytojai N. J., atsakovo gyvenimo draugė, ir G. R., asmuo, susijęs su atsakovu darbo santykiais, patvirtino, kad šis automobilis buvo naudojamas atsakovo šeimos poreikiams, su juo vykdavo atostogauti, į darbą, pavėžėdavo vaikus į mokyklą ir kt., automobilio neremontavo, nes tam nebuvo poreikio. Ieškovo nurodyto įrodymo – išrašo iš VMI apie tai, atsakovas (duomenys neskelbtini), nepakankant patvirtinti, kad atsakovas sandoryje su ieškovu veikė kaip verslininkas, įvertinus atsakovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, atsižvelgiant į tai, kad šeimos poreikių tenkinimo tikslu automobiliu naudojosi 2 metus, nuvažiavo 21 700 km, daroma išvada, kad nėra įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad atsakovas automobilį įsigijo ir pardavė ieškovui siekdamas verslo tikslų.

Nenustačius, kad šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje atsakovą galima būtų pripažinti verslininku, nėra pagrindo ir tarp šalių susiklosčiusius pirkimo-pardavimo teisinius santykius kvalifikuoti kaip vartojimo teisinius santykius bei ieškovo galimai pažeistas teises ginti kaip vartotojo.

Pardavėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį privalo perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką šiuo klausimu ir išaiškinęs, kad „šios pardavėjo pareigos įgyvendinimo užtikrinimo tikslu įstatymas įtvirtina įstatymo garantiją: pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne (CK 6.317 straipsnio 2 dalis). CK 6.317 straipsnyje įtvirtinta garantija pagal įstatymą – esminė pardavėjo pareiga pirkimo–pardavimo santykiuose, galiojanti visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar šalys ją įvardijo sutarties sąlygose. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį, pardavėjas laikomas nepažeidusiu įstatyme nustatytos garantijos pareigų, jeigu perduoti daiktai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Taigi garantijos pagal įstatymą atveju pirkėjas įrodinėja perduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), ir faktą, kad daikto trūkumai atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas, atsikirsdamas į pirkėjo reikalavimus, įrodinėja, kad daikto perdavimo metu daikto trūkumų nebuvo, o šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl CK XXIII skyriaus taisyklės, reglamentuojančios pirkimo–pardavimo teisinius santykius, taikomos ir naudoto daikto (naudoto automobilio) pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams. Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad: pirma, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui.

Vis dėlto, pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti.

CK 6.327 straipsnio 2 dalis numato, kad pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą sutarties ar įprastiems reikalavimams. Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį.

Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda netrukus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų.

CK 6.334 straipsnis numato, kad netinkamos kokybės daiktą nusipirkęs pirkėjas turi teisę tuo atveju, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Ieškovas pasirinko savo galimai pažeistas teises ginti prašydamas įpareigoti atsakovą atlyginti turėtas išlaidas daikto trūkumams ištaisyti (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas.). Tačiau CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pirkėjo teisių gynimo būdas nustato, jog pirkėjas, įsigijęs galimai netinkamos kokybės daiktą, turi teisę reikalauti, kad visų pirma pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus.

Šalių sudarytoje automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyta, kad automobilis turėtų kokių nors trūkumų. Kaip paaiškino atsakovas, jis pats automobiliu važinėjo 2 metus ir jam nebuvo žinomi jokie trūkumai, kurie būtų buvę pardavimo metu. Taigi atsakovas kaip pardavėjas užtikrino ieškovui kaip pirkėjui, kad parduodamas iš viso 16 metų naudotas automobilis atitinka įprastus reikalavimus, jo techninė apžiūra, kaip ir nurodyta sutartyje, galiojo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas labai skubėjo sudaryti sandorį, todėl nuodugniau, t.y. su specialistų pagalba nepatikrino automobilio, kartu su atvykusiais asmenimis (tėvu ir gyvenimo drauge) atliko bandomąjį važiavimą, ieškovo teigimu, važiavimo metu prietaisų skyde mirktelėjo variklio lemputė. Kaip patvirtino liudytojas G. T., jam darant bandomąjį važiavimą, nieko neįprasto nepastebėjo.

Ieškovas paaiškino, kad po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jis ne tik naudojosi automobiliu, bet ir rūpinosi jo priežiūra: 2023 m. kovą ir 2024 m. liepą pirko ir keitė tepalus ir filtrus, keitė lemputes, taisė elektros instaliaciją, ką patvirtina pateiktos sąskaitos faktūros. Taip pat 2024 m. sausį – vasarį atliko techninę apžiūrą, kurios metu, be nedidelių trūkumų, buvo nustatyti ir dideli trūkumai – benzininio variklio išmetamosiose dujose CO kiekis viršijo ribines vertes.

Kaip nurodė ieškovas, po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsirado įvairių problemų: 2023-02-16 automobilis nebeužsivedė, per naktį pakrovus akumuliatorių, buvo tas pats, todėl 2023-02-17 vežė į automobilių remonto dirbtuves MB "Profesionalaus autoelektriko servisas", kur buvo pakeistas starterio elektromagnetas, už tai sumokėjo 300 Eur, tai patvirtina 2023-10-17 PVM sąskaita-faktūra serija (duomenys neskelbtini). Kaip paaiškino liudytojas V. M., darbai buvo atliekami spalio mėnesį, t.y. tada, kada buvo išrašyta sąskaita, o ne vasario. Ieškovui 2023-10-09 važiuojant prietaisų skydelyje užsidegė visos lemputės, automobilis užgeso ir neužsivedė, todėl pristatė į automobilių remonto dirbtuves Edler, kur atliko generatoriaus patikrą ir po patikros pakeitė į naują generatorių bei po patikros pakeitė ir akumuliatorių, už tai sumokėjo 470 Eur UAB “Edler”. 2023-11-20, atšalus orams, automobilis pradėjo blogiau važiuoti, šaltas variklis sunkiai kūrėsi, dirbo netvarkingai, krito apsukos, drebėjo kaip dyzelis, variklis sugedo galutinai (šokinėjo apsukos, dingo trauka, dūmino baltais dūmais), dėl to kreipėsi į Subaru automobilių remonto meistrą G. D., kuris apžiūrėjo ir pasakė, kad automobiliui reikalingas naujas variklis, kadangi esantis buvo su defektu ir jo remontas kainuos brangiau, negu naujo įdėjimas, todėl ieškovas iš MB “Top patrs” variklį įsigijo, o įmontavo G. D. savo remonto dirbtuvėse, už variklį ir jo pakeitimą iš viso sumokėjo 1 390 Eur. G. D. jam parodė išimtą seną variklį, jo nusidėvėjimą ir pasakė, kad senas variklis buvo surinktas nekokybiškai, buvo nusidėvėję sriegiai, kurie laiko variklį prie korpuso, variklis buvo nebetinkamas naudoti. Apklaustas liudytoju G. D. patvirtino tokias aplinkybes buvus, jo nuomone, lyg kažkas su varikliu kažką darė ir sugadino, nuimta cilindro galvutė ir nekokybiškai surinkta, susigadino sriegiai, tai įtakojo variklio gedimą. Jo nuomone, po tokio remonto variklis gali sugesti po 3-4 dienų arba ir iš karto, kad dar galima būtų nuvažiuoti 10 tūkstančių km abejoja, nors labai sunku dėl to spręsti. Taip pat liudytojas nurodė, kad ieškovas pats išsirinko ir nupirko kitą variklį, o išimto variklio neatsiėmė, leido jam pasilikti, todėl šiuo metu variklio nebėra, nes jį pridavė į metalo laužą. Ieškovas pateikė keletą nuotraukų, kuriose užfiksuotos variklio dalys.

Apibendrinant ieškovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, daroma išvada, kad be to, jog automobilis neužsivedė 2023-02-16, kiti ieškovo nurodyti trūkumai nustatyti tik 2023 m. spalio mėnesį. Nors ieškovas nurodė, kad 2023-02-17 automobiliui keitė starterio elektromagnetą, tačiau liudytojas V. M. paaiškino, kad darbai buvo atlikti tada, kada išrašyta sąskaita apmokėjimui, t.y. spalio mėnesį, o ne vasario. Taigi ieškovas netrukdomai, neskaitant, kad 2023-10-09 atliko generatoriaus patikrą, keitė į naują generatorių bei pirko akumuliatorių, automobiliu naudojosi nuo jo įsigijimo iki 2023 m. lapkričio 20 d., kuomet, kaip teigia ieškovas, automobilis tinkamai nebeveikė, dėl to jį patikrai 2023-12-04 pristatė pasirinktam meistrui G. D. Svarbu pažymėti, kad per laikotarpį nuo 2023-01-12 iki 2024-01-20, t.y. per metus, ieškovas nuvažiavo 16 413 km (353 613 km - 337 200 km), taigi kas mėnesį vidutiniškai nuvažiuodavo apie 1 367 km, per 10 mėnesių nuvažiavo 13 677 km.

Kaip pripažino ieškovas, jis nežinojo, kad reikėjo tiek apie variklio, tiek ir apie kitus gedimus pranešti atsakovui, todėl nepranešė, autopretenziją atsakovui parengė tik 2024-01-08.

Atsakovo nuomone, ieškovas neturi ir nepateikė neginčijamų įrodymų, kad automobilio variklis buvo netinkamas naudoti, nes, gali būti, kad liudytojui G. D. buvo patogiau ir pelningiau ne remontuoti, o pakeisti kitu, nebesant variklio, neįmanoma atlikti jokio tyrimo, kurio metu galima būtų gauti tikrus duomenis apie tai, ar tikrai automobilio variklis buvo anksčiau remontuotas ir nebetinkamas naudoti. Atsakovas nurodė, kad pats automobilio variklio neremontavo, įsigijęs automobilį servise pakeitė tik uždegimo žvakes, nes, kai jis pats pirko Latvijoje, buvo nurodyta skelbime, kad variklis veikia netolygiai, pakeitus uždegimo žvakes, automobilis veikė be trikdžių.

Perkant naudotą automobilį, pats pirkėjas turi būti suinteresuotas išsiaiškinti, ar perkama ne nauja prekė jam bus tinkama. Ieškovas turėjo įvertinti, kad perka 16 metų naudotą automobilį, kad jo mazgai, detalės yra nusidėvėję, gali būti remontuoti arba remontuotini, ir turėjo būti atidesnis ir rūpestingesnis bei imtis priemonių, kad įsitikintų automobilio technine būkle. Atidus ir rūpestingas pirkėjas, ketindamas įsigyti ne naują transporto priemonę turi dėti pastangas dėl automobilio būklės įvertinimo, pvz. kreiptis į tinkamą kvalifikaciją turinčius specialistus, o ne apsiriboti vien tik išorine vizualia automobilio apžiūra. Tačiau pirkėjo nepasinaudojimas tokia teise, neatleidžia pardavėjo nuo pareigos garantuoti, kad toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį, o daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas.

Teismas vertina, kad ieškovo patirtos išlaidos, susijusios su starterio elektromagneto, generatoriaus patikra, jo pakeitimu, akumuliatoriaus pakeitimu, kurios buvo patirtos ne tuoj pat po automobilio įsigijimo, o jį pačiam ieškovui intensyviai naudojant beveik 10 mėnesių, laikytinos patirtomis dėl einamojo pobūdžio automobilio nusidėvėjimų. Kiekvienam vidutiniškai protingam ir apdairiam automobilio vairuotojui yra aišku, kad 16 metų naudotą (337 200 km ridos) automobilį reikia periodiškai remontuoti. Atsižvelgiant į tai, toks automobilio poreikis (būti remontuojamam) kiekvienam vidutiniam vairuotojui negali būti laikomas nei siurpriziniu, nei neįprastu, nei laikomas paslėptu automobilio defektu. Taigi ieškovas, pirkdamas tokį automobilį, galėjo ir suprasti, ir tikėtis tokias išlaidas patirti. Jam pašalinus atsiradusius gedimus, tai nekliudė toliau automobilį naudoti pagal paskirtį. Taigi ieškovas neįrodė, kad atsakovas pirkimo-pardavimo sutartyje privalėjo nurodyti, kad kai kurios automobilio dalys gali susidėvėti, ieškovas nepateikė įrodymų, kad išlaidos atsirado dėl to, kad parduotas automobilis buvo netinkamos kokybės ir nuo pat automobilio įsigijimo reikėjo keisti starterio elektromagnetą, generatorių ir akumuliatorių būtent dėl atsakovo kaltės (veiksmų ar neveikimo), todėl ieškovo reikalavimas šioje dalyje nepagrįstas ir netenkinamas.

Ieškovas taip pat buvo pasirinkęs įrodyti, kad prieš parduodant transporto priemonę atsakovas pakeitė automobilio variklį kitu, t.y. ne tokiu, kokie gamintojo numatyti, ką patvirtina jo pateiktas atsakymas iš oficialaus Subaru atstovo Lietuvoje UAB „JMA Centras“, kad montuojami tik 180 kW galios varikliai, o ne 280 kW galios, kaip nurodyta automobilio registracijos liudijime. Atsakovas nurodė, kad jis variklio nekeitė, galimai padarytas rašymo apsirikimas, liudytojas G. D. paaiškino ir yra įrašęs į 2023-12-13 užsakymą-sutartį, kad jo išimtas variklis buvo 181 kW galios. Taigi ieškovas neįrodė, kad atsakovas pakeitė automobilio variklį.

Kas susiję su poreikiu pakeisti variklį, pažymėtina, kad, remiantis liudytojo G. D. parodymais, iki automobiliui patenkant į jo remonto dirbtuves, variklį kažkas buvo remontavęs, tai daręs neprofesionaliai, o tai nulėmė variklio gedimą.

Byloje nebuvo įmanoma nei apžiūrėti variklį, nei atlikti ekspertizę variklio gedimo priežasčiai nustatyti, nes variklis yra priduotas į metalo laužą, atsakovui nepranešta, pateiktos variklio dalių fotonuotraukos nėra informatyvios, jos nepatvirtina nei variklio sugedimo fakto, nei priežasties, nei ieškovo nurodytų aplinkybių, kad variklis galėjo būti remontuotas iki pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad prieš parduodant automobilius variklio galvutės nėra nuimamos, jeigu tam nėra aiškių konkrečių indikacijų, nes tai iš esmės reikštų variklio detalių išardymą ir jų surinkimą be priežasties, t. y. neproporcingą intervenciją. Byloje nėra duomenų, kad be to, jog atsakovas pripažino pakeitęs uždegimo žvakes, būtų atlikęs kokius nors automobilio variklio remonto darbus, kurių metu būtų reikalinga nuimti variklio cilindro galvutę. Liudytojas G. D., remdamasis savo praktinėmis žiniomis, teigė abejojantis, ar automobiliu, su taip neprofesionaliai suremontuotu varikliu būtų įmanoma nuvažiuoti 10 000 km, galimai nepataisomai sugestų arba iš karto, arba po 3-4 dienų. Taigi tuo atveju, jeigu minėtą variklio remontą būtų atlikęs atsakovas, ieškovas automobiliu nebūtų galėjęs naudotis pagal jo paskirtį tiek laiko, kiek naudojosi. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, kad automobilio variklį remontavo atsakovas dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Už tai, kad byloje kilus ginčui, šiuo metu nėra galimybės patikrinti ieškovo paaiškinimo ir liudytojo G. D. parodymų dėl variklio gedimo ir jo pobūdžio teisingumo, yra atsakingas ieškovas, nes jis savo laisva valia priėmė sprendimą nepranešti atsakovui, nereikalavo, kad atsakovas pats pašalintų trūkumus, leido sunaikinti variklį, taigi prisiėmė ir su tuo susijusią tokių savo veiksmų neigiamų teisinių ir ekonominių pasekmių riziką. Yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas neįrodė, jog jo pirktu naudotu automobiliu nebuvo galima naudotis pagal paskirtį nuo pirkimo momento, kad automobilis pirkimo sandorio sudarymo metu neatitiko kokybės reikalavimų pagal pateiktus duomenis ir, jog parduota naudota transporto priemonė turėjo paslėptų trūkumų ir už juos atsakingas atsakovas (CPK 178 straipsnis). Civiliniame procese galioja įrodymų pakankamumo taisyklė, kuria vadovaujantis teismas daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad parduotas naudotas automobilis sutarties sudarymo metu atitiko įprastinius tokių metų automobilio būklei ir kokybei keliamus reikalavimus ir buvo parduotas be paslėptų trūkumų, defektų (CPK 176, 178 straipsniai, 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), ieškinys atmetamas visa apimtimi, t.t. ir dėl ieškovo turėtų išlaidų, susijusių su autopretenzijos parengimu, dokumento vertimu į lietuvių kalbą bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo, nes palūkanas privalo mokėti skolininkas, o atsakovas nėra ieškovo skolininkas (CK 6.37 straipsnis).

Ieškinys atmetamas, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas šalių procesinį elgesį vertina iš esmės tinkamu, todėl nukrypti nuo CPK 93 straipsnio nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių pagrindo nėra.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, advokato padėjėjo suteiktas šaliai teisines paslaugas. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas turėjo iš viso 1 400 Eur išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti.

Atsakovo turėtų išlaidų už advokatės teisines paslaugas apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2, 8.18, 8.19 papunkčiuose numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, atsižvelgiant į tai, kad iš viso teismo posėdžiai vyko 4 val., pripažintina, kad atsakovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą teisme buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, išlaidos yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatės darbo ir laiko sąnaudoms.

Atsakovas taip pat turėjo 28 Eur kitų būtinų ir pagrįstų rašytiniais įrodymais išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, t. y. už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), šios išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 93 straipsnis).

Ieškovo ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistina atsakovui iš viso 1 428 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Byloje susidarė 7,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jas privalėtų padengti ieškovas, tačiau suma mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8 Eur), todėl nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263 - 265, 268 - 270 straipsniais

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Š. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 428 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.