Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algimantas Smolskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-114-2013

Teisėja Jūratė Petraškienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00983-2011-3

2013 m. balandžio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algimanto Smolsko, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Vaidotei Žižienei, gynėjai advokatei Albinai Cirulienei, nuteistajam T. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjos advokatės Albinos Cirulienės apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. (nepilnametės išžaginimas) ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. (telefono pagrobimas) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. (banko mokėjimo kortelės pagrobimas ir laikymas) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. (asmens tapatybės kortelės pagrobimas) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. (turto prievartavimas) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., dalinio sudėjimo būdu subendrintos su kitomis šiuo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis prie griežčiausios paskirtos bausmės iš dalies pridedant švelnesnes ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš T. G. priteista nukentėjusiosios L. A. naudai 754 litai turtinės žalos atlyginimui ir 6000 litų neturtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiosios R. A. naudai – 500 litų neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 3 d. apie 16.00 val., prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), iš jam patikėtos saugoti nukentėjusiosios L. A. rankinės pagrobė svetimą – L. A. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Vodafone 845“ su SIM kortele, bendros 754 litų vertės, dokumentą – L. A. asmens tapatybės kortelę ir AB „DnB“ banko mokėjimo kortelę, išduotą L. A., tuo neteisėtai įgijo ir laikė elektroninę mokėjimo priemonę.

Be to jis, 2011 m. lapkričio 20 d. apie 20.00 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), prieš nepilnametę nukentėjusiąją L. A., gim. 1994 m., panaudojęs fizinį smurtą – gumine lazda sudavęs smūgį į abiejų kojų pakinklius, nuo smūgio nukentėjusiajai parkritus, laikydamas ją už rankų prispaustą prie lovos ir tokiu būdu palaužęs jai galimybę priešintis, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią, tai yra išžagino nepilnametę L. A..

Be to jis, 2011 m. lapkričio 22 d. apie 13.30 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), atvirai išsakydamas grasinimus R. A., kad nesumokėjus reikalaujamos pinigų sumos nebus grąžinti iš L. A. rankinės pagrobti mobiliojo ryšio telefonas „Vodafone 845“, AB „DnB“ banko mokėjimo kortelė ir asmens tapatybės kortelė, kad jos artimiesiems bus blogai, savo naudai neturėdamas teisėto pagrindo, vertė R. A. perduoti jam 1900 litų.

Apeliacinio skundo teiginys, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad T. G. išžagino nepilnametę L. A. grindžiamas šiais argumentais: nukentėjusiosios parodymai dėl 2011 m. lapkričio 20 d. tariamai T. G. padaryto išžaginimo ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje yra nenuoseklūs, duodama parodymus, nukentėjusioji skirtingai apibudina esmines nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes, jos atžvilgiu pavartoto fizinio smurto pobūdį, seką, gumine lazda suduotų smūgių kiekį ir lokalizaciją; nukentėjusioji po tariamai patirto išžaginimo iš karto nesikreipė į Jonavos rajono policijos komisariatą, gydymo įstaigą, apie išžaginimą nepasakojo ir savo motinai R. A., jos pareiškimas Jonavos rajono policijos komisariate užregistruotas tik 2011 m. gruodžio 6 d.; teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad L. A. apžiūros metu 2011-12-06 mechaninės traumos požymių nekonstatuota; teismo psichiatrinė psichologinė ekspertizė nustatė, kad ji serga raidos sutrikimu, yra riboto intelekto, mokėsi pagal adaptuotą programą; nukentėjusiosios R. A. parodymai apie tai, kad dukra, praėjus kelioms dienoms po išžaginimo, papasakojo apie patirtą išžaginimą neįrodo T. G. kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo; tikėtina, kad po to, kai T. G. pasakė R. A., jog yra kelis kartus turėjęs lytinius santykius su jos dukra, nukentėjusioji, siekdama save pateisinti, galėjo apkalbėti kaltinamąjį; T. G. aiškinimas, kad jis 2011 m. lapkričio 20 d. su L. A. nebuvo susitikęs, tą dieną ji jo namuose nenakvojo, lytinių santykių neturėjo, nepaneigtas, liudytojos K. T., V. T. ir S. D. patvirtino, kad 2011 m. lapkričio 20 d. kaltinamasis dalyvavo šermenyse ir laidotuvėse; byloje esantys duomenys, kad 2011 m. lapkričio 20 d. T. G. naudojamas abonentas kontaktavo su L. A. naudojamu abonementu, o vakaro metu kontaktai vyko per celes Nr. 377, 245, 857, kurios yra atitinkamai (duomenys neskelbtini), neįrodo kad 2011 m. lapkričio 20 d. T. G. savo namuose išžagino nukentėjusiąją; guminės lazdos atpažinimas, nesant konstatuotų sužalojimų L. A. kūne, negali būti patikimas įrodymas apkaltinant T. G. L. A. išžaginimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo T. G. gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. G. gynėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Iš nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu. Gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija sutinka ne su nuteistojo T. G. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad T. G. kaltė dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., 149 str. 3 d., 181 str. 1 d., padarymo yra neabejotinai įrodyta. Nors nuteistasis T. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų L. A., R. A., liudytojų P. P., J. L., D. A., P. T. parodymais bei rašytine bylos medžiaga.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su T. G. kalte dėl vagystės, neteisėto disponavimo svetima mokėjimo priemone bei dokumento pagrobimo (BK 178 str. 1 d., 214 str. 1 d., 302 str. 1 d.) atmestini kaip nepagrįsti. Aplinkybė, jog nukentėjusioji į policijos pareigūnus kreipėsi ne iš karto po vagystės, nepaneigia T. G. kaltės dėl nurodytų nusikaltimų padarymo. Iš nukentėjusiosios parodymų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu akivaizdu, kad nukentėjusioji T. G. bijojo, taigi visiškai suprantama, kodėl ji dėl vagystės į policijos pareigūnus nesikreipė nedelsiant ir parodymus apie šį įvykį davė tik apklausiama padavusi pareiškimą policijai dėl išžaginimo. Tai, jog pavogti daiktai nerasti, išskyrus asmens tapatybės kortelę, taip pat nepaneigia T. G. kaltės. Bylos duomenys patvirtina, kad paskutinis skambutis L. A. priklausančiame telefone užfiksuotas vagystės dieną – 2011-10-03, o kitas – jau tik 2011-11-30 (t. 2. b. l. 46), naudojantis išankstinio apmokėjimo paslaugos kortele, kurios naudotojo negalima nustatyti. Kad būtent nuteistasis pagrobė L. A. priklausančius daiktus, patvirtina ir aplinkybė, jog sulaužyta nukentėjusiosios asmens tapatybės kortelė rasta T. G. kambaryje. Nuteistojo gynėjos skunde pateikta versija, jog pati L. A. savo asmens tapatybės kortelę sulaužė, inscenizuodama plėšimą, yra visiškai nepagrįsta ir nelogiška, kadangi ši kortelė L. A. buvo reikalinga, ji nedelsiant po vagystės (2011-10-06) kreipėsi į Migracijos poskyrį dėl naujos tapatybės kortelės išdavimo. Pažymėtina, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nuosekliai laikėsi savo parodymų dėl telefono, banko kortelės ir asmens tapatybės kortelės pagrobimo, todėl nėra pagrindo jais abejoti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su T. G. kalte dėl turto prievartavimo, taip pat nepagrįsti. Nors, kaip teigiama skunde, pokalbio tarp T. G. ir R. A. bei L. A. niekas negirdėjo, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kurių šios nuosekliai laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamos teismo posėdyje. Nors R. A. nurodė skirtingas sumas, kurių reikalavo T. G., tačiau teismas pagrįstai šiuos netikslumus įvertino kaip sąžiningą klydimą dėl nuo įvykio praėjusio ilgo laiko. Kadangi apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, jog būtent T. G. pagrobė L. A. priklausiusį telefoną, banko kortelę ir asmens tapatybės kortelę laiko įrodyta, nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad nuteistasis turėjo motyvą reikalauti atlygio už šiuos pagrobtus daiktus. Pažymėtina, jog T. G. teismo posėdžio metu, nors ir neigė sakęs, kad negrąžins telefono bei dokumentų, jeigu jam nebus sumokėta, tačiau patvirtino labai supykęs ir reikalavęs iš R. A. 1600 litų, kaip atlygio už dovanas L. A..

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, jog neįrodyta, kad T. G. išžagino L. A., taip pat vertina kaip nepagrįstus. Nors nuteistojo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo grindžiama remiantis nukentėjusiosios parodymais, teismas neturi pagrindo jais netikėti. Nukentėjusiosios parodymuose nurodytas aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai – liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga, kurie taip pat paneigia ir nuteistojo keliamas versijas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiosios L. A. parodymai yra nenuoseklūs, ji skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu L. A. nuosekliai tvirtino, kad T. G. apsvaigino ją arbata, kurią primygtinai liepė gerti, sudavė jai gumine lazda per kojas ir, laikydamas ją už rankų prispaustą prie lovos, atliko prievartinį lytinį aktą. L. A. parodymuose esantys netikslumai teismo visiškai pagrįstai buvo įvertinti kaip sąžiningas klydimas. Pažymėtina, jog iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes L. A. nurodė atliekant teismo psichiatrinę psichologinę ekspertizę, kurios akte konstatuota, jog L. A. po nusikaltimo persirgo potrauminio streso sutrikimu, ji galėjo suvokti su ja atliekamų veiksmų esę, įsiminti bei atkurti įvykius. Padidintas jos polinkis fantazuoti nenustatytas, negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą poveikį L. A. parodymams (t. 1, b. l. 97-100). Tai, kad L. A. tik po keleto dienų pasipasakojo savo mamai apie patirtą prievartą ir iškart nesikreipė į policiją, nepašalina T. G. kaltės. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad T. G. nukentėjusiajai kėlė didelę baimę, todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios paaiškinimu, jog būtent dėl to ji ne iš karto kreipėsi pagalbos.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nepaneigta, kad T. G. 2011 m. lapkričio 20 d. su L. A. apskritai nebuvo susitikęs, kadangi jis esą tą dieną dalyvavo laidotuvėse, ką patvirtina liudytojų K. T., V. T. ir S. D. parodymai. Teisėjų kolegijos manymu, teismas visiškai pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, kadangi jie nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinka objektyvių duomenų, esančių byloje. Apklausiama teismo posėdyje V. T. negalėjo nurodyti nei tikslios datos, kada vyko laidotuvės, nei kur 2011 m. lapkričio 20 d. nakvojo T. G. – pas seseris ar namuose. K. T. nurodė, kad 2011 m. lapkričio 20 d. T. G. dalyvavo laidotuvėse ir L. A. jų namuose nenakvojo. Apklausiama S. D. nurodė, kad laidotuvės vyko 2011 m. lapkričio 19 d. ar 20 d., T. G. laidotuvėse dalyvavo. Tuo tarpu UAB „J. P.“ raštas patvirtina, jog minimos laidotuvės vyko 2011 m. lapkričio 21 d. (t. 2, b. l. 79). Pažymėtina, jog pirmą kartą įtariamuoju apklaustas T. G. nurodė, jog 2011 m. lapkričio 20 d. su L. A. buvo pas savo seserį Ž. S., vėliau ėjo pas jį į namus, tačiau jo motina paprieštaravo, kad L. A. nakvotų jų namuose, todėl ji išėjo (t. 3, b. l. 37-38). Taigi nuteistojo versija, jog įvykio dieną su L. A. jis nebuvo susitikęs, kadangi dalyvavo laidotuvėse, paneigta bylos duomenimis.

Apeliaciniame skunde gynėja teigia, jog aplinkybė, kad 2011 m. lapkričio 20 d. vakaro metu T. G. naudojamas abonentas kontaktavo su L. A. naudojamu abonentu, neįrodo T. G. kaltės. Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad nurodytu metu telekomunikaciniai kontaktai minučių skirtumu vyko per celes, esančiais skirtingais adresais, taigi šie duomenys nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog 2011 m. lapkričio 20 d. apie 20 val. L. A. buvo T. G. namuose.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo T. G. gynėjos advokatės Albinos Cirulienės apeliacinį skundą atmesti.