- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eA-3208-442/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02573-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3586 „Dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) tiesiogiai taikant 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (toliau – ir Darbuotojų apsaugos direktyva, Direktyva) 2 straipsnio 2 punktą, įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjai 3 849,54 Eur išmoką, pervedant ją į pareiškėjos sąskaitą, ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. Ji kreipėsi į VSDFV su 2017 m. gruodžio 12 d. prašymu dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo, tiesiogiai taikant Darbuotojų apsaugos direktyvą. Prašyme buvo prašoma, tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, jai išmokėti 3 849,54 Eur išmoką, kadangi profesinė sąjunga Lietuvos darbo federacija (buvęs pareiškėjos darbdavys) yra nemoki. Pareiškėja gavo VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (11.1) I-281 (toliau – ir 2018 m. sausio 15 d. sprendimas), kuriame ši nurodė, kad nevertina nacionalinių teisės aktų atitikimo Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktams, ir prašymo netenkino, nesant pagrindo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Garantijų darbuotojams įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą garantijos, numatytos įstatyme, darbuotojams netaikomos, jeigu darbo santykiai susiję su darbdaviu, kurio teisinė forma – profesinė sąjunga. Nesutikdama su VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), kuris 2020 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1892-596/2020 panaikino VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, įpareigodamas VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą ir atsakyti pareiškėjai dėl galimybės tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą išmokėti 3 849,54 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų. VSDFV Sprendime nurodė, jog skirti pareiškėjai 3 849,54 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų nėra teisinio pagrindo, nes profesinei sąjungai Lietuvos darbo federacijai atsisakyta iškelti bankroto bylą, Garantijų darbuotojams įstatyme nenumatyta apsauga darbuotojams, kurių darbdavys yra profesinė sąjunga (profesinės sąjungos nemokumo atveju). Be to, Direktyvos 5 straipsnio b nuostatos buvo perkeltos į Garantijų darbuotojams įstatymą.
2.2. Sprendime nėra tinkamai atsakyta į pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme išdėstytus argumentus ir reikalavimą, tai yra nėra pasisakoma dėl Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies perkėlimo tinkamumo į nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjos prašyme nurodytas reikalavimas yra išaiškinti, ar tinkamai perkelta minėtos Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis į nacionalinės teisės aktus ir, netinkamo perkėlimo atveju, tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, išmokėti nurodyto dydžio išmoką iš Garantinio fondo. Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakoma, kada valstybės narės šios direktyvos negali netaikyti. VSDFV pateikia argumentą, kad pagal Direktyvą pakanka perkelti Direktyvos 5 straipsnio b dalies dalį į nacionalinės teisės aktus ir taikyti tik tiems darbuotojams apsaugą darbdavio nemokumo atveju, kurių darbdaviai pagal Garantijų darbuotojams įstatymą turi pareigą prisidėti prie finansavimo. Kadangi VSDFV nepasisako dėl kitų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinius aktus, reikėtų suprasti, jog į Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės aktus buvo perkeltos tik kai kurios Direktyvos nuostatos ir neperkeltos imperatyvinės nuostatos dėl privalomos darbuotojų apsaugos darbdavio nemokumo atveju (nepriklausomai nuo darbdavio įmonės, įstaigos, organizacijos teisinės formos) – tai yra tų darbuotojų, kurie dirba ne visą darbo dieną, pagal terminuotą darbo sutartį, turi laikinus darbo santykius. Pareiškėjos manymu, netinkamai buvo perkeltos Direktyvos nuostatos į nacionalinės teises aktus ir neužtikrinta Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies imperatyvi atitinkamų darbuotojų apsauga darbdavio nemokumo atveju, nepriklausomai nuo juridinio asmens teisinės formos.
2.3. Direktyvos 5 straipsnio b dalyje įtvirtinta, kad ne vien darbdaviai prisideda prie garantinių institucijų finansavimo, tai gali daryti ir valdžios institucijos. Atsižvelgiant į tai, Direktyva nedraudžia įtvirtinti nacionaliniuose teisės aktuose ir nemokančių įmokų darbdavių darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiu, valdžios institucijai skiriant atitinkamą finansavimą garantijos institucijai, tačiau Direktyvos imperatyvinės nuostatos (2 str. 2 d.) negali būti neperkeltos į nacionalinės teisės aktus. VSDFV Sprendime nepateikia jokių išaiškinimų dėl Direktyvos minėto imperatyvaus straipsnio dalies perkėlimo tinkamumo į nacionalinės teisės aktus ir tik nurodo, kokiais atvejais yra apsaugoti darbuotojai darbdaviui tapus nemokiu pagal Garantijų darbuotojams įstatymą. VSDFV Sprendime atsakydama pareiškėjai neišsamiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus. VSDFV Sprendimas, priimtas pažeidžiant subsidiarumo, išsamumo principus, negali būti laikomas pagrįstu.
2.4. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) savo praktikoje yra ne kartą akcentavę, kad valstybės narės turi pareigą Europos Sąjungos direktyvas perkelti į nacionalinę teisės sistemą laiku ir tinkamai. Tuo atveju, jeigu direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo į nacionalinę teisės sistemą yra perkeliamos pavėluotai arba netinkamai, direktyvų atžvilgiu, priklausomai nuo konkrečios situacijos, gali būti taikomas tiesioginis arba netiesioginis veikimas, kas reiškia, jog tiesioginio direktyvų veikimo atveju privatūs asmenys turėtų teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai, vadovaudamiesi ne įstatymo, o atitinkamos direktyvos normomis.
2.5. Garantijų darbuotojams įstatymo nuostatos, reguliuojančios darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiu, yra suformuluotos nepakankamai aiškiai, tiksliai ir nėra tinkamai perkelta Direktyva į nacionalinės teisės aktų sistemą, dėl ko nėra užtikrinta tų darbuotojų, dirbusių/dirbančių pagal darbo sutartis, apsauga darbdavio nemokumo atveju, kuri imperatyviai privalo būti užtikrinta pagal Direktyvą (dirbusių/dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, ne visą darbo dieną, kurių darbo santykiai laikini). Todėl VSDFV administruojanti Garantinį fondą, turi išmokėti pareiškėjai priklausančią išmoką.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:
3.1. VSDFV, vykdydama funkcijas, užtikrina valstybinio socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas VSDFV administravimo įstaigoms, teisingą apskaičiavimą, skyrimą ir organizuoja valstybinio socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Fondo administravimo įstaigoms, mokėjimą laiku. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. VSDFV, atsakydama į pareiškėjos prašymą, vadovavosi galiojančiu Garantijų darbuotojams įstatymu, užtikrinančiu minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir nustatančiu sąlygas, kurioms esant mokamos išmokos iš Garantinio fondo bei kuris įgyvendina Darbuotojų apsaugos direktyvą.
3.2. VSDFV nesutinka, kad pareiškėjos prašymą išnagrinėjo neišsamiai. VSDFV pareiškėjos prašymą išnagrinėjo tinkamai, t. y. pagal kompetenciją išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, tiesiogiai taikant Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, išmokėti išmoką iš Garantinio fondo, priėmė sprendimą pareiškėjos prašymo netenkinti. Pareiškėja gavo atsakymą, o sprendimas, jei ir būtų surašytas dar išsamiau, būtų vis tiek toks pat – pareiškėjos prašyme nurodyto reikalavimo netenkinti.
3.3. Ginčas iš esmės kilo ne dėl to, kad Garantijų darbuotojams įstatymo nuostatos netaikomos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, o dėl to, jog šio įstatymo nuostatos netaikomos iš profesinių sąjungų atleistiems asmenims. Pagal Garantijų darbuotojams įstatymo (2017 m. sausio 1 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, asmenys, kuriems užtikrinamos garantijos jų darbdaviui tapus nemokiam, yra Lietuvos Respublikoje įsteigtų juridinių asmenų (išskyrus Lietuvos banką, biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas), taip pat fizinių asmenų, ūkininkų ir kitų fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, ir kurių pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje, dėl kurių pradėtas Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas bankroto procesas, darbuotojams. Taigi šioje nuostatoje yra nurodytos aplinkybės, kurios yra būtinos nustatant asmens teisę gauti išmoką iš Garantinio fondo lėšų – darbdaviui turi būti iškelta bankroto byla ir nurodyta, kad darbdavys negali būti profesinė sąjunga. Pagal Garantijų darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, galiojančią nuo 2020 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, kurių bankroto procesas vykdomas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka arba dėl kurių yra priimta teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva darbuotojams. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas biudžetinėms įstaigoms, politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6180-562/2016, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2123-407/2016, atsisakyta priimti pareiškėjos ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo Lietuvos darbo federacijai (pareiškėjos buvusiam darbdaviui, kuris yra profesinė sąjunga). Taigi sprendimas atsisakyti iškelti bankroto bylą Lietuvos darbo federacijai yra įsiteisėjęs, todėl skirti išmoką iš Garantinio fondo nėra pagrindo, nes Garantijų darbuotojams įstatymo nuostatos pareiškėjai negali būti taikomos.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą pažymėjo, kad Teisingumo ministerija nėra atsakinga už Europos Sąjungos teisės aktų socialinės politikos srityje perkėlimą į nacionalinę teisę. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos, pagal kuruojamas politikos ir valdymo sritis, yra atsakingos už netinkamo Europos Sąjungos teisės perkėlimo į nacionalinę teisę atvejus (ES teisės pažeidimo procedūros). Teisingumo ministerija vykdo ES teisės perkėlimo koordinavimo funkcijas, teikia teisines išvadas dėl ministerijų ir kitų įstaigų rengiamų teisės aktų projektų. Tačiau tik pačios ministerijos ir kitos įstaigos, atsakingos už ES teisės aktų įgyvendinimą, priimą sprendimą dėl Sąjungos teisės įgyvendinimo būdų ir priemonių, o Teisingumo ministerija vykdo tik patariamąją funkciją. Teisingumo ministerijai nesuteikta kompetencija formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką valstybinio socialinio draudimo srityje.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Garantijų darbuotojams įstatyme aiškiai apibrėžta, kam taikomos įstatymo nuostatos, kokie darbdaviai moka įmokas į Garantinį fondą ir kokių darbdavių darbuotojai gali gauti išmokas iš Garantinio fondo. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos buvęs darbdavys Lietuvos darbo federacija yra profesinė sąjunga, į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6180-562/2016, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2123-407/2016, atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos Lietuvos darbo federacijai iškėlimo, pareiškėjai skirti išmoką iš Garantinio fondo pagrindo nėra. Garantijų darbuotojams įstatyme nėra nustatytų išimčių, kad išmokos iš Garantinio fondo nemokamos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
8. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2020 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3586, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti išmoką iš Garantinio fondo, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja kelia klausimą dėl tiesioginio Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 punkto taikymo ir atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 3 849, 54 Eur išmoką.
Šalies argumentai
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu „Dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo“, kuriame prašė tiesiogiai taikant Direktyvą, jos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, išmokėti jai 3 849,54 Eur išmoką. Prašyme pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad Direktyva nėra tinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę; neįgyvendinamas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad valstybės narės negali netaikyti šios direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams; Lietuvos Respublikoje nėra įteisinta kompetentingos institucijos teisė, kaip nustato Direktyvos 2 straipsnio 1 dalis, konstatuoti juridinio asmens nemokumą, nepradedant procesinių veiksmų ir pripažinti darbdavį nemokiu, išskyrus atitinkamo juridinio asmens bankroto procedūras; Lietuvos Respublikoje nustatyta ne visų juridinių asmenų darbuotojų apsauga bankroto atveju, nesuteikiant jokios apsaugos darbuotojams, dirbusiems / dirbantiems pagal darbo sutartis profesinėse sąjungose, jų nemokumo atveju, pažeidžia Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą; tiesioginio direktyvų taikymo atveju privatūs asmenys turėtų teisę reikšti savo reikalavimus valstybei ar jos institucijai, remdamiesi ne įstatymo, o atitinkamomis direktyvos normomis. VSDFV priėmė 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą, nurodydama, kad dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo pareiškėjai, kaip buvusiai Lietuvos darbo federacijos darbuotojai, buvo atsakyta 2017 m. birželio 23 d. sprendimu. Pareiškėjos skundą išnagrinėjęs VAAT 2020 m. kovo 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-1892-596/2020, panaikino minėtą VSDFV sprendimą, įpareigodamas VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą „Dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo“. Vykdydama VAAT įpareigojimą, VSDFV, gavusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonę dėl Direktyvos nuostatų taikymo, išnagrinėjo pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą ir priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė, jog skirti pareiškėjai išmoką iš Garantinio fondo nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundo argumentus, kad Sprendime nėra tinkamai atsakyta į jos 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme išdėstytus argumentus ir reikalavimą, tai yra nėra pasisakoma dėl Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies perkėlimo tinkamumo į nacionalinius teisės aktus, kad VSDFV pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, pirmiausia įvertino pareiškėjos prašymo turinį ir tai, ar atsakovas atsakė į visus pareiškėjos prašyme suformuluotus klausimus/prašymus. Teismas vadovavosi Sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šių nuostatų taikymo.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja VSDFV prašė tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą išmokėti jai 3 849,54 Eur išmoką. Pareiškėja iš esmės suformulavo prašymą atsakyti į klausimą, ar Direktyva tinkamai perkelta į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir tinkamai įgyvendinamas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas.
12. Teismas, įvertinęs Garantijų darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1, 5 dalių (redakcija galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) nuostatas, nurodė, kad Garantijų darbuotojams įstatymas, be kita ko, numato, kad garantijos darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos juridinių asmenų darbuotojams, kuriems Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka iškelta bankroto byla arba dėl kurių yra priimta teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. Kitų ribojimų (dėl darbo sutarties rūšies, darbo laiko) nėra nustatyta. Teismas pažymėjo, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas netaikomas biudžetinėms įstaigoms, politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. Pareiškėjos prašymą išmokėti išmokas iš Garantinio fondo išnagrinėjusi VSDFV jo netenkino nustačiusi, jog pareiškėjos buvęs darbdavys yra profesinė sąjunga, taip pat tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-6180-562/2016 buvo atsisakyta priimti pareiškėjos ieškinį dėl bankroto bylos šiam juridiniam asmeniui iškėlimo. Taigi pareiškėjos prašymas nebuvo patenkintas nustačius, jog įstatymo nuostatos netaikomos iš profesinių sąjungų atleistiems asmenims. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamame Sprendime nurodytos tiek teisės normos, tiek jų taikymui teisiškai reikšmingos aplinkybės, taip pat nurodyta, jog Direktyvos 5 straipsnio b dalies nuostatos buvo perkeltos į Garantijų darbuotojams įstatymą numatant, kad darbdaviai mokėdami įmokas prisideda prie darbuotojų garantijų užtikrinimo, tokiu būdu paaiškinant įstatymo nuostatų taikymą ribotam juridinių asmenų ratui.
13. Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas gavus ir įvertinus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomonę. Atsakovo pateiktas 2020 m. balandžio 30 d. kreipimasis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. gegužės 18 d. atsakymas patvirtina, jog pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas gavus kompetentingos institucijos išaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo akivaizdu, kokiais faktais ir teisės normomis jis pagrįstas, Sprendime pateikti konkretūs motyvai dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti išmoką iš Garantinio fondo, argumentai išdėstyti pakankamai išsamiai ir aiškiai, pasisakyta dėl konkrečių nuostatų taikymo, iš skundžiamo akto yra aiškus jų pagrindu susiklostantis visuomeninių santykių turinys, galima identifikuoti suinteresuotų asmenų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Teismas konstatavo, kad skundžiamo akto turinys ir forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėja ir padarė pateikdama skundą teismui. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pateiktu teisės aiškinimu ir teisės taikymu, nereiškia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su ginčijamų sprendimų neatitikimu VAĮ nuostatoms, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja taip pat nurodė, jog Direktyva nėra tinkamai perkelta į nacionalinės teisės aktų sistemą ir, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvoje darbuotojams taikomos apsaugos, ir reiškė reikalavimą dėl tiesioginio Direktyvos taikymo ir atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 3 849,54 Eur išmoką. Taigi, teismo teigimu, nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl galbūt netinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.
15. Teismas pažymėjo, kad VSDFV ir kitos Valstybinio socialinio fondo valdybos administravimo įstaigos yra fondo administratorius, vykdantis Garantinio fondo administravimą (Garantijų darbuotojams įstatymo 2 str. 1 d.). Pagal Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. A1-14, VSDFV veiklos tikslai – organizuoti valstybinį socialinį draudimą, operatyviai tvarkyti fondo lėšas ir jų apskaitą, užtikrinant priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į fondą ir jų išieškojimą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis ir išmokų gavėjus tvarkymą bei įstatymuose nustatytų valstybinio socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas fondo valdybai ir (ar) jai pavaldžioms valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms, paskyrimą ir mokėjimą išmokų gavėjams. Už Europos Sąjungos teisės aktų socialinės politikos srityje perkėlimą į nacionalinę teisę yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 8.14.4 punktą ministerija perkelia į nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę ir ją įgyvendina (acquis communautaire) ministrui pavestose valdymo srityse. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl tiesioginio Direktyvos taikymo vadovaujantis ESTT praktika yra nurodoma, jog ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose Francovich, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis, valstybės pareiga yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Pagal susiformavusią ESTT praktiką valstybių teismai privalo nagrinėti privačių asmenų ieškinius dėl žalos atlyginimo valstybei galimai pažeidus ES teisę, t. y. spręsti valstybės atsakomybės klausimus. Minėta Teisingumo Teismo praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. ESTT sprendime sujungtose bylose Brasserie, C-46/93 ir C 48/93, EU:C:1996:79. Teisingumo Teismas buvo prašomas konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-277-822/2020). Taigi pareiškėjos teisės dėl ES pažeidimo, taip pat ir padaryto galbūt tinkamai neperkeliant (neįgyvendinant) Direktyvos nuostatų, gali būti ginamos reiškiant ieškinį (skundą) dėl žalos atlyginimo valstybei. Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas ir teismo praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad VSDFV nėra atsakinga už Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę ir pareiškėjos reikalavimas dėl galbūt netinkamo Direktyvos perkėlimo, taip pat ir tiesioginio jos taikymo, įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 3 849,54 Eur išmoką, VSDFV negali būti reiškiamas. Nagrinėjamu atveju už Direktyvos perkėlimą yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, todėl reikalavimas dėl galbūt tinkamai neperkeltos ir neįgyvendintos Direktyvos ir atitinkamai kilusios žalos galėtų būti reiškiamas Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
16. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Sprendimas priimtas kompetentingo subjekto, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti Sprendimo nėra pagrindo. Teismas akcentavo, kad antrasis reikalavimas dėl VSDFV įpareigojimo išmokėti pareiškėjai išmoką iš Garantinio fondo VSDFV negali būti reiškiamas, nes atsakovo kompetencijai nėra priskirtas Europos Sąjungos teisės aktų socialinės politikos srityje perkėlimas į nacionalinę teisę, o pareiškėjos galbūt pažeistos teisės gali būti ginamos reiškiant ieškinį (skundą) dėl žalos atlyginimo valstybei. Taigi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.
17. Atmetęs pareiškėjos skundą, teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.
III.
18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimą ir VSDFV Sprendimą ir priimti naują sprendimą – tiesiogiai taikant Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjai 3 849,54 Eur išmoką, pervedant ją į pareiškėjos sąskaitą, ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose darbuotojų apsaugą darbdaviui tapus nemokiu, nėra nustatyta apsauga darbuotojams, kurių darbdavio teisinės forma – profesinė sąjunga, ir kurie dirbo pagal terminuotas darbo sutartis, ne visą darbo dieną, kurių darbo santykiai laikini. Lietuvos Respublikoje nustatytu reguliavimu nėra įgyvendintas Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kad valstybės narės apskritai negali netaikyti šios direktyvos ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, nesvarbu, kokios teisinės formos juridinis asmuo, atsižvelgiant į tai, pareiškėja 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme prašė tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalį a punktą išmokėti išmoką iš garantinės institucijos. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 12 d. prašyme suformulavo aiškų prašymo dalyką ir pagrindą, kad tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą būtų išmokėta išmoka iš garantinės institucijos, nes ši Direktyvos nuostata neįgyvendinta nacionalinės teisės aktų sistemoje. Prašymo dalykas ir pagrindas nebuvo sietinas su Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių išmokų iš garantinės institucijos išmokėjimą, darbdaviui tapus nemokiu, aiškinimu. Nebuvo atsakyta, kodėl Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktas (valstybės narės šios direktyvos negali netaikyti ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams) neperkeltas į nacionalinės teisės aktų sistemą. Direktyvoje yra pateiktas imperatyvus reglamentavimas, kad minėtos kategorijos darbuotojai privalo turėti garantijas darbdavio nemokumo atveju, nepriklausomai, kokia juridinio asmens teisinė forma, ar juridinis asmuo moka įmokas į garantinę instituciją. Direktyvos 5 straipsnio b dalyje įtvirtinta, kad ne vien darbdaviai prisideda prie garantinių institucijų finansavimo, tai gali daryti ir valdžios institucijos.
18.2. VSDFV Sprendime atsakyta pareiškėjai neišsamiai, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo principus, tai yra subsidiarumo, išsamumo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl VSDFV atsakymo neišsamumo yra nepagrįsti bei atmestini, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas, neišspręsdamas klausimo iš esmės dėl Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkto neperkėlimo į nacionalinę teisės aktų sistemą ir nurodydamas pareiškėjai teikti atskirą ieškinį šiuo klausimu Lietuvos valstybei, kurios interesus turėtų atstovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, neišnaudojo visų įstatymuose jam suteiktų pareigų ir teisių, kad minėtas klausimas būtų išspręstas iš esmės šioje byloje, todėl pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį ir toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinama teismo teisė įstatymų nustatytais atvejais kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, tačiau teismas neįgyvendino visų jam suteiktų teisių, kad būtų priimtas sprendimas iš esmės pagrindžiantis/paneigiantis pareiškėjos skunde išdėstytus reikalavimus.
Atsiliepimas
19. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus. Garantijų darbuotojams įstatyme aiškiai apibrėžta, kam taikomos šio įstatymo nuostatos, kokie darbdaviai moka įmokas į Garantinį fondą ir kokių darbdavių darbuotojai gali gauti išmokas iš Garantinio fondo. Atsižvelgiant į tai, kad profesinėms sąjungoms netaikomas Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatytas nemokumo procesas, bei į tai, kad profesinės sąjungos nelaikomos įmokų į Garantinį fondą mokėtojais, Direktyvos nuostatos šiai grupei darbdavių netaikomos. Apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikė argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar neištirti įrodymai administracinėje byloje, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti ABTĮ 146 ir 147 straipsniuose įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad Teisingumo ministerija nėra atsakinga už Europos Sąjungos teisės aktų socialinės politikos srityje perkėlimą į nacionalinę teisę. Teisingumo ministerijos vykdoma Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo funkcija skiriasi nuo kitų ministerijų, institucijų ir valstybės įstaigų veiksmų įgyvendinant Sąjungos teisę. Teisingumo ministerija galėtų būti tinkama proceso šalimi tik tuo atveju, jei byloje būtų sprendžiamas klausimas dėl netinkamo ES teisės akto perkėlimo į nacionalinę teisę teisingumo politikos ir valdymo srityje, kadangi be koordinavimo funkcijų Teisingumo ministerija taip pat, pagal kompetenciją, įgyvendina kai kuriuos ES teisės aktus. Teisingumo ministerijai nesuteikta kompetencija formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką valstybinio socialinio draudimo srityje, todėl ji nėra tinkamas suinteresuotas asmuo šioje byloje ir prašė pašalinti Teisingumo ministeriją iš suinteresuotų asmenų nagrinėjamoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas nepašalino Teisingumo ministerijos iš suinteresuotų asmenų vadovaudamasis tuo, kad Teisingumo ministerija teikia teisines išvadas dėl ministerijų ir kitų įstaigų rengiamų teisės aktų projektų, įgyvendinančių ES teisę. Remiantis Lietuvos narystės Europos Sąjungos informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, Direktyva į nacionalinę teisę yra perkelta, o jos netinkamo įgyvendinimo ar kitų su tuo susijusių ES teisės pažeidimo atvejų nėra užfiksuota. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai netinkamo ES teisės perkėlimo į nacionalinę teisę atvejai paaiškėja vėliau. Tai turėtų nustatyti teismas, įvertinęs ginčo teisines ir faktines aplinkybes. Teisingumo ministerija pažymi, kad Direktyva turi būti taikoma visais darbdavio nemokumo atvejais. Išimties tvarka Direktyva gali būti netaikoma tik tais atvejais, kai esama kitų formų garantijų ir asmenims, kuriems netaikoma Direktyva, užtikrinama lygiavertė šiai direktyvai teisių apsauga. Todėl vertindamas pareiškėjos reikalavimą teismas turėjo patikrinti, ar pagal nacionalinę teisę pareiškėjai yra užtikrinta lygiavertė teisių apsauga. Jei ne, tuomet patikrinti galimybę taikyti Direktyvą tiesiogiai. Kad direktyva ar jos dalis būtų pripažinta kaip tiesiogiai veikianti, ji turi atitikti tris sąlygas: (1) konkreti norma privalo būti aiški ir tiksli; ji privalo būti besąlyginė (normos suteikiamos teisės neturi priklausyti nuo oficialios valdžios valios ar priklausoma nuo vėlesnių jos veiksmų); (2) ji turi suteikti teisių asmenims; (3) ji turi būti neperkelta į nacionalinę teisę arba perkelta neteisingai. Šias sąlygas turi patikrinti nacionalinis teismas. Teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėja bet kuriuo atveju gali kreiptis į teismą ir inicijuoti kitą bylą dėl žalos už netinkamai perkeltą direktyvą atlyginimo. Ši teisė asmenims suteikiama kaip kompensacija tais atvejais, kai direktyvų nuostatos yra perkeliamos netinkamai arba jas perkelti vėluojama. Tačiau ši teisė neužkerta kelio direktyvų tiesioginiam veikimui, esant anksčiau nurodytoms sąlygoms. Taip pat, esant abejonių dėl direktyvos nuostatų aiškinimo ar taikymo, nacionalinis teismas visuomet turi teisę (o paskutinės instancijos teismas pareigą) kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ES teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad nagrinėjamu atveju Darbuotojų apsaugos direktyvos nuostatos perkeltos į Garantijų darbuotojams įstatymą, netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ar kitų su tuo susijusių Europos Sąjungos teisės pažeidimo atvejų nėra užfiksuota. Pagal Darbuotojų apsaugos direktyvos 1 straipsnio nuostatas, Direktyva yra taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems darbdaviams. Garantijų darbuotojams įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad įmokas į Garantinį fondą moka Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys, jų filialai ir atstovybės, išskyrus Lietuvos banką, biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Atsižvelgiant į tai, kad profesinėms sąjungoms netaikomas Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatytas nemokumo procesas bei į tai, jog profesinės sąjungos nelaikomos įmokų į Garantinį fondą mokėtojais, Direktyvos nuostatos šiai grupei darbdavių netaikomos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl VSDFV 2020 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3586, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti išmoką iš Garantinio fondo, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu, tiesiogiai taikant Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą, išmokėti jai 3 849,54 Eur išmoką iš Garantinio fondo. Prašyme, be kita ko, nurodė, kad 2007 m. spalio 15 d. ji su Lietuvos darbo federacija (juridinio asmens teisinė forma – profesinė sąjunga) sudarė darbo sutartį, kuri buvo nutraukta 2015 m. birželio 5 d. pareiškėjos iniciatyva, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalimi (kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka darbuotojui viso priklausančio darbo užmokesčio). Lietuvos Respublikos valstybines darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2015 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. DGKS-4372 nusprendė išieškoti pareiškėjos naudai iš Lietuvos darbo federacijos 3 849,54 Eur sumą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, neišmokėtos išeitines išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Nors Darbų ginčų komisijos sprendimas įsigaliojo 2015 m. lapkričio 15 d., tačiau Lietuvos darbo federacija neatsiskaitė su pareiškėja. Pareiškėja dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo priverstinio vykdymo kreipėsi į antstolę D. P., kuri konstatavo, kad Lietuvos darbo federacijos banko sąskaitos areštuotos ir piniginių lėšų nėra, taip pat nėra registruoto kilnojamojo, nekilnojamojo turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą.
27. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. gruodžio 12 d. prašymą, 2020 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3586 atsisakė pareiškėjai skirti išmoką iš Garantinio fondo. Šiame sprendime nurodyta, jog skirti pareiškėjai 3 849,54 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų nėra teisinio pagrindo, nes profesinei sąjungai (Lietuvos darbo federacijai) atsisakyta iškelti bankroto bylą. Be to, Garantijų darbuotojams įstatyme nenumatyta apsauga darbuotojams, kurių darbdavys yra profesinė sąjunga.
28. Garantijų darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2604 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) buvo numatyta, kad šiame įstatyme nustatytos garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos Lietuvos Respublikoje įsteigtų juridinių asmenų, išskyrus Lietuvos banką, biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas, taip pat fizinių asmenų, ūkininkų ir kitų fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, ir kurių pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje (toliau – fizinis asmuo), dėl kurių pradėtas Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas bankroto procesas, darbuotojams.
29. Šioje teisės normoje buvo eksplicitiškai įtvirtinta, jog Garantijų darbuotojams įstatyme nustatytos garantijos netaikomos profesinių sąjungų darbuotojams.
30. Ginčijamo administracinio sprendimo bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojęs Garantijų darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2019 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XIII-2227 redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 15 d.) nustatė, jog šiame įstatyme nustatytos garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, kurių bankroto procesas vykdomas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – Juridinių asmenų nemokumo įstatymas) nustatyta tvarka arba dėl kurių yra priimta teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, taip pat fizinių asmenų, ūkininkų ir kitų fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, ir kurių pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje, kurių bankroto procesas vykdomas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatyta tvarka (toliau visi šiame punkte nurodyti nemokumo procesai kartu – Lietuvos Respublikos įstatymais reglamentuoti bankroto procesai), darbuotojams.
31. Identiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Garantijų darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-452 redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 15 d.), kuriame numatyta, kad šiame įstatyme nustatytos garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, kurių bankroto arba restruktūrizavimo procesas vykdomas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka arba dėl kurių yra priimta teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, taip pat fizinių asmenų, ūkininkų ir kitų fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, ir kurių pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje, kurių bankroto procesas vykdomas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatyta tvarka (toliau visi šiame punkte nurodyti nemokumo procesai kartu – Lietuvos Respublikos įstatymais reglamentuoti nemokumo procesai), darbuotojams.
32. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą bei teisinį reguliavimą, galiojusį ginčijamo administracinio sprendimo bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam užtikrinamos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, kurių bankroto arba restruktūrizavimo procesas vykdomas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka arba dėl kurių yra priimta teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva, darbuotojams.
33. Visų pirma, byloje nėra duomenų, kad juridiniam asmeniui (Lietuvos darbo federacijai), kurio darbuotoja buvo pareiškėja, Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nustatyta tvarka būtų vykdomas bankroto arba restruktūrizavimo procesas ar dėl jo yra priimta teismo nutartis atsisakyti iškelti nemokaus juridinio asmens bankroto bylą ir pavesti inicijuoti juridinio asmens likvidavimą Juridinių asmenų registro tvarkytojo iniciatyva. Kita vertus, minėtos Juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatytos procedūros Lietuvos darbo federacijos atžvilgiu ir negali būti taikomos, nes pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį šis įstatymas netaikomas biudžetinėms įstaigoms, politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms.
34. Kadangi pareiškėja pagal paminėtas Garantijų darbuotojams įstatymo nuostatas negali būti pripažinta darbuotoja, kuriai jos darbdaviui tapus nemokiam gali būti užtikrinamos šiame įstatyme nustatytos garantijos, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą. Naikinti ginčijamą VSDFV 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3586 nėra pagrindo, nes jis neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams.
35. Pareiškėja skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, taip pat prašė tiesiogiai taikant Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą įpareigoti VSDFV išmokėti jai 3 849, 54 Eur išmoką.
36. Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės šios direktyvos negali netaikyti ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kaip apibrėžta Direktyvoje 97/81/EB.
37. Garantijų darbuotojams įstatymo priede yra nurodyta, jog šiuo įstatymu įgyvendinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam.
38. Kaip jau buvo minėta, ginčijamu administraciniu sprendimu pareiškėjos prašymas skirti išmoką iš Garantinio fondo buvo netenkintas tuo pagrindu, kad pagal Garantijų darbuotojams įstatymo nuostatas juridinis asmuo (Lietuvos darbo federacija), kuriame dirbo pareiškėja, negali būti pripažintas darbdaviu, kuriam esant nemokiam, jo darbuotojai įgytų teisę į minėtame įstatyme numatytas garantijas. Nagrinėjamu atveju, teisės normų, reguliuojančių ginčo teisinį santykį, kontekste aplinkybė, jog pareiškėja dirbo ne visą darbo dieną, neturi jokios juridinės reikšmės. Todėl klausimas, ar Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktas buvo tinkamai perkeltas į Garantijų darbuotojams įstatymą, ar galimas šios direktyvos nuostatos tiesioginis taikymas sprendžiant kilusį administracinį ginčą, peržengia nagrinėjamos administracinės bylos ribas. Dėl to, teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl galimybės šioje byloje tiesiogiai taikyti Darbuotojų apsaugos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas.
39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
40. Šioje byloje pareiškėja, be kita ko, prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.