Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. D. V. paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 7 mėnesių 13 dienų laisvės atėmimo ir 2000 Lt bausme, prie 2005 m. spalio 19 d. teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui ir 2000 Lt bauda.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo 2007 m. gruodžio 12 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. sausio 25 d. iki 2007 m. rugsėjo 27 d., būdamas nesuimtas, išvykdamas 2005 m. lapkričio 4 d. į užsienį ir taip pasislėpdamas, vengė atlikti 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą 1 (vienerių) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti 2007 m. spalio 25 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir jį išteisinti, neįrodžius kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis nesuprato 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo buvo nuteistas, esmės ir kaip nuosprendis bus vykdomas, o be to, po nuosprendžio paskelbimo liko laisvėje. Apelianto teigimu, Lietuvoje jis neturėjo pastovaus pragyvenimo šaltinio, šeimoje augo mažametis vaikas, kurį reikėjo išlaikyti, todėl 2005-11-04, dar neįsiteisėjus nuosprendžiui, išvyko iš Lietuvos į Airiją, kur visą laiką gyveno toje pačioje vietoje, nesislapstė ir nežinojo, kad yra ieškomas Lietuvoje, o tai sužinojęs, grįžo į Lietuvą ir pats nuėjo į policiją, kas įrodo, jog jis nesislėpė, aktyviais veiksmais nevengė atlikti paskirtos bausmės.

Skunde taip pat teigiama, kad asmuo vengia atlikti laisvės atėmimo bausmę tik po nuteisimo, o į užsienį apeliantas išvyko nuosprendžiui dar neįsiteisėjus, vadinasi – buvo dar nenuteistas, todėl nėra Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Apelianto nuomone, jo poelgis galėtų būti vertinamas tik kaip kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo išvykti, pažeidimas, bet ne vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Be to skunde nurodoma, kad pagal 2005 m. spalio 19 d. nuosprendį apeliantas jau atlikinėjo ir atlikinėja bausmę, tačiau subendrindamas bausmes teismas neįskaitė tos dalies bausmės, kurią apeliantas jau yra atlikęs pagal 2007 m. spalio 19 d. nuosprendį, ir nuosprendyje nurodė, kad bausmės pradžią reikia skaičiuoti nuo 2007 m. gruodžio 12 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. V. taip pat nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, skirdamas bausmę 2005 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, į bausmės atlikimo laiką jam įskaitė laikino sulaikymo laiką nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2004 m. balandžio 23 d. ir pagal 2005 m. vasario 24 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo ir 2005 m. balandžio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį atliktą bausmę – 90 parų arešto ir neįskaitė laiko nuo 2007 m. rugsėjo 27 d., nuo kada jis buvo sulaikytas.

Apelianto teigimu, jam paskirta bausmė yra labai griežta – prie neatliktos bausmės pridėta beveik visa nauju nuosprendžiu paskirta bausmė, ir be to, teismas nepagrįstai subendrino jam paskirtą bausmę su 2000 Lt bauda, nes jis buvo kreipęsis į Šiaulių miesto apylinkės teismą, kuris 2000 Lt baudą jam pakeitė į viešuosius darbus, kuriuos jis atliko dar prieš išvykdamas į užsienį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti D. V. paskirtą bausmę – baudą.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Šiaulių miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir D. V. veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str.

Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytos dviejų nusikalstamų veikų sudėtys – asmens, nuteisto arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimto, vengimas atlikti paskirtą bausmę, ir asmens, laikinai išleisto iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos, negrįžimas nustatytu laiku be svarbios priežasties.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apelianto ginčijamą Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą, apeliantui motyvuojant tuo, kad neįsiteisėjus nuosprendžiui asmuo negali būti laikomas nuteistu, todėl negali ir vengti atlikti bausmę.

Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 4 d. nurodyta, kad nuteistasis yra kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi, kaip proceso dalyvis, asmuo yra laikomas nuteistu dar neįsiteisėjus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui ir būtent nuteistajam, be kitų proceso dalyvių, baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta teisė apskųsti neįsiteisėjusį nuosprendį (BPK 312 str.). Todėl minėtas nuteistojo D. V. argumentas yra nepagrįstas.

Veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiais veiksmais nuteistasis vengė atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskelbus 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį, D. V. buvo palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 9), o tai reiškia, kad nuteistasis žinojo apie kardomosios priemonės vykdymo tvarką ir sąlygų pažeidimo galimas pasekmes, numatytas baudžiamajame įstatyme (BK 136 str.), tačiau nevykdė kardomosios priemonės ir 2005 m. lapkričio 4 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos (b. l. 100). Skelbdamas 2005 m. spalio 19 d. nuosprendį, teisėjas išaiškino jo apskundimo tvarką ir terminus, paskirtų bausmių vykdymo ypatumus, o apeliantas pareiškė nuosprendį supratęs (b. l. 65). Tokiu būdu, apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad jis nesuprato nuosprendžio esmės ir vykdymo, kolegijos nuomone, yra deklaratyvus teiginys, siekimas suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Tuo labiau, kad D. V. buvo teisiamas jau ne pirmą kartą (b. l. 72-77) ir teisiamojo posėdžio metu dalyvavo jo advokatė (b. l. 52). Todėl savo teises apeliantas galėjo įgyvendinti pats ar pasitelkdamas gynėją, nes po teisiamojo posėdžio nebuvo suimtas.

Nuteistasis savo išvykimą iš Lietuvos pateisina tuo, kad būdamas Airijoje nesislapstė, nekeitė gyvenamosios vietos, ten dirbo, nes šeimoje augo mažametis vaikas, kuriuo reikėjo rūpintis. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad D. V. niekur nedirbo Lietuvoje (b. l. 99) nei gimus vaikui, nei po santuokos sudarymo (b. l. 122-123), nei iki tol. Kur išvyksta ir kur gyvens, jis nepranešė savo giminaitei, pas kurią kartais gyvendavo Šiauliuose (b. l. 15-16; 130). Taigi yra akivaizdu, kad D. V. nenorėjo būti surastas ir dėl to buvo paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis (b. l. 21-26). Toks D. V. veikimas nepateisina jo elgesio ir tik patvirtina tai, kad jis vengė laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir aptartos aplinkybės įrodo, kad D. V. veika visiškai atitinka vieną iš Lietuvos Respublikos BK 242 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, o būtent, kad jis nuo 2006 m. sausio 25 d. iki 2007 m. rugsėjo 27 d., būdamas nesuimtas, vengė atlikti pagal 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas skundu prašo panaikinti 2007 m. spalio 25 d. nuosprendį. Taip pat skunde nurodo, kad teismas neįskaitė į paskirtą bausmę jau atliktos bausmės dalies pagal 2007 m. spalio 19 d. nuosprendį, kurią jis atlikinėjo ir atlikinėja. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. V. atžvilgiu nei 2007 m. spalio 25 d., nei 2007 m. spalio 19 d. nėra priimti jokie nuosprendžiai. Tačiau iš bylos medžiagos bei apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir ginčija juo paskirtą bausmę, kuri buvo subendrinta su 2005 m. spalio 19 d. to paties teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Todėl kolegija mano, jog apeliaciniame skunde nurodant minėtų nuosprendžių priėmimo datas (pirmu atveju – mėnesį bei dieną, kitu atveju – metus) padarytos rašybos klaidos ir nuteistasis skundžia 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendį bei ginčija jo atliktos bausmės, paskirtos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 19 d. nuosprendžiu, dalies neįskaitymą į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. V. buvo sulaikytas nuo 2007 m. rugsėjo 27 d. ne nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, o byloje, kurioje buvo priimtas 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis, ir nuo 2007 m. rugsėjo 27 d. iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos atliko dalį bausmės, paskirtos 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (buvo paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui). Todėl apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrino tik su ta dalimi laisvės atėmimo bausmės, kurios apeliantas skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną dar buvo neatlikęs pagal ankstesnį 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį – tai yra 7 mėnesiais 13 dienų (b. l. 128).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į tai, kad D. V., teistumui neišnykus, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, todėl yra recidyvistas (BK 27 str.), o tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str.). Be to, D. V. jau ne kartą buvo teisiamas ir už teismo sprendimų, nesusijusių su bausme, nevykdymą (BK 245 str.). Toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, padarytas nusikalstamas veikas vertina neadekvačiai, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo ir toliau pažeidinėja įstatymus. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui skyrė griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 242 str. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – terminuotą laisvės atėmimą. Tačiau nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis D. V., sužinojęs apie paskelbtą jo paiešką, pats grįžo į Lietuvą ir prisistatė policijos pareigūnams. Tai apklausos protokole nurodė nuteistasis D. V. (b.l. 70-71). Šią aplinkybę patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad D. V. buvo sulaikytas ne pagal išduotą Europos arešto orderį, o Šiauliuose (b.l. 49). Todėl kolegija pripažįsta D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru prisistatė į policijos komisariatą bausmės atlikimui (BK 59 str. 2 d.), ir mažina apeliantui paskirtą bausmę. Nustatydama bausmės dydį kolegija atsižvelgia ir į tai, kad D. V. turi mažametį vaiką (b.l. 123). Dėl to nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu skirdamas D. V. galutinę subendrintą bausmę nepagrįstai pridėjo kitą bausmę – 2000 Lt baudą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2004 m. vasario 5 d. nuosprendžiu D. V. paskirta bausmė – bauda, kuri 2005 m. balandžio 22 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi pakeista į viešuosius darbus, kuriuos apeliantas atliko ir 2005 m. gruodžio 13 d. buvo išbrauktas iš bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos įskaitos (b. l. 74). Tokiu būdu, bendrindamas bausmes remiantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatomis apylinkės teismas pridėjo bausmę, kurią D. V. jau yra atlikęs, ir tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 64 str.), dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas ir šioje dalyje (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru prisistatė į policijos komisariatą bausmės atlikimui.

D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 242 str. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 5 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. šią bausmę subendrinti su 2005 m. spalio 19 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – laisvės atėmimu 7 mėnesiams 13 dienų, prie neatliktos laisvės atėmimo bausmės pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį ir D. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 11 mėnesių.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2007 m. gruodžio 12 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.